Tradicinė soneto forma itin būdinga ir įprasta Antano A. Jonyno kūryboje, nemaža sonetų esama jau pirmojoje jo knygoje „Metai kaip strazdas“, išėjusioje 1977 metais. Jie nuolatos sutinkami ir visose vėlesnėse poeto knygose, o paskutinioji, 2020 metais pasirodžiusi knyga, – „Naujieji sonetai“, – sudaryta vien iš šios formos eilėraščių. Poetas yra sukūręs daugiau kaip du šimtus soneto forma parašytų eilėraščių, taip pat ir keletą sonetų vainikų.
Šioje knygoje pats autorius simboliškai atrinko 153 sonetus, greta jau ankstesnėse knygose publikuotų pateikiami ir dar niekad neskelbti kūriniai. Dirbdamas su tokia kanonine forma Antanas A. Jonynas įstengia išvengti monotonijos, sugeba pasiekti net formalios įvairovės – itališką petrarkiškąjį sonetą keičia angliškas šekspyriškas, o kartais improvizuojama netgi suardant tradicinę katrenų ir ketureilių eilę. Sonetams būdinga didelė temų įvairovė, tarp lyrinių, filosofinių, dramatinių gaidų kai kur įsipina ironiškos, sarkastiškos intonacijos, humoro blyksniai.
Antanas A. Jonynas - a Lithuanian poet, translator, the son of Antanas Jonynas. Antanas A. Jonynas is known for the technical precision and the energy of his poetry - there's no one quite like him in Lithuanian literature. He captures the feeling of the outsider - the boy who, during Soviet times, was a hippie and hanged out in the streets of Vilnius listening to the Doors, and a man, who, in the constantly evolving world, listens to Ravel and recalls his past loves. But do not be mistaken - the feeling is fresh, definitely not trite.
Skaitydama neieškojau naujų tekstų – tiesiog kartojausi Jonyną. Patiko patirti, kad sonetas yra svarstymo žanras ir terpė save išbandyti. Jonynas jį puikiai išplėtoja – čia meilė, sąmojis, nepatiklumas tikrovei yra dvasinės autobiografijos variklis. „153 sonetai“ gražiai parodo, kaip auga, kinta ir susiformuoja poetas, kaip svarbu, kad poezijoje jaustųsi poeto charakteris.
Knyga į tekstus siūlo pažvelgti pro klasiko filtrą. Tad nieko nuostabaus, kad pabrėžia atstumą, susvetimėjimą - užčiuopiau senstelėjusį humoro jausmą. Man patinka, kad Jonyno poezija nėra tiesmuka, kad už kiekvieno teksto pulsuoja nenuspėjama, daug kartų skaitoma švelniai melancholiška istorija. Jos niuansuose slypi jėgos. Skaudus estetiškas Jonyno kalbėjimas nenori sužeisti, bet nė kiek neguodžia. Ir tai gerai.
Jausmas lyg netyčia eilėje prie taromato susitikus jaunystės mylimąjį: atmintyje jis vis dar pasakų princas, o prieš akis... Ir tik jo balso tembras priverčia slėpti kišenėse seniai manikiūro nemačiusius nagus, kuo greičiau atsisveikinti ir grįžti į atmintį, į nuostabias valandas, praleistas prie ankstesnių knygų.
DAR KARTĄ APIE RITERĮ, VELNIĄ IR MIRTĮ Trisdešimt metų jojo vien tik tam kad pagaliau sustotų šioj laukymėj giliai paniurusiom akim, o vėjas šiaušė juokingai besiplaikstančias virš šalmo plunksnas šermukšio surūdijęs lapas vangiai karojo persmeigtas jo špagos, skydas su įrašu "Viltis - tai mano pareiga" raudonai švietė vakaro tuštybėj šalia stovėjo velnias jis prilaikė už pavadžio jo žirgą o mirtis iš pagarbos nepavėlavus pasirodė jie buvo lygūs šią akimirką, kiekvienas žinojo pralaimėsiąs, vėlesniuose analuose kalbama apie susitarimą. Bet tai melas