Gina Viliūnė "Apolonija"
"Zigmantas užmovė man žiedą tardamas, jog pasižada būti mano iki mirties ir po mirties"
Ar gali meilė trukti amžinai? Ar gali ji būti tokia stipri, galinga ir neįveikiama, jog ją jaustum net ir po daugelio metų? Visi šie klausimai man kilo dar tada, kai 2019 metais aplankiau parodą "Pažadinti". Mano įvardijama paroda buvo skirta 1863-1864 metų sukilimo dalyviams. Iš tos parodos du kartus išėjau užverktomis akimis, su skausmu ir pasididžiavimu širdyje. O prieš akis vis dar stovėjo dviejų jaunų ir vienas kitą begalo mylinčių žmonių nuotraukos - Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės.
Atradus 1863-1864 metų sukilimo vado Zigmanto Sierakausko vestuvinį žiedą buvo įminta viena didžiausių istortijos mįslių. O mes pagaliau galime sužinoti dar vieną nepaprastą meilės istoriją ir susipažinti su neeiline moterimi, kuri suvokė, kokią kainą reikia mkokėti už laisvę.
Romane istorikė, gidė, rašytoja Gina Viliūnė mums pasakoja Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės gyvenimo istoriją po mylimo vyro žūties. Autorė remdamasi pačios Apolonijos prisiminimais, leidžia mums keliauti kartu su Polcia į tremtį, kuri bus pačioje Carinės Rusijos glūdumoje ir išgyventi visą tą sunkiai suvokiamą skausmą, kuris tikriausiai niekuomet nedingo iš drąsios ir stiprios moters gyvenimo. Autorė vaizdžiai ir begalo įdomiai pasakoja dviejų jaunų ir begalo mylinčių vienas kitą ir Lietuvą žmonių istoriją. Romane netrūksta aprašomo laikmečio kasdieninio gyvenimo detalių, politinių įvykių ir laisvės siekio.
Apolonija buvo neeilinė XIX amžiaus moteris. Nuostabi mama, mylinti žmona ir tikra Lietuvos patriotė. Mylėjo stipriai, kovojo nuožmiai ir visą gyvenimą paskyrė savo brangiausių žmonių atminimui. Viskas nublanksta prieš suvokimą, jog ši nepaprasta, intiligentiška aristokratė paaukojo tai kas brangiausia.
Aš negaliu šio romano vertinti šališkai ir be jausmų, nes man tokios istorijos yra begalo svarbios. Vos tik perskaičius knygos anotaciją akyse pasirodė ašaros ir suvokiau, jog tai bus viena iš tų knygų, apie kurias kalbėsiu nuolat šiais metais. Norėčiau, kad pajaustumėte kiek daug jausmų man sukėlė ši knyga: meilę ir pareigą tėvyvnei, pyktį rusijai, laisvės kaip pareigos jausmą ir suvokimą, kad meilė pajėgi viskam.
Asmeniškai man, tai vienas stipriausių G. Viliūnės romanų, kuriame netrūksta veiksmo, jausmų, istorinio konteksto ir meilės savo Tėvynei. Perskaičius šią knygą dar kartą, labai skausmingai sukokiu, kiek daug sukilimo dalyvių iš tikro paaukojo "Dėl mūsų ir Jūsų Laisvės". Vertinkime tai, saugokime ir puoselėkime!!