Monsteras vertinti yra itin sunku, nes paprastai, kai perskaitau knygą aš jaučiuosi, na, perskačiusi knygą. Monsteras knyga laikyti būtų sudėtinga. Panašiau į pirmą paauglės bandymą kažką čia parašyti. Tokį, kai atsisėdus išbeldi, ką sugalvojai, padedi tašką po paskutinio sakinio, ir jau galvoji, kad čia knyga, nes dar nelabai nutuoki, kiek visokio darbo ir niuansų turi toks iš pirmo žvilgsnio straightforward dalykas, kaip rašymas.
First things first, pasikalbėkim apie knygos pasaulį. Veiksmas vyksta Lietuvoje, bet ne realybėje. Nors knyga buvo pristatoma kaip psichologinis romanas apie mamas ir jų kasdienybę, realius gyvenimus ir vargus, bet pasaulis, kuriame viskas vyksta, nėra visai tikras. Autorė vaizduoja holivudines dramas, kurioms iki realybės šiek tiek toloka. Ir su tuo viskas būtų gerai, jei man būtų nuo pat pradžių aišku, kad čia tai. Bet nuo pat pradžių neaišku. Ir iki pat galo neaišku. Nes autorė nori turėti viską - ir holivudinę dramą ir lietuvišką realybę. Ir išeina nei šis, nei tas. Žadėtoji motinystės tema yra išvis penktaplanė, mat vaikai (ir vyrai, išskyrus tą vieną) yra tiesiog vadinamieji “plot devices” - yra kada reikia ir nėra kada nereikia. Atsiranda, kai reikia, kad vaikų ar vyro turėjimas kažkaip knygos veiksmą stumtelėtų viena ar kita kryptimi ir vėl išnyksta kaip dūmas, kartais pasirodo fone nu, kad nepamirštume, kad jos ten gi mamos or whatever.
O kaipgi veikėjai, klausiate jūs? Tiesą sakant…niekaip. Vesta ir Marta yra viena kitos priešingybės, dviejų super ekstremumų karikatūros. Vienai rūpi išvaizda ir nerūpi buitis, kitai rūpi buitis ir nerūpi išvaizda. Viena yra apie įvaizdį, kitai pofik ką kiti pagalvos. Ir kiekviena teisia ir jaučiasi geresnė už tokius žmones, kuriuos reprezentuoja kita. Nėra jokio rimtesnio mėginimo jas padaryti tikrais žmonėmis ar išlupti iš to karikatūrinio šablono ir paskaptuoti kažkaip savitai.
Ir dar yra Ana. Ką aš galiu pasakyti apie Aną? Ogi absoliučiai nieko. Kaip veikėja ji jokia. Joje bandoma sutalpinti visas “rimtas” motinystės problemas, per interakcijas su ja vystoma Vestos veikėja, bet kažkokios savasties ji neturi. Ana yra indas, į kurį yra pilama viskas, ką autorė tuo metu sugalvoja ir kas netelpa į šablonines Martos ir Vestos iškarpas..
Na ir…istorija. Vienas iš svarbiausių dalykų kuriant istoriją, ypač tokį kažkokį detektyvą/trilerį, koks čia bandytas kurti, yra istorijos tęstinumas. Ir čia neturiu omeny, kad viskas turi vykti iš eilės, bet kad ir kokia tvarka dalykai vyksta ar yra atskleidžiami skaitytojui, visi jie turi susijungti į vieną tęstinę logišką istoriją. Monsterose to…nėra. Veikėjai atsiranda be jokio setupo ir dingsta atgal į prarają, never to be seen again, pagrindinių veikėjų santykiai su jų vyrais griūna ir taisosi ir tada tiesiog dingsta, kai istorijai pasidaro nebepatogu, kad tie vyrai su savo poreikiais ir nuomonėm egzistuoja veikėjų gyvenimuose. O pagrindinė istorija pilna skylių ir neatitikimų, kurie byloja du dalykus: autorė keliskart persigalvojo rašydama istoriją ir keitė įvairius jos elementus ir autorė couldn’t be fucked susekti visų savo persigalvojimų ir sulipdyti vientisą pasakojimą.
O dabar, mieli kantriausi skaitytojai, kurie perskaitėt jau šitiek daug mano burbesio, pristatau atskirą rubriką skirtą aptarti vien rašymo talento, gebėjimo, žinių ir elementaraus dėmesio beigi padorios redakcijos nebuvimui šioje knygoje.
Linksniai ir laikai tekste ne visada dera. Ypač kai autorė nutaria vidury veiksmo įterpti prisiminimą, bet tada susipainioja, kur čia prisiminimas o kur veiksmas ir pradeda mėtytis tarp būtojo ir esamojo laiko. Mano pirmas, bet tikrai ne paskutinis alio redaktoriams.
Jau ko ko, bet palyginimų tai šitoj knygoj kaip prišikta. Kone kiekvienoj pastraipoj po palyginimą, nes matyt autorė kažkur girdėjo, kad palyginimai lygu vaizdingai kalbai, nu tai ir lygina kaip baba išeigines staltieses (see what I did there???). Problema ta, kad ji nelabai supranta, kas padaro palyginimą veiksmingu.
“...ar šonkauliai, tarsi didelės kaulų šukos, kilnojasi krūtinėje” yra gan tipinis ir puikus tokio palyginimo, kokio gali tikėtis iš šios knygos, pavyzdys, nes palyginimas nei į tvorą nei į mietą. Kaip ir yra kažkoks ryšys tarp lyginamų dalykų, bet jis nesusijęs su tuo, apie ką kalbama, nes šukos ir kilnojimasis iš esmės neturi nieko bendro, o šonkaulių panašumas į šukas šiuo atveju nelabai į temą.
“Minutės eina lėtai ir tingiai kaip lytys Neryje” yra kitas puikus pavyzdys. Čia vienas iš retų atvejų, kai palyginimas yra visai padorus turint omeny lyginamų dalykų santykį. Deja, bet viskas sugadinama pasirinkus veiksmažodį “eina”, ko lytys nedaro ir netiksliai parinktas žodis sugriauna kuriamą vaizdinį.
Kalbant apie tikslią kalbą, šios knygos tuo tikrai negalima apkaltinti ne tik palyginimuose. Iš esmės vienas iš pagrindinių autoriaus tikslų turėtų būti kuo tikslesnė kalba. Pasakyti tai, ką nori, kuo tiksliau ir vaizdingiau, kuo aiškiau, skaidriau, skambiau. Būtent tuo rašytojai ir skiriasi nuo likusios populiacijos, nes tiesiog surašyti sakinius ar žodžius vienas po kito gali bet kas. Tą padarė ir knygos autorė, kurios niekaip negaliu apkaltinti buvimu rašytoja. Ir ne, tai, kad rašoma šnekamąja kalba negali būti pasiteisinimas pertekliniams žodžiams, netiksliems apibūdinimams ir kitoms kvailoms kliurkoms, kurios knygą padaro megėjiška ir grafomaniška. Keletas pavyzdžių:
Dėbčiojau iš padilbų
Virš viršutinės lūpos
Vėjas gairina akis
Alkūne šluostosi ašaras ir snarglius
Mariukas kėdutėje spoksojo į mus čepsėdamas kažkur kėdutėje rastą riestainio galą
Ji buvo įstabi - blizgantis bažnyčios altorius asketiškoje medinėje bažnyčioje.
Dar vienas alio redaktoriams. Atkreipiu dėmesį, kad knyga juos turėjo net du.
Kitas dalykas, kuris atskiria rašytoją nuo tiesiog…rašinėtojų yra tikslumas faktuose ir normalus, doras research’as. Kad Lietuvoj policininkai nevaikščiotų už diržo užsikišę revolverius, iš kulkosvaidžio nelėktų sviediniai, kad laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Sidnėjaus būtų teisingas, o veikėjai negalėtų girdėti savo diafragmos susitraukimų.
Paskutinis alio redaktoriams, nes tiesiog norėjau išrašyti dar kelias klaidas just for the heck of it, nes nors man iki redaktorės kaip iki mėnulio, bet ir aš galėjau pasakyti, kad:
“armoniškas” nėra žodis
joja raiteliai, o ne arkliai
Sakinių sekoje “...slėpiau vėmalus po kilimu. To, kurio raštai persisunkė gličiomis skrandžio sultimis” nedera linksniai
galvos neužsiriečia
rusva ir rausva yra skirtingos spalvos ir jei tavo krabų lazdelės rusvos, galbūt nebereikėtų jų valgyti
Na ir pabaigai - man visiškai nerūpėjo, kas nutiks veikėjoms ir tai taip pat buvo nekompetetingo ir nevykusio rašymo pasekmė. Nes norint aprašyti veikėjo patirtį, ypač emocinę, svarbu yra kūniški išgyvenimai - pagreitėjęs pulsas, oro trūkumas, rankų drebulys…tai ne tik puikiai iliustruoja jausmus nepasakant, kaip veikėjas jaučiasi (show, don’t tell, blemba), bet ir yra itin aišku ir priimtina skaitytojams, nes daugelis puikiai žino, koks yra jausmas nusigąsti taip, kad širdis lipa per gerklę ir dreba rankos arba pajusti tokį liūdesį, nuo kurio gumulas nusėda gerklėj ir neleidžia net pravirkti. Monsterų veikėjos, tuo tarpu, yra sulaužomos, sutrupinamos, sulesamos varnų ir sugraužiamos šunų, sudeginamos ant laužo ir sutraiškomos fūrų. Kitaip tariant, patiria išgyvenimus, su kuriais skaitytojas niekaip negali tapatintis ir dėl to jam darosi visiškai neaišku, kaip čia jos jaučiasi ir dėl to truputį pofik. Ypač kai tos pačios veikėjos numiršta nuo kiekvieno šūdo. Numirė kai susipyko su vyru, nepasikalbėjo su drauge, pavargo vaiką augint… Autorė neišmoko pamokos, kurią kiekvienas vaikas sužino išgirdęs pasaką apie berniuką, kuris šaukė vilkas: jei viskas yra a big deal, tada niekas nebėra a big deal. Jei tavo veikėja miršta kas antram puslapy, skaitytojas taip nusibukina jos jausmams, kad kai jai iš tiesų pasidaro labai blogai, jam jau būna pė iks.
Taigi reziumuojant Monsteros yra atmestinai parašyta ir suredaguota betvarkė, kurią vadinti knyga neapsiverčia liežuvis.
Taip, joje buvo užkabinamos įdomios ir kartais net gilios temos, bet viskas buvo perbraukta tik pačiais pirštų galiukais ir tiesiog patingėta įsigilinti, išbūti, išjausti, galų gale tiesiog…išmokti rašyti blecha. Tiesiog tingi apleista betvarkė, kurią po keleto metų nagrinės filologijos studentai, rašydami rašto darbus apie grafomaniją.