Mara Van Der Lugt, Sukurti gyvybę. Kokia prasmė turėti vaiką (Hubris, 2025)
Kaip visada – Hubrio leidykla nenuvilia – nuo jų leidžiamų knygų skaudės galvą ir norėsis permąstyti gyvenimo pasirinkimus.
Penkių dalių – Argumentai, Klimatas, Naratyvai, Motyvai, Alternatyvos – svarstoma apie prasmę turėti vaiką. Ir nesuklyskit – ne iš „privalote visi daugintis“ pusės, o atvirkščiai. Knyga papildyta išsamiomis nuorodomis.
Argumentai: paradigmos, Kainas, antinatalizmas, žala, pasaulis, nežinomybė, sutikimas, kūrybos etika; Klimatas: planetos gerovei, vaiko gerovei, pradėta gyvybė ir klimato kaita; Naratyvai: asmeninis noras, biologinis potraukis, moralinė branda, romantika, dorybė, žmogiška teisė; Motyvai: priežastys, genai, geresnės priežastys, meilė (vienas kitam), meilė (vaikui); Alternatyvos: norėti, turėti ir tikėti, būtinybė ar pasirinkimas, drąsa ir dorybė, prasmė ir atgaila, duotybė, dėkingumas.
Ar pasaulis pasikeitė? Mano jaunystėje privalėjom norėti turėti vaikų, jų neturintys ar turintys tik vieną turėjo teisintis. Norėčiau sakyti, kad bent jau dabar to nereikia, bet ne, reikia. Visiems ausys išūžtos, kad visuomenė sensta, vaikų per mažai, ai, kas gi bus. Ir bet kokie vaikai gi netinka, mūsuose reikia baltų. Tarsi Žemei yra skirtumas, kokia gyvybė ant jos.... kruta.
Kas kas. Gal karai baigėsi ir visi žmonės gali nugyventi visą jiems Dievo / Likimo / Visatos skirtą gyvenimą taip, kaip norėtųsi?
Ar pasirinkę turėti ar turėti ne vieną vaiką mes jam galime užtikrinti taiką, orumą, kūrybiškumą, klimatą? Sakote ir per karą žmonės gimdė? Ne žmonės, moterys. Vaikas ne (tik) pasirinkimas, bet ir pareiga visam likusiam gyvenimui. Ir čia ne lapę iš Mažojo princo cituoju.
Pabaigoje autorė dėkoja keturiems: visiems diskutavusiems, recenzentams, mamai ir ateities vaikams.
Skaitykit, labai rekomenduoju.
„Kaip sakiau pačioje pradžioje, į du klausimus gyvenime žmogus turi atsakyti pats. Vienas – religijos klausimas. Antras – ar turėti palikuonių. Tegul kiekvienas savo gyvenime ieško atsakymo į šį klausimą be smerkiančio ar prietaringo žvilgsnio, iki galo suvokdamas, kad asmeninio gyvenimo patirtis – ne tokia kaip kaimynų, artimųjų, ar net vaikų, kiek gimusių, tiek negimusių.“ (p. 276)