J. K. Rowling. BURTININKŲ ALMANACHAS
Joks aš burtininkas, tuo labiau gyvenu magiškame pasaulyje, tačiau taip pat gerai suprantu, kaip kartais sunku būti dabartyje, ypač aplinkui vykstant nesutarimams, ir kaip sunku suvokti, kad tesi tik žiobaras.
Manyt, kad rašytojai J. K. Rowling būsiu dėkingas visada – jei ne jos „poteriška“ serija, vargu, ar būčiau su knygomis, prie knygų, tarp knygų ir skaityčiau taip gausiai, kaip tai darau dabar. Šilti (ar šalti, tebūnie) jausmai knygų veikėjams, pakeliui sutiktiems bendraminčiams, draugams ir kitiems lunatikams juntami iki šiolei, toks neblėstantys ilgesys, nostalgija. Daugeliui jos sukurtas pasaulis buvo erdvė, į kurią norisi pasprukti. Neneigsiu sakydamas, kad nenoriu ir dabar, tačiau dėl kažkokių pačiam nesuprantamų praktiškų sumetimų to nepadarau. Sakai, „dėl laiko stokos gyvenime“?
Taip, skaitė ir skaičiau iki Hario Poterio, tačiau po Eduardo Mieželaičio „Zuikio puikio“ atminty tarsi praraja – rodos, kad peršokau tiesiai prie trijų draugus: berniuko žaibo randu, pavojingai protingos mergaitės ir raudonplaukio jaunuolio. Suskaičiau visas knygas, papildomą literatūrą, supirkau skirtingus lietuviškus leidimus, sužiūrėjau visus filmus, skaičiau galybę straipsnių, pykau ant autorės dėl kai kurių jos pasisakymų, siutau dėl bandymų perkurti filmus į serialus (vis tik žinau, kad veizėsiu). Haris Poteris yra diagnozė, iki grabo.
Prisiminiau įdomų faktą, kurio, rodos, nebūsiu anksčiau minėjęs – mokykloje, per Kalėdų vakarėlį, keičiantis dovanomis, „Hario Poterio ir Azkabano kalinio“ knygą man padovanojo tuomet pats nemėgstamiausias mano klasiokas Aivaras. Dabar prisimenant Aivarą (o gal jo mamą?) nusišypsau, nes dovanota dovana seka paskui mane jau labai ilgai (faktas, kad ilgiau nei kitų dovanos), kad ir koks jis tuo metu buvo priešas.
„Burtininkų almanachas“ – tarsi žinynas, į kurį panirti vienas malonumas. Neįsivaizduoju, koks jis bus kitiems, tik pradedantiems pažintį su šiuo stebuklingu pasauliu, tačiau man – po dvidešimties metų (o gal ir daugiau) – tikras prisiminimų šaltinis. Tais ankstesniais laikais mes patys kūrėme savo almanachus, tačiau dabar, thank you Rowling, naujai kartai užduotį ir skaitymą palengvino pati autorė, valio!
Kvaila tikėti, kad žinojau viską – buvo naujos informacijos! Gerai, jog ši knyga tapo jungtimi tarp knygų ir filmų, kitų „poteriškų“ leidinių ir tokio daugeliui gerai pažįstamo pasaulio.
Rekomenduoju. Leidinys-šventė – vizuali ir iliustratyvi bomba, pilna informacijos ir mintinai žinomų citatų. Pagaliau sulaukėme laikų, kai žinynai ne tokie nuobodūs! Panirti į mums priebėga tapusio pasaulio dalį bent trumpam yra jauku. O kitiems, neskaičiusiems, rekomenduoju šalia septynių pagrindinių turėti ir šią tam atvejui, jei prasprūs kokia įdomybė tarp Zitos Marienės verstų knygų puslapių (vertėja išvis kaip atskiras knygos veikėjas, apie kurį ir pati autorė nieko nežinojo).
Neprisimenu, ar ši citata buvo knygoje, tačiau puikiai žinau, kad girdėta filme. Nuo to laiko, kuomet išgirdau pirmąkart, mėginau ją įgarsinti savo aplinkoje, tačiau tikrai ne taip gerai, kaip kad pavyko išversti Gabrielei Šilobritaitei:
„Jei tavo visi jausmai telpa arbatiniame šaukštelyje, nereiškia, kad ir mūsų taip pat...“
Ačiū, Gabriele. Ir leidyklai.