Monsteros: Mamos, kurios kartais būna monstrės

by Ieva Juodelė

Aštrialiežuvis ir necukruotas psichologinis romanas apie šiuolaikines mamas ir jų kasdienybę, aptrauktą glamūriniu socialinių tinklų pelėsiu. Dedikuotas išgyvenančioms motinystę nuo pat pirmųjų dienų iki tada, kai nebesupranti, kaip ir kur pametei save. Saviironija, nevilties pagimdytas juodasis humoras, kaltė, apatija, džiaugsmas ir ašaros – tai keista daugiabalsė jausmų simfonija, kurią savyje girdi kone kiekviena mama.

Monsteros – ne kambarinės gėlės, o trys mamos – Ana, Vesta ir Marta, – kurios kartais būna monstrės. Į nuomonės formuotojas prasimušusi instagramo diva Vesta be skrupulų pardavinėja menamą grožį, storžievė namų šeimininkė Marta bando atsikratyti tradicinės bobelės pažiūrų, o nuolat besiblaškanti intelektualioji Ana niekaip neranda sau vietos motinystėje. Trijulę suartina gyvenime ir instagrame painiai susimazgę draugystės ir giminystės saitai, o gyva šnekamąja kalba užrašytos intymios moterų išpažintys galop įsisuka į netikėtą detektyvo ir trilerio serpantinus.

258 pages, Paperback

Published January 1, 2023

Reviews

[Aušrinė Žvirblė · Rating 3 out of 5]

Suprantant, kad auditorija, kuriai skirta knyga - mamos, tikėjausi, jog herojės bus skirtingos, labai ryškios. Tai jos tikrai tokios, mane pradžioje nervino, nes net nenatūraliai tas mamiškumas ir motiniškos temos kišamos, veikėjos - itin sušaržuotos mamos. Knygos veiksmui rutuliojantis, mamiškos temos dingsta, lieka vienas-kitas palyginimas su kažkuo iš motinystės ir šiaip tie vaikai tik retkarčiais primenami. Viskas pasidaro apie moteris.
Kai rašoma iš skirtingų veikėjų perspektyvų, smagu veikėjus atskirti iš jų kalbėjimo manieros, skirtingų sakinių struktūrų ir mąstymo gylio. Tai šioje knygoje man patiko (nors kartu ir labai erzino), kad pasakotojos tikrai skyrėsi savo žodynu: viena veikėja vartoja begalę anglicizmų (nuo "džyzus" iki "tyneidžeris"), kita - senų žodžių ("bliuska", "buterbrodas"), trečioji kalba kiek normaliau, nors irgi pilna slengo. Vis dėlto, milijonai vaizdingų palyginimų būdingi retam žmogui, o čia juos vartoja pernelyg gausiai visos trys herojės.
Atskirai dar paminėčiau viršelį - man jis šiaip "skanus", o penkiametė dukra pamačius sakė, kad baugus. Tad tikrai apie mamas-monstres.

[Eglė Grevienė · Rating 2 out of 5]

Nuolatiniai palyginimai, metaforos ir slang'as. Apie motinystę kalbama vien tik iš blogosios pusės, atrodo, kad viskas tiesiog hiperbolizuojama. Taip, motinystėje būna visokių periodų, bet šioje knygoje rašoma vien apie tai, kaip vaikai viską sunaikina.

[Indrė Kuziene · Rating 3 out of 5]

Perskaičius knygos aprašymą tikėjausi kažko rimtesnio, gilesnio . Perskaičius pirmus 60 psl jau norejau padėti knygą į šoną , bet vėliau suintrigavo kuo viskas baigsis. Knyga sakyčiau ne psichologinis romanas, o labiau lengvas romanas savaitgaliui.

[Kamilė | Bukinistė · Rating 2 out of 5]

Autorės tekstus jau esu skaičiusi. Tiek Motherhood is sexy kuriamas turinys Instagrame, tiek MIS naujienlaiškiai, o ir Ievos asmeninis profilis turi tiek daug jautrių, svarbių žinučių mamoms (ir ne mamoms). Ir matyt tas amplua, kuriuose iki šios knygos mačiau autorės tekstuose, jai ir tiko labiausiai. Trumpai, juokingai, bet jautriai ištransliuojamos didelės emocijos.

Ir kad Ieva turi talentą rašyti, aš neabejojau, bet - kas nutiko su jos debiutiniu romanu? Šiek tiek liūdna, bet turiu pripažinti, kad jame visko buvo labai labai per daug. Atrodė, jog norėta parodyti viską, nesitaupant, nesikuklinant, nepermąstant. Per daug slengo - taip niekas gyvenime nekalba. Per daug metaforų - net ir lietuvių kalbos mokytoja, net ir romanus vieną po kito kepanti rašytoja kasdienėje kalboje kiekvieno savo veiksmo su kuo nors, kertu lažybų, nesulygina; tai vargino. Per daug kraštutinumų. Tiek veikėjuose, tiek įvykiuose. Gerai, kai romanas turi savų aštrumų, bet čia jau čili troškinys su wasabi ir krienais - balanso nei per kur. O kai ko per mažai. To, kas žadėta ant viršelio - Mamų, kurios kartais būna monstrės. Gal knygos herojes ir gali pavadinti monstrėmis, bet apie jas, kaip apie mamas nelabai čia buvo prieiliuota. O kaip neseniai iškepta mamytė, visai to tikėjaus.

Atsivertus patį pirmą puslapį tikrai nuoširdžiai tikėjau ir galvojau - kiek čia bus taiklumų, susitapatinimų, „tik mamos tai supras” momentų. Na štai - dar tik trečia pastraipa, o jau tokia gera mintis, apie tokius paprastus, gyvenimiškus ir niekieno neapkalbamus gyvenimo dalykėlius, kaip jausmas, kuomet aplink ūkį ir vaikus nutrepsėtais kulnais, tamsią poilsio valandėlę perbrauki patalynę:
Mūsų rankos ir kojos susivijusios kaip lianos prie Amazonės, lygia savana apaugusios mano blauzdos perbraukia per jo lietuvišką mišką, atšipę kulnai kliūva per didelės paklodės klostėse.

Tačiau, greitai teko nusivilti, jog apart tų kulnų (poryt einiu pedikiūrio, taigi ir šitas nebetiks) - daugiau nelabai savęs knygoje galėjau atrasti. Ir žinoma, žinoma - o kodėl turėčiau ir kodėl išvis tikėjausi, čia tikrai vien tik mano, ne autorės kaltė. Taigi tik tiek, jog visgi knyga, istorija, žanras buvo ne man - visomis prasmėmis.

[Greta Fedaraviciute · Rating 2 out of 5]

Pradėjusi, šiek tiek nusivyliau: personažės tiek perspaustos, kad labiau primena šaržus nei tikras moteris, tekste labai daug visokių palyginimų (pvz. "Algis juda kaip aprūdijęs pastas", "byru kaip tas smėlio laikrodis" - gal ir gražu, bet kai kiekvienoj pastraipoj po tokį), labai daug anglicizmų, žargono. Bet paskui istorija visai įtraukė. Sakyčiau, tinka savaitgaliui ir atostogoms, kai norisi visai negalvoti, jausmas labiau kaip pažiūrėjus serialą, nei perskaičius knygą.

[Skaitanti mama · Rating 3 out of 5]

Neslėpesiu, kadangi mačiau daug reklamos apie Monsteras paskutiniu metu socialinuose tinkluose susigundžiau perskaityt. Dar šią knygą į rankas paimiau, nes tikėjausi pamatyt daug motinystės, skaityt kaip mama apie kitas mamas. Bet, tos motinystės nelabai ir radau. Labiau priminė tiesiog moteris, kurios tik tarp kitko dar ir mamos, tad personažai daugiau mažiau įtakoti motinystės. Manyčiau atėmus tą mamystę ir šiek tiek pakoregavus kampus, nelabai kas ir keistųsi. Visas siužetas tikrai verda ne apie motinystę, čia labiau bandyta išraizgyt kriminalinį trilerį.
Dar teko prisitaikyti prie daug žargono, anglikonizmo ir begalės palyginimų, kadangi tikrai nepratus prie tokio stiliaus skaičiau kai ką du kart, kad suprasčiau kas ir kaip. Kartais tai šiek tiek erzino. Pasirodė ir pabaiga labai greit sumalta, čia dar kažkas lyg ir vyksta čia jau kaip ir baigės viskas.

Kas patiko tai tikrai išdyrbtas įsijautimas į skirtingus personažus, skaitydama pagal mąstymo ir išsireiškimų pobūdį tikrai nesumašysi iš kurios pusės žvelgi.
Tai tiek 👌

[Raminta · Rating 5 out of 5]

Nesu romanų mėgėja, bet ši knyga susiskaitė kaip saldainis! Pasakojimo stilius užkabino ir įtraukė, o knygoje naudojamas “slengas” ir palyginimai buvo super šmaikščiai bei taikliai pateikti (vietomis priverčiantys kikenti balsu). Sakyčiau kad tai ir yra vienas iš didžiausių šios knygos išskirtinumų, kuris be galo sužavėjo 👏🏼

Man asmeniškai “mamystės” knygoje netrūko, anaiptol jos atskleidimas per buitį ir rutiną privertė susitapatinti su veikėjomis ir jų išgyvenimais. Nors visos trys veikėjos gan skirtingos, pajutau jog kiekvienoje iš jų galima atrasti dalelę savęs.

Labiausiai patiko kaip autorė meistriškai panaudojo šių laikų aktualijas. Skaitant jutau kad veiksmas vyksta čia ir dabar kas padare kūrinį dar labiau intriguojantį.

Perskaičius norisi dar. Labai tikiuosi kad tai tik pradžia!

[Goda Astrauskė · Rating 1 out of 5]

Monsteras vertinti yra itin sunku, nes paprastai, kai perskaitau knygą aš jaučiuosi, na, perskačiusi knygą. Monsteras knyga laikyti būtų sudėtinga. Panašiau į pirmą paauglės bandymą kažką čia parašyti. Tokį, kai atsisėdus išbeldi, ką sugalvojai, padedi tašką po paskutinio sakinio, ir jau galvoji, kad čia knyga, nes dar nelabai nutuoki, kiek visokio darbo ir niuansų turi toks iš pirmo žvilgsnio straightforward dalykas, kaip rašymas. 

First things first, pasikalbėkim apie knygos pasaulį. Veiksmas vyksta Lietuvoje, bet ne realybėje. Nors knyga buvo pristatoma kaip psichologinis romanas apie mamas ir jų kasdienybę, realius gyvenimus ir vargus, bet pasaulis, kuriame viskas vyksta, nėra visai tikras. Autorė vaizduoja holivudines dramas, kurioms iki realybės šiek tiek toloka. Ir su tuo viskas būtų gerai, jei man būtų nuo pat pradžių aišku, kad čia tai. Bet nuo pat pradžių neaišku. Ir iki pat galo neaišku. Nes autorė nori turėti viską - ir holivudinę dramą ir lietuvišką realybę. Ir išeina nei šis, nei tas. Žadėtoji motinystės tema yra išvis penktaplanė, mat vaikai (ir vyrai, išskyrus tą vieną) yra tiesiog vadinamieji “plot devices” - yra kada reikia ir nėra kada nereikia. Atsiranda, kai reikia, kad vaikų ar vyro turėjimas kažkaip knygos veiksmą stumtelėtų viena ar kita kryptimi ir vėl išnyksta kaip dūmas, kartais pasirodo fone nu, kad nepamirštume, kad jos ten gi mamos or whatever. 

O kaipgi veikėjai, klausiate jūs? Tiesą sakant…niekaip. Vesta ir Marta yra viena kitos priešingybės, dviejų super ekstremumų karikatūros. Vienai rūpi išvaizda ir nerūpi buitis, kitai rūpi buitis ir nerūpi išvaizda. Viena yra apie įvaizdį, kitai pofik ką kiti pagalvos. Ir kiekviena teisia ir jaučiasi geresnė už tokius žmones, kuriuos reprezentuoja kita. Nėra jokio rimtesnio mėginimo jas padaryti tikrais žmonėmis ar išlupti iš to karikatūrinio šablono ir paskaptuoti kažkaip savitai. 

Ir dar yra Ana. Ką aš galiu pasakyti apie Aną? Ogi absoliučiai nieko. Kaip veikėja ji jokia. Joje bandoma sutalpinti visas “rimtas” motinystės problemas, per interakcijas su ja vystoma Vestos veikėja, bet kažkokios savasties ji neturi. Ana yra indas, į kurį yra pilama viskas, ką autorė tuo metu sugalvoja ir kas netelpa į šablonines Martos ir Vestos iškarpas..

Na ir…istorija. Vienas iš svarbiausių dalykų kuriant istoriją, ypač tokį kažkokį detektyvą/trilerį, koks čia bandytas kurti, yra istorijos tęstinumas. Ir čia neturiu omeny, kad viskas turi vykti iš eilės, bet kad ir kokia tvarka dalykai vyksta ar yra atskleidžiami skaitytojui, visi jie turi susijungti į vieną tęstinę logišką istoriją. Monsterose to…nėra. Veikėjai atsiranda be jokio setupo ir dingsta atgal į prarają, never to be seen again, pagrindinių veikėjų santykiai su jų vyrais griūna ir taisosi ir tada tiesiog dingsta, kai istorijai pasidaro nebepatogu, kad tie vyrai su savo poreikiais ir nuomonėm egzistuoja veikėjų gyvenimuose. O pagrindinė istorija pilna skylių ir neatitikimų, kurie byloja du dalykus: autorė keliskart persigalvojo rašydama istoriją ir keitė įvairius jos elementus ir autorė couldn’t be fucked susekti visų savo persigalvojimų ir sulipdyti vientisą pasakojimą.


O dabar, mieli kantriausi skaitytojai, kurie perskaitėt jau šitiek daug mano burbesio, pristatau atskirą rubriką skirtą aptarti vien rašymo talento, gebėjimo, žinių ir elementaraus dėmesio beigi padorios redakcijos nebuvimui šioje knygoje. 

Linksniai ir laikai tekste ne visada dera. Ypač kai autorė nutaria vidury veiksmo įterpti prisiminimą, bet tada susipainioja, kur čia prisiminimas o kur veiksmas ir pradeda mėtytis tarp būtojo ir esamojo laiko. Mano pirmas, bet tikrai ne paskutinis alio redaktoriams.

Jau ko ko, bet palyginimų tai šitoj knygoj kaip prišikta. Kone kiekvienoj pastraipoj po palyginimą, nes matyt autorė kažkur girdėjo, kad palyginimai lygu vaizdingai kalbai, nu tai ir lygina kaip baba išeigines staltieses (see what I did there???). Problema ta, kad ji nelabai supranta, kas padaro palyginimą veiksmingu. 

“...ar šonkauliai, tarsi didelės kaulų šukos, kilnojasi krūtinėje” yra gan tipinis ir puikus tokio palyginimo, kokio gali tikėtis iš šios knygos, pavyzdys, nes palyginimas nei į tvorą nei į mietą. Kaip ir yra kažkoks ryšys tarp lyginamų dalykų, bet jis nesusijęs su tuo, apie ką kalbama, nes šukos ir kilnojimasis iš esmės neturi nieko bendro, o šonkaulių panašumas į šukas šiuo atveju nelabai į temą.

“Minutės eina lėtai ir tingiai kaip lytys Neryje” yra kitas puikus pavyzdys. Čia vienas iš retų atvejų, kai palyginimas yra visai padorus turint omeny lyginamų dalykų santykį. Deja, bet viskas sugadinama pasirinkus veiksmažodį “eina”, ko lytys nedaro ir netiksliai parinktas žodis sugriauna kuriamą vaizdinį.

Kalbant apie tikslią kalbą, šios knygos tuo tikrai negalima apkaltinti ne tik palyginimuose. Iš esmės vienas iš pagrindinių autoriaus tikslų turėtų būti kuo tikslesnė kalba. Pasakyti tai, ką nori, kuo tiksliau ir vaizdingiau, kuo aiškiau, skaidriau, skambiau. Būtent tuo rašytojai ir skiriasi nuo likusios populiacijos, nes tiesiog surašyti sakinius ar žodžius vienas po kito gali bet kas. Tą padarė ir knygos autorė, kurios niekaip negaliu apkaltinti buvimu rašytoja. Ir ne, tai, kad rašoma šnekamąja kalba negali būti pasiteisinimas pertekliniams žodžiams, netiksliems apibūdinimams ir kitoms kvailoms kliurkoms, kurios knygą padaro megėjiška ir grafomaniška. Keletas pavyzdžių:

Dėbčiojau iš padilbų

Virš viršutinės lūpos

Vėjas gairina akis

Alkūne šluostosi ašaras ir snarglius

Mariukas kėdutėje spoksojo į mus čepsėdamas kažkur kėdutėje rastą riestainio galą

Ji buvo įstabi - blizgantis bažnyčios altorius asketiškoje medinėje bažnyčioje.

Dar vienas alio redaktoriams. Atkreipiu dėmesį, kad knyga juos turėjo net du.

Kitas dalykas, kuris atskiria rašytoją nuo tiesiog…rašinėtojų yra tikslumas faktuose ir normalus, doras research’as. Kad Lietuvoj policininkai nevaikščiotų už diržo užsikišę revolverius, iš kulkosvaidžio nelėktų sviediniai, kad laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Sidnėjaus būtų teisingas, o veikėjai negalėtų girdėti savo diafragmos susitraukimų.

Paskutinis alio redaktoriams, nes tiesiog norėjau išrašyti dar kelias klaidas just for the heck of it, nes nors man iki redaktorės kaip iki mėnulio, bet ir aš galėjau pasakyti, kad:

“armoniškas” nėra žodis

joja raiteliai, o ne arkliai

Sakinių sekoje “...slėpiau vėmalus po kilimu. To, kurio raštai persisunkė gličiomis skrandžio sultimis” nedera linksniai

galvos neužsiriečia

rusva ir rausva yra skirtingos spalvos ir jei tavo krabų lazdelės rusvos, galbūt nebereikėtų jų valgyti

Na ir pabaigai - man visiškai nerūpėjo, kas nutiks veikėjoms ir tai taip pat buvo nekompetetingo ir nevykusio rašymo pasekmė. Nes norint aprašyti veikėjo patirtį, ypač emocinę, svarbu yra kūniški išgyvenimai - pagreitėjęs pulsas, oro trūkumas, rankų drebulys…tai ne tik puikiai iliustruoja jausmus nepasakant, kaip veikėjas jaučiasi (show, don’t tell, blemba), bet ir yra itin aišku ir priimtina skaitytojams, nes daugelis puikiai žino, koks yra jausmas nusigąsti taip, kad širdis lipa per gerklę ir dreba rankos arba pajusti tokį liūdesį, nuo kurio gumulas nusėda gerklėj ir neleidžia net pravirkti. Monsterų veikėjos, tuo tarpu, yra sulaužomos, sutrupinamos, sulesamos varnų ir sugraužiamos šunų, sudeginamos ant laužo ir sutraiškomos fūrų. Kitaip tariant, patiria išgyvenimus, su kuriais skaitytojas niekaip negali tapatintis ir dėl to jam darosi visiškai neaišku, kaip čia jos jaučiasi ir dėl to truputį pofik. Ypač kai tos pačios veikėjos numiršta nuo kiekvieno šūdo. Numirė kai susipyko su vyru, nepasikalbėjo su drauge, pavargo vaiką augint… Autorė neišmoko pamokos, kurią kiekvienas vaikas sužino išgirdęs pasaką apie berniuką, kuris šaukė vilkas: jei viskas yra a big deal, tada niekas nebėra a big deal. Jei tavo veikėja miršta kas antram puslapy, skaitytojas taip nusibukina jos jausmams, kad kai jai iš tiesų pasidaro labai blogai, jam jau būna pė iks.

Taigi reziumuojant Monsteros yra atmestinai parašyta ir suredaguota betvarkė, kurią vadinti knyga neapsiverčia liežuvis. 

Taip, joje buvo užkabinamos įdomios ir kartais net gilios temos, bet viskas buvo perbraukta tik pačiais pirštų galiukais ir tiesiog patingėta įsigilinti, išbūti, išjausti, galų gale tiesiog…išmokti rašyti blecha. Tiesiog tingi apleista betvarkė, kurią po keleto metų nagrinės filologijos studentai, rašydami rašto darbus apie grafomaniją.

[Rima · Rating 1 out of 5]

Kažkaip jaučiuosi apgauta. Man ši knyga pasirodė visai ne apie mamas, kurios kartais būna monstrės, tos motinystės apskritai nedaug. Pasirinkta šnekamoji kalba sudarė sunkumų skaitant.
Gal dėjau daug vilčių, tikėjausi kažko, o gavau visai ką kita. MIS naujienlaiškiai labai patinka kaip parašyti, deja, bet knyga visai nepatiko.

[Nora|KnyguDama · Rating 2 out of 5]

Motherhood is sexy yra labai fainas reikalas. Profilis, apjungiantis mamas nenorinčias nieko įrodinėti, nenorinčias vaidinti tobulo gyvenimo, norinčias matyti tai, kas tikra, net jei kartais tai nei malonu, nei estetiška. Tai saugi vieta jaustis tikrai su visomis savo nesėkmėmis ir vaikų auginimo absurdais. Ieva su MIS padarė vertingą ir reikalingą darbą: atidarė instagramo langą į tikrąjį mamų pasaulį. Ir, žinoma, kaip be humoro, kuris ten dažnai groja pirma nata, yra aštrus ir geras. Galvojau, kad visą tai rasiu knygoje. Šiek tiek šmėstelėjo, bet, deja, „Monsteros“ yra visai kas kita.

Nenoriu būt bjauri ir demotyvuojanti pradedančią rašytoją, bet turiu būt sąžiningą ir sakyt tai ką galvojau skaitydama. Apie motinystę knygoje rašoma vien, vien, vien iš blogosios pusės: vaikai naikina, griauna, gadina, skiria, trukdo ir visaip kitaip atėjo tam, kad suėstų mamą ir jos tapatybę. Maniau, kad kažkur rasiu balanso, bet kuo toliau, tuo tie vaikai labiau maišė, o pati motinystė irgi aprašoma VIEN iš tos šlykštukinės pusės: vėmalai, kakalai, rėkimas, nesiprausus, nesišukavus, verkianti ir visko nekenčianti moteris. Taip, to būna, bet knygoje - ryškiai hiperbolizuojama. Gal tokia idėja ir buvo, nežinau, bet net tokiu atveju, norėjos čiut balanso. Nors anotacijoje sakoma, kad knygoje kalbama aštrialiežuviškai, šiuolaikine kalba, bet slengo (anglizmo, atgyvenusių lietuviškų pasakymų, nevartotinų žodžių - you name it) buvo labai per daug, žmonės taip nekalba, ir tai apsunkino skaitymą ir įsijautimą į istoriją. Vienas kitas žodis, išsireiškimas - viskas gerai, bet kai kalbama taip ištisai - nenatūralu. Knygoje sukasi ir trilerio linija, kuri man, trilerių ir detektyvų fanatikei, pasirodė nelogiška.

Iš esmės, skaitant knygą man ją norėjosi praskiesti. Neturiu dvejonių dėl gero autorės humoro jausmo, dėl gebėjimo matyti ir šviesias ir tamsias motinystės puses, bet knygoje viskas taip sutirštinta, taip užtamsinta ir tyčiom subjaurinta, kad niekaip įsijausti nepavyko. Galbūt tokia ir buvo rašytojos užmačia - šokiruoti visa ta bjaurastim ir cringe dalykais, bet, žinot, kai jau per daug, tai neberealistiška, o skaitytojo įsijautimas ir tikėjimas istorija palieka kambarį. Man taip buvo.

[Ina · Rating 4 out of 5]

Skaitant ir perskaičius šią knygą kyla dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės knyga labai įtraukė ir bent jau pirmoje dalyje labai žavėjo pagrindinių veikėjų stipriai išreikštos charakteristikos; puikus humoro jausmas; rašymo stilius labai šiuolaikiškas, intriguojantis tikroviškumas; kita vertus, per toli nutolta nuo motinystės ir vaikų, vyrų (galėjo tos moterys ir neturėt vaikų ar apie juos išvis galėjo būti nepasakojama- atrodo nebūtų per daug kas pasikeitę), arba pavadinime galėjo būti žodis moterys, o ne mamos. Nepaisant tikrai labai juokingų vietų, skaitant knygą buvo labai liūdna ir kėlė atjautą toms vargšėms moterims - kas turbūt geras ženklas, nes knyga tikrai stipriai paveikė emociškai.
Noriu labai pasveikinti autorę už tokią drąsią knygą. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau yra kalbama garsiai apie labai nepatogius ir nutylėtus moterų išgyvenimus. Net neabejoju, kaip ir kažkas jau minėjo, kad ši knyga tikrai taps filmu. Ačiū ❤

[Žymantė · Rating 3 out of 5]

Sunkiai susiskaitė. Pradžioje tikėjausi kažko įspūdingo, nes knyga tikrai išreklamuota.

Pradėjus skaityti, labiausiai įstrigo veikėjų kalba: tokia tikra, necukruota, atrodo, kad girdėjau kiekvienos jų balsą savo galvoje. Epizoduose jaučiau su herojėmis ryšį, patiko nuogumas, atviras buities vaizdavimas.

Vis dėlto pati istorija pasirodė kone iš fantastikos srities. Siužetas smarkiai perspaustas ir neįtikino. Erzino epitetų perteklius ir vietomis norėjosi mažiau pompastikos ir slengo, jo man visoje knygoje buvo smarkiai per daug.

Visgi į pabaigą sustoti skaityti buvo nebeįmanoma, net vonioj visa oda susiraukšlėjo, o dalis knygos sušlapo.

Apibendrinant paveikiausia dalis “Monsterose” man pasirodė personažių portretai, labai gyvi ir vietomis prajuokinantys, vietomis sugraudinantys, tokie artimi, šilti ir graudūs kaip tas universalas sovietinių daugiabučių krepšinio aikštelėje.

[Karolina Možeiko · Rating 2 out of 5]

Motherhoodissexy - man patinkantis projektas. Perkant “Monsteras” tikėjausi irgi kažkiek panašaus braižo - tikro motinystės gyvenimo, dažnai praskiesto humoru, nes su juo juk lengviau. Bet, boy oh boy, kiek užtrukau skaitant šitą knygą. Pradžioje visai neįtraukė, kažkaip vis per daug tolima buvo skaitant, kai visumoj ta motinystė, tartum, tik iš tamsiosios pusės vaizduojama. Veikėjos užšaržuotos ir nors, atrodo, itin skirtingos - vis painiojos man, jų kalba ėmė panašėti. Gal ir dėl to, jog knygą vis padėdavau, o tada, su viltim būt užkabinta, vis pargrįždavau tęsti ir galiausiai perskaičiau 🤷🏽‍♀️. Kita vertus, kas tikrai patiko, tai autorės įvairūs palyginimai! Ieva tikrai neieško žodžio kišenėj taikliai ką apibūdinti ar nusakyt situaciją 👏🏽

[Ingrida Eimontienė · Rating 3 out of 5]

Nors ir norėjosi padėti knygą po pirmų 50 psl., visgi antra knygos dalis visai įtraukė ir greitai persiskaitė. Toks lengvas skaitinys apie kurį ilgai negalvoji. Labiausiai erzino labai, labai perdėtas anglicizmo naudojimas ir dar parašytas sulietuvinant (pvz. 'esemesu' vietoj SMS). Kartais net reikėdavo gerai pagalvoti, kad suprastum žodžio reikšmę.
Knyga parašyta labai vaizdžiai, bet norėjosi ir paprastumo. Bandymas beveik kiekvienoje pastraipoje išspausti detalius situacijos ar veikėjos apibūdinimus labiau vargino, nei padėjo įsijausti į veikėjas.
Veikėjų gyvenimai labai šaržuoti, bet kiekvienoje galima buvo surasti pažįstamų jausmų.

[Vaida Dryžaitė · Rating 1 out of 5]

Kad ir sunku tapatintis su MIS auditorija, smagu, kad toks projektas egzistuoja. Nesitikėjau iš šios knygos nieko, jaučiaus tokia cringe dėl kalbos, veikėjų, paskui tiesiog bandžiau rasti epiškiausią palyginimą :D

“@marta nepaleidžia iš rankų limpančio telefono, vis nuspausdama mygtuką ir praverdama ekrano žydrynę, lyg taip išvyniotų bambagyslę su pasauliu.”

Vertinimas, pacituojant: “Dizasteris!”

[Justina Cyziute · Rating 5 out of 5]

Tirštas, nuodėmingas, “trigerinantis”. Kažkuo priminė “Uraganų sezono” lietuvišką miegamųjų rajonų versiją. Manau, kad kas skaito Coelho, neturėtų skaityti Bukowski. Tikiuosi knyga dar pasieks auditoriją, kuri mėgsta kiek tamsesnes knygas ir nesitiki būtinai rast išganymą.

[Justina Be · Rating 2 out of 5]

Ačiū autorei už jos veiklą, tačiau knyga nepatiko. Smarkiai perspauta su vaizdinga kalba, palyginimai ir metaforos kas antrame sakiny, kartais sunku turinį suprasti. Bet ir šiaip istoriją apie mamų kasdienius sunkumus pirkau, o gavau kriminalą. Bet gal tiesiog pati ne to tikėjausi.

[Austeja Feja · Rating 5 out of 5]

Nenudailinta mamystės realybė iliustruota iš koto verčiančiais palyginimais. Suskaičiau per kelis vakarus, nes istorija įtraukė ir nepaleido. Aštresnio humoro mėgėjėjos tikrai kikens 😏

[Monika Vaičiūnienė · Rating 4 out of 5]

Iš pradžių skaitėsi sunkiai, per daug vartojamo slengo, daug visokio nesusisiejančio veiksmo. Tačiau vėliau įtraukė ir skaitėsi smagiai, norėjosi sužinoti kas bus toliau!

[Ieva Ramonaite · Rating 5 out of 5]

Skaitant knygą įsivaizdavau žiūrinti serialą apie trijų moterų gyvenimą. Knyga patiko, gal apie motinystę buvo mažokai kalbama, ko tikėtasi, bet knyga tikrai intrigavo, veiksmo netrūko. Rašymo stilius lengvas, puikūs palyginimai ir epitetai to ir tikėjaus iš autorės.

[Inga · Rating 4 out of 5]

Pabaiga gal kiek skubota, bet iš esmės man patiko ir autorės stilius, ir humoras, ir gana tiesmukas būdas kalbėti apie sunkius dalykus, ir ryškūs, kiek šaržuoti personažai. Matau šitą istoriją teatre su trimis stipriomis aktorėmis.

Mano galva tikrai stiprus debiutas, ne straipsnių ar nuomonių rinkinys, o visa knyga su aiškiu siužetu, ryškiais veikėjais ir stipriu pačios autorės identitetu. Kai skaičiau atrodė, kad pati Ieva šitas moteris pažįsta ir pasakoja tą istoriją man, kitai savo draugei.