1938-ieji, opozicinio judėjimo prieš Antano Smetonos vyriausybę įkarštis. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir voldemarininkai pirmą kartą sutaria veikti kartu ir pagaliau priversti tautininkų prezidentą pasidalinti valdžia. Bet planus rezga ne tik jie. Dar viena didžiojo politinio žaidimo dalyvė – komunistų partijos pogrindininkė Angelė Treigytė. Patyrusi partijos veiksmų žiaurumą, ji galiausiai nusprendžia pasitraukti ir pradėti naują gyvenimą Amerikoje. Netrukus Angelė susiduria su Valstybės saugumo departamento žvalgyba, atstovaujama Konstantino Astrausko. Šis susitikimas išjudina nenuspėjamų įvykių virtinę, kur pinasi aistra ir šaltas protas. Ar Angelei pavyks pasiekti tikslą? O gal didysis žaidimas kur kas rimtesnis, nei iš pirmo žvilgsnio atrodė?
Romanas nukelia į kontrastais žaižaruojantį tarpukario Kauną, kurio tamsiose alėjose ir prašmatniuose interjeruose, madingų kostiumų klostėse ir vylingų akių žvilgsniuose tyko didžiuliai troškimai ir mirtini pavojai.
Bernardas Gaillius gimė 1981 metais Vilniuje. Istorikas, rašytojas ir publicistas, istorinio trilerio "Kraujo kvapas" (2022) autorius.
Greta grožinės literatūros užsiima ir akademiniais tyrimais. Yra parašęs studijas "Partizanai tada ir šiandien" (2006), "Nusikaltimai prie Smetonos" (2008), "Džeimsas Bondas. Mitas ir politika" (2017). Dėsto Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
Nuo 2003 m. bendradarbiauja su kultūros žurnalu „Naujasis Židinys-Aidai“, yra rašęs politikos ir kultūros komentarus Lietuvos radijuje, portaluose „Delfi“, „15min“, „Bernardinai.lt“, parengęs daugelį apžvalginių ir analitinių straipsnių, literatūros recenzijų, išleidęs esė rinktinę "Teisingas gyvenimas" (2019).
Trečią parą man vaidenasi šnipai ir tarpukario Kaunas nuo šito daikto!!!!! Man atrodo, kad taip būna, kai įkrenti į knygą kaip į šulinį ir murkdaisi savo noru, ir kaip sunervina, kai baigiasi!!!! Labai gerai Gailius susuko tarpukario intrigas, labai patiko, kad šnekta kaip iš to laikmečio, labai patiko susipainioti realybėje ir fikcijoje, labai patiko kostiumų, interjerų detalės, atmosfera, labai patiko seksas!!!! 😂 labai patiko Kaunas!!!! O tai Valančiaus gatvėj buvo biliardinė?! O tai kas vietoj Brazilkos dabar?! Visiškas kinas yra šita knyga! Skaičiau kaip kokį Vėlyvio filmą! Bany, gal metas imtis ekranizacijos?! 1000 balų. Rekomenduoju maksimaliai.
Panašu, kad Bernardas Gailius užsikrovė ant savo pečių naštą pildyti tas spragas mūsų literatūroje, kurios mane visada erzino. Visada norėjau, kad turėtume lietuvišką Bondą. Na, gal Bondo autorius mums ir nepasiūlo, bet vis kažkas į tą pusę. Iš pradžių buvo „Kraujo kvapas“ apie pokario partizanų kovą ir bandymą išgyventi sudėtinguose istorijos verpetuose, dabar va, „Agentė“. Kadaise kažkurio pokalbio metu Aidas Puklevičius pasiteiravo – jei rašyčiau istorinį detektyvą, kokį laikotarpį pasirinkčiau? Atsakiau – tarpukario Lietuvą. Neparašiau, aišku. Užtat Bernardas parašė. Na, gal ne visai detektyvą – labiau trilerį ar, kaip įvardinta leidyklos – šnipų romaną. Bet detektyvinė dedamoji irgi yra. Taigi. 1938-ieji, opozicinio judėjimo prieš Antano Smetonos vyriausybę įkarštis. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir voldemarininkai pirmą kartą sutaria veikti kartu ir pagaliau priversti tautininkų prezidentą pasidalinti valdžia. Bet planus rezga ne tik jie. Dar viena didžiojo politinio žaidimo dalyvė – komunistų partijos pogrindininkė Angelė Treigytė. Patyrusi partijos veiksmų žiaurumą, ji galiausiai nusprendžia pasitraukti ir pradėti naują gyvenimą Amerikoje. Netrukus Angelė susiduria su Valstybės saugumo departamento žvalgyba, atstovaujama Konstantino Astrausko. Šis susitikimas išjudina nenuspėjamų įvykių virtinę, kur pinasi aistra ir šaltas protas. Ar Angelei pavyks pasiekti tikslą? O gal didysis žaidimas kur kas rimtesnis, nei iš pirmo žvilgsnio atrodė? Pakankamai dinamiškas, nestokojantis įtampos, įdomių personažų romanas. Bet labiausiai aš dėkingas Bernardui už tą žvilgsnį į tarpukario Lietuvą, kurią jo romane gali išgirsti, užuosti ir apčiuopti. Žodžiu, drąsiai rekomenduoju. Labai tvirti keturi iš penkių.
Knygoje labai daug – ne tik šnipinėjimo užkulisių, bet ir tarpukario Lietuvos politikos, kasdienybės, atmosferos. Visa tai perteikta vaizdingai ir įtaigiai. Stebina, kiek daug šnipų darbas reiškė valstybės saugumui. Nors tai nėra lengvas skaitinys, jis tikrai vertas dėmesio.
Lėtai ( vystosi veiksmas) bet elegantiškai ( aprašomos visos detalės, interjerai apranga, maistas kiek mažiau), taikliai ( charakterizuojami herojai) ir tiksliai ( nusakomi jausmai, emocijos, net pauzės labai laiku). Tikras šnipų romanas. Egipto medvilnės marškiniai ( vyrams), kaklaraiščių įvairovė( vyrams), batai minimi irgi n+k kartų. Stilingi dabitos policininkai ( ir ne tik) ir be jokio skonio, bet bandantys atrodyti stilingai jų viršininkai. Oj kokia nostalgija apima nuo to romantiško Kauno prieškarinio dvelksmo. Ir kaip iki pykinimo erzina bet koks komunistų,Kominterno ar draugų paminėjimas ( vos nemečiau skaityti tik pradėjus, nes pati pradžia- tai toks sovietinis realizmas, kad buvau knygą užvertus mėnesiui). Žodžiu, labai gerai ( tik pradžią reikėjo iškentėti). Intriga puikiai suregzta, persipina iš visų pusių aplink ir į vieną giją supuola teisingai finale. Gal kiek paskubėta su tuo finau, bet kai knyga viršija 400 puslapių, ko gero kitaip neišeina.., Būtų gražus filmas, toks lėtas, retro stiliaus apie šnipus ir jausmų subtilybę. Ačiū autoriui! P.s. Betgi susišaukia ir su dabartimi... gal net labiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Ilgai laukiau tokios smagios knygos apie tarpukario Kauną - įtraukiančios, detalios, kokybiškai parašytos, pasakojančios to laikmečio, bet aktualią istoriją, įtraukiančios įvairius tuomečio gyvenimo aspektus. Bernardas Gailius su ‘Agente’ pagaliau tai man davė.
Kartais atrodydavo parašyta kaip iš rašymo vadovėlio - visažinis pasakotojas sceną pradeda nuo kadro stambiu planu, tuomet staigiai atsitraukiant tiksliai nupasakoja aplinką ir kontekstą, dažnai grįžta ir laike atgal ir galiausiai plėtoja sceną toliau. Toks gana klasikinis pasakojimo stilius leido sukurti tokį, atrodo, paprastai sustatytą, bet sodrų tekstą.
Tiesa, detalūs aprašymai vietomis man pasirodė pertekliniai. Ne kiekvienoje scenoje man svarbu žinoti, kokiu kampu į langą kambaryje stovėjo lova ar kiek jame toršerų ir juo labiau ne visada buvo įdomūs gana tiesmukai aprašomi veikėjų garderobai. Žinoma, buvo įdomu ir daug tų aprašymų buvo geri ir reikalingi, akivaizdu, kad autoriui buvo svarbu tiksliai parodyti tuos tarpukario lietuvių gyvenimo aspektus ir aš, dievaži, juk to ir norėjau, bet vietomis vis tiek atrodė per daug. Skaityti apie Abišalos stiliaus kliurkas buvo smagu, jos suteikė lengvumo ne visada lengvam siužetui, bene anekdotiniai aprašymai tapo savotiška romano jungiamąja gija, bet gal ne kiekvieną kartą reikėjo leistis į detales taip giliai.
Šiek tiek erzino, kad autorius lyg ir užlipo ant vieno šiųdienės kultūros grėblio - nepasitikėjimo skaitytoju, noro viską pateikti sukramtytą, nes centrinis knygos sąmokslas buvo papasakotas, paaiškintas, perpasakotas ir peraiškintas dešimtis kartų, nors nebuvo jau toks perdėm sudėtingas. Visų tų pasikartojimų ir kai kurių aprašymų atsikračius knyga būtų tapusi labiau jai gal tinkamo ilgio, nes ši savo apimti net kiek baugino ir įsivažiuoti į siužetą tikrai prireikė laiko.
Nepaisant viso to kartais pasitaikiusio pertekliaus, aš lėtai, bet mėgavausi šiuo pasakojimu ir rekomenduoju visiems tarpukario Lietuvos literatūroje beieškantiems.
Yra mielų knygų — jas skaitant atsitrauki nuo kasdienybės vargų ir vargelių, bet tuo pat metu jautiesi ramus, kad tuščiai neleidi laiko. Bendras knygos tonas, daugelyje vietų skambantys jau nebevartojami žodeliai, kuriuos prisimenu iš vaikystės vakarinių pokalbių lovoje su močiute, šiek
tiek mistiškas prieš beveik šimtą metų išnykusio Kauno portretas įtraukia ir glosto tiek ausis, tiek galvą. Ir to negana: sužinai kažką naujo, netikėto ar anksčiau negirdėto.
„Agentėje“ ta nauja tikrovės detalė — 1938 metų pabaigoje kylanti politinė įtampa ir antismetoninės koalicijos pradžia. Nors autorius aiškina, kad tai tuo pačiu metu ir tos koalicijos pabaiga. Nesivelsiu į istorines detales, kur nieko neišmanau. Šnipų romane (o taip autorius pavadina savo knygą) tas absoliutus istorinis tikslumas ne toks ir svarbu.
Įdomiau kita — kaip konstruojama pati keleriopos agentės- šnipės- politikės pogrindininkės kelionė į, atrodytų, neišvengiamą mirtį. Pastebėjęs, kad „gražu, kai politikas moka kalbėdamas atsispirti nuo programos ir pereiti prie postų, o ne atvirkščiai“ (66 psl.), vėliau autorius situaciją subanalina, klausdamas, o kas Angelei – toks herojės vardas– buvo svarbiau: „revoliucinė kova už vaikų ateitį ar vienišos merginos troškimas gyventi gyvenimą, teikiantį bent kiek džiaugsmo?“(74 psl.).
Šiame klausime, matyt, ir slypi užduotis skaitytojui. Bandant rasti atsakymą, lengvai, maloniai, o kartais net nusijuokiant ir įveiki visus per keturis šimtus knygos puslapių.
Paspaoilinsiu: aš tai buvau labai susinervinus, kad ta komjaunuolių agentė perbėgusi į prieš stovyklą bus nužudyta. Užvertus paskutinį puslapį, apsiraminau — tikiuosi ji ilgai ilgai kažkur dar gyveno.
Ai, dar vienas momentas. Šablonas, kad politika sukasi apie programas, postus, korupciją yra šnipų romanų pramanas. Politika sukasi apie idėjas. Ir tai buvo momentas, kurio knygoje stygo. Nors — gal tai kito Bernardo Gailiaus romano tema? Lauksiu.
Šią knygą paėmiau į rankas pasitikėdama jos autoriumi. Įtempto siužeto romaną “Kraujo kvapas”, pasakojantį apie pokario partizaninę kovą, perskaičiau su pasimėgavimu. Todėl tikėjausi antro tokio pat gero romano. Ir „Agentė“ mano lūkesčius patenkino, nors, o galbūt, būtent dėl to, kad tai kitokios atmosferos knyga. Romano veiksmas vyksta 1938 m. taikiame ir žavingame tarpukario Kaune. Knygoje radau nemažai ryškių pasakojimo detalių, kurios padėjo įsijausti į laikmetį ir leido sužinoti naujų dalykų. Taigi gavau puikią kombinaciją, kurią knygose taip mėgstu, t.y. pramoga + pamoka.
Tiesa, romano pradžia man pasirodė gan klampi, lėta ir painoka. Turejau priprasti prie kalbos su tarpukariui būdingais žodžiais ir išsireiškimais, susigaudyti tarp personžų, kuriuos iš pradžių painiodavau. Tačiau nuo antros dalies aprašomi įvykiai vis labiau įtraukė, agentų žaidimas tapo labiau nuožmus ir pavojingas, o įtampa augo. Smagu, kad pačius geriausius siužeto posūkius autorius pataupė romano pabaigai.
Knyga, kurią man buvo taip smagu skaityti, kad nesinorėjo ieškoti trūkumų. Dar tik reikia pabandyti iškepti tarnaitės Onos pyragą iš 92 puslapio.
#audiobook Nors siužetas tarpais lėtokas ir gal kiek per daug dėmesio smulkmenoms, bet kūrinys turi tiek daug gėrio savyje. Čia iš tos serijos, kai reikia džiaugtis kiek daug istorija talpina savyje. Jau vien ko verta perteikta laikinosios sostinės dvasia: kavinės, viešbučiai, kultūra. Įtikinami slaptosios policijos darbo užkulisiai ir detalės. Svarbiausia, kad personažai gyvena pilnaverčius, tikroviškus gyvenimus, galima sakyti mėgaujasi gyvenimo malonumais. Kaip gražiai aprašoma aistra, santykiai, netgi sekso scenos čia tokios subtiliai jaudinančios. O tas Elenos jausmų proveržis ašaromis, kur nė pati nesupranta dėl ko - mano akim tobulumo viršūnė.
Po 30+ metų po Nepriklausomybės atkūrimo turime dar viena balta dėme mažiau literatūros žemėlapyje: pagaliau yra lietuvių autorius, kuris rašo kokybiškus trilerius. Be to, lietuviškus trilerius: kaip ir "Kraujo kvape", taip ir "Agentėje", veikimo vieta – Lietuva, veikėjai – Lietuvos Respublikos piliečiai (aišku, ne tik), tikslas – Lietuva.
Trileris (viršelyje – šnipų romanas) "Agentė" užkabino atmosfera (tarpukario Kauno portretas romane piešiamas ne tik aprašymais, tačiau ir to meto kalba – šiek tiek egzotiška, tačiau šilta, miela, net romantiška), istoriniu fonu (sužinojau dar vieną kitą faktą apie smetoninę Lietuvą) ir, svarbiausia, įtampa (neperspausta, neperskubėta ir įtikinančia).
Apie knygos siužetą pasakoti neverta: esmė parašyta knygos nugarėlėje, o spoilinti, kad po kiek laiko prisiminčiau detales, nematau prasmės, nes ne tiek jau daug tų lietuviškų trilerių turime, kad tarp jų maišyčiausi. Nebent galiu pakartoti tą patį, ką rašiau ir "Kraujo kvapo" įspūdžiuose: "Atskira pagarba autoriui už pabaigą"! Būtinai perskaitykite viską iki galo (ne tik epilogą, ne tik tekstą be antraštės, tačiau ir 1948 m. rugsėjo 17 d. įrašą Paryžiuje), nes autorius ne veltui padėkas įdėjo pradžioje.
P. S. Kokybišką lietuvišką fantastiką turime, istorinį romaną turime, trilerį turime – beliko sulaukti detektyvo. P. P. S. "Agentė" labai kinematografiškas romanas. Tačiau abejočiau dėl jo ekranizacijos – rašyti jau yra mokančių, o ar yra galinčių pastatyti gerą trilerį ar mini serialą (ne vien gerą kaip lietuviams) – nesu tikras. P. P. P.S. (žr. 408 p.)
Neįtikėtina! Nenoriu išduoti,tai nekonkretizuoju,kas neįtikėtina (tiksliau, įtikėtina, tik nenorėjau rašyti “wow”). Man kiek prailgo partijų ir sąmokslo grupelių susirinkimai ir kalbos,tad duodu viena žvaigždute mažiau už maksimalų vertinimą. O bendrai autoriaus kalba sklandi, su stilizuotu senoviniu prieskoniu, daug gyvenimiškų detalių-aprangos, interjero ir pan. Tad be geros šnipų istorijos romane tarpukario Lietuva dar įgauna ir sodrių spalvų.
Na va, turim ir lietuvišką šnipų romaną. Netgi tikrai įtraukų.
1938-ųjų Lietuva. Saugumo struktūros siekia išlaikyti šalies valdžios stabilumą, tarp partijų didėjant nepasitenkinimui prezidentu Antanu Smetona. Didžiausią nerimą kelia, kad į valstybinius postus vienais ar kitais keliais neprasibrautų komunistai, palaikomi bolševikinės Rusijos. O tokių ženklų yra, tik ne įrodymų. Ir štai Saugumo departamente dirbančiam Konstantinui Astrauskui sandorį ir informaciją pasiūlo gana aukštas pareigas Lietuvos komunistų partijoje užimanti Angelė Treigytė...
Autorius puikiai mezga intrigą, kelia romano veiksmo įtampą ir veržia kilpą. Pasijunti kaip ant adatų – nagi, kas toliau? toliau? Įdomu, kad didesniam autentiškumui sukurti naudojama tuometė kalba su tuo dabar jau erzinančiu „tamsta".
Ko pasigedau? Labiau įtikinamų, išplėtotų charakterių, ypač moterų. Na, ir kad pagaliau tokioje literatūroje išmoktume (jei jau imamės) aprašinėti meilės (mylėjimosi) scenas.
Gal todėl ir galutinis įspūdis, kad įdomu, verta, tačiau neįkritau, nepasinėriau. Tarsi viską būčiau stebėjusi per stiklą. Tiesa, su įtrūkiais. Nes visgi ėjo paskutiniai Lietuvos nepriklausomybės metai, tad visąlaik graužė mintis – kas tiems žmonėms nutiko vėliau? Ačiū, kad į kai kuriuos klausimus atsakymus gavau. Puiku. Rašykit, Bernardai.
Skaitėsi lengvai. Puslapiai greitai slinko, bet eigoje man kilo keli klausimai, kurie vienu knygos momentu erzino gan stipriai.
1. Ar tikrai per didelių mokslų nekrimtę ir paprastose bendruomenėse besisukantys veikėjai geba taip sofistikuotai komunikuoti? Man nė kiek nebūtų pamaišęs dialoguose ir paprastesnis žodynas. 2. Politinės diskusijos atrodo kiek simplifikuotos – kalbamasi tik apie postus, kažkiek prabėgomis apie bendros programos rengimą, bet esmė vėl apie postus. Kas dalyvavę tokiose diskusijose tie gerai žino, kad pavardės ir postai yra aptariami tik paskutinėje stadijoje, kai jau briedis nušautas.
Overall knyga įdomi, o tarpukaris šiaip super įdomus laikotarpis. Ačiū autoriui už įdomią prieigą.
Jau antras puikus B. Gailiaus trileris su lietuvišku kontekstu, kuris susiskaitė labai smagiai ir įdomiai.
Gerai knygai reikia gero pagrindinio veikėjo ir jis čia yra - jaunas, žavus, avantiūristiškas ir mėgstantis gyvenimo malonumus saugumo žvalgas Konstantinas, kuris stengiasi sustabdyti komunistų sąmokslą Lietuvoje ir plius apsaugoti simpatišką moterį. Taigi netrūksta ir intrigos.
Taip pat čia daug autentiškumo, kurį sukuria autoriaus dėmesys detalėms. Jis negaili laiko skaitytojo įvesti į knygos kontekstą - vietos ir laiko (tarpukario Kauno), veikėjų (jų istorijų ir santykių), politinės situacijos Lietuvoje (Smetonos valdymas, partijų situacija, pogrindinė komunistų veikla), saugumiečių veiklos Lietuvoje ir rusijoje (veikla, metodai, santykiai). Dėl to čia nėra veiksmo kiekviename puslapyje, bet yra daug pokalbių, intrigų, sąmokslų ir bandymų vieni kitus pergudrauti. Bet kuo labiau į pabaigą, tuo labiau kyla įtampa ir intriga - kaip pasibaigs vis labiau Lietuvos nepriklausomybei grasinantis komunistų sąmokslas, ar gaus atlygį visi išdavikai, ar pavyks rusijos atsiųstam šaltakraujam žudikui, ar pavyks dvigubai agentei Angelei?
Labai patiko - įdomu, smagu, autentiška ir su intriga. Labai lauksiu kitų B. Gailiaus knygų!
This entire review has been hidden because of spoilers.
Šnipų veikla ir pogrindiniai komunistų darbo metodai, poltikavimas tarpukario Kaune - romanas tikrai nustebino savo kokybe. Tikrai patiks istorijos užkaborių mylėtojams kaip aš.
Pabaigoje laukė netikėtas siužeto posūkis, tik man asmeniškai jis buvo lauktas. Buvau garantuota, kad kitaip nebus. Turbūt negalima tikėtis kitaip, kai trileriai yra vienas mėgstamų žanrų.
Sakyčiau netolygi: Įtraukiantį skyrių keičia nuobodus, tada ir vėl smagus. Ir tai vienintelis minusas dėl kurio prarado žvaigždutę. Bendras įspūdis labai geras.
Buvo labai sunku nelyginti su kita autoriaus knyga “Kraujo kvapas”. Abu istoriniai romanai, abu kupini žavingų to meto detalių, kalbos niuansų ir įdomių veikėjų. Lyginant su “Kraujo kvapu” ši man pasirodė sklandesnė, natūralesnė, bet, kita vertus, ir sunkiau klausoma. Vis laukiau, kol įsibėgės veiksmas, bet taip belaukiant knyga ir baigėsi. Aišku pabaiga turėjo antrą, įdomesnę pabaigą, bet “Kraujo kvape” įtampa tarsi nepaleido visą laiką, o čia to pritrūko.. arba aš buvau labai neatidi klausytoja..
Patiko, tik supratau, kaip mažai atsimenu iš Lietuvos istorijos ir kaip sunkiai įsimenu veikėjų vardus, jei klausau audio formatu 🫣 O pabaigoje - wow, koks posūkis! Turėjau nuojautą, kaip pasisuks istorija, bet tokio užbaigimo nesitikėjau - kilstelėjo įvertinimą nuo 3 iki 4!
Ne mano cup of tea, visiškai. Net to tarpukario Kauno atmosferos nepagavau:( Nuobodu, nekabina. Bet! Buvo vienas aspektas - vidaus politinė Lietuvos situacija, kur tikrai turiu istorinių žinių stokos. Čia tai +* Pasinaršiau apie voldemarininkus, tautininkus ir kitus, ypač kai super klasikinio (štampuoto) šnipų romano žanro rėmuose aprašomas seksualinis veikėjų aktyvumas užknisdavo galutinai. Toks pulp fiction, kad galėtų būti pavyzdžiu.
Pats romanas skaitėsi nuobodokai, neįtraukiantis siužetas, vietomis sudominantis, bet su kitu skyriumi prarandantis mano dėmesį. Tačiau pabaiga... atsakė į klausimus, kurie lydėjo nuo vidurio knygos. Tai viena iš tų knygų, kurios nustebina gale 😀
Įdomu pasinerti į tarpukario Lietuvos saugumo peripetijas. Pabaiga nuspėjama, bet tuo pačiu ir ne. Detalės aprašomos taip, tarsi pats būtum toj aplinkoj.