Architekto ir tyrėjo B. Berge parašyta knyga apie penkiasdešimt valstybių, egzistavusių 1840 – 1970 m. „Verčiau žvelkite į knygą kaip į rinkinį pasakų, duosiančių peno svajoms ir padėsiančių jums greičiau nugrimzti į sapnų karaliją.“ (p.11) pratarmėje rašo autorius. Kai kurios egzistavo ilgiau, kitos trumpiau ir labai trumpai. Kiekvienos jų egzistavimas dažniausiai susijęs su ištekliais ir baltųjų vyrų galios žaidimais, tad kuo toliau, kuo liūdniau skaityti.
Knygoje yra skyriai „Nuo 1840 iki 1860“, „Nuo 1860 iki 1890“, „Nuo 1890 iki 1915“, „Nuo 1915 iki 1925“, „Nuo 1925 iki 1945“ ir „Nuo 1945 iki 1975“, pratarmė, pastabos (visos visų tekstų išnašos – nekenčiu, kai taip) ir literatūros sąrašas. Skyrių pradžioje pateikiamas pasaulio žemėlapis su pažymėtomis tuo metu įsikūrusiomis šalimis, priešlapiuose – visos aprašomos šalys.
Man labai patiko šalies ir jos pašto ženklo sugretinimas, pašto ženklo vaizduojamų dalykų aptarimas, bandymas įsivaizduoti kur ir kokiomis aplinkybėmis jis buvo antspauduotas, o va klijų (ar svetimų seilių ar pelėsių) skonio aprašymas – ne itin. Taip pat autorius prie kiekvienos šalies pateikia su ta valstybe susijusias knygas, kurių autoriai gyveno ten ar lankėsi, filmus, muzikos kūrinius. Kiekvienos šalies pradžioje pateikiama pagrindinė informacija – gyvavimo laikotarpis, pavadinimas, gyventojų skaičius, plotas, vieta žemėlapyje ir šalies žemėlapis. Šalies aprašymas pradedamas vaizdingu situacijos aprašymu, baigiamas – ten gyvenusio ar viešėjusio asmens citata. Taip pat visur pateikiamas autoriaus turimas tos šalies ženklas su autorystės, piešinio, antspaudo, net perforacijos komentarais. Kiekvienai šaliai suteiktas ją apibūdinantis pavadinimas. Kai kur – netgi vietinio patiekalo receptas.
Man ne visai patiko valstybių išdėstymas pagal jų oficialaus įsikūrimo datą – būtent šiuo atveju chronologinis išdėstymas blaškė, o ne teikė papildomų minčių. Tai yra – kas man iš to, kad kažkas įsikūrė tuo pačiu metu Pietų Amerikos pakraštėlyje ir Azijoje? Kokią informaciją aš gaunu? Galbūt įdomiau būtų sekti valstybingumų raidą pagal kontinentus.
Taip pat man nepatiko citatos vieta – kiekvienos šalies skyrelio pabaiga yra liūdnoka, o išryškinta citata sukelia keistą, neatitikimo jausmą. Pvz. skyreliui „Persisotinę aristokratai ir begalinis skurdas“ (Abiejų Sicilijų karalystė) parinkta Julia Kavanagh citata „Neapolis pamažu traukėsi ir iš tolo rodėsi neapsakomai gražesnis.“. Ir ką? Ypač su paskutiniais skyrelio sakiniais „Nepaisant to, pietų Italijos regionas ir toliau išlieka gerokai skurdesnis nei šiaurinė šalies dalis, ir daug gyventojų veikiai emigruoja į Ameriką. Čia pačių nuožmiausių iš šių išeivių išskėstomis rankomis jau laukia mafija.“ (p. 19) Tad būtų įdomu pavartyti pirmą ir kitų šalių leidimus.
Pasakojimo tonas smagus ir paveikus, išlaikomas vieningas formatas, nesipuikuojama faktologine medžiaga. Pateikta informacija ragina domėtis ir daugiau – pavyzdžiui kodėl kai kurios šalys ir tautos taip nemėgsta vieni kitų iki šiol.
Pasižymėjau keletą citatų:
Apie „Sent Mari“ salą (Civilizuota panika atogrąžų utopijoje“): „Iš susidariusio etninio mišinio ilgainiui gimė unikalus vietinis dialektas, kuris kuo toliau, tuo labiau darėsi nesuprantamas niekam, išskyrus pačius salos gyventojus, o tai irgi prisidėjo prie bendrystės stiprinimo.“ (p.135) „Netoli Ambodifotatros uostamiesčio pakrantės, mažytėje „Ile aux Forbans“ salelėje, taip pat vadinamoje „Piratų sala“, galima aplankyti jūrų plėšikų kapinių liekanas – žalioje pievelėje tarp palmių besiilsinčius apgriuvusius akmeninius antkapius. O šalimais krištolo skaidrumo vandenyje, vos už kelių metrų nuo paviršiaus, galime išvysti gražiai į eilę sugulusius dešimtis nuskendusių piratų škunų.“ (p. 137)
Apie „Mafekingą“ („Apgaulingieji skautų manevrai“): „Jei būdavo nušaunamas arklys, mes nupjaudavome jam uodegą bei karčius ir siųsdavome juos į lauko ligoninę, kur iš jų gamindavo čiužinius bei pagalves. Kanopos keliaudavo į geležies liejyklą ir ten būdavo sulydomos į granatas. Oda nudiriama ir, nuskutus šerius, daug valandų virinama su gabalais sukapota galva bei kojomis, tada, pridėjus šiek tiek salietros, patiekiama ant stalo kaip slėgtinis. Nuo kaulų nugramdyta arklio mėsa būdavo perleidžiama per mėsmalę, sukemšama į arklio žarnas, ir kiekvienam vyrui su maisto daviniu tekdavo ir po dešrelę.“ (p. 157)
Skaičiau šią knygą beveik neatsitraukdama, kai kurias vietas balsu skaitydama vyrui. Labai rekomenduoju!