Kapinės už miesto, miške: katalikų laidojimo kraštovaizdžiai XIX a. Vilniuje

by Eglė Bazaraitė

Išvirkščias miestas. Visuomenės veidrodis. Atminties kraštovaizdis. Meno ir istorijos sodas. Moralės akademija. Žmonių muziejus. Tai prasmės ir funkcijos, XIX a. pradžioje įžvelgtos naujai įrengiamose kapinėse tiek Vilniuje, tiek Vakarų Europoje.

Dr. Eglė Bazaraitė monografijoje „Kapinės už miesto, miške“ dekonstruoja trejų Vilniaus katalikų kapinių – Rasų, Bernardinų ir Saulės – erdvinę struktūrą, brėžia paraleles ir išryškina prieštaras su to laiko kapinėmis krikščioniškame Europos branduolyje. Monografijoje į katalikų laidojimo kraštovaizdžius žvelgiama pasitelkiant architektūrines priemones, pristatant šias miesto teritorijas kaip daugiasluoksnį erdvinį konstruktą, suformuotą istorinių bei kultūrinių kontekstų.

Dr. Eglė Bazaraitė – architektūros tyrėja, architektė, dėstanti VILNIUS TECH Architektūros fakultete ir Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2019 m. yra Kultūros paveldo departamento prie LR kultūros ministerijos, 5-osios vertinimo tarybos narė. Užsiima architektūros projektavimo veikla ir tradiciniais amatais.

344 pages, Paperback

Published January 1, 2023

Reviews

[Vaiva · Rating 5 out of 5]

"XIX a. Lietuvoje laikomas skurdo amžiumi. Tuo metu vyko lėtos socialinės transformacijos, luomų persigrupavimas. Dėl politinių priežasčių bajorijai neturint galimybės reikštis atminties scenoje, o miestiečių luomo savimonei nesustiprėjus tiek, kad būtų jaučiamas poreikis ir egzistuotų finansinės galimybės išnaudoti kapines socialiniui statusui demonstruoti, atmintis, savalaikės vertybės ir prarastos ATR ilgesys išryškėjo smulkiuose architektūrinėse formose, retuose herbuose ir epitafijose."

"Išraiškingų paminklų komponavimas atvirose viešosiose erdvėse tapo pavyzdžiu, kaip būtų galima laidoti labiausiai pasižymėjusius, kilmingus ir pasiturinčius asmenis statant jiems įspūdingus antkapius. Apšvietos laikais, vertinant atminimą ir išaukštinant didžius praeities ir dabarties žmones kaip vertybinį viuomenės pagrindą, pačią mirtį, pasiglemžusią iškilius asmenis, siekta "sunakinti", t.y. po antkapiu paslėpti kapą, jį apsodinti aromatingais augalais, o kapines projektuoti taip, kad jas galėtų vėdinti vėjas. "

"XIX a. autoriai toliau tikino, kad kapas turėtų būti "švelnus priminimas apie mirusiuosius", o paminklais apstatytos kapinės ne tik būtų naudingos ugdant visuomenės moralę ir manieras, bet ir žadintų dorovingus bei kilnius jausmus."

"Erdviškai neišraiškingos prieigos rodo, kad kapinėms nebuvo suteiktas išskirtinis statusas miesto audinyje."

[Ju · Rating 5 out of 5]

Daugiasluoksnė monografija, kurioje atskleidžiama kaip XIX a. kapinių erdvėse ir jų kūrime atsispindi Apšvietos epochos idėjos, nacionalinis identitetas, socialinė hierarchija, šeimos samprata, katalikybė, senųjų tikėjimų įtakos ir kt.

Rekomenduoju ir garantuoju, kad prie šios monografijos pati dar sugrįšiu ne kartą. Toks malonus būdas supinti žinomus ir dar negirdėtus istorinius kontekstus į atskirą gumulą.

[Rūta · Rating 1 out of 5]

Labai norėjau perskaityti ir daug tikėjausi, lūkesčiai buvo sukelti iki mėnulio: ilgai lauktas tyrimas apie Vilniaus kapines; šviežias žvilgsnis į mirtį ir visuomenę; naujos perspektyvos, ak! Gaila, kad tuos lūkesčius atliepė nusivylimas skaitant ir perskaičius. Išvirkščia argumentacija (duoti pavyzdžiai niekaip neveda prie neva tai iš jų plaukiančių išvadų, pvz., dvi XVIII a. dvasininkų (vienas mirė 1794 m., kitas dvasininkavo Troškūnuose) išleistos brošiūros apie higieną ir ligas neįrodo, kad XIX a. pradžios Vilniuje „būta išsilavinusių žmonių, tiek medikų, tiek dvasininkų, kuriems netrūko supratimo apie nešvaros keliamas grėsmes“), didelis nejautrumas istorijai, nekritiškas šaltinių ir istoriografijos vertinimas (teisybės dėlei – šaltiniai šiame tekste daugmaž ignoruojami; XIX a. romantikų veikalų turinys priimamas kaip istoriniai faktai; darant išvadas apie Vilnių naudojamasi tyrimais apie Mažąją Lietuvą ir t. t.), aplaidumas įvairių akademinėms knygoms būdingų atributų atžvilgiu (vienas iš pavyzdžių – informacija pateikiama net išnašose nenurodant, kur ji aptikta: „yra žinoma, kad geležiniai varteliai tuo metu buvo padaryti už parapijiečio K. Rekečio pinigus“, arba „pasakojama, kad jo vilniečiai nemėgę, nes jis bendradarbiavęs su caro režimu ir iš Aušros Vartų koplyčios savinęsis įplaukas“; bet juk čia ne eseistika, o mokslinė monografija?..) ir temos nesuvaldymas bei subjektyvių autorės (turbūt?) įsivaizdavimų apie progresą ir tą pačią istoriją retrospektyvūs pritempinėjimai prie XVIII ir XIX a. realybės. Abydu ne tas žodis, bent gražiai išleista.

[Tadas Rimkus · Rating 4 out of 5]

Monografija nagrinėja tris senąsias Vilniaus kapines ir jas lygina kitų krikščioniškų šalių kapinių kontekste. Labai patiko architektūrinė dalis: kapinių vartai, koplyčios, kolumbariumai, laidojimų kryptys. Daug istorinio konteksto. Medžių skaičiavimas ir visa kapinių, kaip parko, knygos dalis pasirodė ne tiek įdomu. Šiaip, be reikalo kapinėse lankytis vengiau, bet dabar tikrai nueisiu.