Tomass Mūrs

by Marius Ivaškevičius, Dace Meiere (Translator)

Marjus Ivaškevičs ir ievērojams lietuviešu dramaturgs, kura lugas iestudē uz daudzām Eiropas un pasaules skatuvēm, arī Latvijas teātros. Viņš ir arī prozas tekstu autors, kuram patīk eksperimentēt ar mākslinieciskajiem paņēmieniem un idejām. “Tomass Mūrs” ir pēc skaita trešais, bet pirmais latviski tulkotais Ivaškeviča romāns, tas rosina apmeklēt tuvu nākotni – 21. gadsimta četrdesmitos gadus – un palūkoties, kādi varētu būt radošās inteliģences eksistences nosacījumi tobrīd. Šis teksts ir iegremdēšanās radošas personības dvēseles dzīlēs – nesaudzīgi atklāts, provocējošs, ievelkošs. Kā teikusi lietuviešu žurnāliste Laima Lavaste: “Pārsteidza. Negaidīti. Ne visiem patiks. Jo neierasti. Drastiski atklāti. Izgriež uz āru līdz iekšām, pāršķeļ visu ķermeni. Nelietuviski. Un arī tas ir labi. Man patīk negaidīti pavērsieni. Un grāmatā tādu ir daudz.” No lietuviešu valodas tulkojusi Dace Meiere.

Genres: Fiction

256 pages, Hardcover

First published December 19, 2023

Reviews

[Rasa Bugavičute-Pēce · Rating 4 out of 5]

Pēdējā mēneša laikā šī ir trešā grāmata no lasītajām, kas ir par nabaga rakstnieku sūro dzīvi, kurā viņi nespēj saņemties rakstīšanai, alkst pēc pašizpausmes un atzinības, un mīlestības, līdz beigu galā ieveļas depresīvā pašiznīcībā, un... tad izrādās, ka "tas vispār nav par mani, tas ir par kādu citu". Sagadīšanās? Nedomāju. Kosmoss mani brīdina!*

Lai nu kā - grāmatu lasīt bija aizraujoši. Gan tāpēc, ka tuklojums labs, gan tāpēc, ka ik pa brīdim ņēmu rokās arī lietuviešu valodā esošo grāmatu, lai paskatītos, kā šis tas no rakstītā skan lietuviski - un labi skan! Tāpat aizraujošais meklējams Oktobra nodaļā, jo par tajā rakstīto biju dzirdējusi no autora paša 2020.gada vasarā. Tad mēs satikāmies manas radošās dzīves stipri jocīgā punktā, kad tikko biju pieredzējusi savas atklātākās lugas pirmizrādi, kuras kūrēšanu Tallinas VabaLava teātrī bija paveicis tieši Marius Ivaškevičius, un es sēdēju starp viņu un Māru Ķimeli noraudājusies līdz nejēgai, dzēru džinu ar toniku, un, kā jau tas ar rakstošajiem notiek, prasīju, ko viņš šobrīd raksta. Vispirms viņš teica, ka erotisku romānu (tagad, kad grāmata ir izlasīta, man nākas secināt, ka erotika visa saturā ir palikusi gana gaumīgā otrajā plānā**), un tad viņš sāka stāstīt par to, kas man tobrīd likās daudz interesantāk, jo es pati to pieredzu savā rakstīšanas pasaulē. Runa bija par rakstnieka iekšējiem dēmoniem - ritmiskajiem rībinātājiem, kas viņu aizdzinuši līdz rakstīšanai citā valodā (sarunā tā bija krievu valoda, grāmatā tā ir angļu valoda). Un tā ir - valoda ir ritms, stāsts ir ritms, visa pamatā ir ritms - ieelpa, izelpa, ieelpas aizturēšana, nopūta, un pa vidu konkrēti izvēlētu burtu virnkējumi, kas sapīti tādā bizē, kas labāk skanētu citu cilvēku galvās. Ar šo joprojām ļoti, ļoti spēju asociēties, un tāpēc arī stipri priecājos, ka grāmata tomēr no erotiska romāna laika gaitā pārtapa par personiski atklātu romānu ar erotisku blakuslīniju. Vismaz tā to izlasīju es.
__
Pāris stundas vēlāk, kad pārlasu šo atsauksmi, secinu, ka esmu tajā vispār palaidusi garām faktu, ka grāmata ir par salīdzinoši tuvu nākotni, kurā, iespējams, mākslinieki paši būs kļuvuši par apskates subjektiem. Es ļoti ceru, ka tā nenotiks, bet, atsaucoties uz pirmo šīs atsauksmes teikumu, perspektīve aizdomīgi ticama.

*jox, es ceru
**minēto gaumes līmeni manī droši vien nostiprina šobrīd apkārt valdošais "Ekstāzes" stipri nepadevušais fons + te ignorēju epizodi ar Čelsiju, jo tā nav erotika, tā ir pāļa šīze

[Kurkulis (Lililasa) · Rating 5 out of 5]

4,5 noapaļoju uz augšu.

Kā lai es pasaku, par ko tad galu galā ir tās darbs.
Par talantu, par publicitāti, par kaislību. Par ego. Par talantu ka slogu. Par popularitātes blakusparādību- dzīvi kā aiz stikla sienas. Par pseidozoodarzu, kur no tavas atpazīstamības gūst peļņu. Par apslāpētu kaislību. Un atkal - par dēmoniem, kas atrod ķermeni, kurā iemiesoties, un tu pēkšņi vairs neesi parasts, un tad tu kādā brīdī pazūdi no sev tuvu cilvēku dzīves. Intensīvs vēstījums ar necenzētiem izteicieniem, paliekot pieklājības robežās.

Ekstrakts būtu - rakstnieks kā eksponāts.
Ekstrakta atšifrējums šeit: https://lililasa.wordpress.com/2024/0...

[Inga Pizāne · Rating 4 out of 5]

Kādam jābūt cilvēkam, lai uz viņu būtu interesanti skatīties? Es teiktu - drosmīgam, drosmīgākam par vidējo. Tas pats arī par rakstniekiem, māksliniekiem. Drosmīgam pašizpausmē un detaļās. Pašironiskam. Spējīgam pielaist sev tuvu, vienlaikus noturot distanci, intrigu, robežas. Maskulīns romāns, sulīgs, bagātinošs tulkojums. Raisīja daudz pārdomu par to, kā cits uz citu skatāmies. Kas mūs interesē citos cilvēkos? Kas garlaiko? Ko nozīmē konkurēt vienam ar otru mākslā? Kas svarīgāks - darbs vai personība? Vai tās ir atdalāmas vienības? Romānu caurvij arī mīlasstāsts, kuru redzam/jūtam tikai no vienas puses. Kā to redz/jūt vīrietis. Vai tā sieviete maz eksistē? Varbūt viņa ir izdomāta?

[Fantastiškų KŽL · Rating 3 out of 5]

3.5

Mūsų literatūros padangėje toks įdomus reiškinys – du lietuvių autoriai vienu metu atsidūrė toje pačioje menininkų rezidencijoje Bamberge, Vokietijoje. Rezidencijoje, matyt, tikrai kūribinga aura, nes abu autoriai skaitytojams padovanojo po knygą – Undinė Radzevičiūtė “Minaretą”, o Marius Ivaškevičius “Tomą Mūrą”. Skaičiau abu, tad man jau sunku objektyviai įvertinti, kaip “Tomas Mūras” atrodytų neskaičius “Minareto”. Man atrodo, kad “Minaretas” tikrai suteikia “Tomui Mūrui” konteksto, padeda geriau įsijausti į knygą, nes pradžioj būtų tikrai sunkoka susivokti, kur ir kokiam laike atsidūrei. Radzevičiūtė išsamiai papasakoja apie rezidencijos kasdienybę, jos gyventojus ir į juos spoksotojus, tad ir Ivaškevičius ateities rezidencija neatrodo vien tik fantazija. Labiau pamąstymas į ką rezidencijos idėja gali pavisrti ateityje.

Šio amžiaus vidurys. Menininkai įvilioti į savotiškas reitingavimo žaidynes, juos pavertusias stebėjimo objektais, metai iš metų apgyvendintais rezidencijose. Iki tokio lygio, kad nebesugeba gyventi savarankiškai – rezidencijoje viskuo pasirūpinama. Net iškeldinimu, kai pasidarai neįdomus ir neperpektyvus. Tam, matyt, ir beždžionė ant viršelio – savotiškas homoparkas-akvariumas, kurio pažiūrėti renkasi žiūrovai. Na, o akvariumas skirtas tam, kad į jį žiūrėtų. O žiūrovams turėtų būt nenuobodu, turi būti srautas, populiarumas ir šou.

Ši knyga – galimybė pabūti menininko galvoje, išgyventi jo aistras (šios net buvo beužknisančios), pakylėjimus, įkvėpimus ir beprotystes, santykius su šeima. Turėjusios tapti savotiška menininkų pasaulio utopija, kur nuostabiausios sąlygos atitrūkti nuo buities ir realybės, rezidencijos išsigimsta į savanorišką kalėjimą, kuriame mūzos tyli.

Nebuvo tolygiai super įdomi knyga. Banguotai taip, sakyčiau – tai įtraukdavo, tai išsitęsdavo, tai labiausiai rekomenduočiau Mariaus Ivaškevičiaus gerbėjoms ir gerbėjams, smalsučiams, kuriems įdomi Bambergo rezidencijos įtaka lietuvių literatūrai. Man pačiai tai “Žali” patiko labiau.

https://knyguziurkes.com/?p=20747&...

[Greta]

Jeigu įdomu, kaip kvazi-senas diedas kankinasi dėl kūrybos ir kad nebegauna gerai papist, galit skaityt. O šiaip klasikinis kasdienių detalių kratinys ir kokie 20 psl. tikrai geros rašliavos.

[Guna Federe · Rating 5 out of 5]

Vājprāts, cik izcili!

[Ulrika Ūpe · Rating 5 out of 5]

Vislabāk būtu, ja pirms rakstīšanas es ievilktu elpu, atstātu grāmatu uz palodzes vai, vēl labāk, noliktu to plauktā, novilktu no sevis nost. Bet mēs ne vienmēr rīkojamies prātīgi, vai ne?

Turklāt uzreiz klāt ir arī otrā dilemma. Cik daudz es drīkstu atklāt, nepielāčojot tekstu nākamajam lasītājam? Un atklāt man tomēr gribas, tieši tik daudz, lai aicinātu grāmatu izlasīt.

Lietuviešu dramaturga un rakstnieka M. Ivaškeviča romānā “Tomass Mūrs” iezīmējas divas sižeta līnijas.

Kliedzošākajā no tām, lasītājs nonāk vīrieša galvā. Un tajā jau dzīvo kāda cita. Anna. Ārlaulības sakars. Mūža mīlestība, kuru rekonstruēt palīdz īsziņas. Tajās ir daudz ķermeniskas pieredzes, seksuālas spriedzes, neremdināmu alku, arī izlādes un saplūšanas, līdz, visbeidzot, pati pazušana.

To visu ieskauj netālas nākotnes ainava, kurā mākslinieki kļuvuši par apskates objektiem, pavada laiku rezidenču apartamentos, t.s. sprostā, kur saņem attiecīgus novērtējuma punktus par uzvedību, kas ietekmē līguma pagarināšanas iespējas un arī nākamās mītnes atrašanās vietu. Romāns ataino savstarpējo attiecību tīklojumu, kas attiecināms ne tikai uz “kaimiņu” būšanu, bet arī uz plašāku “mākslinieks-pasaule” mijiedarbību.

Vienīgi grāmatas galvenais varonis Mūrs vairs (gandrīz) neko neraksta. Viņa dižpārdoklis “Izlaušanās” ļāva apmānīt iekšējos “dēmonus”, kas kritizē un neļauj strādāt dzimtajā valodā, bet nu tie ir atpakaļ, pārmetušies arī uz to reģionu smadzenēs, kas atbild par svešvalodām. “Ģenialitātes vietā saņēmu šo traucējumu.” (106.lpp.)

Tomass Mūrs izklāsta laba darba priekšnoteikumus un viens no tiem ir ritms: tas, kurš pēcāk šo darbu lasa jūt harmoniju, sacīts romānā, bet šis ritms prozā ir jānoslēpj. Un te nu jāsaka, ka grāmata tiešām, kā tādas pērlītes ripoja no galda lejā, pa vienai vien, radot distopisku vidi. Ar absurda un ironijas palīdzību M.Ivaškevičs lasītāju iesēdina karuselī – te gribas smieties balsī, te neomulīgi dīdīties, ar rokām iekrampējoties tekstā, gaidot, kurp tas tevi aizvedīs tālāk.

"Tad viņa ņēmās spiegt un raustīties ar visu augumu. Kā naktstauriņš, kuru tu nes saujā un gribi izlaist ārā pa logu, bet viņš pa plaukstu dauzās, apdrupina spārnus un, kad tu viņu palaid, vairs nespēj palidot." (93.lpp.)

No salda smaida līdz vērmelēm uz mēles – romānā tik smalki un gaisīgi iecilātas dažādas garšas, bet, ņemiet vērā, ka mīklā iejauktas arī cinisma pilnas rozīnes.

[Lina · Rating 4 out of 5]

Marius Ivaškevičius yra rašto profesionalas ir to nenuneigsi. Teksto tarp eilučių kokybė yra aukšta. Vietomis sustodavau, kad geriau, giliau nusėstų mintis. Pradžioje kelis kartus jutau jungizmo prieskonių ir tas galutinai mane nupirko.
Vis tik per daug man buvo tos atviros erotizmo scenos. Galiu suprasti autoriaus užmanymą ir gal tai, kad vietom žiaugčiojau ir buvo jo tikslas. O labiausiai sunerimau pabaigoje aprašoma savižudybe. Manau, kad turėtų būti šis faktas nurodytas kaip “trigger warning” pradžioje. Žurnalistikoje tai yra draudžiama. Grožinė literatūra laisva nuo daugelio apribojimų, bet ties ta tema turėtų būti griežčiau, mano nuomone.
Tikrai nerekomenduoju depresiškiems.

[Laura · Rating 3 out of 5]

“Sprosts ir tikai plika forma, kuru tu pats piepildīsi ar saturu, un ir tavā ziņā, vai tās būs asisnis vai puķes.”

[Gintarė · Rating 5 out of 5]

Knygą į rankas ėmiau galvodama, kad skaitysiu lietuvišką Pem pilkų atspalvių. Mano klaida, kad pirma perskaičiau ne romaną, o atsiliepimus. Bet ok. Iš anksto pasiruošiau išties labai drąsioms sekso scenoms, kurios, beje, aprašytos meistriškai, nenukrypstant į visiškas vulgarybes.
Einant prie esmės, pagrindinė tema - menininko nuovargis, strigimas ties tuo vieninteliu šlovę atnešusiu kūriniu ir, sakyčiau, netgi degradacija, išpildyta 110 proc. Buvo sunku atsitraukti, nes tiek pagrindinis, tiek kiti veikėjai menininkai labai "gyvi" ir "tikri", autorius, kurdamas personažus, išvengė klišinių charakterių, nors, pavyzdžiui, tokį užknisantį tipelį kaip Vasią turbūt gyvenime daugelis yra sutikę.
Tomas Mūras - nenuspėjamas personažas, kuris tuo pat metu ir erzina, ir kelia gailestį.
Puikiai įsipaišė ir tas distopinis prieskonis apie netolimoje ateityje rezidencijose užsidariusius menininkus, kurie lyg kokios beždžionės narvuose yra nuolat stebimi turistų.
Pabaigoje skaitytojas gali rinktis: nepatiko Tomas Mūras - lai būna miręs ir daugiau nebesunkina kitiems gyvenimo; laukei, kada jis pagaliau susitiks su savo gyvenimo meile, - tegu gyvena kartu laimingi visiškoje laisvėje.
Kol kas geriausia šiemet skaityta knyga. Atvira, drąsi, įtraukianti.

[Asta Miškinytė · Rating 3 out of 5]

Oj... 3* tai už kalbą ir stilių. Gal kokius tris kartus sunervino tokie lietuvių kalbai nebūdingi išsireiškimai, bet visi jų esame prisigaudę nuo sovietmečio. .. Pasakojimo stilius 10*, bet turinys...
Pykino nuo tomo mūro, kai kurios scenos prašėsi policijos įškvietimo ( kai kokiam seiale apie sušiktą prievartautoją). O jau tas susireikšminimas senstančio "genijaus".. Net saky nieko daugiau nesinori.. Nei čia genijus narve, nei čia kam įdomu apie ką svaigsta senstantis rašytojas ( net nesinori vartoti žodžio vyras, nes kamgi įžeidinėti visus, jei vienas yra idiotas..)
Taigi turinys vertas -10 balų, jei ne blogiau.
Vienas pliusas vardui Ana. Mano nuomone- tai tobuliausias vardas bet kokiai istorijai.
Visi herojai tokie, kad vemt norisi skaitant. Visos moterys siekia tik vieno dalyko- kuo greičiau į tomo mūro lovą... Visi kiti vyrai.. aj, geriau nieko nerašysiu daugiau. O galėjo būti puiki istorija apie rašytoją ir prarastą didžiąją meilę, o išėjo seksualinių fantazijų kratinys, kartais nutraukiamas alkoholio vartojimu ir toliau vėl kliedesiai.
Nereikia tų rezidencijų... Tokia vienintelė mintis užvertus tą tomą mūrą.., nes du rašytojai vienu metu toje ačioje rezidencijoje rašė rašė.. Oj kaip nieko gero kažkodėl ...

[Ramune Ko · Rating 3 out of 5]

Skaičiau iš karto po Bernotaitės Akių Chimeros, tai kartelė jau buvo per aukštai. Labai norėjau, kad knyga man patiktų, patinka Ivaškevičius, bet pats Mūras yra šiknius. Aš suprantu, toks ir buvo užmanymas, esą beskaitydamas turėti pamėgti tą vidurio amžiaus krizės kamuojamą išsikvėpusį rašytoją. Aišku, kažkiek ir pamėgsti, kaip bebūtų, tai ryškiausias pasakojimo personažas, toks tragiškas dalbajobas, kuris skriaudžia ir aplinkinius, ir pats save.
Spoiler alert - bus DAUG sekso. Gal čia vidutinio amžiaus žmogaus tokia neišvengiamybė - gyventi prisiminimais apie audringą seksą, jei jaunystėj tokio paturėjai.
Skaitydama galvojau, ar sąžininga vertinant knygą kritikuoti etiškumo stoką. Man netrukdo keiksmažodžiai ar sekso scenos, bet kai dvigubai vyresnis vyras užgriūna jauną mergaitę, kuri nelabai supranta, kas čia tame kambaryje su ja vyksta - aš norėčiau, kad rašytojas jaustų kažkokią atsakomybę aprašydamas tokią sceną o ne įpintų ją kaip dar vieną nereikšmingą įpiešusio personažo vakarą. Man, kaip skaitytojai, po tokios scenos norisi įvardinimo, kas čia atsitiko ir/ar tikros ar simbolinės bausmės kaltininkui. O neatsitinka nieko, Mūras toliau sau leidžia sau elgtis kaip užsimanęs (nors jaučiasi esąs didis kankinys) ir planuoja, kaip važiuos stalkinti senos meilės (kurią pats kadaise būdamas vedęs suvedžiojo ir paliko).
Suprantu, aš viską suprantu, kuo personažas yra labiau šiukšlytė, tuo gali būti geresnė istorija ir ta istorija man skaitėsi neblogai. Bet šitas personažas nenusipelnė išgyvenimo ir jokios užuominos apie išgyvenimą, todėl ačiukas, tęsinio nenorėčiau.
Nebent jį rašytų Ana ir papasakotų, kaip jaunystėje buvo įsimylėjusi tokį lūzerį, kurį dabar jai gėda prisiminti.

[Ilze · Rating 4 out of 5]

Mani vairāk fascinēja radošās personības dzīve rezidencē, kur esi pieejams visiem "apskatei" (vai tā ir mūsu tuvā nākotne?), nevis galvenā varoņa ķermeniskās pieredzes un seksuālie piedzīvojumi, kas mijas ar apmātību, bet kopumā grāmatu lasīju ar lielu aizrautību. Tāda kā pierakstīta "saiešana sviestā". Vai viegli būt talantīgam? Un ko darīt, ja tā talanta pietiek tikai vienam meistardarbam? Ko darīt pēc tam? Dzīvoties pa rezidencēm un dzert Hennessy?

[Deimantas Saladžius · Rating 5 out of 5]

Lyg ir paprasta tema - rašytojas-autoritetas ir jo aistros, bet tekste ši tem suspindi naujai ir stripiai. Labiausiai žavi metaforos ir vaizdiniai. Ir ne apie erotiką čia aš, nors to knygoje tikrai daug ir vis kyla klausimas, ar ne per daug, bet tada vėl esi bloškiamas teksto stiprumo.

[Asta Stanaityte · Rating 4 out of 5]

Pradžia keista, vidurys vis labiau įtraukia, o pabaiga viską sudėlioja į savo vietas ir galiausiai įtikina, kad buvo tikrai gera knyga.

[Matas Geležauskas · Rating 5 out of 5]

Ačiū, Mariau.

Galbūt pasirodys keista, kad kreipiuosi į autorių taip tiesmukai – nesame pažįstami, nė sykio neteko susitikti gyvai. Tačiau norėjosi, kad ši apžvalga būtų asmeniškesnė. Nes „Tomas Mūras“ mane palietė asmeniškai, itin giliai.

Nors mano profesija iš esmės kūrybinė (knygų vertėjas), tikrai nelaikau savęs menininku. Kita vertus, su jais bendrauti teko ir netgi menų rezidencijoje esu buvęs, tiesa, visai kitokioje negu „Vila Artemija“. Taigi, kažkiek tapatintis su pagrindiniu veikėju lyg ir galiu, bet iš pažiūros ne per daugiausiai.

Tačiau verčiant vieną puslapį po kito ėmė dėtis netikėti dalykai. Visas Tomo Mūro vidinis pragaras ir chaosas – nuo savus ritmus mušančių antikūrybinių, antiproduktyvių demonų ir tuščio plaukiojimo pasroviui diena iš dienos, iki absurdiškų nevaldomų impulsų sunaikinti vietinę florą ir galiausiai tos iki negalėjimo kankinančios, pragariškos, nevaldomos, nepaleidžiančios meilės, tos Moters, kuri tave degina iš vidaus, netgi būdama seniai nebepasiekiama – viskas buvo TAIP SKAUDŽIAI PAŽĮSTAMA.

Vietomis knyga mane tiesiog negailestingai daužė į šipulius ir vos neužstaugiau į kambario lubas vesdamas paraleles tarp pusnuogio liūdesį alkoholyje skandinančio Tomo Mūro, laikančio pirštą virš mygtuko „ištrinti viską“ ir to, kas mano paties gyvenime dėjosi pastaruosius pora metų. Turėjau ir aš labai konkrečių fizinių dalykų, kuriuos reikėjo ištrinti ir vis nekilo ranka. Ties kažkuriuo skyriumi susiruošiau prie šiukšlių konteinerio. Išsivaliau.

Tai štai. Nepavadinčiau šio teksto recenzija ar netgi apžvalga. Tiesiog labai nuoširdžia padėka. Dar kartą ačiū, Mariau, kad privertėt atsigręžti į savo tamsą ir galiausiai joje užžiebti spingsulę.

[Vita Mikuličiūtė · Rating 4 out of 5]

Ne tas audiobookas, kurio reiktų klausyti bėgant ar kambarius tvarkant. Reikia atsisėsti ir susikaupti. Tik tuomet atsiskleidžia visa žodžių dėliojimo estetika ir knygos sluoksniai. Visgi atrodo, kad knygai pritrūko kažkokio gilesnio stuburo. Nors idėja tikrai žavinga.

[Martynas Pumputis · Rating 2 out of 5]

Paskutinį kartą taip nuobodžiavau skaitydamas Flauberto „Ponią Bovari“. O tai nėra gerai, nes teoriškai „Tomas Mūras“ turėtų įtraukti, šokiruoti ar bent jau nustebinti.

[Dace · Rating 5 out of 5]

Fons: tuvējās nākotnes projekcija. Galvenais varonis: rakstnieks – perfekcionists, kurš sēž rakstnieku rezidences stikla sprostā, tādā kā pseido zvēru dārzā par iepriecinājumu tūristiem, nespēdams uzrakstīt neko jēdzīgu, ja nu vienīgi šīs piezīmes - par to, kā nevar (cik atpazīstamas mocības). Aizkustinoši ciniski vēro notikumus un cīnās ar saviem dēmoniem, derdzas teju visiem, visvairāk – pats sev. Šaurajā vidē pamanās iegrozīties teju visas pasaules dīvaiņi, uzliesmo kaislības, atklājas vājie punkti, tiek dauzītas sejas, lūst kauli, vīnam pa virsu tiek dzerts Hennessy, kapāšanās dvēseles džungļos savijas ar intelektuālām virāžām. Lasītājs bez apstājas balansē uz cirvja asmens: tikko labprātīgi sācis krist neprāta bezdibenī un kopā ar varoni grauž koku mizas, tā tūlīt ātrgaitas pārdzīvojumu liftā tiek pacelts mīlestības kapā. “Viss. Aust gaisma. Arlabunakti.” Puritāņiem nederēs.

Un valoda… No lietuviešu valodas tulkojusi Dāce Meiere

“Bet šausmīgākais bija tas, ka man pat patika Vasjas mūzika. Līdz Šopēnam, protams, nepavilka, bet dzinējs viņam bija jaudīgs, un dvēsele no tā tirpa, lai arī kā tu neciestu virsbūvi.”

“Izrādās, gleznot un zīmēt ir divas atšķirīgas lietas. Jo audekls pats tevi labo, un jo vairāk tu nemāki, jo audeklam interesantāk.”

“Taču Anna ir kā caurums, pa kuru manī plūst caurvējš, un, kamēr es viņu nebūšu atguvis un šo tukšumu sevī aizpildījis, postīšu visu pārējo sevi, neko nežēlodams.”

“Diemžēl nepratu viņus (dēmonus) pareizi novērtēt. Viņi klusēja, bet viņu mutes strādāja: viņi grauza smadzeņu starpsienu, lai iekļūtu tajā sektorā, kur noglabātas svešvalodas. Un, kad, beidzot nobriedis Izlaušanās turpinājumam, piesēdos to iedzīvināt, manā galvā piepeši lepnā parādē nosoļoja visi slepenie padomdevēji (klišejisti, uzsvarnieki, žāvātājies) un skaļi iedārdējās bungas, pasludinot, ka mana komanda atkal ir kopā ar mani: You`ll never walk alone, baby.” JĀNIS ROZE

[Vaiva · Rating 4 out of 5]

Netolima ateitis. Rašytojai ir kiti menininkai gyvena rezidencijose kuriose gali laisvai kurti. Šios rezidencijose tampa turistų traukos centrais, ypatingai jeigu jose gyvena pasaulinio garso ar ekscentriški menininkai. Toks mini zoologijos sodas.

Romano centre atsiduria pasaulinio garso rašytojas Tomas Mūras. Šiek tiek ekscentriškas, kandus, šiek tiek irzlus ir kvaištelėjęs. Gyvena jis sau menininkų rezidencijoje, turi keistų kaimynų, rašytojo bloką, problemų su alkoholiu, keistų santykių su šeima ir kitų reikalų. Čia jeigu taip paprastai, ir nelendant į egzistencines kančias, prasmes slypinčias (o gal ir ne) tarp eilučių ir kitus giliuosius reikalus.

Knygoje visko daug. Daug menininko kančios ir išprotėjimo, sekso, beprotybės ir kitų reikalų. Daug mūzos paieškų ir absurdiško buvimo rezidencijoje-zoologijos sode, nevedančio į niekur. Toks iš gyvenimo išplėštas individas leidžiantis dienas su kitais, panašiais į save. Knyga drąsi, gerai parašyta, įdomi, tačiau labai specifiniam skoniui. Jautresnius skaitytojus antroji knygos dalis gali šokiruoti, arba sutrikdyti. Mažiau jautriems tikriausiai viskas bus gerai. Nepasakyčiau kad posūkis pabaigoje buvo labai netikėtas, bet visai patiko.

Iš karto po šios knygos paėmiau perskaityti Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“. Knygas parašyta būnant toje pačioje menininkų rezidencijoje kaip ir Marius Ivaškevičius. Ji taip pat pasakoje apie kūrybines kančias, jautrumą triukšmui (o gal pasauliui) ir rašytojo kančias bei nuovargį. Tik pasakojimo kampai skiriasi. Kaip kai kurie komentarai minėjo, ši knyga tikrai suteikia daugiau konteksto „Tomui Mūrui“.

[Paulina Šimaitytė · Rating 5 out of 5]

Nuostabi! Jau seniai neskaičiau tokios įtraukiančios, bet kartu gilios knygos! Knygoje sukurtas įdomus, lengvai distopiškas pasaulis, kuris tik paryškina “tikrosios” realybės ypatumus.

[Tomas Kukis · Rating 1 out of 5]

Nebaigiau skaityti

[Saulius · Rating 5 out of 5]

Pagal rekomendaciją būtina pirma paskaityti Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“. Gausiai įlieja konteksto.

[Dace Ozola · Rating 4 out of 5]

Tulkojums burvīgs un patiesi baudāms!

[Rūta Juškienė · Rating 5 out of 5]

Perskaičiau ir dar kartą skaitysiu.

[Egle Braz · Rating 3 out of 5]

3.5