What do you think?
Rate this book
Mediniai stebuklai. Baltaragio malūnas
- GenresClassics
336 pages, Hardcover
First published September 1, 1979
3 people are currently reading
27 people want to read
About the author
Kazys Boruta
33 books8 followersKazys Boruta (1905-1965) – Lietuvos rašytojas, poetas, politinis veikėjas.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 2 of 2 reviews
July 22, 2017
Man nelengva skaityti Lietuviskai (ir rasyti), tai mano pirma Lietuviska knyga.. gal 20 metu. Labai idomiai skaiciau su zodynu ir ismokau daug senovisku zodziu. Padejo kad rasytojas kartoja tas pacias frazes ir pastoviai abibudina/prisimena kas buvo. Fantastiska pasaka trauke skaityti toliau, maniau kad linskmiau pabaigs. Reikes dazniau skaityti Lietuviskai.
November 23, 2023
Kazio Sajos „Baltaragio malūnas“ - folkloro motyvais paremtas lietuvių literatūros perlas, kuriame bene svarbiausia – likimo, piktos lemties problema.
Šiame romane kiekvienas charakteris, pažymėtas fatališka žyme, keliauja per mitiniu atspalviu nuspalvintą kasdienybę. Fatališki kūrinio veikėjai pasmerkiami nelaimingai pabaigai dėl jau minėto folkloriškumo momento (ne paslaptis, kad ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų folklore apstu tamsių likimo posūkių, bloga lemiančių ženklų), kuris iš dalies nulemia ir tipinių charakterių pasirinkimą (tėvas, dukra, davatka, kalvis, klebonas).
Kitas ryškus romano matmuo - herojus supanti gamta. Ji auga ir keičiasi drauge su veikėjais. Meilę nešančiais sparnais atskrieja pavasaris: „Tik vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas ir linksmi upokšniai ėmė putodami rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės atvažiavo į malūną jauna išdykėlė Jaudegių Marcelė“. Žadėdama nelaimę atūžia negailestinga žiema: „Baltaragis tą žiemą visai pražilo ir sulinko nuo rūpesčių“.
Romane aktualus ir veikėjų socialinis statusas, kuris tradicinės, mitinės pasaulėžiūros galutinai neatsikračiusiose bendruomenėse, –itin svarbus. Skaudžiausiai šis visuomenės matmuo paliečia patį Baltaragį. Nuotolis, skiriantis Baltaragį ir jo būsimąją mylimąją, tampa lemiančiuoju konfliktu, dėl kurio ir prasideda visos veikėjų nelaimės.
Baltaragis padaro lemtingą klaidą, nuspręsdamas, kad šį nuotolį įveikti gali padėti tik velnias.
Sudaręs sutartį su Pinčuku, Baltaragis iš nuolat liūdinčio nusenusio berno tampa išnaudotoju: „Ach, tai Pinčuką pasigavau (...) gal padarysiu tarną iš jo“. Svarbu tai, kad išnaudoja jis ne savo padermės atstovą, o mitinę būtybę.
Čia vėlgi atsiskleidžia kūrinio folkloriškumas. Lietuvių tautosakoje, kaip žinia, būdinga vaizduoti velnius kvailesniais už žmones padarais. Vis dėlto, kišimasis į mitologinę erdvę, o juolab, jos teisėtų gyventojų išnaudojimas, gero neatneša. Žinoma, galima pastebėti priešpriešą tarp romano ir tautosakos, kurioje velniai nuolat apgaudinėjami žmonių, tačiau Kazys Boruta žengia giliau, pamėgindamas svarstyti, ar išties dievybių išnaudojimas gali likti nenubaustas?
Tad galima teigti, kad šis romanas yra aktualus ir šiandien, kadangi paliečia tiek socialinę, tiek mano čia mažai aptartą emocinę (meilės linija) problematiką, tiek mitinio ir profaniškojo pasaulio sandūrą, kuri šiomis dienomis ne mažiau aktuali, jei mąstytume apie tai, kad tiek folkloriškasis, tiek krikščioniškasis misticizmas nūdienos pasaulyje plevena ties plona išnykimo riba.
Šiame romane kiekvienas charakteris, pažymėtas fatališka žyme, keliauja per mitiniu atspalviu nuspalvintą kasdienybę. Fatališki kūrinio veikėjai pasmerkiami nelaimingai pabaigai dėl jau minėto folkloriškumo momento (ne paslaptis, kad ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų folklore apstu tamsių likimo posūkių, bloga lemiančių ženklų), kuris iš dalies nulemia ir tipinių charakterių pasirinkimą (tėvas, dukra, davatka, kalvis, klebonas).
Kitas ryškus romano matmuo - herojus supanti gamta. Ji auga ir keičiasi drauge su veikėjais. Meilę nešančiais sparnais atskrieja pavasaris: „Tik vieną pavasarį, kai papūtė švelnus vėjas, pradėjo tirpti sniegas ir linksmi upokšniai ėmė putodami rinktis į Udruvės ežerą, iškeldami ledą, iš antros ežero pusės atvažiavo į malūną jauna išdykėlė Jaudegių Marcelė“. Žadėdama nelaimę atūžia negailestinga žiema: „Baltaragis tą žiemą visai pražilo ir sulinko nuo rūpesčių“.
Romane aktualus ir veikėjų socialinis statusas, kuris tradicinės, mitinės pasaulėžiūros galutinai neatsikračiusiose bendruomenėse, –itin svarbus. Skaudžiausiai šis visuomenės matmuo paliečia patį Baltaragį. Nuotolis, skiriantis Baltaragį ir jo būsimąją mylimąją, tampa lemiančiuoju konfliktu, dėl kurio ir prasideda visos veikėjų nelaimės.
Baltaragis padaro lemtingą klaidą, nuspręsdamas, kad šį nuotolį įveikti gali padėti tik velnias.
Sudaręs sutartį su Pinčuku, Baltaragis iš nuolat liūdinčio nusenusio berno tampa išnaudotoju: „Ach, tai Pinčuką pasigavau (...) gal padarysiu tarną iš jo“. Svarbu tai, kad išnaudoja jis ne savo padermės atstovą, o mitinę būtybę.
Čia vėlgi atsiskleidžia kūrinio folkloriškumas. Lietuvių tautosakoje, kaip žinia, būdinga vaizduoti velnius kvailesniais už žmones padarais. Vis dėlto, kišimasis į mitologinę erdvę, o juolab, jos teisėtų gyventojų išnaudojimas, gero neatneša. Žinoma, galima pastebėti priešpriešą tarp romano ir tautosakos, kurioje velniai nuolat apgaudinėjami žmonių, tačiau Kazys Boruta žengia giliau, pamėgindamas svarstyti, ar išties dievybių išnaudojimas gali likti nenubaustas?
Tad galima teigti, kad šis romanas yra aktualus ir šiandien, kadangi paliečia tiek socialinę, tiek mano čia mažai aptartą emocinę (meilės linija) problematiką, tiek mitinio ir profaniškojo pasaulio sandūrą, kuri šiomis dienomis ne mažiau aktuali, jei mąstytume apie tai, kad tiek folkloriškasis, tiek krikščioniškasis misticizmas nūdienos pasaulyje plevena ties plona išnykimo riba.
Displaying 1 - 2 of 2 reviews