What do you think?
Rate this book
Тут були ми
Вірші цієї поетичної збірки написані на фронті, але вони не про війну. Вони про людей, які люблять більше, ніж бояться. Які були тут і не пішли звідси. Такою мовою солдати згадують своїх, а діти пишуть листи на аркушах шкільного зошита. Нею говорять про біль і надію. Прощаються і люблять.
Книжка Артура Дроня «Тут були ми» проілюстрована роботами Катерини Сад і уривками листів, які військові отримали від дітей. Можливо, це і є найкращий спосіб говорити про складні часи. Поєднуючи наш різний досвід у спільне промовляння. Називаючи наш біль і надію на імена.
Увесь прибуток від продажу цього видання буде перераховано у благодійний фонд «Голоси дітей».
Книжка Артура Дроня «Тут були ми» проілюстрована роботами Катерини Сад і уривками листів, які військові отримали від дітей. Можливо, це і є найкращий спосіб говорити про складні часи. Поєднуючи наш різний досвід у спільне промовляння. Називаючи наш біль і надію на імена.
Увесь прибуток від продажу цього видання буде перераховано у благодійний фонд «Голоси дітей».
112 pages, Hardcover
First published December 1, 2023
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 83 reviews
March 13, 2024
раджу вам звернути увагу на цю збірку поезій. крім неймовірних віршів позаду є маленький прозовий есей, де автор розказує нам як розчарувався в літературі, а потім знайшов нову мову і нові значення. загалом у мене найкращі враження.
окремо хочеться відзначити оформлення.
окремо хочеться відзначити оформлення.
January 11, 2024
Дуже важка і дуже невдячна справа оцінювати поезію. Проте нині на культурному обрії постало аж занадто багато поетів війни з яких цілий ряд не пропонує нічого крім ефектної бороди, героїчних селфі в чистій формі і рим на рівні «ти тікала від ракет - я купив тобі букет».
Дронь пише не для того, щоб аудиторія фейсбук лайкала, а для того щоб солдатська душа розвернулася своїм болем назовні. Бо інакше хто це зробить? Присипле земелькою, зашиється хірургом, виплачеться маминими сльозами та і забудеться …чи зробить вигляд що забулась.
Коротше… поки читав - отримав пару разів під дих.
Дякую.
Дронь пише не для того, щоб аудиторія фейсбук лайкала, а для того щоб солдатська душа розвернулася своїм болем назовні. Бо інакше хто це зробить? Присипле земелькою, зашиється хірургом, виплачеться маминими сльозами та і забудеться …чи зробить вигляд що забулась.
Коротше… поки читав - отримав пару разів під дих.
Дякую.
June 20, 2025
Це чудова книга. Я не дуже люблю поезію і ця збірка є першою у бібліотеці, яка не викликала алергічної реакції. Пан Артур Дронь мене вразив, вразив моїх студентів і я навіть зараз пригадую хвилю почуттів, які прокинулися всередині. За це йому дякую - за можливість побути із власною вразливістю.
December 9, 2025
Такі хороші вірші - що мені треба було переводити подих між читаннями
May 16, 2024
ого. а я думала, що вже не здатна неіронічно ставитися до щирості
May 7, 2026
Kaip labai teisingai rašė Ugnė, karo poezija yra ta, kurios neturėtų būti iš viso. Tokia mintis neapleido skaitant knygą, ir, kita vertus, sykiu nuolat galvojau (ir galvoju, kai feisbuke karo poeziją verčia Marius Burokas ir Benediktas Januševičius), kad tokia poezija privalo būti, kaip privalo būti kitokia trauminė poezija - galbūt dėl elipsių ir tarpų, kuriuos turime užpildyti skaitydamos, ji atrodo teisingas nežmogiškumo artikuliavimo būdas.
***
Šventas Jonas Paulius Antrasis
senais nemokamais laikais
pareiškė Lvive:
"Krenta lietaus lašai - vaikai auga."
Šventas Ivanai Pavlai,
aš užaugau po tuo lietum.
Bet dabar tokia žiema,
ir už viską reikalaujama tokios kainos,
kad krenta tik sniegas ir kareiviai.
Kareiviai krenta - vaikai auga.
Kareiviai krenta - vaikai auga.
(p. 15)
Rožinis
Kai jis išėjo, mano rožinis buvo su juo.
Kai jis išėjo, aš sakiau: "Jis sugrįš namo."
Penkioliktųjų liepa, karštis svilino.
Jis kalbėjo: "Aš einu taip toli,
kad noriu jus neštis kartu prisiminimui."
Penkioliktųjų liepa, tėtis nusiminęs
vaikščiojo, nerimavo, pasislėpti taikės.
Pravirko tik kartą, iki tol tėtis laikės,
kai jau nebebuvo daiktų, kuprinės.
Tavo dėdė išėjo, o kelias begalinis,
tiek daug jų ten ėjo ir daug jų ten telkės,
tiek savo kojom klampojo per pelkes,
kad pavasarį už jų nugarų sodas atsirado -
ne kiekvienas takelį atgal besurado.
Tu tokias pačias rankas, plaukus ir namą turi.
Kiek jau metų praėjo - maždaug septyneri?
Vaikšto, slapstosi tėtis - tavo senelis.
Aš nesislapstau, aš žinau, kad takelis
dar neužžėlė, neužsitraukė žole.
Neisit kartu su dėde abu šalia,
bet dabar tau priklauso pėdsakai jo seni.
Tu turi jo rankas ir plaukus. Eini.
Turi savo senelį, kuris pasislėpė, - rasi
atėjęs jį ir imsi juoktis garsiai.
Jis irgi čia ar prie vartų tau nusišypsos.
Tiek daug jūsų eina, tegu su jumis visados
bus tai, ką turėjo mano broliukas, -
kryžius, siūlas ir sutrinti karoliukai.
(p. 38-39)
Vėl skaitydama ir nurašinėdama "Rožinį" galvojau, kad vietom kliūvančios jo eilutės ir kelio, besikeičiančių juo einančiųjų vaizdiniai liūdnai atliepia Artūro Morozovo per jo knygos pristatymą pasakytus žodžius, kad dabar karas Ukrainoje vyksta kitaip, labai daug kur - persikėlęs į bunkerius ir po žeme, ir net kareiviai kartais sako - pameni, kaip važiuodavom mašina parūkyt, dar apšaudydavom priešo pozicijas, - nei tai su ironija, nei tai su nostalgija. Kaip ir Dronio "Rožinyje", taip ir šiems kareiviams karas jau yra tapęs gyvenimo dalimi, turinčia praeitį, dabartį ir ateitį, procesu, į kurį projektuoji planus, galimybes ir svajones. Tai savotiškai atsako į Adorno klausimą, ar gali būti poezija po Aušvico - deja, ir sunkiausiai suvokiamas naikinimas anksčiau ar vėliau tampa procesu; mes tarsi klausiame, ar etiška jį naratyvizuoti, taikyti jam tikrovės dėsnius - bet jis pats, be jokios mūsų "pagalbos" (gal tik su ta bendra, kad mes, žmonės, visa tai sukeliame ir palaikome), vyksta kaip dar viena tikrovė. Apie tą jau seniai kalba aktyvistai, bet man, rėmėjai nuo fotelio-feisbuko, tik dabar atėjo tas suvokimas.
Turbūt apie tai yra ir beveik visa Dronio knyga:
***
Kerzai, šarvinės liemenės, kevlaro šalmai.
Kas mes?
Vaikai.
Lai žemė į mūsų krūtinę įauga, tegu
bus mums
skaudu.
Lai žemė kraujuos kaip žaizda.
Nežinoma.
Sava.
Lai mūsų PKM'ai nenutils niekados.
Kur mes?
Namuos.
(p. 51)
Vietomis skaitai jį ir galvoji, kad tai viens prie vieno lietuvių karo ar partizanų dainos, ar net kažkoks Širvio atgarsis, kaip ir šis:
***
Jeigu nepavyks man ar nesugebėsiu -
dar toli rugsėjis, vėjų dar bus daug -
imki mano vieton viltį keistą šviesią
ir su ja miegoki, guoskis jai, bendrauk.
Jei aš netikėčiau, lai tavim ji tiki,
tyli, juokias, guli po dangaus keliais,
marškinėliuos, odoj tavo kvapas liko -
lai jinai jį geria, jai išeit neleisk.
Jeigu nepavyks man, negalėsiu eiti,
tu vilties laikykis ir bedugnėn šauk.
Dar toli rugsėjis, liūdesys ateis dar.
Dar toli rugsėjis, bet manęs tu lauk.
(p. 65)
Turbūt ir rimavimas, ir bendrybės, schema, į kurią sugula tarsi nesubendrinama patirtis, taip pat yra ženklas, kad ta patirtis virsta gyvenimu. Kaip gyventi po to - tas klausimas lieka už Dronio knygos, neužduotas, bet visą laiką kabantis ore. Karas neša netektį, bet jo pabaiga turbūt taip pat yra netektis? Šito aš negaliu suprasti ir turbūt negalėsiu, ar bent jau norėčiau negalėti; jis atrodo absurdiškas ir tuo sykiu labai žmogiškas, jau n kartų pasikartojantis, hemingvėjiškas.
Dronio "Čia buvome mes" savo būtuoju laiku nurodo ne tiek į praeitį, kiek į dabartį, kurią veikiausiai valdo jau nebuvimas - mūsų čia nebėra. Paties Dronio fronte nebėra, bet jis buvo fronte, ir gali būti, kad ta praeitis taip ir liks vieninteliu tikru dalyku - kuriame būta, būta kartu, būta konkrečioje vietoje. Man atrodo, kad tai lygiai taip pat nesuvokiama ir priešinasi logikai (nors vyksta mums prieš akis), kaip ir sistemingas žmonių, pasaulio naikinimas.
***
Šventas Jonas Paulius Antrasis
senais nemokamais laikais
pareiškė Lvive:
"Krenta lietaus lašai - vaikai auga."
Šventas Ivanai Pavlai,
aš užaugau po tuo lietum.
Bet dabar tokia žiema,
ir už viską reikalaujama tokios kainos,
kad krenta tik sniegas ir kareiviai.
Kareiviai krenta - vaikai auga.
Kareiviai krenta - vaikai auga.
(p. 15)
Rožinis
Kai jis išėjo, mano rožinis buvo su juo.
Kai jis išėjo, aš sakiau: "Jis sugrįš namo."
Penkioliktųjų liepa, karštis svilino.
Jis kalbėjo: "Aš einu taip toli,
kad noriu jus neštis kartu prisiminimui."
Penkioliktųjų liepa, tėtis nusiminęs
vaikščiojo, nerimavo, pasislėpti taikės.
Pravirko tik kartą, iki tol tėtis laikės,
kai jau nebebuvo daiktų, kuprinės.
Tavo dėdė išėjo, o kelias begalinis,
tiek daug jų ten ėjo ir daug jų ten telkės,
tiek savo kojom klampojo per pelkes,
kad pavasarį už jų nugarų sodas atsirado -
ne kiekvienas takelį atgal besurado.
Tu tokias pačias rankas, plaukus ir namą turi.
Kiek jau metų praėjo - maždaug septyneri?
Vaikšto, slapstosi tėtis - tavo senelis.
Aš nesislapstau, aš žinau, kad takelis
dar neužžėlė, neužsitraukė žole.
Neisit kartu su dėde abu šalia,
bet dabar tau priklauso pėdsakai jo seni.
Tu turi jo rankas ir plaukus. Eini.
Turi savo senelį, kuris pasislėpė, - rasi
atėjęs jį ir imsi juoktis garsiai.
Jis irgi čia ar prie vartų tau nusišypsos.
Tiek daug jūsų eina, tegu su jumis visados
bus tai, ką turėjo mano broliukas, -
kryžius, siūlas ir sutrinti karoliukai.
(p. 38-39)
Vėl skaitydama ir nurašinėdama "Rožinį" galvojau, kad vietom kliūvančios jo eilutės ir kelio, besikeičiančių juo einančiųjų vaizdiniai liūdnai atliepia Artūro Morozovo per jo knygos pristatymą pasakytus žodžius, kad dabar karas Ukrainoje vyksta kitaip, labai daug kur - persikėlęs į bunkerius ir po žeme, ir net kareiviai kartais sako - pameni, kaip važiuodavom mašina parūkyt, dar apšaudydavom priešo pozicijas, - nei tai su ironija, nei tai su nostalgija. Kaip ir Dronio "Rožinyje", taip ir šiems kareiviams karas jau yra tapęs gyvenimo dalimi, turinčia praeitį, dabartį ir ateitį, procesu, į kurį projektuoji planus, galimybes ir svajones. Tai savotiškai atsako į Adorno klausimą, ar gali būti poezija po Aušvico - deja, ir sunkiausiai suvokiamas naikinimas anksčiau ar vėliau tampa procesu; mes tarsi klausiame, ar etiška jį naratyvizuoti, taikyti jam tikrovės dėsnius - bet jis pats, be jokios mūsų "pagalbos" (gal tik su ta bendra, kad mes, žmonės, visa tai sukeliame ir palaikome), vyksta kaip dar viena tikrovė. Apie tą jau seniai kalba aktyvistai, bet man, rėmėjai nuo fotelio-feisbuko, tik dabar atėjo tas suvokimas.
Turbūt apie tai yra ir beveik visa Dronio knyga:
***
Kerzai, šarvinės liemenės, kevlaro šalmai.
Kas mes?
Vaikai.
Lai žemė į mūsų krūtinę įauga, tegu
bus mums
skaudu.
Lai žemė kraujuos kaip žaizda.
Nežinoma.
Sava.
Lai mūsų PKM'ai nenutils niekados.
Kur mes?
Namuos.
(p. 51)
Vietomis skaitai jį ir galvoji, kad tai viens prie vieno lietuvių karo ar partizanų dainos, ar net kažkoks Širvio atgarsis, kaip ir šis:
***
Jeigu nepavyks man ar nesugebėsiu -
dar toli rugsėjis, vėjų dar bus daug -
imki mano vieton viltį keistą šviesią
ir su ja miegoki, guoskis jai, bendrauk.
Jei aš netikėčiau, lai tavim ji tiki,
tyli, juokias, guli po dangaus keliais,
marškinėliuos, odoj tavo kvapas liko -
lai jinai jį geria, jai išeit neleisk.
Jeigu nepavyks man, negalėsiu eiti,
tu vilties laikykis ir bedugnėn šauk.
Dar toli rugsėjis, liūdesys ateis dar.
Dar toli rugsėjis, bet manęs tu lauk.
(p. 65)
Turbūt ir rimavimas, ir bendrybės, schema, į kurią sugula tarsi nesubendrinama patirtis, taip pat yra ženklas, kad ta patirtis virsta gyvenimu. Kaip gyventi po to - tas klausimas lieka už Dronio knygos, neužduotas, bet visą laiką kabantis ore. Karas neša netektį, bet jo pabaiga turbūt taip pat yra netektis? Šito aš negaliu suprasti ir turbūt negalėsiu, ar bent jau norėčiau negalėti; jis atrodo absurdiškas ir tuo sykiu labai žmogiškas, jau n kartų pasikartojantis, hemingvėjiškas.
Dronio "Čia buvome mes" savo būtuoju laiku nurodo ne tiek į praeitį, kiek į dabartį, kurią veikiausiai valdo jau nebuvimas - mūsų čia nebėra. Paties Dronio fronte nebėra, bet jis buvo fronte, ir gali būti, kad ta praeitis taip ir liks vieninteliu tikru dalyku - kuriame būta, būta kartu, būta konkrečioje vietoje. Man atrodo, kad tai lygiai taip pat nesuvokiama ir priešinasi logikai (nors vyksta mums prieš akis), kaip ir sistemingas žmonių, pasaulio naikinimas.
March 1, 2026
Pats pirmas Arturo Dronio eilėraštis, kurį pamačiau, buvo šitas:
***
Kai nusisegam liemenes,
nusiimam šalmus, nusivelkam
striukes, nusimaunam pirštines
ir valgom mandarinus prie krosnelės,
ir tampam panašūs į vaikus,
kartais galvoju,
kad tu kažkur čia, gretimam kambary.
Kaime
kažkokia vietinė moteris
pašaukė vaiką: "Sūneli!".
Ir visi mes
atsigręžėm.
Tada jis labai palietė ir graudino. Vakar, Knygų mugėje, jį skaitė autorius ir vertėjas M. Burokas, ir aš vėl susigradinau.
Karo poezija yra ta, kurios neturėtų būti iš viso.
Marso laukas
2.
Davė jam į kelionę savo vaikišką piešinį.
Spalvinga gėlė
per visą mokyklinio sąsiuvinio puslapį
ir užrašas:
"Devas mūs saugo".
Nupiešė prieš 15 metų,
jai dar nebuvo nė septynerių.
Ir jam taip pat.
Dabar vis pagalvoja -
nesąmonė, žinoma, bet vis pagalvoja -
o ką,
jeigu būčiau be klaidų parašiusi?
***
Kai nusisegam liemenes,
nusiimam šalmus, nusivelkam
striukes, nusimaunam pirštines
ir valgom mandarinus prie krosnelės,
ir tampam panašūs į vaikus,
kartais galvoju,
kad tu kažkur čia, gretimam kambary.
Kaime
kažkokia vietinė moteris
pašaukė vaiką: "Sūneli!".
Ir visi mes
atsigręžėm.
Tada jis labai palietė ir graudino. Vakar, Knygų mugėje, jį skaitė autorius ir vertėjas M. Burokas, ir aš vėl susigradinau.
Karo poezija yra ta, kurios neturėtų būti iš viso.
Marso laukas
2.
Davė jam į kelionę savo vaikišką piešinį.
Spalvinga gėlė
per visą mokyklinio sąsiuvinio puslapį
ir užrašas:
"Devas mūs saugo".
Nupiešė prieš 15 metų,
jai dar nebuvo nė septynerių.
Ir jam taip pat.
Dabar vis pagalvoja -
nesąmonė, žinoma, bet vis pagalvoja -
o ką,
jeigu būčiau be klaidų parašiusi?
March 11, 2026
i’m not crying, you’re crying
Vaikai (p. 74)
Kai kalbame apie viltį,
iš tiesų kalbame
apie vaikus.
Esu dėkingas,
nes prisimininai apie tave
vis iškyla iš vidaus,
nors tiek laiko praėjo.
Ir kada nors visi vaikai
markstysis nuo saulės.
O tie iš mūsų, kurie išgyvens,
pamatys, kad viskas
buvo ne veltui.
Mes čia retai kalbamės apie viltį
ar patriotizmą, ar
Tėvynę.
Bet jei kalbam, tai visada
apie vaikus.
Žinai, kai dabar apie tave galvoju,
įsivaizduoju, koks vaikas buvai.
Kaip marksteisi
nuo saulės.
Tie iš mūsų, kurie išgyvens,
ilgai tylės.
Nes kam kalbėti apie viltį,
kai štai ji, greta.
Stovi išterliotais šortais,
kasosi uodų sugeltas rankas,
rodo saulei
pieninius dantis.
Vaikai (p. 74)
Kai kalbame apie viltį,
iš tiesų kalbame
apie vaikus.
Esu dėkingas,
nes prisimininai apie tave
vis iškyla iš vidaus,
nors tiek laiko praėjo.
Ir kada nors visi vaikai
markstysis nuo saulės.
O tie iš mūsų, kurie išgyvens,
pamatys, kad viskas
buvo ne veltui.
Mes čia retai kalbamės apie viltį
ar patriotizmą, ar
Tėvynę.
Bet jei kalbam, tai visada
apie vaikus.
Žinai, kai dabar apie tave galvoju,
įsivaizduoju, koks vaikas buvai.
Kaip marksteisi
nuo saulės.
Tie iš mūsų, kurie išgyvens,
ilgai tylės.
Nes kam kalbėti apie viltį,
kai štai ji, greta.
Stovi išterliotais šortais,
kasosi uodų sugeltas rankas,
rodo saulei
pieninius dantis.
December 31, 2023
Надзвичайна поезія, прекрасні ілюстрації 💔
July 19, 2026
Jausmas panašus kaip perskaičius Eilėraščiai iš šaudymo angos.
Labai patiko autoriaus komentaras ("Kam mums eilėraščiai?") knygos pabaigoje. Iš jo:
Todėl jeigu ir verta apie ką nors rašyti per karą, tai ne apie karą, o apie žmones. Nes svarbiausia yra ne tai, kad karas mus užklupo, o tai, kad karas užklupo mus.
[...]
Pati literatūra negali nieko nei apginti, nei išgelbėti, tai tiesa. Bet galime mes.
O mes tebesame čia.
Taip pat pasižymėjau:
- 27 - Gėlių pardavėja
- 47 - Mažius
- 49 - ***
- 52 - Evakas
- 74 - Vaikai
- 85 - Pirmasis laiškas korintiečiams
Labai patiko autoriaus komentaras ("Kam mums eilėraščiai?") knygos pabaigoje. Iš jo:
Todėl jeigu ir verta apie ką nors rašyti per karą, tai ne apie karą, o apie žmones. Nes svarbiausia yra ne tai, kad karas mus užklupo, o tai, kad karas užklupo mus.
[...]
Pati literatūra negali nieko nei apginti, nei išgelbėti, tai tiesa. Bet galime mes.
O mes tebesame čia.
Taip pat pasižymėjau:
- 27 - Gėlių pardavėja
- 47 - Mažius
- 49 - ***
- 52 - Evakas
- 74 - Vaikai
- 85 - Pirmasis laiškas korintiečiams
April 21, 2024
Дуже глибоко і гарно💔
January 16, 2024
До мурашок..
Бережи їх, Боже
Бережи їх, Боже
April 23, 2026
Що тут ще можна поставити(
April 11, 2026
Pirmasis laiškas korintiečiams
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta,
meilė gyvuliškai bijo,
bet eina į priekį,
meilė galėtų pasiduoti, viską mesti,
bet eina į priekį.
0 kai meilei peršauna kojas,
kai meilės kojose skeveldros,
kai jos kojos užveržtos turniketais
ar kai meilė kojų visai nebeturi,
tada meile neša draugai.
<...>
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta,
meilė gyvuliškai bijo,
bet eina į priekį,
meilė galėtų pasiduoti, viską mesti,
bet eina į priekį.
0 kai meilei peršauna kojas,
kai meilės kojose skeveldros,
kai jos kojos užveržtos turniketais
ar kai meilė kojų visai nebeturi,
tada meile neša draugai.
<...>
January 21, 2024
У цій книжці, поезії, авторі дуже багато любові
June 22, 2026
------
Pastebėjau, kad nuvirto vaza su ką tik skintomis
gėlėmis.
„Tuoj sutvarkysiu“, – sakau
nuotraukai ant kryžiaus.
Pakėliau vazą, o ten
raštelis.
„Zuikeli, su metinėmis mus.
Myliu.“
-------
Ir aš pritariu Ugnei - karo poezija yra ta, kurios neturėtų būti iš viso. Bet yra karas ir yra tokio stiprumo poezija.
Pastebėjau, kad nuvirto vaza su ką tik skintomis
gėlėmis.
„Tuoj sutvarkysiu“, – sakau
nuotraukai ant kryžiaus.
Pakėliau vazą, o ten
raštelis.
„Zuikeli, su metinėmis mus.
Myliu.“
-------
Ir aš pritariu Ugnei - karo poezija yra ta, kurios neturėtų būti iš viso. Bet yra karas ir yra tokio stiprumo poezija.
December 21, 2023
Ці вірші та ілюстрації такі чуттєві, в захваті! ❤️
August 31, 2024
«В селі якась жінка сказала дитині: „Синочку“.
Але кожен із нас озирнувся.»
💔💔💔
Але кожен із нас озирнувся.»
💔💔💔
November 2, 2025
єдиноможливі слова
December 26, 2023
Боляче і важко дихати
Вірші про людей
Особливо торкають вірші про дітей + використані картинки і дитячим почерком написані фрази з листів для солдатів.
(Всі кошти від книги переходять в благодійний фонд помочі дітям)
Я не знаю як нам все це вивозити, але як добре що такі книги попри все зʼявляються
Вірші про людей
Особливо торкають вірші про дітей + використані картинки і дитячим почерком написані фрази з листів для солдатів.
(Всі кошти від книги переходять в благодійний фонд помочі дітям)
Я не знаю як нам все це вивозити, але як добре що такі книги попри все зʼявляються
March 6, 2024
вау
гарно (вербально, візуально) і щемко
і післямова розйоб теж
гарно (вербально, візуально) і щемко
і післямова розйоб теж
February 25, 2024
Збірка віршів від яких розйобує. З'являється комок у горлі, завмирає дихання та вибивається земля з-під ніг.
В цих текстах нема наголосу на війні.
Ці тексти про людей. Про тих, хто ось тут поруч, про тих, хто десь там та про тих, хто змушений лишатися лише в серці.
"Кажуть, література —
це про слова і про тишу між ними.
У нашій тепер
більше другого."
І тиша ця страшна, болюча, втомлена.
А ще світла, впевнена та з надією.
В цих текстах нема наголосу на війні.
Ці тексти про людей. Про тих, хто ось тут поруч, про тих, хто десь там та про тих, хто змушений лишатися лише в серці.
"Кажуть, література —
це про слова і про тишу між ними.
У нашій тепер
більше другого."
І тиша ця страшна, болюча, втомлена.
А ще світла, впевнена та з надією.
January 15, 2024
не було жодного вірша, який би мені здався недоречним у збірці, або «занадто» у різних сенсах. я не очікувала, що вразять, але ,все ж, ці вірші змогли
April 15, 2024
ріже по живому
December 29, 2024
Наразі найсильніша для мене збірка поезій про нашу війну. Вразило
March 24, 2024
я сказала це сто разів, і скажу ще раз — найсвітліший автор у моїй колекції поезії. з тонами болю у віршах. першу куплену збірку я успішно проїбала десь у Києві (дай боже її хтось вкрав — принаймні у цієї людини є смак), купила другу і перечитую ❤️
January 6, 2024
Must read
February 26, 2026
«Мабуть, вірші-
це те, що одна людина мала сказати іншій,
але не змогла»
❤️🩹
це те, що одна людина мала сказати іншій,
але не змогла»
❤️🩹
January 15, 2024
Стисло, влучно, боляче.
І правдиво.
І правдиво.
November 13, 2024
I think it would be nice to start the new year with my (belated) review on this little book, because yesterday (December 31) was the author’s birthday. Артур Дронь is 24 years old now, and he already has this poetry book and many nasty wounds (he was wounded 2 months ago and is undergoing treatment right now).
When this book appeared, there was much exuberant praise for it, so I had the impression that we discovered a new big poet and, of course, was very interested in getting acquainted with the poems. No, I cannot say that this is very original or otherwise remarkable poetry; I personally did not notice anything special about it per se (but it may be a sign of my bad literature taste and nothing else). However, I liked this book and, especially, the personality of the author, whose kind, sunny, and big-hearted nature is apparent even from these short poems but especially if you follow him on facebook, for example. It’s no wonder that he, still almost a kid himself, is very passionate about helping children (this book is full of children’s pictures and good wishes to our soldiers, and all the profit from it is referred to the charity fund “Голоси дітей,” and the first thing Артур Дронь asked as a present for his birthday is to donate to the same fund, which I happily did as part of my New-Year donation duty).
I liked this book even if I did not find it very significant as poetry (but I did not find it bad either — it was just too little to judge confidently). It is definitely very moving and kind. It is probably not the best of the poetry books I have but it is one of the best books from my “war shelf” right now. It reminds us who is defending our asses right now — such well-educated and very promising “almost-kids” as Артур Дронь. “Солдати падають — діти ростуть.”
I hope he will write more.
“Народився 31 грудня 2000 року в селі Воскресинці Рогатинського району Івано-Франківської області, з 5 років жив у сусідньому селі — Підмихайлівцях. У 2017 році вступив до Львівського національного університету імені Івана Франка на факультет журналістики. З того часу живе у Львові. У 2021 році закінчив бакалаврат, а в 2022 — магістратуру. У 2020—2021 роках працював у студентському відділі ЛНУ ім. І. Франка. З 2021 — івент-менеджер у «Видавництві Старого Лева». У 2022 році, з початком повномасштабного вторгнення пішов добровольцем і відтоді несе службу в 125 окремій бригаді територіальної оборони ЗСУ. Із серпня 2022-го — у складі бригади виконує завдання в зоні бойових дій на території Донецької, а згодом Харківської областей. Перебуваючи на фронті, Артур Дронь продовжує писати вірші.”
When this book appeared, there was much exuberant praise for it, so I had the impression that we discovered a new big poet and, of course, was very interested in getting acquainted with the poems. No, I cannot say that this is very original or otherwise remarkable poetry; I personally did not notice anything special about it per se (but it may be a sign of my bad literature taste and nothing else). However, I liked this book and, especially, the personality of the author, whose kind, sunny, and big-hearted nature is apparent even from these short poems but especially if you follow him on facebook, for example. It’s no wonder that he, still almost a kid himself, is very passionate about helping children (this book is full of children’s pictures and good wishes to our soldiers, and all the profit from it is referred to the charity fund “Голоси дітей,” and the first thing Артур Дронь asked as a present for his birthday is to donate to the same fund, which I happily did as part of my New-Year donation duty).
I liked this book even if I did not find it very significant as poetry (but I did not find it bad either — it was just too little to judge confidently). It is definitely very moving and kind. It is probably not the best of the poetry books I have but it is one of the best books from my “war shelf” right now. It reminds us who is defending our asses right now — such well-educated and very promising “almost-kids” as Артур Дронь. “Солдати падають — діти ростуть.”
I hope he will write more.
“Народився 31 грудня 2000 року в селі Воскресинці Рогатинського району Івано-Франківської області, з 5 років жив у сусідньому селі — Підмихайлівцях. У 2017 році вступив до Львівського національного університету імені Івана Франка на факультет журналістики. З того часу живе у Львові. У 2021 році закінчив бакалаврат, а в 2022 — магістратуру. У 2020—2021 роках працював у студентському відділі ЛНУ ім. І. Франка. З 2021 — івент-менеджер у «Видавництві Старого Лева». У 2022 році, з початком повномасштабного вторгнення пішов добровольцем і відтоді несе службу в 125 окремій бригаді територіальної оборони ЗСУ. Із серпня 2022-го — у складі бригади виконує завдання в зоні бойових дій на території Донецької, а згодом Харківської областей. Перебуваючи на фронті, Артур Дронь продовжує писати вірші.”
Displaying 1 - 30 of 83 reviews