Filosofijos ir poezijos vertimo, akademinių ir publicistinių straipsnių rašymo, filosofijos studijų ir neformalios politinės praktikos patirtys palieka ženklą debiutinėje knygoje – čia lengvai judama tarp skirtingų kalbos registrų, tikslingai žaidžiama kontrastais tarp vulgaraus ir sofistikuoto, lakoniško ir lyriško stilių. Radikaliai atsisakoma poetišką ir intelektualų kalbėjimą atskirti nuo netaisyklingos ir necenzūruotos kalbinės patirties.
„Tado Zaronskio debiutinio eilėraščių rinkinio pavadinimas „Spalvinimo knygelė draugams“ klaidina. Tikiesi, kad būsi vienas iš draugų ir gausi paspalvinti, savimi užpildyti tekstus, bet nutinka atvirkščiai – tai eilėraščiai nuspalvina, užpildo skaitantįjį. Kokios jų spalvos? Postromantizmo ir ekspresionizmo miksas su veriančiais ironiškojo egzistencializmo blyksniais. Rinkinį galima skaityti kaip savotišką eilių romaną (ar romansą). Pagrindinis veikėjas – liesas jaunas vyras. Jis atsikėlė labai per vėlai ir nusprendė leistis į kelionę po save ir pasaulį, nes pavargo nuo nerimo, beprasmybės, bejausmybės. Jis slampinėja, blaškosi, širsta, keikiasi. Jis skaito, rūko, geria vaistus, keliauja į Paryžių. Sutinka keistą fotografą ir kelias fatališkas moteris – raudonplaukę, su kuria sunku išsiskirti, ir jusles dirginančią Mariną. Ar paskutiniame skyriuje rasime atsakymą, o gal mus vėl apgaus?“ — Virginija Cibarauskė, rašytoja, literatūros kritikė
„Aštraus siužeto poezija, pavažiavusi nuo normalumo, kaip reikiant trenkta, erotiška, bet be laimingų pabaigų, gausi pavyzdžių, kaip pasiplauti iš visų komforto zonų. Vidinis lyrinių subjektų megachaosas kalbiškai suvaldytas. Norėčiau pamatyti tuos draugus, kuriems tiek spalvų, kiek čia yra, bus negana.“ — Donatas Petrošius, rašytojas
Redaktorius Donatas Petrošius Dizainerė Dovilė Bagdonaitė Korektorė Greta Ambrazaitė Išleido BAZILISKO AMBASADA
Tadas Zaronskis (g. 1992) – poetas, vertėjas, publicistas. Vilniaus universitete įgijo filosofijos bakalauro, o École Normale Supérieure de Paris – filosofijos magistro laipsnį, tęsia studijas Prancūzijoje. Nuo 2010 m. jo eilėraščiai publikuojami kultūrinėje spaudoje ir almanachuose. Verčia filosofiją ir poeziją iš prancūzų kalbos. Už kūrybą įvertintas Antano A. Jonyno („Poetinis Druskininkų ruduo“, 2019) ir jaunųjų autorių skaitymų („Poezijos pavasaris“, 2020) prizais, o už geriausią vertimo debiutą – Dominyko Urbo premija (Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2022).
och, daug dvilypių jausmų! ironiška, bet pagrindinis knygos pliusas ir minusas tas pats - tai zaronskio poetinis personažas. pliusas, nes knyga asmeniška, drąsi, svarbi (skaitydama jauti, kad autoriui svarbu, ir tai įtraukia), minusas, nes personažas vilioja, net šiek tiek flirtuoja su skaitytoju/-a, bet smarkiai atstumia savo mizoginija ir narciziškumu. knyga seksuali, ji gundo ir traukia destruktyvia tamsa, prieš dešimt metų būtų susukusi man galvą, bet esu sugadinta terapijos ir meilės, todėl erotiką ir niaurų žavesį nustelbė tuštuma. įdomu, kad kažkas panašaus vyksta ir pačioje poetikoje - autorius dažnai rašo tokiais suveltais svaigulingais sakiniais, atakuoja miglotomis frazėmis, bet kai sustoji ir atidžiau pasižiūri, nieko ten ypatingo, viskas laikosi ant atmosferos, lyg dūmų uždangos.
man asmeniškai žavu, kad tekstuose daug nuorodų į prancūzų literatūrą ir kad tvyro toks prancūziškas "vaibas", tik liūdna, kad dabar 2023 m. ir šia prasme knyga anachroniška. ta proga net pasigūglinau, kada bataille'us parašė "akies istoriją" - 1928 metais!..
rinkinyje yra tikrai gerų eilėraščių, patiko formos laisvė, politiškumas, gerai perteikta skurdo, alkoholio ir akademinio pasaulio patirtis. siurrealistiniai ir rimuoti tekstai pasirodė daug silpnesni, būčiau praravėjus.
apibendrinus, daug kas man čia kliuvo, bet yra apie ką diskutuoti. norėsiu išgirsti gyvai, gal dar kitaip suskambės.
šita knyga, blet, šita knyga. kažkaip man tik keiksmažodžiai sugeba perteikt ant kiek ji gera: pyzdã kokia gera knyga. reiktų turbūt daugiau parašyt, kad paskatinčiau kitus ją perskaityt, bet kol kas nesijaučiu pasiruošusi apie ją kalbėt, tik kaip kokia paauglė noriu skaityt dar ir dar kartą (na ir iš susižavėjimo keiktis, akivaizdžiai)
Jau seniai iš tiek skirtingų žmonių girdėjau tiek skirtingų nuomonių apie debiutinę poezijos knygą: vieniems T. Zaronskio knyga patinka, kitiems - visai ne, vieniems "kažkas tikro", "nepatogu", kitiems - kiek galima tų nugrotų egocentriško kenčiančio poeto vaizdelių? Man labiausiai patiko, kad "Spalvinimo knygelė draugams" nėra ta draugiška korektiška (ir gerokai anemiška) kasdienybės (daiktiškoji, buitiškoji) poezija, kurios dabar labai daug rašoma, skaitoma. Nesakau, kad korektiška kasdienybės poezija savaime yra kažkas blogo, bet man tai jos jau per daug. T. Zaronskis "duoda vaizdų" ir emocijų, jusliškų fantazijų ir fobijų (autentiškų ir nusirašytų), kurių kartais nesuvaldo, bet kai pavyksta - tai tekstas įtraukia ir būna stipru. Veikia.
Man nepatiko taip labai kaip pvz Gretai, bet buvo labai malonu skaityti - ta prasme, kad skaitai ir jauti, jog skaitai poeziją. Durnas apibūdinimas, bet to jausmo su, tiesą sakant, ne vienu eilėraščių rinkiniu nebūna (įskaitant metų knyga išrinktą Kazielos Neatsimerk, Viešpatie). Ir dar debiutas! Po Gudeikaitės Kontakto, Bernoto Pasakų parko ir Rudžianskaitės Tryliktojo mėnesio man jis turbūt stoja prie geresnių per metus perskaitytų poezijos knygų.
Šitas (turbūt visiems ir visoms) fainas, jau turbūt ir programinis:
**
nežinau ko norėti paprastų dalykų seilėtų pirštų kieno nors praviros burnos degtinės gvazdikų prisipirkti nukainotų knygų būti mylimas bandžiau - nepatiko (p. 21)
O va šitas - toks tikras eilėraštis, kokių visada ir laukiu imdama skaityti poeziją. Negaliu pasakyti, kas konkrečiai griebia, tiesiog kažkoks teisingas bendrybės, įprastumo, bet ir vidinės dermės santykis, taip pat, neslėpkime, ir reikiamas banalybės kiekis (man nebuvo per didelis, tiesiog toks "savas", o gal visgi ir patackiškas):
skaitau straipsnius kurių neprisiminsiu
(Įsivaizduojamam Patackui)
apie vidurnaktį kažkur antakalny apsuptas šurmulio bet iš vidaus išvados neseka nerimas pratinas prie pilkšvo tunelio mano aky
laikas prasiveria užmuša katinus geria degtinę ir grįžta namo tūkstantį metų tuštumos plečiasi ir vieną vakarą tu nubundi vidury teksto gyvenimo vanago koja sudžiūvusi guli ant rašomo stalo visatos centre nejudri (p. 12)
Zaronskio transliuojamas hipiškas nuovargis man kažkuo primena Nojaus Saulyčio knygą sms gėlytė, irgi kažkada patikusią. Man banaliai, bet egoistiškai smagu, kad ir tuose nuovargio momentuose, ir kitose tarsi "raktinėse" vietose jis atsigręžia ne į kokį asmeninį ir "pašaliniams" neįskaitomą atsiminimą, bet į bendrybes ar metaforas, kurias gali bandyt atrakinti, gali bandyt grožėtis ar tiesiog užskaityti kaip teisingą eilėraščio struktūrą. Pvz šitame:
ragana
kažkas tikrai pamatys dėmes perdrėkę antradienio vakarai kai savaitė nulūžta ir styro rankoje virvagalis kuriam leista išslysti keli bokalai kartaus lietaus greitai išdžiūstantys pokalbio fragmentai pasirengimai šuoliui kai plėšdami vienatvei gerklę išnirsim kiekvienas savo pusėje gatvės ir bus pilkšva sutema o žmonės gręžiosis sakys kokios dėmės kokios dėmės yra galvoje kad išsitepa vėjas (p. 51)
Kažkuom simpatiška poezija, nors atskirai paėmus temas ar įvaizdžius kaip ir nebaisiai intriguoja. Ale skaitai ir suskamba. + NUOSTABUS DIZAINAS, už jį +1 žvaigždutė.
Tadas Z. - visu šimtu nuošimčių miesto poetas: "autobusas šliaužia / užmiesčiu / išklerusi masė / laisvai sukabintų detalių / laikosi tik ant keiksmažodžių ir kojų smarvės / jei būtų / kokia nepralaimėta kova / tepalų vaivorykštės aplenktas sąmonės plotas / knygų masės nesutrupintas profesoriaus stuburas / bet koks / dar neapmyžtas vertės objektas / toks autobusas nebūtų galimas".
Tado Z. lyrinį subjektą yra apnikusi žiauri nejauka: "dienos progresuoja kaip vėžys / jei atsikeliu sutemus tai žinau kad prašvitus / būsiu sklidinas noro nupjauti žmogui galvą"; "kaip apsiginti nuo nerimo niekaip / niekaip kaljano šlanga į mane išpučia / debesį kristalą pankroką liūdesį vanago / kojas".
Toji nejauka kyla tiek iš chaoso, tvyrančio jo (l. subjekto) reziduojamame pasaulyje: "laiko visai nebėra niekada prasideda rytas / iš savo olos išsirango mustangai ir ėda žalius kruasanus / viskas laukia kol viskas sugrius / į savo nevietas"; "aš prisimenu nieko nebuvo / benamiai mėnesiai norėjo kad pasaulis / liktų toks pats pusiau nugertas / įskilęs per septynetą visuose ciferblatuose".
Ir (toji nejauka kyla) tiek iš chaoso, tvyrančio jo paties (l. subjekto) viduje: "pilkoje dulksnoje kabo kilimas džiūsta / bergždžia yra tas žodis kuris gerai nusako / viską viską blet kodėl aš turėčiau kažką / tau aiškinti mano minčių ataudai visiškai / atbrizgę".
Poetas Tadas Z. iš tų abiejų chaosų sugeba padaryti fainą, persmelktą poeziją: "šita kryptimi statyk kojas ant žemės pakaušio / tiek skverbkis gilyn neužtenka pirštus / susikišt į ausis neužtenka į žmonas / imt varles ir kai jos atidengia plėvėtus sparnus / elektros lemputę pridėti prie mirštančio kojų kad sprogtų / nes mažai šviesos neužtenka / supjaustyti kniaukiančius kepalus ir užkast ko nebuvo kažko neateina / rytas ko stebitės / gaidys davė ženklą ir žiūri / kaip mes pasisukam velnio pusėn lyg vėtrungės".
Nesu susidūręs su kitu lietuvių poetu, kurio eilėse rusiški keiksmažodžiai turėtų tokį didelį egzistencinį krūvį: "norėčiau griebtis žodžių / bet nesigriebsiu nieko / ir stovėsiu nustėręs / juodoj šokių aikštelėj / tarp paauglystės ir trisdešimt / ir šiandienos nebelieka / ir nachui".
Linkiu poetui didelės literatūrinės (ne gyvenimiškosios) sėkmės.
Jau seniai ką teko nebanalaus naujojoj lietuvių poezijoj skaityti. Vietomis prisiminiau, kaip pasiilgau ankstyvojo Marčėno:
„aš negrįšiu į dulkes tai dulkės vis pačios sugrįžta ir matai ant lentynų kaip renkasi pulkas po pulko ką čia šausi užeina kvailiai neturtingi beginkliai patys sėdasi prasega švarką išsiima kulką knygos mano bet svetimos sienos ir kaip nesuprasti kai bučiuojuosi mano o šiaip tai velniop šitą kūną šitą miestą kelius pas tave jeigu kalbamės naktį dar velniop visa tai ką sakau taip iš tikro nebūna”
Gal čia ir nėra jokio Marčėno ir galbūt išsigalvoju. Bet kokiu atveju nuguls atmintin.
Iškentėjau šitą knygą vienu prisėdimu, stipri knyga. Man iškart atgamino vieną skausmingą etapą, kuris ačiū dievui seniai praėjo, ir kuris buvo vienu metu ir malonus, ir baisus, kaip ir šita knyga... Patiko, kad nesiblaškoma, kad viskas teka knygoje ir suteka į vieną didelį siaubingą paveikslą ar tai sluoksnį. Man rodos, neužlipta ant jokio debiutantų grėblio - tiesiog iškart gerai subrandintas poezijos rinkinys.