„Grybo sapnas“ – tai romanas apie žmones, pasiklydusius savo vidiniuose labirintuose. Visuomenės akimis sėkmingus gyvenimus susikūrusios trisdešimt penkerių moterys Upė, Ina ir norvegas restorano šefas Karlas iš tiesų gyvena savo proto kalėjimuose. Jiems kažko trūksta, bet net patys nežino ko. Kiekvienas savaip visą gyvenimą ieško kelio vidinio susitaikymo link, tačiau tik atsidūrę mistiškame vasarnamyje Pervalkos g. 31 randa sprendimo užuominą. Tris romano dalis, kurių veiksmas vyksta 2051 ir 2025 metais, sieja niujorkietis mokslininkas Dastinas Karteris ir jo kelias į pripažinimo olimpą. Kažkada Nidoje sutikta lietuvė Ina jį įkvėpė vystyti teoriją, įrodančią, jog žmogus yra simbiotinė būtybė tarp grybo ir žinduolio. Būtent grybas mus lengvai svaigina sukurdamas ego iliuziją ir skatindamas siekti, ieškoti, nesitenkinti dabartimi. Anot Karterio, mes visi iš prigimties esame iracionalūs ir gyvename savo grybo sapne. Šis romanas yra septynerių metų autorės Gabijos Grušaitės studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą.
Gabija Grušaitė (gim. 1987 m.) - debiutuojanti jauna lietuvių rašytoja. Ji dvylika savo gyvenimo metų lavino ranką dailės klasėje Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau išvyko studijuoti medijų ir antropologijos į šiandieninę lietuvių menininkų Meką - Londoną. Didžioji Gabijos aistra - keliauti ir pažinti.
Skaičiau darkart, nes rašiau rašto darbą, bet nuomonė nepasikeitė. Tik gal gražiau susiskaitė tas meškos motyvas.
-----
Oh boy. Kuo didesni lūkesčiai, tuo didesnis nusivylimas.
Mano mėgstamiausias knygų žanras yra tai, ką vadinu sci-fi with soul t.y. spekuliatyvioji literatūra, kurios fone vyksta kažkas futuristinio/sci-fi/distopinio, bet main stage vis tiek atitenka žmonėms, privalantiems toliau gyventi savo gyvenimą prisitaikant prie naujos realybės. Žodžiu, sci-fi, bet make it a character study.
Todėl kai sužinojau apie Grybo sapną labai apsidžiaugiau, kad tokio tipo knygą parašė lietuvė! Viskas skambėjo lyg knyga būtų parašyta asmeniškai man.
Confession: mano didžiausias pet peeve in life (be ne iki galo uždarytų stalčių) yra kai knyga ar filmas turi nesveikai gerą idėją, bet jos neišpildo. Wasted potential, galim taip sakyt, kas man būtent ir apibūdina Grybo sapną.
Pradėkim nuo gerų dalykų, kurių iš viso buvo 111 puslapių. Autorė meistriškai subrandina idėjas, knygą nubarsto konceptais ir futuristiniais vaizdiniais, apie kuriuos norisi sužinoti daugiau. Man itin patiko pagrindinis grybo ir žmogaus simbiozės konceptas, trapi linija, klausimas, kas iš tiesų yra realybė. Max max smagu buvo gaudyti sci-fi smilteles ir skaityti Karterio veikalo ištrauką. Labai sužavėjo ir tai, kaip pateikta Neringa, jos futuristinis atvirukas. Ką autorė tikrai moka, tai ištyrinėti naują idėją ir ją padaryti įtikinama.
Tik ar knygoje pavyksta tai aprašyti? Su dideliu, dideliu nusivylimu turiu pasakyti, kad ne. Rašymo stilius mane be galo nuvylė. Suprantu, kad stream of conciousness kai kam gali būti labai artimas rašymo stilius, tačiau man jis čia labai trugdė. Galbūt ne kiek pats tas minčių srautas, bet jų išskaidymas. Į sakinius. Po vieną. Ar kelis. Žodžius.
Kad pagautumėt kampą, čia citata, man apibūdinanti visą knygą:
Juk vis tiek tik kumpis. Tik mėsos gabalas. Vytintas. Rūkytas. Brandintas. Whatever. Išsipisinėjimas.
Mano galva, rašyme labai svarbu ritmas tam, kad ne tik skaityti būtų įdomu, bet ir išlaikytum skaitytojo dėmesį. Man rašymo stilius priminė dubstepą, vis turėjau grįžt ir paskaityt, kas čia ką tik buvo, nes paprasti dalykai man dažnai didn't make sense (kas yra keista, nes didelės idėjos man buvo puikiai suprantamos). Dar vienas dalykas - again, gal yra žmonių, kuriems tai patinka - bet man stilius taip pat buvo per daug barokiškas t.y. kiekvienas sakinys turėjo būti pagražintas bent viena metafora. Poroje sakinių per pastraipą, it's fine. Bet kiekvienam? Bestie, nebesuprantu, apie ką tu.
Pereinant prie veikėjų. Kodėl buvo tiek daug info dumpinimo? Labai norėjosi, kad veikėjų mintys, veiksmai, prisiminimai atsiskleistų natūraliai, o čia viskas atrodė šiek tiek priverstina. Norėjau daugiau matyti, kaip veikėjai elgiasi, jei jie pyksta, o ne paskaityti, jog jie pyksta. Nuvalkiotas show don't tell could have saved the day.
Patys veikėjai man buvo itin panašus, visi su itin panašiom problemom, su kuriomis man buvo sunku tapatintis (nors mommy issues ir yra). Skaitydama dviejų vyrų POVs išvis pasimesdavau iki tol, kol kas nors pašaukdavo kitą žmogų vardu, arba vienas iš jų sau pasakydavo Vardas, suiimk. Tai buvo pakankamai dažnai, todėl susigaudžiau.
Pirmos veikėjos arkos iki galo irgi nesupratau. Dar ir veikėjos nepastovumas, ir vietomis logikos nebuvimas iš vis nurovė stogą, nes galvojau, kad tai daroma tikslingai, bet, paskaičiusi visą knygą, galiu pasakyti, kad klydau. O būtų buvęs toks nesveikai geras konceptas, ypač kalbant apie skirtingų realybių egzistavimą vienu metu.
Mano galva, knygoje viskas išrišama per greitai, arba iš vis veiksmai neturi jokio išrišimo. Man patinka, kai knygos skaitytojui duoda per langelį pažiūrėti į kieno nors kito gyvenimą, gal čia tada tas žvilgnis buvo per trumpas? Arba nebuvo kažkokios linijos? Prie nei vieno iš veikėjų neprisirišau. Nebent prie pelikano. Justice for Ben.
Ir iš vis, man rodos čia knyga, skirta žmonėms, esantiems visai kitame tax bracket. Bet tikiu, kad autorei ji turėtų būti katarsiška.
Pabaigai dar norėčiau pasidžiaugti dviejais dalykais: nuostabiu knygos leidimu (rožiniai siūliukai 💗) ir tuo, kad leidyklos nepabijo leisti knygų su labiau nurautomis idėjomis.
Talentinga autorė, be jokių abejonių. Rašymo stilius- veža, pati istorija nelabai... Trys herojai ir visi su tais tėvais sąskaitų niekaip suvesti negali, nors tu ką. Galiausiai dar prisideda keli herojai, kuriems su tėvais irgi nelabai... Bet apie vynus ir maistą!... Čia labai... Kaip vyras ir tas kitas vyras, kur nesusišukavęs ir nesiprausęs, bet mokslininkas, keliauja kartu- jėga, Kavinė Pervalkoj- irgi gėris, trys draugės prie jūros-puikiai. Netgi ir labai kinematografiška, nors toks tekstas sunkiai tilps į kadrą ko gero... Forma nuostabi, o istorija... norisi ją dar kartą paprašyti perpasakoti... kiek kitaip. Na, visais atvejais lieka daug vietos fantazijai perskaičius.
Esu nustebus, kaip tiksliai ir taikliai knyga sugulė many!
Kodėl nustebus? Nes esu skaičius dvi autorės knygas ir liko jausmas, kad su jomis prasilenkiau, nesupratau. Tiesa, visas skaičiau ne išleidimo metu, bet daug pavėlavus ir galbūt, mąstau sau, tai ir yra raktai, kurie neleido jų atrakinti? Pavėluotas laikmetis, kurio nebegalėjau suprast? Nesu tikra. Bet šiuo atveju skaičiau kątik išleistą ir taip pataikančią į mano kartos istorijas ir aktualijas, kad esu labai maloniai sužavėta.
Knygos pabaigoje redektorė mini, kad sakiniai peržiūrėti ir išnarstyti po žodelį, tai tekste labai jautėsi. Nugludinta, išdirbta iki tobulumo, viskas vietoje, viskas dera. Iš vienos pusės kartais gal net norėjos daugiau laisvės, bet iš kitos - negalėjau nesižavėt įdėtu darbu ir kaip tobulai visa sugulė į pasakojimą.
Pačios istorijos man atrodė tikros, patirtos, giliai mano +- kartoj įsišaknijusios. Grožėjaus, kaip @gabijagrusaite pagavo ir atskleidė keliasdešimt gyvenimų ir santykių sluoksnių per kelis asmenis, kaip sudėjo tas istorijas į personažus ir prikėlė naujam gyvenimui. Džiugino, kad kiekvienam buvo duota galimybė išgirsti savo balsą ir atrasti save tikrą. Suabejoti, pasikliauti nuojauta. Ir tas lokys! Kokie širdį perveriantys susitikimai su juo!
Buvo knygoje ir tokios teorinės didaktikos, akivaizdaus aiškinimo, bet kai viskas taip derėjo neradau progų per daug kabinėtis. 🤷♀️
Pradėjus knygą, po pirmų skyrių, tikėjausi visiškai "nurauto" teksto ir istorijos, tikėjaus būt ištaškyta, smaginausi su grybo istorijomis, o ir pavadinimas nežadėjo kitaip. Ir suprantu, kodėl yra nustebusių, kad nebuvo tęsta tam pačiam lygy. Bet, žinokit, mane savotiškai taškė ir kasdienis paprastumas, ir gebėjimas visam balsų chore galiausiai išgirst savo balsą ir jame nurimt.
Veikėjų istorijos gražiai perklojo viena kitą, atskleidė naujus kampus. Buvo smalsu kartu ieškoti išeičių iš su(si)kurtų labirintų, o tuo pačiu atrast savęs ir artimų.
Tai antra šį mėnesį skaityta knygą, kurios veiksmas Kuršių Nerijoj, jau priimu, kaip ženklą. 😀💛
Toks paradoksas: puiki koncepcija, kuri nesusijusi su tuo, ką perskaitai. Romanas kaip šnekus podkestas apie tai, kaip iš traumų ir pagiežos „genetiniam patarnaujančio sodiečio kodui“ (skurdui, kuris tuoj pat tampa ir dvasios skurdu) formuojasi meritokratija.
Gaila, kad autorė siužetą išmainė į naivų nušvitimų simbolizmą ir lemtingus kąsnius – jie suteikia be galo abstraktų tikrumo pojūtį.
"Žmonės iš prigimties yra saugotojai, o ne kūrėjai. Nagais ragais kabinasi į tai, ką pažįsta, net jei aplink tėra betono kalėjimas ar dvokianti toksiška pelkė. Visais įmanomais būdais stengiasi suturėti pokyčius kaskart neišvengiamai pralaimėdami laikui."
"Tik nekomforto zonoje galima pastebėti mažus stebuklus."
"Šilkiniai apmušalai yra skirti žmonėms, kurie gyvena penkiasdešimties kvadratų dėžėse, apstatytose ikėjos kartonais, ir apsimetinėja, kad yra kultūringi gurmanai, atvažiuojantys į Italiją pasigrožėti tapyba, architektūra ir giliu peizažu. Jie visi tokie pat gurmanai, kaip kad Klara šokėja. Už penkis šimtus eurų per naktį jiems parduodama iliuzija, kad yra didikai ir puošnios damos, nors iš tiesų - dead end job in customer service arba koks projektų vadovo asistentas."
"Patyrusi dvasios skurdą, visam gyvenimui nešiojiesi randą. Jokios vėlesnio gyvenimo finansinės ar socialinės sėkmės jo neištrins. Kartą panirusi į absoliučią tuštumą, visada tempies ją iš paskos it du lagaminus rūbų, kurių jau nebenešioji, bet neprisiverti išmesti."
"Gyvenome kaip visi. Tame tarpe tarp pastarnoko, kuris buvo per prastas, ir avokado, kuris buvo per mandras. Pačiame viduriuke. Ties bulve, kuri neturėdama tapatybės gali prisitaikyti tiek prie greito maisto, tiek prisiplakti į haute cuisine. Būdama pilka, ne itin išskirtinio skonio, ji lengvai įsilieja į visumą. Niekada nebūdama patiekalo vinis, įsipatogina pakraščiuose, užleisdama scenos šviesas kepsniui ar žuviai, ar salierui."
"Kitaip tariant, kartais gyveni gyveni, nieko nenutinka, bet vis tiek prieini vidinę ribą, kai suvoki, kad toliau taip egzistuoti būtų savižudybė, kad dabartinis kelias yra elektrinis paspirtukas į liūdną senatvę, kurioje apmąstysi visus dalykus, kurių nenuveikei. Nulipi nuo paspirtuko, apsidairai - kas dabar?"
"Gyventi galima netgi jei pasaulio akyse esi visiška nevykėlė. Svarbu, kad esi sau."
"Prieš kasdienį absurdą nublanksta visi filosofiniai tekstai, kurie bando jį apibrėžti."
"Laimingi žmonės nesiplėšo atradinėdami naujus horizontus ir grybas tą labai gerai žino. Progresui reikia kančios, kaip baravykui reikia šilto lietaus."
Man labai svarbus buvo Stasys Šaltoka. Bet septyni metai praėjo nuo Šaltokos. Aš labai pasikeičiau. Vidinės transformacijos buvo tiek, kad net jaudinaus, ar nauja Gabijos knyga tiks man.
Tai džiaugiuos, kad su Gabija esam panašaus amžiaus, tad gaunasi bręsti kartu. Taip kaip Šaltoka tiko, kai buvo 23, taip Grybo sapnas pataiko į gyvenimą in your 30s. Kai viskas labiau apie vidų. Kai giliai virškini viską, ką in your 20s į save sudėjai, ir ieškai, koks tas tavo kelias. Kai vieną dieną atsikeli ir taip stipriai pajunti savo laikinumą, kad nei vienos dienos daugiau nebegali nugyvent taip, kaip netinka tau.
Gabija turi nepaprastą talentą kurti pasaulį. Visa jos kūryba ir veiksmai nėra fragmentiški, viskas jungiasi i vieną visumą, jos galvoje visas pasaulis, ir ji kartais leidžia mums ten pažvelgti. Iki galo čia suprasit 378 puslapyje. Aš toj vietoj apsiverkiau net. Susijungė jos kūryba į vienumą, ir tuo pačiu mano praeities versija atrodo paskambino į šiandien.
Tai yra maksimaliai pragalvotas kūrinys. Aš net negaliu įsivaizduot, kiek ten į kiekvieną puslapį sudėta minties, koks gylis, kiek simbolikos, kiek talento. Su absoliučiu pasigėrėjimu perskaičiau per dvi naktis, nors po 30 net nelabai į vakarėlus einu, nes pamiegot noriu.
Ten persipyna tiek temų, kad aš net negaliu pasakyt, kuri svarbesnė, nes čia priklauso nuo žmogaus, kuris skaito.
Man šiai dienai čia yra geriausia lietuviška knyga. Ir net nenoriu taip sakyt, kad kaip lietuvių autoriai tai žiauriai gerai. Tai yra tiesiog labai gera knyga, ne tik Lietuvos mastu, ne tik Lietuvos skaitytojui, absoliučiai pasaulietiško žmogaus parašyta pasauliui. Paguodžianti, nes tekste atrasit save. Priverčianti susimąstyt, nes labai gerai pramąstyta.
Gabija yra menininkė savo galvoje kurianti pasaulį ir leidžianti mums į jį pažvelgti tik truputį, tik tiek, kad toliau liktum alkanas jos kūrybos minčių.
Mane pastaruoju metu vis traukia istorijos apie grybus. Ar susijusios su jais. Tokios, kuriose atskleidžiama kaip tam tikros rūšies grybas, galbūt net plika akimi nematomas, gali turėti neišvengiamos įtakos mūsų sprendimams ir veiksmams. Tačiau romanas "Grybo sapnas" nesisuka tik aplink grybą, jis apie žmones, kurie mėtomi ir vėtomi gyvenimo, beklaidžiojantys labirintuose, randa užuovėją viename vasarnamyje Neringoje.
Apie knygos turinį ir pačią istoriją perdaug plėstis nenoriu, tačiau mane maloniai sužavėjo, kaip autorė apjungė trijų žmonių gyvenimus, susiejo su ta magiška ir mistiška vieta, lengvai kūrė jų pasaulius ir kiekvieno charakterį. Kiek nuviliantis dalykas, man buvo tai, kad ir norėjosi plačiau išplėtotos sci-fi dalies apie klimato kaitą, naują ateitį ir visiškai kitokios Neringos viziją, ir kartu norėjosi, kad ta tema nebūtų vėliau pamesta, nes man ji darė "Grybo sapną" dar unikalesniu romanu.
Labai noriu pašnekėti ir apie tai, kokius jausmus knyga sukėlė, nes man neretu atveju svarbiau kokie buvo mano jausmai, negu knygos turinys.. pirmoji knygos dalis man išvis nurovė stogą! Tekstas parašytas taip vaizdžiai, su tiek metaforų, tiek gražiai sudėliotų žodžių, kad tikrai norėjau vis žymėtis ir žymėtis patikusias citatas. Galvojau "eina sau, kokia knyga, visiškai man, mano stiliaus, mano sielos kalbos"! Vėliau šis įspūdis kiek priblėso, metaforų tapo kiek per daug ir jos apsunkino skaitymą, vienu metu jaučiau lengvą chaosą tekste. Galbūt toks buvo autorės tikslas?
Kaip bebūtų, romanas tikrai mano stiliaus ir itin džiaugiuosi, kad pateko į mano rankas. Patiko įsivaizduoti svajonių Neringą, pajausti atsiskleidžiančjus gyvenimus ir paklaidžioti labirintuose, kurios neretai susikuriame patys.
Net nelabai reik rašyt apžvalgėlės, nes viską, ką svarbiausia, paminėjo Plukė, aš tik reziumuosiu, kas man nepatiko:
1. show don't tell – viskas taip tiesiogiai susakyta, nepalikta nė krislo paslapties 2. iš kur ta panieka neturtingiems žmonėms? ("man rodos čia knyga, skirta žmonėms, esantiems visai kitame tax bracket" – tobulai atitinka tai, ką jaučiau skaitydama) 3. veikėjų problemos man atrodė visiškai contrived, toks populiariosios psichologijos podcastų reziumė. gal man dar nuo šaltokos tuo dvelkia, bet pagal problemų pobūdį veikėjai tiesiog atrodo nepaprastai, kaip knygoje įvardyta, paprasti
ir kas patiko:
1. koncepcija – nėr matyt kam nepatiktų grybai, smagi spekuliacija 2. struktūra – naratyvo išdėstymas įtraukė labiausiai iš visų pasakojimo aspektų 3. privertė mane apsigalvoti dėl kalbos normų svarbos: anksčiau atrodė, kad geriausia yra rašyti taip, kaip kalbi iš tikrųjų, bet bėda ta, kad tai, kaip kalbi iš tikrųjų, iš tikrųjų yra tik tau vienam. skaitant iš šono spaudžia šypseną ir muša iš kelio – bet ne gerąja prasme (bet buvo labai juokinga, kai supratau, kas yra jakas – gal dėl to, kad mano deitinimo lingo ateina iš britiškos love island, kur tai būtų ne jakas, o ikas)
o šiaip lietuviškos prozos padangėj knyga tikrai savita – tik skonio ne mano. gal kai užkalsiu daugiau babkių ir pradėsiu vertint gerus vynus?
WOW kategorijos knyga. Visada bandau užčiuopti jausmą, kurį sukelia romanas, tai “Grybo sapnas” - vienareikšmiškai euforija! Daugiau net sunku atrasti žodžių tam verpetui, kuris mane įtraukė ir išnešė į vidines gelmes, toks savotiškas haliucinogeninis poveikis. Tai mano skonio, ritmo, mano pasaulėjautos, estetikos ir struktūros knyga. Džiaugiuosi ir žaviuosi, kad yra tokių talentingų žmonių, kurie skrupulingai dėdami žodį prie žodžio geba sukurti visą pasaulį - vaizdingai, jausmingai, netikėtai, tikroviškai, lėtai. Tokiu autentišku minčių srautu autorė tarsi praveria kito žmogaus kevalą ir kuo natūraliausiai surašo visus minčių vingius, šuolius, jausmus. Atrodo, lyg sukuria jungtį prie personažų neuronų tinklo ir leidžia pamatyti iš skirtingų kampų, kurių istorijas suriša idiliško vasarnamio aplinka.
Ir kaip džiaugiuosi, kad ne saldžiai viskas užpudruota, bet patiekta lyg su trumų padažu - giliu ir raiškiu skoniu, kuris gali dusinti, jei tik perlenksi lazdą. Neabejoju - man tai bus geriausia šių metų knyga, todėl visus artimuosius ja apdovanosiu, idant kiekvienas galėtų keliauti puslapiais per Neringos miškus ir kopas, ir išgirstų savo dūšios ošimą, savo vidinio grybo aidą.
Erzino negatyvumas knygoje - veikėjai tiek daug skundėsi, tokie viskuo nepatenkinti, kad vienu metu jau galvojau nebetęsti skaitymo. Perskaičiau, bet knyga man buvo blanki, tad jau garuoja iš atminties.
Kadangi be rekomendacijų greičiausiai nebūčiau paėmus į rankas pati, tai pirmiausia tiesiog labai labai rekomenduoju - tekstas tirštas, turtingas, visa pačia geriausia prasme lietuviškas, vietomis nustembi, kiek tau jis artimas. Net nepabaigus knygos galvojau, kad pasiilgsiu tiesiog buvimo su šia knyga ir joje - labai gražus jausmas, kai net lauki, kada galėsi po darbo paskaityt. Pirmas trečdalis kabino ypatingai ir norėčiau toj 2051 m. fikcijoj pabūt ilgiau, pilnos imties romane, tačiau ir toks išpildymas, koks yra dabar, - tiesiog nuostabus.
Kadangi nė vienai iš pažįstamų, kurių skoniais pasitikiu, knyga nepatiko, tai didelių lūkesčių neturėjau. Tik buvo įdomu, kodėl tokie diametraliai skirtingi skaitytojų vertinimai. Knyga galbūt gali patikti jaunam skaitytojui (labiau turbūt skaitytojai), kuris tiki, kad gilus knaisiojimasis po savo emocijas, pojūčius ir pasaulio refleksijas gali atverti naujus horizontus. Man toks gilinimasis į tai, kaip personažė jaučiasi atverdama duris ar žvelgdama į horizontą, pasirodė smulkmeniškas, beprasmis ir net visiškai tuščias. Nors bandoma sukurti lyg ir įdomių, savo jausmus suprasti ir atverti jaunų moterų paveikslus, iš tikrųjų pasiekiamas atvirkštinis efektas - žiūrėkite, kokia aš jautri ir trapi, kaip aš giliai išgyvenu mane ištinkančias būsenas, o iš tikrųjų - kas iš to? Ką tai keičia pasaulyje, žmonių bendravime ar problemų sprendime? Kažkurioje neseniai skaitytoje esė (galbūt A. Andriuškevičiaus, nebepamenu) skaičiau puikiai šiai knygai tinkančią mintį - kai mums per sunku dorotis su pasaulį užgriuvusiomis krizėmis, imame smulkmeniškai knaisiotis po savo jausmus ir būsenas, bet tai veda prie problemų sumenkinimo, įstrigimo beprasmiškuose klausinėjimuose ir panašių beverčių dalykėlių. Dar pasirodė, kad autorė bandė aprėpti krūvą įvairiausių problemų - nuo gebėjimo savarankiškai mąstyti, darboholizmo, statuso sureikšminimo iki ekologijos, karo žiaurumų ar me too judėjimo. Deja, visko per daug. Trūksta gilesnio žvilgsnio ir sąsajų. Turbūt rašant reikėtų geriau apgalvoti, ką tekstu norima pasakyti.
Aš nežinau, ar suprantu, kas čia… Bet esu tikra, kad tai apie mane… žiauriai gerai. Pirksiu ir popierinę knygą, kad turėčiau ne tik telefone, audiotekoj, bet ir lentynoj ir kaskart ją prisiminčiau. Neturiu, ką daugiau apie ją pasakot. Ją reikia patirt. Ir jeigu suskambės, reiškia, kad tau ją rekomenduoju :)
Septynerius metus gal nereikėtų rašyti romano - viskas kiek padrika, teksto sluoksniai dengti, perdengti, 4* žvaigždutės už paskutinę Inos dalį - būtent tokios sklandžios norėjosi visos knygos, bet autorės sumanymas ne tas: distopija, utopija, transendencijos sluoksniai, pasąmonės klodai, grybo simbiozės ieškojimai, me too, karas, Ukraina, ekologinės katastrofos ir dar daugiau. 🤔 Labiausiai patiko gastronominės vakarienės, vyno kalba, pasąmonės srautai, ieškojimai, o traumų, vaikysčių nuoskaudų ir tėvų kaltinimų dėl neišsipildžiusių realijų buvo tikrai per daug, 🤨 bet tai tuo pačiu atspindi tiesą, tokią, kokia ji yra, kad ir skaudi ir nepriimama, bet kažkaip ištveriama, kabinantis į gyvenimą kiekvienam savaip ir savu keliu. Ačiū autorei, 🥰 buvo įdomu paskaityti, nors ir ne mano stiliaus knyga, bet galima rasti kažką sau. 🌷
Nustebino mane. Tikrai gražiai parašyta knyga. Labai. Tačiau vietomis buvo šiek tiek nuobodu. Kas ir kirto per vertinimą. Bet bendrai, kaip sakiau gražiai parašyta knyga, įdomi labai tema pasirinkta. Patiko naudojamas žodynas. Ir suprantu šitos knygos tokį hype👌
Tiesą sakant, labai keista knyga. Skaičiau kaip kokį meditacijos almanachą. Rodėsi žodžiai kažkaip net ritmiškai vietomis sidėlioti, veikėjai kosminiai, lyg iš kitų pasaulių pakviesti. Laikas toks kosminis ir neapčiuopiamas, kad pasakojimui vystantis 2025-aisiais, turėjau vis sau priminti, kad čia apie "dabar" rašoma. Šiaip, labai filosfinė knyga: tiek gilių minčių, idėjų, sukrečiančių sąmonę minčių, kad kartais stojau skaityti ir mąsčiau. Naudojamos metaforos labai gražios ir puikiausiai tekstą papildančios. Visas kūrinys kaip tikras grybo sapnas: nenuspėjamas, mistiškas, banguojantis.
Skaityti buvo nelengva. Susidraugauti su veikėjais nepavyko, jie man taip ir liko lyg sapne matyti- tarsi per rūką, iki galo nepažinti. Taip sunku patikėti, kad tai lietuvių autorės kūrinys. Toks stiprus, drąsus, visai ne lietuviškas (atmetus geografiją tekste).
„Tiesiog gyventi yra kiekvieno iš mūsų prigimtinė teisė, bet man to niekas nepasakė. Galvojau, kad reikia nusipelnyti.“
--
„Man nieko daugiau nereikia. Laimė tėra tikėjimas, kad laikas neina veltui.“
Nėra lengva vertinti ir apžvelgti šią knygą. Manau, koją pakišo visi tie skambūs aprašymai: „septynerių metų studija apie žmogaus sąmonės paradoksalumą“, „vienas kompleksiškiausių ir įdomiausių tekstų šiandieninėje lietuvių literatūroje“ ir pan. Nes grybo sapno idėja man labai patiko ir apskritai žiūrint į teksto struktūrą gražu matyti, kaip tie veikėjai, jų problemos lyg kokia grybiena susieti. Bet tiek daug visko yra tiesiog sukramtyta, suvirškinta ir padėta ant lėkštutės, kad skaitytojui nebelabai ir yra ką veikti. Viskas pasakoma, mažai kas parodoma ir nors pasakojimas – sąmonės srauto atspindys, žmonės juk meistriškai moka nuo savęs slėpti tikruosius elgesio motyvus. Kodėl to neišnaudojus? Dėl to idėjų suvirškinimo kartais tekstas ir idėjos balansuoja ant banalybės ribos. Vėlgi, jei viršelis nežadėtų „efemeriškų tapatybės klausimų tyrinėjimų“, su tuo neturėčiau problemos, bet ir skaityčiau kaip visai kitokią knygą – labiau iš populiariosios literatūros, slice-of-life ir pan. Negaliu nepagirti knygos leidimo – viršelio, juostelės, apipavidalinimo. Asmeniškai labiausiai patiko paskutinė dalis, kurioje fokusuojamasi į Iną. Tai vienintelė veikėja, kuri man bent kiek rūpėjo, jos patirtyse radau savo atspindį. Ironiška, kad gyventi paprastą gyvenimą ji gali tik dėl to, jog pirma susikūrė privilegijuotą. Nežinau, ar autorė turėjo tikslą tokiam komentarui, bet aš tai įskaičiau. Ir nors romaną įrėmina moterų patirtys, gal būtent dėl to pikčiausia, jog tiek daug eterio skiriama dviem nevykėliams inceliams.
Grybo sapnas yra tam tikras atradimas. Negaliu sakyti, kad labai patiko, bet ir stirpiau heitint sunku. Vidury, kur buvo nuvažiuota į kažkokius psichoanalitinius blėnius, norėjosi mest į šoną, bet kažkaip susiturėjau ir suskaičiau iki galo. Ir džiaugiuos, nes gavau pamatyt stirpriausią šitos knygos kozirį - struktūrą. Atrodo palaida bala, o pasirodo taip gerai viskas susirišo. Puikiai!
Patys veikėjai kiek per plokšti ir neįtikino. Tiesiog vardai puslapyje. Vietomis buvo, kad verti vis naują lapą, vardas niekur neparašytas ir nesupranti kieno galvoje esi. Show - don't tell.
Ai ir dar maža pripiskė - kai knygos pabaigoje randi redaktorės žodį, besiteisinantį dėl šalutinių sakinių skyrybos bei kalbos stiliaus, tai nenorom nusišypsai. Labiau būčiau norėjęs ten rasti paaiškinimą, kodėl viskas buvo taip "patetiška".
Ir nepaisant viso šito mėtymosi akmenimis, rekomenduoju. Ne visiems, bet bent tiems, kurie turi su kuo šitą knygą aptarti. Negarantuoju, kad patiks, bet bent diskusijos bus įdomios.
Pradžia - visa ta netolimos ateities vizija ir grybo teorija - labai užkabino ir įtraukė, bet paskui nežinau, ar tekstas, ar įskaitytojų balsai vos po kelių sakinių mano grybą taip užliūliuodavo, kad suimdavo neįveikiamas miegas. Į pabaigą jau vos galėjau sulaukti, kada šis monotoniškas sapnas pagaliau baigsis.
Slengas, anglicizmai ir panašios meninės raiškos priemonės man čia nekliuvo, bet elementarios linksnių, prielinksnių vartojimo klaidos - labai. (Gerai, kad knygos klausiausi, o ne skaičiau, tai bent kablelių tema atkrito.) Skaičiau interviu su autore ir redaktore, anot jų, klaidos buvo paliktos sąmoningai, norint, kad skaitytojas stabtelėtų, užstrigtų. Nežinau, aš turbūt labai senamadiška, bet mieliau stabčioju pasigėrėti netikėta mintimi ar taiklia įžvalga, o ne pasierzinti dėl klaidos. Nervino ir (mano kalbos jausmui) netinkamose vietose praleisti įvardžiai.
Žodžiu, ne mano autorė, nesuvaibinom mes kažkaip. Bet grybų dabar labai noriu, nom nom.
3⭐️ 🎧 Apie viską ir tuo pačiu apie nieką. Stilius, rašyba, dėstymas puikus. Pradžia apie ateitį, net baugina, kad taip ir bus, beeeet, didelis bet, veikėjai, charakteriai, tokie tušti, neįdomūs, standartiški ir visi labai panašūs. O dar tas Grybo sapnas. O gal tame ir esmė, kad mes tik grybai ir aš nesupratau 😅
Klausiausi audioknygos, kuri paliko gilų įspūdį tiek įgarsinimu, tiek turiniu. Kūrinyje subtiliai nagrinėjami vidiniai išgyvenimai, savęs paieškos ir išsipildymo kelias. Ypatingas dėmesys skiriamas sudėtingiems santykiams su tėvais, kurie dėl abipusio supratimo ir palaikymo stokos tampa komplikuoti. Skirtingi laikmečiai atneša savitas problemas, kurios dar labiau pagilina kartų bendravimo properšą. Nors romane pinasi trys istorijos, centrinė figūra išlieka Ina, kurios bent dalelė yra ir kitose dalyse, kaip ją matė ir įsivaizdavo Upė, Karlas bei kiti. Kūrinys nėra lengvabūdiškas (tai atsispindi ir įgarsinime), jis verčia susimąstyt bei ieškoti savęs ar aplinkinių skirtinguose veikėjuose. Romane neaplenkiamos ir globalios temos: karų pasekmės, aplinkos tarša bei vartotojiškumo problemos. Autorė piešia įtaigų ateities pasaulio paveikslą, kurį sugretina su dabartimi, taip sukurdama įdomią perspektyvą.
Kadangi laiko skaityti kaip visada vis pritrūksta, stengiuosi į sąrašiuką surikiuoti tik pačias pačiausias. Ir čia dažniausiai kliaujuosi laiko patikrintomis klasikinėmis (ar bent jau patikrintais rašytojais) arba labai labai rekomenduojamomis knygomis.
Paskutiniu būdu į mano rankas pakliuvo ir G. Grušaitės „Grybo sapnas“. Kaip aš vis nepasimokau, kad labai labai rekomenduojamos viešoje erdvėje dar nereiškia labai labai geros kokybės...
Taigi, pirmiausia, apie knygos pliusus. Knygos variklis turėjo būti idėja apie mumyse gyvenantį grybą, kontroliuojantį sąmonę už mus. Ar žinote tą jausmą, kuris aplanko, kad gyvename ne savo gyvenimą? Taip, tai mūsų grybas.
Super. Idėja, kad ir ne visai šviežutėlė (tokia tolima „The last of us“ serialo pusseserė), potencijos turi į valias ir ypač labiau išsilavinusiam skaitytojui, pasiilgusiam naujos „Matricos“ ar „Inception“. Artimos ateities Lietuvos ir pasaulio idėja – dedu pliusą. Nemėgstu grynai fantastinio žanro, bet sugalvota „skaniai“, tikroviškai, neperdėtai.
O, bet, tačiau, deja, visas matricas pamirštame, kadangi ši puiki idėja nusileidžia iki kelių savo gyvenimu nepatenkintų – nuobodžiaujančių, bet, šiek tiek pasistengus, - sėkmingų veikėjų. Na tokių, kur dažniausiai sėdėdami su žaliosios arbatos puodeliu ant sėdmaišio ieško gyvenimo prasmės (goodreads‘ų platformoje kažkas labai gerai pasakė – „new nordics“. Grynai!). Kaip ir viskas.
Na gal ir nebūtų taip liūdna dėl taip prastai panaudotos tikrai geros idėjos, jei tos visiems prilimpančios temos (nesirealizavusi moteris su sėkmingu vyriškiu, mamos sutraumuota vaikystė, laimės paieška karjeroje ir t. t. ) nebūtų pateiktos taip... sukramtytai.
Viena pagrindinių rašymo taisyklių, galiojanti kiekvienam bent jau grožinės literatūros autoriui, - geriau parodyk nei pasakyk (show, don‘t tell). Šiuo klausimu knyga labai liūdna. Iš tiesų, neatsimenu, kada dar būčiau skaičiusi tiek dejavimo (kažkodėl prisiminiau „Dievas keliauja incognito“, kuri, nepaisant didelio ažiotažo, taip pat nuvylė). Dejavimas retkarčiais nutraukiamas itin grožinio „poskonio“ sakiniais ar palyginimais, kurie tiesiog atrodo lyg atsiradę iš niekur. Bent jau – ne iš šios knygos. Jokios gilesnės problemos ar vertybių akistatos, jokios erdvės „tarp eilučių“.
Apibendrinant, labiausiai patikusi vieta – skyrius nuo 103 iki 111 psl., žiauriai gerai sugalvota, akimirką net patikėjau :)
Mixed feelings … gausu labai, netgi LABAI, stipriu vietu (pvz.new age ecology kampas, zmogaus simbiozes su grybu ideja, neitiketinai graziai sukalti Neringos epitetai, tiksliai uzkabintos musu kartos psichologines problemos ir socialines klises, ir dar daug daug visko), bet vietomis kazkoks uzsivelimas zodziuose, random detalese ir pasamones sraute. 400psl. vidiniu kanciu analizes. Manes asmeniskai personazai neitikino nei gyliu, nei uzbaigtumu, o pabaigos apskritai nesupratau (bet gal cia mano problema). Zodziu, toks visiskai mixed bag. Kaip kazkas labai tiksliai apibudino - knyga su nesveikai dideliu kiekiu potencialo, o bet taciau... Kita vertus, bravo autorei uz drasa ir naujus vejus LT literaturoj. Tikrai buvo vietu, kurias norejosi zymetis ir siusti draugams, kaip visiskai nunesancias stoga.
Knygą skaičiau kaip Ina gertų raudoną vyną, o Karteris mėgautųsi specialiai jam pagaminta vakariene. Pamažu ir su didžiuliu malonumu.
I š a n k s t i n i s 🍄🟫 m a t y m a s
Pripažinkim, pastaraisiais metais grybo (fungi) tema gana madinga. Kalbu ne tik apie knygas („Raizgus gyvenimas“, „Miško išmintis“), bet ir dokumentiką („Fantastic Fungi“) ar serialą / žaidimą („The Last of Us“).
Greičiausiai minėtas serialas pamėtėjo man lūkestį, kad ir grybo sapno istorija bus apokaliptinė, o jos centre – grybo paveikti žmonės, bandymas išlikti ir panašiai. Džiugu, kad visa tai tebuvo išankstinis nusistatymas.
Tad čia įžvelgiu autorės pranašumą. Septynerius metus tyrinėjusi žmogaus sąmonės paradoksalumą, ji apie grybą papasakojo savaip, unikaliai, bet ne mažiau įtikinamai ir paveikiai.
Žodžiu, apsidžiaugiau, kad autorė sukūrė pasaulį, tokį artimą, pažįstamą, bet kartu ir neatpažįstamą. Kūrinys padovanojo didžiulį skaitymo malonumą.
Į s p ū d ž i a i
Kaip gera į rankas paimti nuo pradžios iki galo išmylėtą knygą. Nuostabus ne tik leidimas. Unikali ir pati istorija, struktūra bei išskirtinis, taupus, žaismingas rašymo stilius.
Perskaičius norėjosi istorijoj pagyventi, jos taip lengvai nepaleisti. Iš pradžių nesusigaudžiau kodėl, bet vėliau supratau, kad buvo nemažai sąlyčio taškų. Tekste radau minčių, kurias pasižymėjau, atsakymų į klausimus, kurių nespėjau sau užduoti.
Keletas mano supratimų:
1. Iš namų išvažiuojame tam, kad į juos grįžtume.
2. Kartais per vėlai suprantame, kaip labai moterims reikalingos kitos moterys.
3. Atleisti sau sunkiau nei kitiems.
Galbūt vietomis užsižaista su detalėmis, bet iš kitos pusės, tas istorijos dalis skaičiau kaip laišką sau. Tikrą, gyvą, būtiną, nešlifuotą pokalbį, iš kurio trykšta pūliai, bet viso to reikia, kad žaizda pradėtų gyti.
Žodžiu, „Grybo sapno“ istorija įteikta su pagarba skaitytojui. Pasakojimas atmosferiškas, logiškas, rafinuotas, gyvenimiškas. Didžiulis malonumas buvo pamažu jį lukštenti, pagyventi G. Grušaitės sukurtame pasaulyje ir kitomis akimis pamatyti Kuršių neriją, Lietuvą, dabartį ir ateities viziją.
Knyga turėjo visus elementus, kad patiktų: vaizdingi aprašymai, įdomi fantastinė tema, gerai dėliojami sakiniai ir mintys. Tačiau… skaitymas labiau erzino, nei džiugino. Pirmas skyrius buvo stipriausias ir geriausias. Veikėjos neatrodė labai įtikinamos, tačiau visuma buvo labai nebloga. Deja, toliau, viskas ėjo prastyn… paskutinio skyriaus, apskritai, geriau net nebūtų buvę: paskutinę akimirką ištraukti niekaip su visa istorija nesusiję nauji personažai. KAM? Kokią vertę ar mintį sukūrė tas atsiradęs pusbrolis ir jo dragas rusas? Jokios. Kaip ir dalis knygoje įtrauktų istorijų nuotrupų, kurios neturi nei pradžios nei pabaigos, tačiau sudaromas įspūdis, kad skaitytojas turi jas žinoti/suprasti per se. Neaišku kokia ten per istorija buvo su Andriumi, iš kur atsirado išprievartavimų užuominos, lyg mes žinotume tą madam pas kurią gyveno Alma. Ukrainos karo paminėjimai, irgi, kažkokie pritempti ir ne į temą. Jie labiau išbalansuoja nei praturtina istoriją. Dar pritrūko nuoseklumo - jei 2025 metais Karterio teorija dar nebuvo suformuluota, tai ir nereiktų ja remiantis nagrinėti veikėjų poelgių/minčių.
Iš kitos pusės, džiaugiuosi, kad toks literatūros žanras ateina ir į lietuvių literatūrą. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau autorių.
Patiko pirmas skyrius, 2051. Postapokaliptinė Lietuva labai įdomu. Kažkaip tikėjausi, kad visa knyga bus tokia. Kadangi gyvenimo traumų užspausti žmonių išgyvenimai- not my cup of tea, šiek tiek nusivyliau kitais knygos skyriais. Pasitvirtino eilinė taisyklė- nieko nesitikėk prieš imant knygą į rankas.