Skaitant antrą A. Kumpio dienoraščio dalį, apima didelis liūdesys ir nerimas (nors liūdesys ir nerimas yra mano nuolatiniai, kasdieniai jausmai jau beveik ketverius metus) dar kartą įsitikinant, kad karas yra baisi patirtis, net jeigu tau pasisekė išlikti gyvam ir fiziškai sveikam. Ypač jeigu nežinia kiek laiko dar tas karas tęsis ir kaip pasibaigs.
Didelė pagarba ir padėka kitų šalių savanoriams, kurie, kaip Arūnas, nepaisant nuovargio, psichologinių problemų, demotyvuojančių aplinkybių ir pesimistinių prognozių, padeda Ukrainai gintis ir kovoti už nepriklausomybę ir išlikimą Europos žemėlapyje.