Книга посвящена использованию психиатрии в борьбе с инакомыслием в СССР.
"Мои воспоминания - это всего лишь описание моего частного случая, описание того, с чем мне лично пришлось столкнуться в психиатрических больницах и в психиатрических диспансерах.
Я буду удовлетворен, если эта моя книга послужит делу разоблачения преступной советской психиатрии, делу разоблачения тех советских психиатров, которые используют профессию в политических целях". - Евгений Николаев.
Manau, kad tai prasmingas istorinius įvykius įprasminantis kūrinys, bet jis galėjo būti trumpesnis. Skaitai ir rašoma tas pats per tą patį: 8 metus su pertraukomis biologas leidžia psichiatrinėse ligoninėse, kuriose principingai ginčijasi su gydytojais ir visais, kurie kvėpuoja. Faktas, kad psichiatrai elgėsi neetiškai ir jiems nereikėjo maišyti gydymo su politika, bet mane užkniso to bičo užsispyrimas. Netenki darbo, šeimos, namų, papuoli į psichiatrinę N kartų už tą patį ir vis tiek loji savo. Jo vietoj po pirmo vizito psichiatrinėj būčiau Lenino portretą ant papų išsitatuiravus ir šokį / šansoną apie jį sukūrus, kad tik visos institucijos atstotų nuo mano galvos. Suprantu, kad šis principingai laikėsi savo pažiūrų, bet ar jos vertos tokių aukų kaip sveikata ir šeima? Iš kitos pusės bandau ir tuos psichiatrus bei jų motyvaciją suprast: gal geriau kokį laisvamanį mėnesiui kitam į psichiatrinę paguldyt, nei 15 metų į kaliūzę pasodint.
Kadangi knygą pagrinde sudarė bičo perrašyti pokalbiai su psichiatrais, kuriuos šis koregavo, tai autorius skaitytojui neleido pamiršt, kad šis — poliglotas, savarankiškai išmokęs bbžnkiek kalbų. Žodžiu, kenčiu, bet neleidžiu jums pamiršt koks aš protingas ir fainas.
Reziumuojant, tikėjausi iš šios knygos daugiau ir likau nusivylusi.
Knyga, kuri mane labai domino. Buvo įdomu sužinoti kas vykdavo sovietų sąjungoje, nes esu tik girdėjus iš pasakojimų. Ir knygos idėja yra pagirtina, kad viskas pasakojama taip kaip ir yra, bet… bet buvo labai nuobodu. Pusę knygos išėmus, būtų buvę geriau, nes dabar pokalbiai tokie patys, o autorius neatrodo, kad maištautų prieš sistemą, o tiesiog provokuoja gydytojus. Ir pokalbiuose pavardes paskui jau net nustojau skaityti. Bet šiaip knyga tikrai reikalinga, ir labai gerai, kad yra toks “dienoraštis” atskleidžiantis, kaip buvo “susidorojama” su nepalankiais sistemai žmonėmis.
Puiki knyga psicho temos, sovietų sajungos sferoje. Stipriai įtraukianti ir sukrečianti, ypač skaitant ją laisvame pasaulyje. Atrodo sunku patikėti, bet iš senelių ir tėvų pasakojimų greit prisimenama, kad visa tai buvo, ar (neduok Dieve) tebėra realybė. Po tokių knygų belieka džiaugtis tuo, kad nebeturime priklausyti aprašomai sistemai.
Aš negaliu patikėti kad man pavyko perskaityti šitą knygą, paprastai tokias, neapsikentus, numetu į šalį. Nors ji ir yra vertinga iš istorinės pusės, bet skaityti labai erzino. Turinys priminė labai sausą teisinį dokumentą + autorius negailėjo panagirikos sau, tačiau nors ir bandė pasirodyti iš geriausios pusės jo nuolatinis kalbos tonas nelabai jį gelbėjo.