What do you think?
Rate this book
Pavojingi žodžiai
Kaip sakoma Biblijoje, pradžioje buvo Žodis. Ir jis buvo ne tas.
Kiekviena šalis, kiekviena valstybė turėjo ir vis dar turi savo pavojingus žodžius. Žodžius, kurių geriau nesakyti, ir tokius, kuriuos geriau kartoti kuo dažniau. Nuo žodžių priklauso žmogaus vieta visuomenėje, jo sėkmė ir galimybės. Kartais po socialinių perversmų pavojingi žodžiai su pageidaujamais žodžiais susikeičia vietomis, bet ši knyga ne apie tai.
Režisierius Safyrovas po režisieriaus Odino mirties kaip palikimą gauna retai statomą Verdžio operą.
Ir tai ne šiaip opera, o Opera, turinti pavojingą prietarą. Jos pavadinimo negalima ištarti viso. Pavadinime tik du žodžiai, ir režisierius turi pasirinkti arba vieną, arba kitą.
Kiekviena šalis, kiekviena valstybė turėjo ir vis dar turi savo pavojingus žodžius. Žodžius, kurių geriau nesakyti, ir tokius, kuriuos geriau kartoti kuo dažniau. Nuo žodžių priklauso žmogaus vieta visuomenėje, jo sėkmė ir galimybės. Kartais po socialinių perversmų pavojingi žodžiai su pageidaujamais žodžiais susikeičia vietomis, bet ši knyga ne apie tai.
Režisierius Safyrovas po režisieriaus Odino mirties kaip palikimą gauna retai statomą Verdžio operą.
Ir tai ne šiaip opera, o Opera, turinti pavojingą prietarą. Jos pavadinimo negalima ištarti viso. Pavadinime tik du žodžiai, ir režisierius turi pasirinkti arba vieną, arba kitą.
180 pages, Hardcover
First published December 1, 2023
3 people are currently reading
152 people want to read
About the author
Undinė Radzevičiūtė
10 books178 followersBaigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus Dailės Akademijoje.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 46 reviews
February 13, 2024
Kartais Žodžiai būna pavojingi.
O kartais jų kiekis.
Tai man čia buvo tas antras atvejis.
Kai žodžiai liejasi laisvai, o veiksmas suakmenėjęs stovi kampe ir tyliai verkia. Kažkur pusę knygos.
Verkiau ir aš. Metaforiškai, žinoma.
Tačiau undiniškas juodasis humoras savo padarė ir knygą baigiau skaityti, ir kai dabar pagalvoju, tikrai taip jau blogai nebuvo, o buvo net fragmentų, kuriuos perpasakodavau darbe ir sakiau, kad filmas tai visai nieko gal būtų, ir kas be ko, juk kartais ir pažvengdavau skaitydama. Tyliai, kad katukų nepažadinčiau. Jie netoleruoja žvengimo.
All in all, poskonis tikrai neblogas, Radzevičiūtės fanams tikrai rekomenduočiau, visiems kitiems - on your own responsibility, bet suaugę esat, negi dabar bijosit pabandyt?
O kartais jų kiekis.
Tai man čia buvo tas antras atvejis.
Kai žodžiai liejasi laisvai, o veiksmas suakmenėjęs stovi kampe ir tyliai verkia. Kažkur pusę knygos.
Verkiau ir aš. Metaforiškai, žinoma.
Tačiau undiniškas juodasis humoras savo padarė ir knygą baigiau skaityti, ir kai dabar pagalvoju, tikrai taip jau blogai nebuvo, o buvo net fragmentų, kuriuos perpasakodavau darbe ir sakiau, kad filmas tai visai nieko gal būtų, ir kas be ko, juk kartais ir pažvengdavau skaitydama. Tyliai, kad katukų nepažadinčiau. Jie netoleruoja žvengimo.
All in all, poskonis tikrai neblogas, Radzevičiūtės fanams tikrai rekomenduočiau, visiems kitiems - on your own responsibility, bet suaugę esat, negi dabar bijosit pabandyt?
January 19, 2024
Imdama į rankas Undinės Radzevičiūtės romaną žinau, kad pasijuoksiu. Gal ne visada kvatosiu balsu, bet kad panosėj pakikensiu tai tikrai. Net jeigu knygoje toli gražu nesugaudau visų nuorodų ir paslėptų reikšmių, kaip ir šį kartą, kai kalbama apie teatro užkulisius, apie kuriuos tik viena ausim esu girdėjus, bet autorės humoras ir sarkazmas man be galo artimi ir niekada nepabostantys.
Šį kartą atrodo, kad ji šaiposi net kiek akivaizdžiau nei visad, ir tai be galo smagu. Personažus imi (teisingai arba nelabai) tapatinti su žmonėmis iš mūsų gyvenimo, situacijas – su tuo, ką tenka išgyventi ir mums. Taip knyga pasidaro tik dar savesnė, atrodo, kad tampi tų teatro paslapčių ir paskalų, skandalų ir pykčių dalimi. Visa galva neri į autorės kuriamą absurdą, kuriame pašiepiamas ir politkorektiškumas, ir teatro kultūra, daug svarstoma apie požiūri į karą ir mūsų vaidmenį visame tame. Viską apipynus klasikiniais, aštriais ir taikliais Radzevičiūtės dialogais gaunasi labai dėmesio vertas romanas, man tik dar kartą priminęs, kodėl autorę statau į savo mėgstamiausių lentyną.
Ką jau ką, bet tokias šiek tiek visažines vyresnes veikėjas autorė moka kurti geriausiai, todėl ir čia labiausiai sužiba teta Hedvyga, kurios vos ne kiekvieną pasakytą sakinį galėčiau čia cituoti kaip šmaikštų, įžvalgų ar absurdišką. Patiko ir viską tarsi sujungianti žodžių tema, daug dėmesio skiriama tam, kaip tam tikri dalykai ar žmonės įvardijami ir kokią tai turi reikšmę. Įdomu buvo atverti ir teatro uždangą, net jei ten viskas taip, kaip ir tikėtumeisi, toli gražu ne taip kultūringai ir didingai, kaip norėtųsi. O ir visa savęs ieškojimo linija aktuali bei artima, autorei pavyksta supinti daugybę įvairių temų ir paliesti jas visas, ne tik prabraukti paviršiumi. Gal ir nėra mano mėgstamiausia Radzevičiūtės knyga, bet kaskart perskaičiusi jos romaną jaučiuosi atsigavusi, turėjusi progą pasidžiaugti kokybiška lietuviška literatūra.
Šį kartą atrodo, kad ji šaiposi net kiek akivaizdžiau nei visad, ir tai be galo smagu. Personažus imi (teisingai arba nelabai) tapatinti su žmonėmis iš mūsų gyvenimo, situacijas – su tuo, ką tenka išgyventi ir mums. Taip knyga pasidaro tik dar savesnė, atrodo, kad tampi tų teatro paslapčių ir paskalų, skandalų ir pykčių dalimi. Visa galva neri į autorės kuriamą absurdą, kuriame pašiepiamas ir politkorektiškumas, ir teatro kultūra, daug svarstoma apie požiūri į karą ir mūsų vaidmenį visame tame. Viską apipynus klasikiniais, aštriais ir taikliais Radzevičiūtės dialogais gaunasi labai dėmesio vertas romanas, man tik dar kartą priminęs, kodėl autorę statau į savo mėgstamiausių lentyną.
Ką jau ką, bet tokias šiek tiek visažines vyresnes veikėjas autorė moka kurti geriausiai, todėl ir čia labiausiai sužiba teta Hedvyga, kurios vos ne kiekvieną pasakytą sakinį galėčiau čia cituoti kaip šmaikštų, įžvalgų ar absurdišką. Patiko ir viską tarsi sujungianti žodžių tema, daug dėmesio skiriama tam, kaip tam tikri dalykai ar žmonės įvardijami ir kokią tai turi reikšmę. Įdomu buvo atverti ir teatro uždangą, net jei ten viskas taip, kaip ir tikėtumeisi, toli gražu ne taip kultūringai ir didingai, kaip norėtųsi. O ir visa savęs ieškojimo linija aktuali bei artima, autorei pavyksta supinti daugybę įvairių temų ir paliesti jas visas, ne tik prabraukti paviršiumi. Gal ir nėra mano mėgstamiausia Radzevičiūtės knyga, bet kaskart perskaičiusi jos romaną jaučiuosi atsigavusi, turėjusi progą pasidžiaugti kokybiška lietuviška literatūra.
January 20, 2024
3/5
Pasakyta daug ir gražiai, bet mano skoniui vardan to teksto kitoniškumo ir išlaikomos pozos, buvo nemažai kur paaukotas turinys. O gal ir ne viską pagavau, ko ten autorė priraitė tarp eilučių ir žodžių žaidimų, bet veikėjai ir jų bėdos neparūpo. O gal čia mano bėda.
Pasakyta daug ir gražiai, bet mano skoniui vardan to teksto kitoniškumo ir išlaikomos pozos, buvo nemažai kur paaukotas turinys. O gal ir ne viską pagavau, ko ten autorė priraitė tarp eilučių ir žodžių žaidimų, bet veikėjai ir jų bėdos neparūpo. O gal čia mano bėda.
December 22, 2023
Koks geras sumanymas, o toks lengvas turinys – suskaitei ir pamiršai.
Man labai patinka, kaip Radzevičiūtės prozą į priekį gena kalba. Ji viską komplikuoja, verčia tai dviprasmybėmis, tai humoru, o ne scenų „kinu“. Romane ji tuo ir žaidžia, iš to išgauna visą efektą – be galo įdomu pabūt jos siūlomoj problemoj ir kaip ji skleidžiama. Bet vos romanas išauga iš realijų (Vaitkau ir Koršunovai, laikykitės), tampa teminis, tezinis ir, mano požiūriu, daug netenka.
Tikiuosi dar sulaukti Radzevičiūtės kuriamų personažų ir grynos fikcijos.
Man labai patinka, kaip Radzevičiūtės prozą į priekį gena kalba. Ji viską komplikuoja, verčia tai dviprasmybėmis, tai humoru, o ne scenų „kinu“. Romane ji tuo ir žaidžia, iš to išgauna visą efektą – be galo įdomu pabūt jos siūlomoj problemoj ir kaip ji skleidžiama. Bet vos romanas išauga iš realijų (Vaitkau ir Koršunovai, laikykitės), tampa teminis, tezinis ir, mano požiūriu, daug netenka.
Tikiuosi dar sulaukti Radzevičiūtės kuriamų personažų ir grynos fikcijos.
April 19, 2024
O vat prašau – paprasčiausiai gera knyga! Skaitydama grynai savo malonumui turiu privilegiją netalpinti knygos į autorės kūrybos kontekstą ar pan., ir tiesiog mėgautis juokingu, sklandžiu tekstu. Kiek gąsdino nuogirdos, kad autorė parašė knygą apie "cancel kultūrą", bet nudžiugino gebėjimas paliesti šią temą (ir kitas aktualijas) be moralizavimų, o jei "tiesų" ir atsiranda, jos – visada nevisažinių, netobulų, juokingų personažų lūpose, taigi nepriimi rimtai.
Apie teatrą / operą praktiškai nieko nežinau, bet irgi turiu tetų duetą, savotiškai panašų į aprašytąjį, tai gerai surezonavo.
Apie teatrą / operą praktiškai nieko nežinau, bet irgi turiu tetų duetą, savotiškai panašų į aprašytąjį, tai gerai surezonavo.
January 11, 2024
nustebino, kaip pasakotoja į pabaigą suminkštėjo ir parodė švelnumo.
skaitėsi lengvai ir gal visai smagiai, bet taip ir neparūpo veikėjai su savo dramom. gal satyra labai ribotas žanras? šiaip žavu, kad autorė kelia klausimus apie meną, koks jis turi/gali/nori būti, bet nuvilia, kad neradau jokios naujos minties, šia prasme diskusija liko plokščia, toks daugiau pasimaivymas.
kaip žuviai, išmestai ant kranto, man trūko ekspozicijos, kokių nors aprašymų, knyga padaryta vien iš dialogų ir nors jie undiniškai kandūs ir žvitrus, ilgainiui ima varginti.
skaitėsi lengvai ir gal visai smagiai, bet taip ir neparūpo veikėjai su savo dramom. gal satyra labai ribotas žanras? šiaip žavu, kad autorė kelia klausimus apie meną, koks jis turi/gali/nori būti, bet nuvilia, kad neradau jokios naujos minties, šia prasme diskusija liko plokščia, toks daugiau pasimaivymas.
kaip žuviai, išmestai ant kranto, man trūko ekspozicijos, kokių nors aprašymų, knyga padaryta vien iš dialogų ir nors jie undiniškai kandūs ir žvitrus, ilgainiui ima varginti.
June 29, 2024
"<...> Žmonės nustojo galvoti apie likimą, kai atsirado psichoterapija."
"Nes susikalbėti su žmonėmis juk nėra lengva, o ypač su moterimis. Tai - primatų rūšis, ypač apdovanota fantazija. Tu jai kažką sakai, jos ranką sau ant peties ar kur kitur padėjęs, o jos po tais žodžiais ir po ta ranka mato visai ką kitą. Preina dvidešimt, dešimt metų..., o jos pamiršti to "visai ko kito" nenori, net geria vaistus atminčiai stiprinti. Ir ką? Ir staiga nusprendžia viešai prisiminti kokius nors faktus ir kitiems papasakoti. O kokius faktus galima prisiminti po dvidešimties metų? Nieko prisiminti nebeįmanoma, kaip sako neuromokslininkai, įmanoma tik iš naujo sugalvoti. O paskui už tas fantazijas ir "faktų" prisiminimus nusipelniusius žmones meta iš darbo."
"Šiais laikais žmonės nebetiki Likimu, nelabai rūpinasi savo garbe ir iš keršto žudo retai. Tik labai išimtiniais atvejais."
"Sofačka per daug galvojo apie tai, kas gyvenime gerai ir kas blogai, kas teisinga ir kas neteisinga, kad jai ir į galvą nebūtų atėję, jog galima neatidaryti durų, kai už jų stovi Hedvyga.
Jei už durų stovėtų Kim Čen Unas, tada viskas aišku, o dabar juk sesuo."
"Hedvyga niekada nebuvo mokytoja, nors mokyti mėgo ir netgi turėjo ryškų mokytojos instinktą. Nors, iš kitos pusės, ji niekada nebuvo grafaitė ar maršalas, tačiau jų abiejų instinktus ji irgi turėjo."
Metų psichoterapeuto titulas be jokios konkurencijos tenka Tetai Hedvygai ir Tetai Sofačkai. Tetulytėms, kurios gali tiek išvesti iš proto, tiek ir į jį atvesti.
"Nes susikalbėti su žmonėmis juk nėra lengva, o ypač su moterimis. Tai - primatų rūšis, ypač apdovanota fantazija. Tu jai kažką sakai, jos ranką sau ant peties ar kur kitur padėjęs, o jos po tais žodžiais ir po ta ranka mato visai ką kitą. Preina dvidešimt, dešimt metų..., o jos pamiršti to "visai ko kito" nenori, net geria vaistus atminčiai stiprinti. Ir ką? Ir staiga nusprendžia viešai prisiminti kokius nors faktus ir kitiems papasakoti. O kokius faktus galima prisiminti po dvidešimties metų? Nieko prisiminti nebeįmanoma, kaip sako neuromokslininkai, įmanoma tik iš naujo sugalvoti. O paskui už tas fantazijas ir "faktų" prisiminimus nusipelniusius žmones meta iš darbo."
"Šiais laikais žmonės nebetiki Likimu, nelabai rūpinasi savo garbe ir iš keršto žudo retai. Tik labai išimtiniais atvejais."
"Sofačka per daug galvojo apie tai, kas gyvenime gerai ir kas blogai, kas teisinga ir kas neteisinga, kad jai ir į galvą nebūtų atėję, jog galima neatidaryti durų, kai už jų stovi Hedvyga.
Jei už durų stovėtų Kim Čen Unas, tada viskas aišku, o dabar juk sesuo."
"Hedvyga niekada nebuvo mokytoja, nors mokyti mėgo ir netgi turėjo ryškų mokytojos instinktą. Nors, iš kitos pusės, ji niekada nebuvo grafaitė ar maršalas, tačiau jų abiejų instinktus ji irgi turėjo."
Metų psichoterapeuto titulas be jokios konkurencijos tenka Tetai Hedvygai ir Tetai Sofačkai. Tetulytėms, kurios gali tiek išvesti iš proto, tiek ir į jį atvesti.
January 20, 2024
Pradėjus skaityti vienu metu kiek nuliūdau, nes jau atrodė, kad nebus taip gerai, kaip tikėjaus. Bet pacituosiu knygą ir pasakysiu, kad paskui persigalvojau.
"Tai netyčia ką pasako, tai iš kvailumo, tai todėl, kad tuo metu taip galvoja, arba tiesiog ne viską žino, o paskui ima ir persigalvoja. Mes ką, gyvename pasaulyje, kur negalima persigalvoti?"
Taigi, knygai persiritus į antrą pusę tekstu pasimėgavau taip, kaip tikėjaus. Pradžioje išsigandau veikėjų, painiavos, trūko vietų pakikenimui, operos statymas, kad ir sudominęs procesas, bet per greitai keitėsi, bijojau, kad visa knyga suksis tokiu greičiu.
Priėjus Hedvygą atsipalaidavau ir pasimėgavau iš širdies. Gavau viską, ko norėjau. Ciniškumą, kuriozinių situacijų, absurdo, o vienoj vietoj balsu susijuokus nebegalėjau liautis šypsojusis.
Autorės talentas atskleist tokius mūsų kasdienoje gerai atpažįstamus charakterius, supinant juos įdomioje istorijoje, pridedant svarbių, aktualių temų man yra neginčijamas. Ir visur tuo pačiu ironišku tonu!
Dažniausiai knygose su gerais dialogais aš atsigaunu. Šioje knygoje kilo kiek dviprasmiški jausmai, nes kartais jie atrodė pertekliniai ir juose pasimesdavo prasmė. Iš kitos pusės, jie puikiai atskleidė kalbančiųjų, ypač tetų, tarpusavio dinamiką, o ji mane gerokai linksmino.
O ir teatro užkulisiai, bei per operos kūrimą parodyti moralės normų keitimai, intrigavo. Buvo smalsu, kaip slapta įleistai prašalaitei, pastovėt tamsiuose kulisuose ir "pasicekavint", kas vyksta proceso metu.
Undinę Radzevičiūtę skaitysiu ir toliau. 💛
"Tai netyčia ką pasako, tai iš kvailumo, tai todėl, kad tuo metu taip galvoja, arba tiesiog ne viską žino, o paskui ima ir persigalvoja. Mes ką, gyvename pasaulyje, kur negalima persigalvoti?"
Taigi, knygai persiritus į antrą pusę tekstu pasimėgavau taip, kaip tikėjaus. Pradžioje išsigandau veikėjų, painiavos, trūko vietų pakikenimui, operos statymas, kad ir sudominęs procesas, bet per greitai keitėsi, bijojau, kad visa knyga suksis tokiu greičiu.
Priėjus Hedvygą atsipalaidavau ir pasimėgavau iš širdies. Gavau viską, ko norėjau. Ciniškumą, kuriozinių situacijų, absurdo, o vienoj vietoj balsu susijuokus nebegalėjau liautis šypsojusis.
Autorės talentas atskleist tokius mūsų kasdienoje gerai atpažįstamus charakterius, supinant juos įdomioje istorijoje, pridedant svarbių, aktualių temų man yra neginčijamas. Ir visur tuo pačiu ironišku tonu!
Dažniausiai knygose su gerais dialogais aš atsigaunu. Šioje knygoje kilo kiek dviprasmiški jausmai, nes kartais jie atrodė pertekliniai ir juose pasimesdavo prasmė. Iš kitos pusės, jie puikiai atskleidė kalbančiųjų, ypač tetų, tarpusavio dinamiką, o ji mane gerokai linksmino.
O ir teatro užkulisiai, bei per operos kūrimą parodyti moralės normų keitimai, intrigavo. Buvo smalsu, kaip slapta įleistai prašalaitei, pastovėt tamsiuose kulisuose ir "pasicekavint", kas vyksta proceso metu.
Undinę Radzevičiūtę skaitysiu ir toliau. 💛
January 1, 2024
"Pavojingi žodžiai" netapo mano mėgstamiausia U. Radzevičiūtės knyga ("Frankburgas" nepralenkiamas, panašu), kažkur tarp fragmentuotų perteklinių dialogų pasimetė ir nuskendo idėja, bet už šitą vietą, išryškinančią nūdienos liūdną situaciją, tikrai noriu paploti:
- Taigi čia cenzūra, - konstatavo Teta Hedvyga. - Neįmanoma gyventi. Kiekvienoje skylėje atsiranda bent viena ideologinė darbininkė, kuri bando iš naujo suformatuoti kitų galvas. Mūsų karta jau kartą praėjo tokį ideologinį galvų formatavimą, kad dabar, po visko, įgavome tokį imunitetą, kad galime atsilaikyti prieš bet ką [...]. Bet negalėčiau pasakyti, kad pažiūrėti, kaip rutuliosis naujoji ideologija ir su ja susiję darbai, man visiškai neįdomu. Netgi priešingai. Manau, esminis lūžio taškas bus pasiektas tada, kai atsiras naujos ideologinės citatos, kurias reikės mokytis mintinai ir bus mirtinai pavojinga ginčytis. (P. 43)
- Taigi čia cenzūra, - konstatavo Teta Hedvyga. - Neįmanoma gyventi. Kiekvienoje skylėje atsiranda bent viena ideologinė darbininkė, kuri bando iš naujo suformatuoti kitų galvas. Mūsų karta jau kartą praėjo tokį ideologinį galvų formatavimą, kad dabar, po visko, įgavome tokį imunitetą, kad galime atsilaikyti prieš bet ką [...]. Bet negalėčiau pasakyti, kad pažiūrėti, kaip rutuliosis naujoji ideologija ir su ja susiję darbai, man visiškai neįdomu. Netgi priešingai. Manau, esminis lūžio taškas bus pasiektas tada, kai atsiras naujos ideologinės citatos, kurias reikės mokytis mintinai ir bus mirtinai pavojinga ginčytis. (P. 43)
February 4, 2024
Kaip įtaigiai rašo Undinė. Knygoje regėjau ir Juozą Miltinį, ir Eimuntą Nekrošių, ir Joną Vaitkų bei Oskarą Koršunovą, net ir dėl seksualinio priekabiavimo plačiai nuskambėjusį Liną Marijų Zaikauską.
Kas jau kas, bet vis tik didžiosios Undinės stiprybės – Švenčiausioji Trejybė😊: 1. trumpi, tiesiai į dešimtuką pataikantys sakiniai, 2. virtuviniai, bet tikrai ne ką prastesnį už saloninius dialogai bei 3. žiauriai geras humoro jausmas. Ji kai šaus ką nors, dažniausiai labai netikėtai, kad griūk negyvas. Kaip antai:
Donas Alvaro rodė Gitanai, kad moka stovėti ant rankų. Norėjo patikti.
Gitana garsiai prunkštė.
– Ne tą rodo, – gižiai pasakė „Snaigės“ Direktorius Di Kalatrava.
Gitana jį irgi domino, bet ant rankų mokytis stovėti jau buvo per vėlu. Jau reikėjo rūpintis, kaip išstovėti ant kojų.
Arba:
O todėl, kad jai patologiškai patiko gydytojai, kaip Tetai Hedvygai savo laiku patologiškai patiko vyrai kariškomis uniformomis, o Tetai Sofačkai – vyrai, jau turintys žmonas.
Ir dar labai patiko, kaip knygoje subtiliai pasišaipoma iš vadovaujančias pozicijas užimančiųjų. O jei konkrečiau, – teatro vadovės Patrios, visada pasaulį stebinčios iš anoniminės tamsos. Ji daro spaudimą pavaldiniams ir demonstruoja nepamatuotą politkorektiškumą (gi nesinori prarasti šiltą vadovaujančiojo kėdę ar šiaip susigadinti reputaciją), nurodydama teatro režisieriui integruoti į spektaklius antirasistines, ekologines ir net karines idėjas. Žodžiu, net jei režisierius ir nepritaria, jis priverčiamas į savo spektaklius inkorporuoti laikmečio aktualijas. Ach, tie teatro užkulisiai ir peripetijos... Jie knygoje puikiai atskleisti.
Kas jau kas, bet vis tik didžiosios Undinės stiprybės – Švenčiausioji Trejybė😊: 1. trumpi, tiesiai į dešimtuką pataikantys sakiniai, 2. virtuviniai, bet tikrai ne ką prastesnį už saloninius dialogai bei 3. žiauriai geras humoro jausmas. Ji kai šaus ką nors, dažniausiai labai netikėtai, kad griūk negyvas. Kaip antai:
Donas Alvaro rodė Gitanai, kad moka stovėti ant rankų. Norėjo patikti.
Gitana garsiai prunkštė.
– Ne tą rodo, – gižiai pasakė „Snaigės“ Direktorius Di Kalatrava.
Gitana jį irgi domino, bet ant rankų mokytis stovėti jau buvo per vėlu. Jau reikėjo rūpintis, kaip išstovėti ant kojų.
Arba:
O todėl, kad jai patologiškai patiko gydytojai, kaip Tetai Hedvygai savo laiku patologiškai patiko vyrai kariškomis uniformomis, o Tetai Sofačkai – vyrai, jau turintys žmonas.
Ir dar labai patiko, kaip knygoje subtiliai pasišaipoma iš vadovaujančias pozicijas užimančiųjų. O jei konkrečiau, – teatro vadovės Patrios, visada pasaulį stebinčios iš anoniminės tamsos. Ji daro spaudimą pavaldiniams ir demonstruoja nepamatuotą politkorektiškumą (gi nesinori prarasti šiltą vadovaujančiojo kėdę ar šiaip susigadinti reputaciją), nurodydama teatro režisieriui integruoti į spektaklius antirasistines, ekologines ir net karines idėjas. Žodžiu, net jei režisierius ir nepritaria, jis priverčiamas į savo spektaklius inkorporuoti laikmečio aktualijas. Ach, tie teatro užkulisiai ir peripetijos... Jie knygoje puikiai atskleisti.
January 27, 2024
Puiki nauja mano mylimos rašytojos knyga.
Galima skaityti slystant paviršiumi - teksto lengvumas, ironija, puikūs dialogai. Galima nerti į visas tas gelmes, slypinčias už taupių žodžių. Vien dėl 11 skyriaus pradžios duočiau 5* - taip subtiliai perteikta to įvykio pradžios atmosfera.
Teatro užkulisiai perteikia ir "cancel" kultūrą, ir politkorektiškumą, ir norą pasirodyti moderniu-madingu-aktualiu-socialiai atsakingu, nes taip "reikia".
Žavūs veikėjų portretai, artimos abi tetulės :)
"Kaip vis dėlto sunku turėti giminaičių, kurie viską supranta geriausiu atveju tik iš antro karto."
"Kortomis Hedvyga netikėjo, bet jei jau važiavo per visą miestą dviem troleibusais su persėdimu, kažkaip laiką juk reikėjo praleisti."
"Teta Sofačka nemokėjo ilgai ant ko nors pykti. Jai geriau sekėsi tik ilgai ilgai apie ką nors blogai galvoti."
Galima skaityti slystant paviršiumi - teksto lengvumas, ironija, puikūs dialogai. Galima nerti į visas tas gelmes, slypinčias už taupių žodžių. Vien dėl 11 skyriaus pradžios duočiau 5* - taip subtiliai perteikta to įvykio pradžios atmosfera.
Teatro užkulisiai perteikia ir "cancel" kultūrą, ir politkorektiškumą, ir norą pasirodyti moderniu-madingu-aktualiu-socialiai atsakingu, nes taip "reikia".
Žavūs veikėjų portretai, artimos abi tetulės :)
"Kaip vis dėlto sunku turėti giminaičių, kurie viską supranta geriausiu atveju tik iš antro karto."
"Kortomis Hedvyga netikėjo, bet jei jau važiavo per visą miestą dviem troleibusais su persėdimu, kažkaip laiką juk reikėjo praleisti."
"Teta Sofačka nemokėjo ilgai ant ko nors pykti. Jai geriau sekėsi tik ilgai ilgai apie ką nors blogai galvoti."
February 24, 2024
Puiki satyra. Undinė Radzevičiūtė tobulai įvaldžiusi mano mylimą sarkazmą, o žaisminga istorija sukonstruota iš ironiškai šaržuotų personažų dovanoja labai smagią skaitymo patirtį.
April 20, 2024
Man baigėsi per greitai ir dabar ir nežinau, kur pasidėti, svarstau, ką man apie visa tai pasakytų teta Hedviga ir noriu visą apžvalgą parašyti mokyklinės interpretacijos stiliumi, nagrinėdama skirtingą visų veikėjų santykį su likimu.
Knyga kaip komiksas ar teatro pjesė - daug veiksmo ir žodžių, tuo pačiu daug erdvės susiprasti ir susigalvoti pačiai. Kas mane užkabino - kaip tuo pat metu ir subtiliai, ir aštriai įvardinti kai kurie reiškiniai, kurių ne tas/ne toks paminėjimas grėstų visokiais baubais, o dabar atrodo, kad kažkas į akys lyg ir žybtelėjo, tačiau pasisukus tik veidrodis matyti.
Knyga kaip komiksas ar teatro pjesė - daug veiksmo ir žodžių, tuo pačiu daug erdvės susiprasti ir susigalvoti pačiai. Kas mane užkabino - kaip tuo pat metu ir subtiliai, ir aštriai įvardinti kai kurie reiškiniai, kurių ne tas/ne toks paminėjimas grėstų visokiais baubais, o dabar atrodo, kad kažkas į akys lyg ir žybtelėjo, tačiau pasisukus tik veidrodis matyti.
December 31, 2023
Ne pati geriausia Radzevičiūtės knyga,bet smagiai trenkta.
January 21, 2024
Iš peties.
– Aš bijau, kad ta Opera nesurinks žiūrovų...
– Susirinks tiek, kad salė lūš... Visi ateis pažiūrėti, kaip SaTyrovas laikosi po Me Too, ar nenumetė svorio, ar neprarado talento, ar atėjo su žmona ir ko iš jo būtų galima dar laukti. Žmonėms reikia tikrų emocijų, tikrų dramų, tikrų sulaužytų šonkaulių ir tikro kraujo. Šiais laikais žiūrovų beveik nejaudina joks menas. Juos jaudina tik tai, kaip žmogus, įsipainiojęs į tikrai sudėtingą istoriją, iš jos išsipainios.
Operos ir baleto teatre statoma mažai žinoma Džuzepės Verdžio opera. Netikėtai mirus režisieriui jos imasi skandalistas Safyrovas. Tačiau tai dramos teatro žmogus – jam svarbu ne balsas ir atlikimo kokybė... O dar su savo idėjomis vis įsikiša direktorė, panūdusi libretą aktualizuoti atsižvelgiant į šiuolaikines realijas...
Pasitelkdama žavingą humorą, ironiją, sarkazmą, kritišką žvilgsnį autorė rėžia iš peties. Atverdama užkulisius, kur žymiai įdomiau nei scenoje. Apie dabarties iššūkius, reikalavimus menui ir kultūrai. Kaip gaunami vaidmenys ir jų netenkama. Įtakingus ir mažiau galingus klanus. Apie tai, kaip Kuros tampa Kiuri, čigonės – Gitanomis/Preciozilomis, Vest Indijos inkų palikuonys – irakiečiais pabėgėliais, markizai – morgo vedėjais... Lepias primas ir veikti, o ne virkauti gebančią senąją kartą.
Apie gyvenimą po koronaviruso ir karo akivaizdoje, kai nežinai – „blogiausia priekyje ar užpakalyje". Apie tai, kad svajoti reikia atsargiai. Nes išsipildžius norams laimingesnis netampi. Su receptu, ko reikia norint menininkui gauti vieną ar kitą premiją.
„Vienintelę prasmę, kokią aš dabar teatre matau, yra ta, kad jūs mirštate ir keliatės... Mirštate ir keliatės, mirštate ir vėl prisikeliate, ir suteikiate žiūrintiems vilties, kad gyvybė yra ne viena, ne dvi ir ne try...".
U. Radzevičiūtės romane – ir tarsi iššūkis visažiniams kalbininkams bei jų taisyklėms – didžiąja raide rašo ne tik bendrinius žodžius, bet ir įterpia juos žodžio viduryje. O kartu – ne vienas lengvas, smagus pasišaipymas iš savęs.
Taip, knygos pradžia – mažas chaosėlis, tačiau jį autorė suvaldo.
Taip, tik 180 psl. Kitaip ir negalėjo būti, nes neigiamoms emocijoms ir graužačiai geriausia skirti nedaug laiko. Išmintinga.
– Aš bijau, kad ta Opera nesurinks žiūrovų...
– Susirinks tiek, kad salė lūš... Visi ateis pažiūrėti, kaip SaTyrovas laikosi po Me Too, ar nenumetė svorio, ar neprarado talento, ar atėjo su žmona ir ko iš jo būtų galima dar laukti. Žmonėms reikia tikrų emocijų, tikrų dramų, tikrų sulaužytų šonkaulių ir tikro kraujo. Šiais laikais žiūrovų beveik nejaudina joks menas. Juos jaudina tik tai, kaip žmogus, įsipainiojęs į tikrai sudėtingą istoriją, iš jos išsipainios.
Operos ir baleto teatre statoma mažai žinoma Džuzepės Verdžio opera. Netikėtai mirus režisieriui jos imasi skandalistas Safyrovas. Tačiau tai dramos teatro žmogus – jam svarbu ne balsas ir atlikimo kokybė... O dar su savo idėjomis vis įsikiša direktorė, panūdusi libretą aktualizuoti atsižvelgiant į šiuolaikines realijas...
Pasitelkdama žavingą humorą, ironiją, sarkazmą, kritišką žvilgsnį autorė rėžia iš peties. Atverdama užkulisius, kur žymiai įdomiau nei scenoje. Apie dabarties iššūkius, reikalavimus menui ir kultūrai. Kaip gaunami vaidmenys ir jų netenkama. Įtakingus ir mažiau galingus klanus. Apie tai, kaip Kuros tampa Kiuri, čigonės – Gitanomis/Preciozilomis, Vest Indijos inkų palikuonys – irakiečiais pabėgėliais, markizai – morgo vedėjais... Lepias primas ir veikti, o ne virkauti gebančią senąją kartą.
Apie gyvenimą po koronaviruso ir karo akivaizdoje, kai nežinai – „blogiausia priekyje ar užpakalyje". Apie tai, kad svajoti reikia atsargiai. Nes išsipildžius norams laimingesnis netampi. Su receptu, ko reikia norint menininkui gauti vieną ar kitą premiją.
„Vienintelę prasmę, kokią aš dabar teatre matau, yra ta, kad jūs mirštate ir keliatės... Mirštate ir keliatės, mirštate ir vėl prisikeliate, ir suteikiate žiūrintiems vilties, kad gyvybė yra ne viena, ne dvi ir ne try...".
U. Radzevičiūtės romane – ir tarsi iššūkis visažiniams kalbininkams bei jų taisyklėms – didžiąja raide rašo ne tik bendrinius žodžius, bet ir įterpia juos žodžio viduryje. O kartu – ne vienas lengvas, smagus pasišaipymas iš savęs.
Taip, knygos pradžia – mažas chaosėlis, tačiau jį autorė suvaldo.
Taip, tik 180 psl. Kitaip ir negalėjo būti, nes neigiamoms emocijoms ir graužačiai geriausia skirti nedaug laiko. Išmintinga.
July 18, 2025
Esu autorės knygų gerbėja ir puikiai suprantu, kad ne kiekviena knyga bus TA knyga. Būtent čia taip ir nutiko. Labiausiai erzino tetulių scenos, jų pokalbiai, todėl kiekvienas epizodas kėlė erzulį, kuris lydėjo ir per kitas knygos vietas. Pagavau daug gerų minčių, idėjinę liniją, tačiau buvo daug blaškymų ir negaliu skirti daugiau 3.
December 17, 2023
"Rašytojai mažiausiai tris kartus tekstą perrašo, o tik tada duoda kam nors paskaityti. Pamatytumėt, ko ten prirašo, o visi kiti turi kalbėti švarraščiais?“
Aš vis džiaugiuosi, kaip genialiai parašyta, kaip drąsiai ir net išdykėliškiai. Atrodo, kad piršto nuo aktualijų pulso autorė nebuvo nuėmusi. "Mojavimas vėliavomis yra patologija, ir jeigu žmogus turi potraukį mojuoti vėliavomis, jam jau nesvarbu kokiomis. Laikykis nuo jo kuo toliau."
Šią autorę, supratau, reikia skaityti iš kart, tik pasirodžius naujai knygai. Nes po kiek laiko tos aktualijos kiek pasimiršta, pasidengia nostalgijos dulkėmis, bet kita vertus turbūt paliestos temos buvo ir bus aktualios, keičiasi tik ŽODŽIAI ir veikėjai, veidai, vardai, bei aplinkybės. Esmė išlieka ta pati. Ne taip seniai, instagramo erdvėje, kaip tik tie patys žodžiai buvo aptarinėjami ir nuteisti. Turbūt autorė sumanė iš to ironiškai pasijuokti, pasilazdavoti, net vieną veikėją nulipdė lyg iš akies trauktą, tiksliau iš liežuvio ir iš tamsos. O gal tai tik sutapimas, nors sutapimais aš netikiu. Mylimiausia personažė teta Hedvyga, nei pridėsi, nei atimsi. Ar galėčiau sakyti, jog imkite visi ir skaitykite, toli gražu ne. Manau pilnai ją suprastų ir išjaustų mano mama, dukra turbūt tik pasipiktintų ir nieko nesuprastų. Politkorektiškumo, patriotizmo, prisitaikėliškumo, karo, sniego karo, me too ir cancel culture skandalų atgarsiai, norėčiau išcituoti visą knygą, ji be abejo liks mano bibliotekoje. Tiek daug minčių ir jausmų man sukėlė beskaitant, tokių aha momentų, bet skaičiau taupydama, tad liko tik geras jausmas, linkiu jums to paties. "Viso gyvenimo darbas nueina velniop, nes imi kažką ir pasakai."
Aš vis džiaugiuosi, kaip genialiai parašyta, kaip drąsiai ir net išdykėliškiai. Atrodo, kad piršto nuo aktualijų pulso autorė nebuvo nuėmusi. "Mojavimas vėliavomis yra patologija, ir jeigu žmogus turi potraukį mojuoti vėliavomis, jam jau nesvarbu kokiomis. Laikykis nuo jo kuo toliau."
Šią autorę, supratau, reikia skaityti iš kart, tik pasirodžius naujai knygai. Nes po kiek laiko tos aktualijos kiek pasimiršta, pasidengia nostalgijos dulkėmis, bet kita vertus turbūt paliestos temos buvo ir bus aktualios, keičiasi tik ŽODŽIAI ir veikėjai, veidai, vardai, bei aplinkybės. Esmė išlieka ta pati. Ne taip seniai, instagramo erdvėje, kaip tik tie patys žodžiai buvo aptarinėjami ir nuteisti. Turbūt autorė sumanė iš to ironiškai pasijuokti, pasilazdavoti, net vieną veikėją nulipdė lyg iš akies trauktą, tiksliau iš liežuvio ir iš tamsos. O gal tai tik sutapimas, nors sutapimais aš netikiu. Mylimiausia personažė teta Hedvyga, nei pridėsi, nei atimsi. Ar galėčiau sakyti, jog imkite visi ir skaitykite, toli gražu ne. Manau pilnai ją suprastų ir išjaustų mano mama, dukra turbūt tik pasipiktintų ir nieko nesuprastų. Politkorektiškumo, patriotizmo, prisitaikėliškumo, karo, sniego karo, me too ir cancel culture skandalų atgarsiai, norėčiau išcituoti visą knygą, ji be abejo liks mano bibliotekoje. Tiek daug minčių ir jausmų man sukėlė beskaitant, tokių aha momentų, bet skaičiau taupydama, tad liko tik geras jausmas, linkiu jums to paties. "Viso gyvenimo darbas nueina velniop, nes imi kažką ir pasakai."
May 9, 2024
Ką reiškia pasakyti ne tokius žodžius? O jeigu jie pavojingi? O jeigu yra rizika pavadinti operą ne tokiais žodžiais, kurie gali atnešti netgi mirtį? Taip ir nutiko Verdžio operą stačiusiam režisieriui, apie kurio mirtį ir operos prakeiksmą kalbėjo visi. Viso operos pavadinimo ištarti negalima, nes tai prišaukia nelaimę! Pasirinko pavadinimą tokį, kokiu ją vadino visa Europa ir vis tiek mirė... Operos statymą perėmė kitas režisierius Safyrovas, vienos iš operos solisčių Silvos buvusi meilė. Reikia gi šitaip. O koks likimas laukia jo?
Romanas apie operos statymą nūdienos kontekste – karas Ukrainoje. Romanas ir apie meilę. Romane labai daug dialogų, kurie trumpi, bet įtraukiantys, keliantys šypseną. Įdomiausi jų - Silvos meilės dramos didžiausių sekėjų – tetos Sofačkos (Sofijos) ir Hedvygos tarpusavyje ir su pačia Silva. Silvos gyvenimas joms šiuo metu pats įdomiausias.
Gana sunku apibūdinti pačią knygą. Lyg ir nieko įspūdingo, bet įtraukia, lyg ir dialogai itin paprasti, bet įdomu, kaip viskas baigsis. Man patiko!
Romanas apie operos statymą nūdienos kontekste – karas Ukrainoje. Romanas ir apie meilę. Romane labai daug dialogų, kurie trumpi, bet įtraukiantys, keliantys šypseną. Įdomiausi jų - Silvos meilės dramos didžiausių sekėjų – tetos Sofačkos (Sofijos) ir Hedvygos tarpusavyje ir su pačia Silva. Silvos gyvenimas joms šiuo metu pats įdomiausias.
Gana sunku apibūdinti pačią knygą. Lyg ir nieko įspūdingo, bet įtraukia, lyg ir dialogai itin paprasti, bet įdomu, kaip viskas baigsis. Man patiko!
February 26, 2025
Man atrodo spektaklį pažiūrėjau, o ne knygą perskaičiau! Turint omeny, apie ką knyga, labai smagus jausmas.
4/5 nes įtraukė. Ar knyga pakeis gyvenimą? Ne. Ar šokiravo? Tikrai ne. Bet labai smagiai persiskaitė. Daug čia prižaista su tais žodžiais.
“Mes gyvename tokiu laiku, kai nesupranti: kiekviena diena - tai pralaimėjimas? Ar pergalė? Ir net jei tai pergalė, galiausiai gali paaiškėti, kad ta pergalė - tai joks laimėjimas”
4/5 nes įtraukė. Ar knyga pakeis gyvenimą? Ne. Ar šokiravo? Tikrai ne. Bet labai smagiai persiskaitė. Daug čia prižaista su tais žodžiais.
“Mes gyvename tokiu laiku, kai nesupranti: kiekviena diena - tai pralaimėjimas? Ar pergalė? Ir net jei tai pergalė, galiausiai gali paaiškėti, kad ta pergalė - tai joks laimėjimas”
October 22, 2024
Man patinka Undinės Radzevičiūtės stilius. Rašymo ir dialogų maniera. Tačiau šita knyga kažkaip stūmėsi sunkiai. Idėja yra, kūrinys sulipdytas gerai, veikėjai su cinkeliu. Bet kažkaip nusileido truputį ankstesnėms knygoms šios autorės. Šiaip paskaityt buvo malonu. Bet mąsčiau apie ankstesnių knygų emocinį malonumą labiau.
August 15, 2025
Labai viskas sarkastiška, dramatiška ir teatrališka. Atmosfera sukurta labai meistriškai, smagus žodžių žaismo žaidimas. Tik, ilgainiui skaitant, pradėjo kliūti ir erzinti kiekvienu klausimu kartojamas prieš tai pasakytas sakinys ar jo dalis.
July 6, 2024
Nesijaučiau stipri teisingai suprasti teatrines peripetijas, bet autorės aštresnis stilius buvo “skanus” ir džiaugiuosi šiuo skaitiniu.
June 1, 2024
Ši Undinės knyga apie teatrą. Apie kolektyvą. Apie idėjas. Šiek tiek apie save pačią. Apie aplinką. Apie kintantį gyvenimą. Apie visada teisingų įžvalgų turinčią tetą. Kitoks humoras, nei ankstyvoje kūryboje. Jo mažiau. Nuotaikos, ypač antroje knygos pusėje rimtesnės. Bet Undinė vis dar unikali ir ją norisi skaityti.
May 6, 2024
Perskaičiusi pagalvojau, jog ši rašytojos knyga greičiausiai nesulauks daug liaupsių, o ir iš kitų vertinimų panašu, kad neklydau. Visų pirma, tai rašyti apie šiandieną visada yra pavojinga. Dvigubai pavojingiau kalbėti apie daugumai “akivaizdžias tiesas”. Nes nėra laiko atstumo, kad skaitytojas galėtų saugiai save įsivertinti arba rasti pateisinimų. Žinoma, gali nuslysti į humorą, būdingą autorei, arba ieškoti argumentų, teigdamas, jog trūko veiksmo ar buvo neaiškus siužetas ir t.t., bet man rodos, iš esmės sunkiausia priimti, kad tas teatras yra apie tave ir kad tai tu nori to tikro gyvenimo (arba apsimeti jį turįs), bet pats save surakini, nes kaskart kalbėdamas bijai, jog už tavo žodžius tau gyvenimą siugriaus kiti. O tas autorės brutualumas, kai atsiduri nuogas prieš veidrodį, ir užsipildo kandžiu humoru, nes tiesos akimirką verkti nesinori, bet gali nusijuokt.
December 26, 2024
TL;DR: TENDENCINGA NUOMONĖ VISAI NET NE APIE KNYGĄ O APIE BELEKĄ
Ir ką gi, atėjo ta diena, kai Undinės romanas man nebeatrodė artimas ar mielas. Ir net nelabai suprantu, kodėl. Interviu su Jūrate Čerškute ji, sulaukusi palyginimo su Žuvų ir drakonų dialogais, sakė, kad šios knygos personažės ją vedė ir džiazavo. Gal tame ir kampas - gal šitos knygos pagrindas ir yra dialogai? O jie tarsi bando atkartoti "Žuvis ir drakonus", kur veiksmo variklis praktiškai net ne veiksmas, o pokalbiuose įvykstantys paradoksai, suartinimai ir atstūmimai. "Žodžiuose", kaip sako Caro, bet nesislėpdamas nurodo ir romano pavadinimas, veikia žodžiai / kalba; gal tai ir yra Literatūros esmė (turbūt daug kas visam gyvenimui atsimename žymųjį lit.teorijos dėstytojo klausimą IŠ KO SUSIDEDA LITERATŪRA??), bet ar visada jų užtenka?
Romanas sukasi apie teatrą ir bandymą pastatyti Verdžio operą "užkeiktu" pavadinimu, teatre vyksta nuosavos dramos, susijusios su aktorių atranka, nedarbo santykiais darbo vietoje, režisieriaus prisiekusiomis gerbėjomis... Apžvalgose skaičiau, kad režisierius turi visokių bruožų - tai Koršo, tai Vaitkaus, gal taip ir yra, man dar vietomis ataidėjo neteatrinis, bet Bartas. Ataidėjo ne dėl to, kad gerai žinočiau ar pažinočiau, o dėl to, dėl ko ir kiti - dėl MeToo pobūdžio skandalų. Tiesą sakant, ar ne apie tai, per aplinkui, yra Undinės knygos pradžia ir pabaiga??
Pradžia skamba taip:
Pabaiga:
Ir iš tiesų - ar nėra ši knyga, pilna juokelių, kuriozų ir vidinių bajerių, apie tai, kad niekas neturi teisės mums nurodinėti, kurie žodžiai yra teisingi, o kurie ne? Žodis, kaip sakė struktūralistai, o gal jau ir Platonas, yra arbitralus, jis reiškia kažką tik dėl to, kad mes taip susitariame, ir dėl to nėra nei geras, nei blogas. Žodis, kaip šiandien sako jau daug kas, pavyzdžiui, redaktorių konferencija "Reda", priklauso nuo konteksto ir jis yra toks, koks yra, ir jo mums reikia, ir jokie durniai redaktoriai neturi teisės jų skelbti "netinkamais", visi žodžiai turi savo vietą ir laiką. Ar ne su tuo susijęs vadinamasis politkorektiškumas, pašiepiamas "Pavojinguose žodžiuose"? Niekas neturi teisės pasmerkti žodžio kaip tokio.
Nu šiaip tai taip ir yra.
Bet aš, kaip jautrioji politkorektiška (i try!!!!!) skaitytoja, negaliu negalvoti apie tai, ką rašė kiti XX a. teoretikai, Judith Butler, Searle'as, o gal jau ir Platonas, o paskutinį kartą girdėjau tai sakant Alfonsą Andriuškevičių per jo knygos pristatymą. Kad žodis, net ir būdamas susitarimo dalykas, kartu yra ir veiksmas, jis gali įžeisti, pravirkdyti ir sužlugdyti - ir ne tik gali, o kasdien tą daro; jis gali tave sudaiktinti, atimti norą gyventi, bet gali ir pakylėti ir vėl paversti žmogum. Kad žodis turi galią keisti pasaulį, ar jį naikinti, ar tiesiog paleisti per jį ratilus ir vilnis - taip jau irgi yra. Žmogiška yra tą pajusti ir tuo žavėtis, bet žmogiška yra ir reaguoti, išsigąsti ar įsiskaudinti, ir net norėti tai sustabdyti, kaip nori sustabdyti bet ką, kas nemalonu. Ir keista atrodo tos reakcijos nesuprasti. Galbūt net tas nesupratimas (ar nevertinimas rimtai - maždaug, na ir kas kad parašiau "invalidas" o kažkas įsižeidė, pff) ar apsisprendimas "nesuprasti" ir nulemia tą aštrią reakciją.
Visi mano pezalai jau smarkiai nutolo nuo Undinės knygos, jos personažų. Ir apskritai - ji rašo +- satyrą, o ne traktatą, ji paprastai apie nieką nepasisako, kiek esu girdėjusi, nei paniekinamai, nei nepagarbiai, o jos ironija - kiek girdėjau - būna vietoje ir taikli. Gali būti, kad susitrigerinau ne vietoj, gal pasijuto prigauta ta mano "reaktyvioji" pusė, puolė reaguoti.
Ir vis dėlto ironija dėl žodžių reguliavimo, kitaip tariant - dėl reakcijos į žodžius, mane, kaip iš dalies reaktyvią skaitytoją, liūdina. Gal jau įžengiau į nemąstančių, tik reaguojančių snowflake'ų karalystę ir man lieka vis sunkiau pasiekiamos XX amžiaus estetinės vertybės. Sakau be ironijos ir nemanydama, kad XXI amžius kažkuo geresnis vien dėl to, kad naujesnis (galbūt, daugeliu atvejų, ir visai ne). Bet Undinės romanas, kad ir koks fainas žodžių ir situacijų prasme, man jau nebeartimas.
Mėgstamiausia knygos vieta man, nenuostabu, buvo Patrios, kurios visi nemėgsta (nes "feministė fu - man šlykštu", anot "Gražios ir tos Galingos"), obzervacija:
Skaitydama "Pavojingus žodžius" jaučiausi kaip Hamletas, Polonijaus paklaustas, ką skaito, ir atsakantis: žodžius, žodžius, žodžius. Ir galvojau, kiek daug į tai telpa, o sykiu ir kiek mažai, kaip kartais užtenka kelių žodžių ir kas nors persikeičia, o kartais jie vyniojasi, jungiasi, ir vis dėlto lieka tik tais, kurie yra susitarimo reikalas, bet nebūtinai kas daugiau.
Ir ką gi, atėjo ta diena, kai Undinės romanas man nebeatrodė artimas ar mielas. Ir net nelabai suprantu, kodėl. Interviu su Jūrate Čerškute ji, sulaukusi palyginimo su Žuvų ir drakonų dialogais, sakė, kad šios knygos personažės ją vedė ir džiazavo. Gal tame ir kampas - gal šitos knygos pagrindas ir yra dialogai? O jie tarsi bando atkartoti "Žuvis ir drakonus", kur veiksmo variklis praktiškai net ne veiksmas, o pokalbiuose įvykstantys paradoksai, suartinimai ir atstūmimai. "Žodžiuose", kaip sako Caro, bet nesislėpdamas nurodo ir romano pavadinimas, veikia žodžiai / kalba; gal tai ir yra Literatūros esmė (turbūt daug kas visam gyvenimui atsimename žymųjį lit.teorijos dėstytojo klausimą IŠ KO SUSIDEDA LITERATŪRA??), bet ar visada jų užtenka?
Romanas sukasi apie teatrą ir bandymą pastatyti Verdžio operą "užkeiktu" pavadinimu, teatre vyksta nuosavos dramos, susijusios su aktorių atranka, nedarbo santykiais darbo vietoje, režisieriaus prisiekusiomis gerbėjomis... Apžvalgose skaičiau, kad režisierius turi visokių bruožų - tai Koršo, tai Vaitkaus, gal taip ir yra, man dar vietomis ataidėjo neteatrinis, bet Bartas. Ataidėjo ne dėl to, kad gerai žinočiau ar pažinočiau, o dėl to, dėl ko ir kiti - dėl MeToo pobūdžio skandalų. Tiesą sakant, ar ne apie tai, per aplinkui, yra Undinės knygos pradžia ir pabaiga??
Pradžia skamba taip:
Daug kam teatre atrodė, kad režisierius Odinas mirė ne nuo širdies smūgio.
Nors oficiali versija buvo būtent tokia.
Daug kam teatre atrodė, kad jis mirė dėl to, kad pasirinko ne tą Žodį.
Kaip sako Biblija, pradžioje buvo Žodis.
Ir jis buvo ne tas. (p. 5)
Pabaiga:
- Ir dar man atrodo, kad žodis operos pavadinimui buvo pasirinktas neteisingas, - pasakė Teta Sofačka. - Dėl to viskas taip ir išėjo.
- O kas mums gali pasakyti, kurie žodžiai yra teisingi? - paklausė Teta Hedvyga. (p. 176)
Ir iš tiesų - ar nėra ši knyga, pilna juokelių, kuriozų ir vidinių bajerių, apie tai, kad niekas neturi teisės mums nurodinėti, kurie žodžiai yra teisingi, o kurie ne? Žodis, kaip sakė struktūralistai, o gal jau ir Platonas, yra arbitralus, jis reiškia kažką tik dėl to, kad mes taip susitariame, ir dėl to nėra nei geras, nei blogas. Žodis, kaip šiandien sako jau daug kas, pavyzdžiui, redaktorių konferencija "Reda", priklauso nuo konteksto ir jis yra toks, koks yra, ir jo mums reikia, ir jokie durniai redaktoriai neturi teisės jų skelbti "netinkamais", visi žodžiai turi savo vietą ir laiką. Ar ne su tuo susijęs vadinamasis politkorektiškumas, pašiepiamas "Pavojinguose žodžiuose"? Niekas neturi teisės pasmerkti žodžio kaip tokio.
Nu šiaip tai taip ir yra.
Bet aš, kaip jautrioji politkorektiška (i try!!!!!) skaitytoja, negaliu negalvoti apie tai, ką rašė kiti XX a. teoretikai, Judith Butler, Searle'as, o gal jau ir Platonas, o paskutinį kartą girdėjau tai sakant Alfonsą Andriuškevičių per jo knygos pristatymą. Kad žodis, net ir būdamas susitarimo dalykas, kartu yra ir veiksmas, jis gali įžeisti, pravirkdyti ir sužlugdyti - ir ne tik gali, o kasdien tą daro; jis gali tave sudaiktinti, atimti norą gyventi, bet gali ir pakylėti ir vėl paversti žmogum. Kad žodis turi galią keisti pasaulį, ar jį naikinti, ar tiesiog paleisti per jį ratilus ir vilnis - taip jau irgi yra. Žmogiška yra tą pajusti ir tuo žavėtis, bet žmogiška yra ir reaguoti, išsigąsti ar įsiskaudinti, ir net norėti tai sustabdyti, kaip nori sustabdyti bet ką, kas nemalonu. Ir keista atrodo tos reakcijos nesuprasti. Galbūt net tas nesupratimas (ar nevertinimas rimtai - maždaug, na ir kas kad parašiau "invalidas" o kažkas įsižeidė, pff) ar apsisprendimas "nesuprasti" ir nulemia tą aštrią reakciją.
Visi mano pezalai jau smarkiai nutolo nuo Undinės knygos, jos personažų. Ir apskritai - ji rašo +- satyrą, o ne traktatą, ji paprastai apie nieką nepasisako, kiek esu girdėjusi, nei paniekinamai, nei nepagarbiai, o jos ironija - kiek girdėjau - būna vietoje ir taikli. Gali būti, kad susitrigerinau ne vietoj, gal pasijuto prigauta ta mano "reaktyvioji" pusė, puolė reaguoti.
Ir vis dėlto ironija dėl žodžių reguliavimo, kitaip tariant - dėl reakcijos į žodžius, mane, kaip iš dalies reaktyvią skaitytoją, liūdina. Gal jau įžengiau į nemąstančių, tik reaguojančių snowflake'ų karalystę ir man lieka vis sunkiau pasiekiamos XX amžiaus estetinės vertybės. Sakau be ironijos ir nemanydama, kad XXI amžius kažkuo geresnis vien dėl to, kad naujesnis (galbūt, daugeliu atvejų, ir visai ne). Bet Undinės romanas, kad ir koks fainas žodžių ir situacijų prasme, man jau nebeartimas.
Mėgstamiausia knygos vieta man, nenuostabu, buvo Patrios, kurios visi nemėgsta (nes "feministė fu - man šlykštu", anot "Gražios ir tos Galingos"), obzervacija:
- Kiuri bus valytoja, morgo tvarkytoja, - nekreipdamas dėmesio į Karlosą pasakė Safyrovas. - Jums iš esmės niekas nepasikeitė, - pasakė Safyrovas, pasisukdamas į Kiuri.
- Keičiasi scenografija, laikmetis, požiūrio kampas, netgi moters vardas, o moteris kaip buvo valytoja, taip ir liko, - nepatenkinta pasakė Patria (p. 89).
Skaitydama "Pavojingus žodžius" jaučiausi kaip Hamletas, Polonijaus paklaustas, ką skaito, ir atsakantis: žodžius, žodžius, žodžius. Ir galvojau, kiek daug į tai telpa, o sykiu ir kiek mažai, kaip kartais užtenka kelių žodžių ir kas nors persikeičia, o kartais jie vyniojasi, jungiasi, ir vis dėlto lieka tik tais, kurie yra susitarimo reikalas, bet nebūtinai kas daugiau.
July 19, 2024
pavojingi žodžiai ir siužetai
Pati stebiuosi, kad randu bendrą kalba su Undinės Radzevičiūtės kūryba. Stilius savotiškas, labai modernus, o šį kartą dar ir su tema man labai ne pakeliui - teatras, ypač opera, o ir šiaip rimtoji kultūra ir jos užkulisiai man itin tolima tema. Bet ir vėl juokiausi ir žavėjausi.
Nors kontekstas man ir tolimas, bendrai temos ir idėjos, kuriomis kalbama pasirodė gana artimos - nes tos pačios politkorektiškumo, retrospektyvios cenzūros ir aktyvizmo ne visada vietoj ir laiku tektoninės plokštės juda ir populiarioje kultūroje ir tiesą sakant tame aukštesnės kultūros kontekste jos pasirodė dar labiau absurdiškos. Absurdą apskritai turbūt laikyčiau pagrindine šitos knygos ašimi - didžiąją laiko dalį tai buvo tikrų tikriausia absurdo komedija.
Autorė akivaizdžiai labai mėgsta tas savo išmintingas, aštrialiežuves, pagyvenusias herojes, meistriškai atsimušinėjančias įdomiuose dialoguose ir jos tikrai gyvos ir įdomios, bet kažkaip skaitant šį kartą atrodydavo kartais, kad tai jau kažkur kaip ir matyta, o ir gal per daug akcento ant jų uždėta. Antroje pusėje veiksmas iš teatro persikėlė labiau į tetų svetainę ir patapo daugiau perpasakojimu, kas kartais ir pridėdavo dar vieną smagumo sluoksnį, bet gal net labiau kai tekdavo apie tą pačią sceną skaityti lyg dukart - gyvai ir aptarime, nes galiausiai viską matant tik per tetų prizmę man pritrūko dinamikos.
Pati stebiuosi, kad randu bendrą kalba su Undinės Radzevičiūtės kūryba. Stilius savotiškas, labai modernus, o šį kartą dar ir su tema man labai ne pakeliui - teatras, ypač opera, o ir šiaip rimtoji kultūra ir jos užkulisiai man itin tolima tema. Bet ir vėl juokiausi ir žavėjausi.
Nors kontekstas man ir tolimas, bendrai temos ir idėjos, kuriomis kalbama pasirodė gana artimos - nes tos pačios politkorektiškumo, retrospektyvios cenzūros ir aktyvizmo ne visada vietoj ir laiku tektoninės plokštės juda ir populiarioje kultūroje ir tiesą sakant tame aukštesnės kultūros kontekste jos pasirodė dar labiau absurdiškos. Absurdą apskritai turbūt laikyčiau pagrindine šitos knygos ašimi - didžiąją laiko dalį tai buvo tikrų tikriausia absurdo komedija.
Autorė akivaizdžiai labai mėgsta tas savo išmintingas, aštrialiežuves, pagyvenusias herojes, meistriškai atsimušinėjančias įdomiuose dialoguose ir jos tikrai gyvos ir įdomios, bet kažkaip skaitant šį kartą atrodydavo kartais, kad tai jau kažkur kaip ir matyta, o ir gal per daug akcento ant jų uždėta. Antroje pusėje veiksmas iš teatro persikėlė labiau į tetų svetainę ir patapo daugiau perpasakojimu, kas kartais ir pridėdavo dar vieną smagumo sluoksnį, bet gal net labiau kai tekdavo apie tą pačią sceną skaityti lyg dukart - gyvai ir aptarime, nes galiausiai viską matant tik per tetų prizmę man pritrūko dinamikos.
August 17, 2024
Daug kam teatre atrodė, kad režisierius Odinas mirė ne nuo širdies smūgio.
Nors oficiali versija buvo būtent tokia.
Daug kam teatre atrodė, kad jis mirė dėl to, kad pasirinko ne tą Žodį.
Kaip sako Biblija, pradžioje buvo Žodis.
Ir jis buvo ne tas.
Ir tada jau teatre atsirado tuščia vieta ir šansas režisieriui Safyrovui prisikelti iš numirusiųjų.
Iš senojo režisieriaus Odino Safyrovas paveldėjo kabinetą ir pradėtą statyti Verdžio operą.
Bet ne kokią populiarią Verdžio operą, o retai statomą. Be to - su prietaru!
Viso jos pavadinimo negalima garsiai ištarti: tai prišauktų nelaimę ir trupei, ir spektakliui, ir visam teatrui.
Pavadinime - tik du žodžiai. Režisierius Odinas pasirinkimo “La Forza”, taip, kaip ją visada vadino Europoje. Pasirinko “La Forza” ir mirė. Viską padarė teisingai, ir prašau!
Žodžiu, žodžius reikėjo rinkti atsargiai.
- Beliko pasiduoti Likimui, - pasakė režisierius Safyrovas susipažindamas su trupe.
Pasakė ir nenumirė.
Tas Radzevičiūtės humoro jausmas - gudrus, ne koks prasčiokiškas, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl skaitau kiekvieną jos išleistą knygą. Na ir tie trumpti, kapoti, bet viską pasakantys, sakiniai. Dėl jų irgi. Ši knyga nenuvylė nei dėl vieno, nei dėl kito.
Nors oficiali versija buvo būtent tokia.
Daug kam teatre atrodė, kad jis mirė dėl to, kad pasirinko ne tą Žodį.
Kaip sako Biblija, pradžioje buvo Žodis.
Ir jis buvo ne tas.
Ir tada jau teatre atsirado tuščia vieta ir šansas režisieriui Safyrovui prisikelti iš numirusiųjų.
Iš senojo režisieriaus Odino Safyrovas paveldėjo kabinetą ir pradėtą statyti Verdžio operą.
Bet ne kokią populiarią Verdžio operą, o retai statomą. Be to - su prietaru!
Viso jos pavadinimo negalima garsiai ištarti: tai prišauktų nelaimę ir trupei, ir spektakliui, ir visam teatrui.
Pavadinime - tik du žodžiai. Režisierius Odinas pasirinkimo “La Forza”, taip, kaip ją visada vadino Europoje. Pasirinko “La Forza” ir mirė. Viską padarė teisingai, ir prašau!
Žodžiu, žodžius reikėjo rinkti atsargiai.
- Beliko pasiduoti Likimui, - pasakė režisierius Safyrovas susipažindamas su trupe.
Pasakė ir nenumirė.
Tas Radzevičiūtės humoro jausmas - gudrus, ne koks prasčiokiškas, ir yra pagrindinė priežastis, kodėl skaitau kiekvieną jos išleistą knygą. Na ir tie trumpti, kapoti, bet viską pasakantys, sakiniai. Dėl jų irgi. Ši knyga nenuvylė nei dėl vieno, nei dėl kito.
December 18, 2024
Smagi idėja, romano pradžia labai užkabino, aktualios temos: kultūrinė cenzūra, cancel kultūra, meetoo kritika, klasikinių kūrinių dažnai visiškai absurdiška rekontekstualizacija, "pritaikymas" prie šių dienų aktualijų ir pan. Bet kuo toliau skaičiau, tuo labiau tekstas priminė maršistų ir panašių vertibininkų "už minties laisvę" scenarijų, parašytą domino teatrui. Didaktiška, teziška, lėkšta. Jokios potekstės, užuominų, viskas sukalama kaip plaktuku, kad jau tikrai visi suprastų, kas ir kaip. Faktas, kad vertibinis angažavimasis nužudo net talentingiausius ir talentingiausias. Kovoti su drakonu įmanoma tik pačiai drakonu pavirtus. "Pavojingi žodžiai" kaip sugedęs, įkyrus radijas skirtingų personažų/ių ir pasakotojo/s lūpomis vis kala ir kala tą pačią tiesą, kuri yra maždaug tokia:
"Kiekvienoje skylėje atsiranda bent viena ideologinė darbininkė, kuri bando iš naujo suformatuoti kitų galvas."
"Ji librete ieškojo bent plyšio, kur būtų galima įdėti kokių nors idėjų ar kovos už vertybes užuomazgų."
"Už tavo žodžius tau pasaulį sugriaus kiti."
"Norint gauti premiją, į meno kūrinį būtina integruoti pažeidžiamas grupes ir mažumas arba pasisakyti Opiu klausimu. Nebūtinai meno kūrinyje. Galima ir gatvėje, su taše prie medžio, bet geriau į mikrofoną."
"Kiekvienoje skylėje atsiranda bent viena ideologinė darbininkė, kuri bando iš naujo suformatuoti kitų galvas."
"Ji librete ieškojo bent plyšio, kur būtų galima įdėti kokių nors idėjų ar kovos už vertybes užuomazgų."
"Už tavo žodžius tau pasaulį sugriaus kiti."
"Norint gauti premiją, į meno kūrinį būtina integruoti pažeidžiamas grupes ir mažumas arba pasisakyti Opiu klausimu. Nebūtinai meno kūrinyje. Galima ir gatvėje, su taše prie medžio, bet geriau į mikrofoną."
February 6, 2024
Hm, tokia pilna sakytum triukšmo knyga, chaoso. Dielogai ypač tetulyčių smagūs, gyvi tokie! bet mane bais erzino skaitant šią knygą: tas kišimasis tetų, Silvos senos meilės apraudojimas, jos bejėgystė, vyro kultas, karas, intrigos. Žo, sunkiai aš ją įveikiau. Tik pradedu skaityt ir miegas ima- kai taip būna man, žinau, kad ši knyga ne man šitam periode skaityt, bet kadangi plona tai įveikiau. Na, knygos ir neturi kelt vien geras emocijas, kaip ir viskas gerai su tuo, žo, pirma autorės knyga skaityta buvo Grožio ir Blogio Biblioteka, kuri man lblb patiko, ši jau trečia skaityta ir nepakartoja pirmosios įspūdžio. Dar patiko autorės kalba ("galva plyšo pusiau kaip kaštonas tik spigliais į vidų") ir jos humoras super!
Displaying 1 - 30 of 46 reviews