Inga Juodkūnė. VILTIES KNYGA
Šią vasarą norėjau tapti „Jaunimo linijos“ savanoriu. Išgirdau plačiau, perėjau atranką, ėmiausi mokslų, tik, deja, visų mokymų neužbaigiau. Koją pakišo ne tik mano velniškas užimtumas tą vasarą ir prastas laiko valdymas, bet gal ir įkyri mintis, kad nesu tas, kuris gali pakelti ragelį ir tapti ta pagalba, kurios reikia skambinančiajam.
Bet ne apie save ir „Jaunimo liniją“, o apie Ingos Juodkūnės sudarytą „Vilties knygą“. Šioje visi mes rasime keliolika pasakojimų apie įvairias gyvenimiškas situacijas, kuriose, galimai, buvome atsidūrę, iš kai kurių situacijų nesame išbridę, o kai kurios taip nepalietė mūsų. „Vilties knyga“ yra jautrių istorijų rinkinys, kuriame žymūs (ir ne tik) asmenys dalinasi savo sudėtingiausiomis akimirkomis, juodžiausiomis mintimis, bet visų svarbiausia – šviesa tunelio gale, kurios link jie ėjo, kurią pasirinko, ką darė ir kaip keitėsi.
Meskite į mano pliušinį žaisliuką, jei manote, kad esu neteisus teigdamas, kad niekas iš mūsų neišvengia sudėtingų gyvenimo akimirkų. Kiekvienam iš mūsų teko pabuvoti tokioje situacijoje, kurios nelinkėtumei niekam, tikėtina niekada nematei išeities iš jos. „Vilties knygoje“ mes nerasime know-how, kaip papunkčiui išbristi iš mėšlo – manau, kad ne toks šio rinkinio tikslas.
Čia Gabrielė Vilkickytė dalinsis savo asmenine istorija, kvies pasitikėti gyvenimu ir dalinsis savo viltimi. Jolita Vaitkutė, neįtikėtino talento moteris, pasakos, rodos, apie išties komplikuotą jos gyvenimo raidą, tačiau paskutiniosios teksto pastraipos tiesiog spindėte spindi pasitikėjimu savimi, apčiuopiamu ryžtu, pasitikėjimu savimi, o tuo pačiu ir tikėjimu, kad išeitis yra, vilties tikrai yra. Beje, žinojote, kad Algimantas Kriščiūnas buvo grupės „Fojė“ būgnininkas? Neįtikėtina, jog anksčiau to nežinojau. Algimantas savo tekste priminė man, kad darbas nėra hobis, o hobis nėra darbas (nors fotografavimas jam patinka, tačiau tai yra jo darbas). Priminė, kaip būtina yra turėti laiko sau ir su savimi. Vienas tokių, man patikusių, bėgimas. Asmeniškai bėgioti nemėgstu, tačiau prisimenu, kaip gerai jaučiuosi po to. Algimantas kviečia nubėgti dešimt minučių. Dvidešimt. Pusvalandį, o vėliau kiek tik norisi. Taip atsiras laiko sau, užimtoje ar nebūtinai darbotvarkėje. Ir jo mintis apie dovaną, kelionę ir viltį yra tokia šviesą nešanti!
Noriu visus pakviesti perskaityti „Jaunimo linijos“ inicijuotą „Vilties knygą“. Įkvėpimo įveiklinti save rasime kiekvienas, o kiekviename sunkume, kad ir koks jis sudėtingas tuo metu atrodo, mėginsime-norėsime-rasime tą ramumą atnešančią viltį. Prisiminkime, kad nesame vieni – visada yra norinčių ir galinčių padėti, tik kalbėkime.