What do you think?
Rate this book
Svetimkūniai
Meda jaučiasi pati save įkalinusi prestižinio darbo gniaužtuose. Ją į neviltį varo vidinis kritikas, kurio balsas – o šventas sutapime! – identiškas jos narcizės motinos nuolatos beriamiems priekaištams. Meda neabejoja – kelia nuobodulį net savo pačios psichoterapeutei. Ekscentriškas apie šlovę svajojantis barmenas Nikita – fejerverkas. Su juo niekada nebūtų nuobodu, bet ar Meda kada nors išmoktų pasitikėti žmogumi, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti?
Medos ir Nikitos vienos nakties nuotykis nežada „ilgai ir laimingai“, tačiau gal ir laimingą pabaigą galima susiplanuoti? Juk Nikita žino, kad jo, talentingo atlikėjo, galiojimo laikas – gąsdinančiai trumpas. Šiuolaikinės karjeristės, svajojančios apie meilę, – dar trumpesnis. Meda (ir jos įtakinga šeima) gali tapti puikiu tramplinu Nikitai. O ką gautų apie besąlygišką meilę iliuzijų nekurianti Meda?
Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.
Medos ir Nikitos vienos nakties nuotykis nežada „ilgai ir laimingai“, tačiau gal ir laimingą pabaigą galima susiplanuoti? Juk Nikita žino, kad jo, talentingo atlikėjo, galiojimo laikas – gąsdinančiai trumpas. Šiuolaikinės karjeristės, svajojančios apie meilę, – dar trumpesnis. Meda (ir jos įtakinga šeima) gali tapti puikiu tramplinu Nikitai. O ką gautų apie besąlygišką meilę iliuzijų nekurianti Meda?
Tai – pasakojimas apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.
276 pages, Hardcover
First published January 23, 2024
22 people are currently reading
801 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 194 reviews
March 2, 2024
Visos pagyros užkėlė beprotiškai kartelę.
Su visa pagarba autorei, smalsumą patenkinau, tačiau šokių galvoje nesukėlė. O norėjau, kartu su visais rėkti - kaip praleidau per save ir dalelytė knygos liko vidui. Suprantu, kodėl daugumai patiko, ir suprantu kodėl dauguma rado save. Bet juk negali visi būti vienodi ane? Negalim gyventi vienoje spalvoje, kai paletė siūlo, ne tik pink.
Knygoje paliesta labai daug temų ir nori nenori, randame save. Norisi ir vieną temą pakapstyti giliau, tada apsisuki randi kitą temą, vėl pasuki į dešinę dar viena tema. Tiek visko daug, kad nežinai į ką tiksliai kreipti dėmesį. O gal tai ir yra užmanymas. Pasirinkti liniją, kuri labiausiai imponuoja, ir į kitas nekreipti dėmesio?
Temos visos reikalingos, ir įdomios : (ne)meilė sau, toksiški santykiai su mama, buitiako bėdos, įsišaknijusios visuomenės normos, patyčios, nepriklausomybė ir dar kelios temos (negaliu atskleisti). Tačiau mano akim paliestos giliau tik kelios. O kitos nuskambėjo, kaip studentas prieš naktį “ bandau , ai pralysiu”. O gal per daug populistinių temų , į tiek mažai puslapių? Ir kai daug temų pasidaro nebeįdomu, nes reikia spėti į visas, ir galiausiai lieki pervargęs. O gal dėl teksto trumpumo, buvo sunku įsijausti į visas eilutes.
Pagrindinis tropas, tikrai nesitikėjau. Nors ir jo nemėgstu, tačiau užmerkiau akis į asmeniškumus. Leidausi į kelionę, tačiau .. kai toks tropas, labai sunku kažką naujo sugalvoti, ir nueiti kitokiu keliu, kad nebūtų banalu.. Ar tai bandymas išlipti iš autorės komforto zonos?
Tekstą valdyti moka. Sakiniai dėliojasi labai lengvai ir skaitosi greitai. Tačiau pavargau nuo teksto “įtampos”. Nuo kandumo - sarkazmo (nors aš jį dievinu). Norėjau kelių skyrių paprastų su vidiniais išgyvenimais, be kandumo, ar kito įžeidinėjimo. Tarp gero sarkazmo ir perspausto norėjimo pajuokauti, labai plona linija. Ir kartais atrodė, kad ji tikrai yra peržengta. Neskanu.
Aš gal keista, nepagaunu visų "Margarita" bairų, kelias į žvaigždes ir t.t. Nors pagal amžių turėčiau. Bet čia mano asmeninės problemos.
Motinos ir dukros linija, buvo stipriausia knygoje. Meda ir Monika. Kaip ji kankinosi,kokias žaizdas paliko ir kokie vidiniai demonai privertė palūžti. Beprotiškai stipri scena - po jos ir mamos konflikto. Super! Čia nėra perdėto kandumo, o jautėsi tvirtas , jausmingas, emociškai skaudus tekstas. Jis buvo grynas, savas ir nuogas.
Labai sunku buvo patikėti veikėjais. Grojo viena nata. Knygos pagrindinis tropas, veikėjus nuslopino. Norėjosi jų dramos, ir ne nebūtinai indais į sieną, bet kažkokių žiežirbų, nes tos kurios buvo , lengvas degtukas. Kur laužas, žibalas į ugnį? Jie stereotipiški, neabejoju kad daug žmonių ras juose save, galėdami susitapatinti. Juk jie gyvena tarp mūsų. Bet net ir paprastose situacijose, norėjosi didesnio veikėjos augimo. Jos charakterio apsivertimo, ir užtikrintumo, kad tikrai išsilaisvino iš gniaužtų. O deja, tiek kovojo su vėjo malūnais, kad galiausiai pati įsisuko į juos.
Circle of life - pabaiga, tokiu principu?
Aš norėjau stipresnės finalinės scenos.. Ji man pasirodė melancholiška. Tokia lyg nuspėjama, ir užvertus puslapius, nebuvo jausmo - ei čia tai pavarė, nesitikėjau. Tikėjausi, kad maždaug taip ir pasisuks visas siužetas. Ar ten palikta daug vietos interpretacijai skaitytojo? Taip! Bet ar to reikėjo- galbūt. Kiekvienam savo, kaip sakoma. Tačiau man pasiekus knygos paskutinius puslapius neberūpėjo veikėjo likimas. Išbarstė mano dėmesį ties viduriu ir nesugebėjo surinkti atgal.
Buvo stiprių dalykų, buvo silpnų. Bet kiekvienas skirtingai perleidžiama knygas per save. Pas vienus prizmė spalvota, pas kitus tamsesnių spalvų.
“Svetimkūniai” Lengvi, bet nedurni.
March 14, 2024
2.5
jei "Svetimkūniai" būtų parašyti ne Patricijos, man nebūtų kilus ranka jos skaityti. ne mano tipo knyga, ne mano tipo istorija, tad jei jūs esat ne aš, tai ir įvertinimas gali būti skirtingas.
patiko:
paminėtini cringe momentai:
šokis naktiniame parke grojant One Republic
veidrodis ant lubų
bėdų turgus - valinskienės - paksaitės - bunkės - alchemikai - vienuoliai be ferarių (too much visos LT pop kultūros vienoje vietoje)
tv pagalba (šis gauna atskirą eilutę, nes vienu metu kilo noras suskaičiuoti kiek kartų ji minima knygoje, ir ar iš to būtų įmanoma pasidaryti prisigėrimo žaidimą)
okay, bet šita scena pramušė viską:
the hell????? koks čia holivudinis mėšlas?? ir juokiausi ir ašaras braukiau, nes NU rimtai?? ar čia ant bajerio taip? puslapis 212, nu kas rimtu veidu tą sceną gali perskaityt? bet ačiū, vėl iš naujo žvengiu!
jei "Svetimkūniai" būtų parašyti ne Patricijos, man nebūtų kilus ranka jos skaityti. ne mano tipo knyga, ne mano tipo istorija, tad jei jūs esat ne aš, tai ir įvertinimas gali būti skirtingas.
patiko:
Meda nuo pat vaikystės girdėjo, kad yra ne pagal amžių protinga ir subrendusi, išmintinga ir subtili. Baiminosi, kad ypatinga būti nustojo maždaug dvylikos, kai kiti - nelabai subrendę, ne tokie protingi, subtilūs ir išmintingi - pagaliau ėmė Medą pasivyti.
Šeimos buvo tokios pat sugriautos, kaip ir rajonas, kuriame gyveno.
- Ar kada nors esat buvusi tokia pavargusi, kad svajojot, kaip susergat? Nelabai stipriai. - Meda palaukė Astos linktelėjimo. - Kad galėtumėt nieko neveikti ir išleistų po kelių dienų.[...] Arba...partrenktų mašina. Nestipriai. Tik kad sulaužytų koją ar ranką. Kad bent kokį mėnesį ar bent kelias savaites atsakymas į viską galėtų būti "Mane partrenkė mašina"?
paminėtini cringe momentai:
šokis naktiniame parke grojant One Republic
veidrodis ant lubų
bėdų turgus - valinskienės - paksaitės - bunkės - alchemikai - vienuoliai be ferarių (too much visos LT pop kultūros vienoje vietoje)
tv pagalba (šis gauna atskirą eilutę, nes vienu metu kilo noras suskaičiuoti kiek kartų ji minima knygoje, ir ar iš to būtų įmanoma pasidaryti prisigėrimo žaidimą)
okay, bet šita scena pramušė viską:
Medos riksmą palydėjo griausmingas Nikitos juokas.
- Sakiau, kad kartais naktimis girdisi liūtai,- sušnabždėjo Meda, glausdamasi prie Nikitos.
Jis išdidžiai iškėlė galvą.
- Ir liūtės.
the hell????? koks čia holivudinis mėšlas?? ir juokiausi ir ašaras braukiau, nes NU rimtai?? ar čia ant bajerio taip? puslapis 212, nu kas rimtu veidu tą sceną gali perskaityt? bet ačiū, vėl iš naujo žvengiu!
January 21, 2024
Gyvas pasakojimas, realistiški veikėjai (kas nepažįsta bent vienos Monikos Norvaišienės ar Nomedos Norvaišaitės-Buntės?), puikus humoras - buvo vietų, kur ne šiaip kikenau, bet žvengiau balsu. Natūralus ir sklandus rašymo stilius, o kur dar Easter eggsai ir visi nostalgiški referencai 💖 Puikiai užkabintos jautrios ir aktualios temos, privertė pagalvoti, kiek pas mane pačią dar įsišaknijusių stereotipų, hipokritiškumo tam tikrais klausimais ar paveldėtų elgesio modelių.
Nuoširdūs sveikinimai Patricijai - puikus debiutas!👏
Nuoširdūs sveikinimai Patricijai - puikus debiutas!👏
May 16, 2024
3* su laabai stipria uodega! Tokia stipria, kad artimiausia aplinka gavo rimtą mano push'ą perskaityti! Patiks ar nepatiks, bet faktas-nepaliks abejingų!
January 3, 2024
Turėjau garbės būti beta skaitytoja ir(kol kas) pasakysiu tiek: gyvenimiška, jausmus ir skaudžias bei svarbias kasdienes temas užkabinanti Patricijos debiutinė knyga apie paparastus(bet kartu ir ne) šiuolaikinius žmones.
January 31, 2024
#perskaičiau
Patricija Tilvikaitė "Svetimkūniai"
Ar kada pagalvojote, kokia vienatvės kaina?
O gal vienatvė - raktas,ištrūkti iš aplinkos, kurioje knibžda žmonės, kuriems NIEKADA nebūsi pakankamai geras, nes neatitiksi tik jų vienų sugalvotų ir nelaužomų stereotipų?
O gal vienatvė - duotybė ir (ar) pasirinkimas, būti savimi ir nebijoti elgtis taip kaip nori?
O gal vienatvė - pasėkmė, nes per ilgai gyvenai baimėje būti savimi?
O gal, kad išliptum iš duobės tereikia priimti tau brukamas tiesas ir viskas susitvarkys?
O kokia nesėkmės kaina? Ar ji bus blogesnė už tai, su kuo dabar gyvenu?
Ir galiausiai, kiek vienas žmogus pajėgus nuolat kovoti už save?
Kartais vienas, akimirksniu priimtas, gal apgalvotas, o gal ir likimui paliktas sprendimas, gali apversti gyvenimą aukštyn kojom, o tada belieka aukštai iškėlus galvą plaukti ir pasitikėti tik savo jėgomis, nes niekas už tave to nepadarys.
Šimtai klausimų, emocijų, pamąstymų, palyginimų ir pasvarstymų gimė mano galvoje skaitant "Svetimkūnius" ❤️
Atsivertusi knygą neįsivaizdavau kas manęs laukia, tad puslapis po puslapio gimė nuostaba, juokas, liūdesys, vėliau užgimė taip laukta viltis, kurią pakeitė sumaištis ir pyktis, kol galiausiai įvyko sprogimas. Absoliučiai visa įmanoma jausmų amplitudė manyje sujudėjo. Painiai aš čia apie knygą? Tiek kalbu, o nieko nepasakau 🤭 Nuoširdžiai - nenoriu nieko išduoti, kas parašyta knygoje, nes viską, nuo pirmo iki paskutinio puslapio, verta perskaityti patiems ❤️ Aprašyti taip jausmingai, bet ne slogiai, gyvenime mus supančius ir griuždančius skaudulius - tikras menas. Labai labai rekomenduoju tiems, kas ieško tikro, gyvo kūrinio. Pirmą kartą galiu drąsiai teigti, kad debiutinė knyga man "nunešė stogą", labai stipru, labai tikra ir labai svarbu apie tai kalbėti. Bravo 👏❤️
⭐⭐⭐⭐⭐/5
Patricija Tilvikaitė "Svetimkūniai"
Ar kada pagalvojote, kokia vienatvės kaina?
O gal vienatvė - raktas,ištrūkti iš aplinkos, kurioje knibžda žmonės, kuriems NIEKADA nebūsi pakankamai geras, nes neatitiksi tik jų vienų sugalvotų ir nelaužomų stereotipų?
O gal vienatvė - duotybė ir (ar) pasirinkimas, būti savimi ir nebijoti elgtis taip kaip nori?
O gal vienatvė - pasėkmė, nes per ilgai gyvenai baimėje būti savimi?
O gal, kad išliptum iš duobės tereikia priimti tau brukamas tiesas ir viskas susitvarkys?
O kokia nesėkmės kaina? Ar ji bus blogesnė už tai, su kuo dabar gyvenu?
Ir galiausiai, kiek vienas žmogus pajėgus nuolat kovoti už save?
Kartais vienas, akimirksniu priimtas, gal apgalvotas, o gal ir likimui paliktas sprendimas, gali apversti gyvenimą aukštyn kojom, o tada belieka aukštai iškėlus galvą plaukti ir pasitikėti tik savo jėgomis, nes niekas už tave to nepadarys.
Šimtai klausimų, emocijų, pamąstymų, palyginimų ir pasvarstymų gimė mano galvoje skaitant "Svetimkūnius" ❤️
Atsivertusi knygą neįsivaizdavau kas manęs laukia, tad puslapis po puslapio gimė nuostaba, juokas, liūdesys, vėliau užgimė taip laukta viltis, kurią pakeitė sumaištis ir pyktis, kol galiausiai įvyko sprogimas. Absoliučiai visa įmanoma jausmų amplitudė manyje sujudėjo. Painiai aš čia apie knygą? Tiek kalbu, o nieko nepasakau 🤭 Nuoširdžiai - nenoriu nieko išduoti, kas parašyta knygoje, nes viską, nuo pirmo iki paskutinio puslapio, verta perskaityti patiems ❤️ Aprašyti taip jausmingai, bet ne slogiai, gyvenime mus supančius ir griuždančius skaudulius - tikras menas. Labai labai rekomenduoju tiems, kas ieško tikro, gyvo kūrinio. Pirmą kartą galiu drąsiai teigti, kad debiutinė knyga man "nunešė stogą", labai stipru, labai tikra ir labai svarbu apie tai kalbėti. Bravo 👏❤️
⭐⭐⭐⭐⭐/5
November 4, 2024
Nesu didelis chick lit nei skaitovas, nei žinovas. Bet kad jau užkliuvo akis už šios knygos bibliotekoje prie "naujienos" skyrelio, tai ir primečiau, kad tokiai progai pasitaikius - galima būtų ir įvertinti. Tas "įvertinti", vėlgi, šiokių tokių sunkumų turi dėl tų pačių aukščiau minėtų priežasčių - man čia ne tas pats, kaip ramiai išbarbent review kokiam nors sci-fi. Ten bent žinau, kas click'ina, į ką atkreipti dėmesį ir kas turėtų draivinti visą istoriją.
Bet, kaip bebūtų, galiausiai nusprendžiau, kad kaip ir visas knygas, tai ir šią, reikia vertinti pagal tą patį loginį principą - lyginant su kitomis panašaus žanro knygomis. Ir žiūrint iš šios pusės, visai geras rezultatas. Atvirai pasakius, net nelabai prisimenu, kas man joje kliuvo. Gal išskyrus nebent tiesiog jau visai nemenku fetišu atsiduodančią ištikimybę Nikitos nagų lakavimui. Honestly, kiek atsimenu - neteko susidurt su knyga, kurioje tiek dėmesio ir pakartotinumo skiriama šiam procesui.
Pabaiga gal gavosi šiokia tokia neapibrėžta, visąlaik skaitydamas tikėjausi, kad bus tradicinis chepiendas, bet galiausiai - yra kokia yra, neturiu skundu ir jai. Patiko sesių susikapojimo scena. Man čia turbūt stipriausią įspūdį palikusi vieta iš visos istorijos. Gerai, stipriai pasirieta. Matau daug panašumų su realaus gyvenimo drakėmis tarp draugučių, sesučių, bestučių ir t.t.
Bendrai paėmus, visai gerai. Manau, 4* - visai pelnytas rezultatas.
Bet, kaip bebūtų, galiausiai nusprendžiau, kad kaip ir visas knygas, tai ir šią, reikia vertinti pagal tą patį loginį principą - lyginant su kitomis panašaus žanro knygomis. Ir žiūrint iš šios pusės, visai geras rezultatas. Atvirai pasakius, net nelabai prisimenu, kas man joje kliuvo. Gal išskyrus nebent tiesiog jau visai nemenku fetišu atsiduodančią ištikimybę Nikitos nagų lakavimui. Honestly, kiek atsimenu - neteko susidurt su knyga, kurioje tiek dėmesio ir pakartotinumo skiriama šiam procesui.
Pabaiga gal gavosi šiokia tokia neapibrėžta, visąlaik skaitydamas tikėjausi, kad bus tradicinis chepiendas, bet galiausiai - yra kokia yra, neturiu skundu ir jai. Patiko sesių susikapojimo scena. Man čia turbūt stipriausią įspūdį palikusi vieta iš visos istorijos. Gerai, stipriai pasirieta. Matau daug panašumų su realaus gyvenimo drakėmis tarp draugučių, sesučių, bestučių ir t.t.
Bendrai paėmus, visai gerai. Manau, 4* - visai pelnytas rezultatas.
February 3, 2024
Man neskaudėjo, man nepasirodė pjūvis aštrus. Veikiausiai dėl to, kad neišėjo susitapatinti nei su Meda, nei su Nikita, už tat nuoširdžiai neįdomu kaip pasisuks jų likimo vingiuoti keliai. Gal dėl to kad turiu spragų su lygiom teisėm- mano akis skenuodama aplinką neužklius už moters dėvinčios oranžinį kombinezoną ir besidarbuojančios su perforatorium o vat pasitikėjimo nekels jaunuolis su akių pravedimais ir juodai nulakuotais nagais. Bet tada gal ir futurologė teisi sakydama kad- lytis tai jau praeitis. Ir ačiū Dievui gimiau, augau jau praeityje. O tais praeities laikais buvo leidžiamas žurnalas "Panelė" su Vaivos raudonais puslapiais ir atsimenu Zosės Ilganosės rubrikas su šmaikščiais pasakojimais, tai skaitydama Svetimkūnius kažkodėl su nostalgija prisimindavau Zosę Ilganosę, mat humoras maksimaliai panašus.
Tūkstantį kartų sakiau-bent jau man, pasakojimas (siužetas) ne toks svarbus, bet kaip autorius geba įpinti žodį, kaip rutuliuos, aprašys įvykius. Ir kaip čia Patricija žiauriai nustebino! Kokia sakinių struktūra, koks gilys! Eina sau, tiesiog nesitiki kad čia debiutas. Iš kur toks psichologinių dalykėlių išmanymas, iš kur ta branda! Ir nė krislo ironijos. Wow, Patricija!
Tūkstantį kartų sakiau-bent jau man, pasakojimas (siužetas) ne toks svarbus, bet kaip autorius geba įpinti žodį, kaip rutuliuos, aprašys įvykius. Ir kaip čia Patricija žiauriai nustebino! Kokia sakinių struktūra, koks gilys! Eina sau, tiesiog nesitiki kad čia debiutas. Iš kur toks psichologinių dalykėlių išmanymas, iš kur ta branda! Ir nė krislo ironijos. Wow, Patricija!
February 4, 2024
Drįsčiau drąsiai teigti, jog šiuo metu "keliauja" ši rožinė banga 🤭 Ir šią knygą tikrai galite sutikti jau ne vienoje bukstagramo apžvalgoje. Ir tai labai džiugu bei sveikintina. Juk taip gera palaikyti savus ❤️
Meda niekaip negali nurimti ir tiesiog gyventi savo gyvenimo. Jai visuomet atrodo, jog kažką galėjo daryti kitaip, dar geriau. Ir panašu, jog tai ne šiaip sau noras būti "tobulai", o įskiepyta dar vaikystėje, jos motinos Monikos.
Nikita - barmenas besitrinantis iš kampo į kampą, kuris tikisi vieną dieną išgarsėti.
Susikirtus Medos ir Nikitos keliams tampa aišku, jog jie be galo skirtingos asmenybės.. Bet juk sakoma priešingybės traukia, tiesa? Šių jaunuolių vienos nakties nuotykis atneš permainų, kurios neapsieis be vidinų demonų įsikišimo.
Pradėdama skaityti šią istoriją tikrai nelabai numaniau ko galiu tikėtis iš šios knygos. Bet pradėjusi skaityti supratau, jog lengva bei pūkuota istorija čia nekvepia nei iš tolo. Pilna skaudulių, artimiausių žmonių susvetimėjimo bei vidinių demonų.
Nors neišgyvenau to ką patyrė Meda bei Nikita, bet manau, jog bent maža dalele juos supratau. Tikiu, jog nors vienoje aprašomoje situacijoje ir jūs galėtumėt linktelėti galva pritardamas, jog teko susidurti su tuo ir Jums. Tuo pačiu ir džiugu ir šiek tiek liūdna.
Negalėjau nesižavėti personažais, o ypač Nikita. Dėl to ką jam teko išgyventi, tai jį suformavo tokia asmenybe, koks jis buvo. Ir kaip man patiko dialogai! Tokie gyvenimiški bei tikrai puikiai "sukalti". Ir juos dažnu atveju vainikavo kandus, bet išties puikus humoras.
Tikrai buvo galima pajusti kiek daug autorės širdies įdėta į šią knygą. Nors trupinėlį pažinodami Patriciją, tą pajusite ir Jūs. Net neatrodo, jog tai būtų debiutinis romanas. Tikrai organiškas bei labai pagaulus kūrinys. Pirmyn, Patricija! Tu esi šaunuolė 💕
Meda niekaip negali nurimti ir tiesiog gyventi savo gyvenimo. Jai visuomet atrodo, jog kažką galėjo daryti kitaip, dar geriau. Ir panašu, jog tai ne šiaip sau noras būti "tobulai", o įskiepyta dar vaikystėje, jos motinos Monikos.
Nikita - barmenas besitrinantis iš kampo į kampą, kuris tikisi vieną dieną išgarsėti.
Susikirtus Medos ir Nikitos keliams tampa aišku, jog jie be galo skirtingos asmenybės.. Bet juk sakoma priešingybės traukia, tiesa? Šių jaunuolių vienos nakties nuotykis atneš permainų, kurios neapsieis be vidinų demonų įsikišimo.
Pradėdama skaityti šią istoriją tikrai nelabai numaniau ko galiu tikėtis iš šios knygos. Bet pradėjusi skaityti supratau, jog lengva bei pūkuota istorija čia nekvepia nei iš tolo. Pilna skaudulių, artimiausių žmonių susvetimėjimo bei vidinių demonų.
Nors neišgyvenau to ką patyrė Meda bei Nikita, bet manau, jog bent maža dalele juos supratau. Tikiu, jog nors vienoje aprašomoje situacijoje ir jūs galėtumėt linktelėti galva pritardamas, jog teko susidurti su tuo ir Jums. Tuo pačiu ir džiugu ir šiek tiek liūdna.
Negalėjau nesižavėti personažais, o ypač Nikita. Dėl to ką jam teko išgyventi, tai jį suformavo tokia asmenybe, koks jis buvo. Ir kaip man patiko dialogai! Tokie gyvenimiški bei tikrai puikiai "sukalti". Ir juos dažnu atveju vainikavo kandus, bet išties puikus humoras.
Tikrai buvo galima pajusti kiek daug autorės širdies įdėta į šią knygą. Nors trupinėlį pažinodami Patriciją, tą pajusite ir Jūs. Net neatrodo, jog tai būtų debiutinis romanas. Tikrai organiškas bei labai pagaulus kūrinys. Pirmyn, Patricija! Tu esi šaunuolė 💕
March 7, 2024
Kur nepasisuksi ten už akių užkliūva "Svetimkūniai". Pasidaviau IG bangai. Buvau prisiskaičius daug šią knygą giriančių nuomonių. Deja, bet atrodo, kad skaitėm skirtingą knygą.
Sakinių išdėstymas ir struktūra patiko. Gražiai ir įtaigiai pasakojama istorija apie Medos gyvenimą ir neplanuotus iššūkius, kai gyvenimas priverčia perlipti per save. Palaikymo iš niekur nėra, iš mamos nuolatinis dukters sumenkinimas, su seserimi negali normaliai pakalbėt nesusipykus. Vis daugiau skaitant, vieni kitų įžeidinėjimai ėmė varginti. Bereikalingas storžieviškumas.
Akis drąskė pop kultūros nuorodų mįslė. Pilna pavadinimų, kokteilių, vietų, žmonių, daininkų, TV šou.. Nuo Valinskienės, Kelio į žvaigždes, Maironio, Kučinsko iki Meilutytės ar Depeche Mode. Manau persistengta. Viskas kas vyko ar buvo garsesnis per 10-20m. Sutalpinta į 274 psl.
"-Neapsimesk, kad tu per gera mano „Kelio į žvaigždes bajeriam."
Ar du paprasti žmonės kalbėdami apie vakarėlyje įvykusius nuotykius minėtų Salomėją Nėrį?
Skaitau ir atrodo tarsi paprastų žmonių menkinimas, jei nebaigęs aukštojo, ar skaitai kitokias knygas jau esi nurašomas.
"Kaip įsivaizduoji tą gimdymą baseine? Kad kūdikį priima Meilutytė?
- Ir tada su juo apiplaukia triumfo ratą."
Tokias humoro viršūnes įvertinau neigiamai. Man tai skamba labiau kaip įžeidinėjimas, o ne humoras.
Sakinių išdėstymas ir struktūra patiko. Gražiai ir įtaigiai pasakojama istorija apie Medos gyvenimą ir neplanuotus iššūkius, kai gyvenimas priverčia perlipti per save. Palaikymo iš niekur nėra, iš mamos nuolatinis dukters sumenkinimas, su seserimi negali normaliai pakalbėt nesusipykus. Vis daugiau skaitant, vieni kitų įžeidinėjimai ėmė varginti. Bereikalingas storžieviškumas.
Akis drąskė pop kultūros nuorodų mįslė. Pilna pavadinimų, kokteilių, vietų, žmonių, daininkų, TV šou.. Nuo Valinskienės, Kelio į žvaigždes, Maironio, Kučinsko iki Meilutytės ar Depeche Mode. Manau persistengta. Viskas kas vyko ar buvo garsesnis per 10-20m. Sutalpinta į 274 psl.
"-Neapsimesk, kad tu per gera mano „Kelio į žvaigždes bajeriam."
Ar du paprasti žmonės kalbėdami apie vakarėlyje įvykusius nuotykius minėtų Salomėją Nėrį?
Skaitau ir atrodo tarsi paprastų žmonių menkinimas, jei nebaigęs aukštojo, ar skaitai kitokias knygas jau esi nurašomas.
"Kaip įsivaizduoji tą gimdymą baseine? Kad kūdikį priima Meilutytė?
- Ir tada su juo apiplaukia triumfo ratą."
Tokias humoro viršūnes įvertinau neigiamai. Man tai skamba labiau kaip įžeidinėjimas, o ne humoras.
February 25, 2025
Knyga labai patiko. Jauri istorija su šiek tiek humoro, knygos pabaiga labai intriguojanti.
February 24, 2024
Po lengvo turinio jaunatviškos (ne)meilės istorija slepiasi beveik obsesyvi elgesio priežasčių studija. Kokią įtaką mūsų pasirinkimams daro šeima, kurioje užaugome? Knygos herojai lengvu žingsniu keliauja po pasirinkimų ir atsakomybių verpetą, iš kurio išsikapstyti nėra taip lengva. –
Tokį blurbą parašiau knygai, kurios juodraštį turėjau malonumo paskaityti ir pakomentuoti. Knygos herojų pasaulis man visiškai svetimas, bet Patricija rašo gerai, ir buvo įdomu per rakto skylutę pažiūėti į tuos gyvenimus. Manau, geriausiai knyga tiktų dvidešimtkelių metų žmonėms, kurie jau lyg ir savarankiški, bet jiems vis dar aktualūs nepriklausomybės ir savęs apsibrėžimo klausimai.
Tokį blurbą parašiau knygai, kurios juodraštį turėjau malonumo paskaityti ir pakomentuoti. Knygos herojų pasaulis man visiškai svetimas, bet Patricija rašo gerai, ir buvo įdomu per rakto skylutę pažiūėti į tuos gyvenimus. Manau, geriausiai knyga tiktų dvidešimtkelių metų žmonėms, kurie jau lyg ir savarankiški, bet jiems vis dar aktualūs nepriklausomybės ir savęs apsibrėžimo klausimai.
August 4, 2024
Kažkokia stereotipų košė malošė, kurioje sudėtos visos klišės kaip turi atrodyt prestižinis turtuolių gyvenimas ir kontrastingai ekscentriškas menininko pasaulis. Yra taiklių vietų, skanios ironijos, bet visumoje man liko jausmas, kad romanas dirbtinai sulipdytas protaujant, bet nejaučiant širdimi. Prieš akis mačiau vaizdus, lyg skubiai kurpiamuose serialuose - su plokštuminėm grimasom ir privalomais siužeto vingiais. Taip pat negaliu nepagalvoti apie visas romane surašytas žinomas pavardes, kurios neturi jokios vertės ir jau po poros dešimtmečių skaitytojui nieko nebereikš - tipažus vertingiau kurti, o ne perrašyti iš žurnalų.
February 20, 2024
Taip jau sutapo, kad viena po kitos skaičiau knygas, kurios apie tuos žmonės, kurie už mane dešimčia metų jaunesni. Na, ta devyniasdešimtųjų karta. Ir natūralu, kad toliau pratinau save prie to kitokio požiūrio, to laisvesnio gyvenimo būdo.
Istorija prasideda pažintimi ir nuotykiu. Taip visai nekaltai ir šiuolaikiškai… Bet nuotykio pasekmės išrutuliojo naują ryšį ir papasakojo istoriją, kuri sukosi apie du jaunus žmonės. Meda turtingos šeimos dukra, kuri dirba darbą, kuris nepažadina aistros. Butas Žaliakalnyje, kelionės ir pietūs su šeima savaitgaliais - atrodo gyvenimas idealus. Na, o Nikita - vis nesuaugantis blogiukas, kuris dirba bare, laisvalaikiu piešia, groja ir užsiima kitais menais, moteris keičia kaip kojines ir tiesiog semia viską iš gyvenimo. Ir štai, šios dvi priešingybės bando gyvenimą pasukti viena kryptim. Ar pavyks?
Jau nuo pat pirmų puslapių pasitiko subtilus Patricijos humoras. Prunkščiojau iš absurdiškai juokingų situacijų, žodžių ir tiesiog jaučiau tą toną, kurį girdėjau storiuose. Mažai žmonių tokiu rimtu veidu sugeba pajuokauti apie tikrai rimtus dalykus. O čia tikrai klojosi ne viena tema, kurią gal nepatogu liesti: toksiški tėvai, karjera, stereotipai, santykiai ir kiti dalykai. Ne, čia nebuvo džiūstančių iš meilės. Nebuvo ir tradicinio meilės romano vaibo.
Tai rimtas pareiškimas lietuviškai literatūrai, labai stiprus debiutas. Taip lengvai nardyti po siužetus, sluoksnius ir veikėjus gali tik nedaugelis. Ir atrodo, rašo tiek patirties sukaupusi moteris, o iš tiesų, tai ta pati devyniasdešimtųjų kartos mergina. Taigi, atsiranda ir asmeniškumų, kurie tik suteikia tekstui pikantiškumo.
Romanas pralenkia kartas: patiks ir bendraamžiams, ir jų tėvams. O dabartinė karta taip pat ras ką nors bendro. Juk santykiai, šeimos įtaka ir visuomenės normos - tai universalūs dalykai. Linkiu Patricijai plunksnos lengvumo ir tikiuosi sulaukti kitų jos romanų.
Istorija prasideda pažintimi ir nuotykiu. Taip visai nekaltai ir šiuolaikiškai… Bet nuotykio pasekmės išrutuliojo naują ryšį ir papasakojo istoriją, kuri sukosi apie du jaunus žmonės. Meda turtingos šeimos dukra, kuri dirba darbą, kuris nepažadina aistros. Butas Žaliakalnyje, kelionės ir pietūs su šeima savaitgaliais - atrodo gyvenimas idealus. Na, o Nikita - vis nesuaugantis blogiukas, kuris dirba bare, laisvalaikiu piešia, groja ir užsiima kitais menais, moteris keičia kaip kojines ir tiesiog semia viską iš gyvenimo. Ir štai, šios dvi priešingybės bando gyvenimą pasukti viena kryptim. Ar pavyks?
Jau nuo pat pirmų puslapių pasitiko subtilus Patricijos humoras. Prunkščiojau iš absurdiškai juokingų situacijų, žodžių ir tiesiog jaučiau tą toną, kurį girdėjau storiuose. Mažai žmonių tokiu rimtu veidu sugeba pajuokauti apie tikrai rimtus dalykus. O čia tikrai klojosi ne viena tema, kurią gal nepatogu liesti: toksiški tėvai, karjera, stereotipai, santykiai ir kiti dalykai. Ne, čia nebuvo džiūstančių iš meilės. Nebuvo ir tradicinio meilės romano vaibo.
Tai rimtas pareiškimas lietuviškai literatūrai, labai stiprus debiutas. Taip lengvai nardyti po siužetus, sluoksnius ir veikėjus gali tik nedaugelis. Ir atrodo, rašo tiek patirties sukaupusi moteris, o iš tiesų, tai ta pati devyniasdešimtųjų kartos mergina. Taigi, atsiranda ir asmeniškumų, kurie tik suteikia tekstui pikantiškumo.
Romanas pralenkia kartas: patiks ir bendraamžiams, ir jų tėvams. O dabartinė karta taip pat ras ką nors bendro. Juk santykiai, šeimos įtaka ir visuomenės normos - tai universalūs dalykai. Linkiu Patricijai plunksnos lengvumo ir tikiuosi sulaukti kitų jos romanų.
April 5, 2024
4.5/5
/ „Nes atviri pasirinkimai <...> gali raminti ne ką menkiau nei absoliutus užtikrintumas. /
Stiprus debiutas ir dar stipresnis pareiškimas, kad pagaliau Lietuva kapstosi iš stipriai suveržtų sovietinių pančių, kad pagaliau nebe tabu ir lietuvių literatūroje kalbėti temomis, kurios velniškai skauda. Bet jų labai reikia.
Neslėpsiu, kad pati pradžia man buvo sunki, per tuos pirmuosius kelis skyrius yriausi sukandusi dantis. Vyliausi, kad gi turi būti kažkoks lūžis, kuris užkabins ir nebepaleis. Mano laimei, ilgai laukti nereikėjo. Esminis siužeto posūkis veiksmą išjudino gana greitai, o su juo įsisuko ir visa intriga bei pagaulumas.
Neabejoju, kad perskaitę šią knygą skirstysis į stovyklas: tų, kuriems labai patiko arba kuriems labai nepatiko, tų, kurie team Meda, bet kartu ir tų, kurie team Nikita. Esu įsitikinusi, kad bus ir tų, kuriuos labiausiai sužavės Nomedos ar Monikos, Vytauto ar net ir Nerijaus personažai. Ir žinot, kodėl? Nes kiekvienas stojam į stovyklą tų, su kuriais turim kažką bendro, tų, kuriems skauda tuos pačius skaudulius. Nuo mažo iki didelio, nuo jauno iki seno - visi čia ras kažką, kas palies, kas užkabins kažkokią įtrūkusią sielos stygą.
Nors sunku tai pripažinti, bet skaudėjo ir man. Kiek daug pažįstamų dalykų, kurie, lyg peiliu dūrė tiesiai į širdį ir dar tą peilį pasukiojo, kad tik labiau skaudėtų, kad tik labiau jaudintų. Daug skaudulių, iškeltų į paviršių, nors bandžiau save įtikinti, kad jų neturiu. Turim visi. Vienokių ar kitokių, bet turim.
Nors ne visi veikėjai man patiko, ne visus juos supratau ar pateisinau jų veiksmus, bet negaliu nuneigti fakto, kad visi iki vieno čia buvo reikalingi. Išmetus bent vieną, romanas nebebūtų toks, koks buvo dabar - stiprus ir paliečiantis.
Kalbant apie pabaigą, kažkam pasirodys, kad jos nebuvo ar kad per daug neišbaigta, užskubėta. Iš pradžių ir aš taip galvojau. Bet iš tikro čia turbūt geriausia pabaiga, kokia galėjo nutikti būtent jiems, Medai ir Nikitai. Nes kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia...
/ „Nes atviri pasirinkimai <...> gali raminti ne ką menkiau nei absoliutus užtikrintumas. /
Stiprus debiutas ir dar stipresnis pareiškimas, kad pagaliau Lietuva kapstosi iš stipriai suveržtų sovietinių pančių, kad pagaliau nebe tabu ir lietuvių literatūroje kalbėti temomis, kurios velniškai skauda. Bet jų labai reikia.
Neslėpsiu, kad pati pradžia man buvo sunki, per tuos pirmuosius kelis skyrius yriausi sukandusi dantis. Vyliausi, kad gi turi būti kažkoks lūžis, kuris užkabins ir nebepaleis. Mano laimei, ilgai laukti nereikėjo. Esminis siužeto posūkis veiksmą išjudino gana greitai, o su juo įsisuko ir visa intriga bei pagaulumas.
Neabejoju, kad perskaitę šią knygą skirstysis į stovyklas: tų, kuriems labai patiko arba kuriems labai nepatiko, tų, kurie team Meda, bet kartu ir tų, kurie team Nikita. Esu įsitikinusi, kad bus ir tų, kuriuos labiausiai sužavės Nomedos ar Monikos, Vytauto ar net ir Nerijaus personažai. Ir žinot, kodėl? Nes kiekvienas stojam į stovyklą tų, su kuriais turim kažką bendro, tų, kuriems skauda tuos pačius skaudulius. Nuo mažo iki didelio, nuo jauno iki seno - visi čia ras kažką, kas palies, kas užkabins kažkokią įtrūkusią sielos stygą.
Nors sunku tai pripažinti, bet skaudėjo ir man. Kiek daug pažįstamų dalykų, kurie, lyg peiliu dūrė tiesiai į širdį ir dar tą peilį pasukiojo, kad tik labiau skaudėtų, kad tik labiau jaudintų. Daug skaudulių, iškeltų į paviršių, nors bandžiau save įtikinti, kad jų neturiu. Turim visi. Vienokių ar kitokių, bet turim.
Nors ne visi veikėjai man patiko, ne visus juos supratau ar pateisinau jų veiksmus, bet negaliu nuneigti fakto, kad visi iki vieno čia buvo reikalingi. Išmetus bent vieną, romanas nebebūtų toks, koks buvo dabar - stiprus ir paliečiantis.
Kalbant apie pabaigą, kažkam pasirodys, kad jos nebuvo ar kad per daug neišbaigta, užskubėta. Iš pradžių ir aš taip galvojau. Bet iš tikro čia turbūt geriausia pabaiga, kokia galėjo nutikti būtent jiems, Medai ir Nikitai. Nes kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia...
March 25, 2024
Turbūt per daug tikėjausi.
Dar prieš pradėdama skaityti, tik permetus akimi knygos aprašymą, kur siužetas pavadintas
"(ne)meilės istorija", tikėjausi komplikuoto, įtraukiančio dviejų žmonių santykio (gal tokio kur "negalim kartu, bet negalim ir atskirai"?), kai skaitytojui labaiiii norisi, kad tie pagrindiniai veikėjai būtų kartu, nors galiausiai supranti, kad nebūti kartu bus geriau abiems; kai nebūna to happily every after, bet jauti, kad ta bendra praeitis vis tiek kiekvieną iš veikėjų individualiai kažkuo praturtina. Deja, skaitydama "Svetimkūnius" nė akimirkai nepajutau, kad "sergu" už veikėjus, kad linkiu jiems išsiaiškint santykius ir būt kartu foreva. Dažniau lindo mintis, kad greičiau jie galėtų išsivaikščiot skirtingais keliais, ir likusią knygos dalį mielai būčiau sekusi vien protagonistės kelionę.
Prisidėsiu prie pagyrimų, kad autorė tikrai moka rašyti, gražiai dėlioja sakinį - skaityti lengva, intrigėlė išlaikoma. Aš stipriai atpratus skaityti lietuviškai, bet čia buvo vienas malonumas. Bendrai iš siužeto tikėjausi daugiau, bet buvo keletas išskirtinai gerų vietų: stipriausios man pasirodė konfliktų scenos, nebloga scena terapeutės kabinete, silpniausios - romantinės (? net nežinau, ar tai tinkamas žodis). Paliesta daugybė sudėtingų temų, drįsčiau teigti, kad gal net per daug - galbūt 300 puslapių nesiekiančiame kūrinyje būtų vertėję pasigilinti į kelias esmines temas, ir jas pakrapštyti iš esmės, ne paviršium. Humoras, nors retsykiais pritemptas, daugiausiai buvo vykęs.
Bendrai - ne visai mano arbatos puodelis. Gal problema tame, kad nesu didelė romantikos žanro fanė (bet kad tos romantikos aš čia pasigedau?). O gal mano lūkesčiai buvo pernelyg dideli, prisiskaičius gerų atsiliepimų ir tikintis "Fleabag" lygio istorijos apie paprastus žmones su krūva trūkumų. Vis dėlto, mano asmeninė nuomonė nepaneigia fakto, kad daug skaitytojų atranda save šioje istorijoje, ir autorės debiutas tikrai atrodo vykęs.
Dar prieš pradėdama skaityti, tik permetus akimi knygos aprašymą, kur siužetas pavadintas
"(ne)meilės istorija", tikėjausi komplikuoto, įtraukiančio dviejų žmonių santykio (gal tokio kur "negalim kartu, bet negalim ir atskirai"?), kai skaitytojui labaiiii norisi, kad tie pagrindiniai veikėjai būtų kartu, nors galiausiai supranti, kad nebūti kartu bus geriau abiems; kai nebūna to happily every after, bet jauti, kad ta bendra praeitis vis tiek kiekvieną iš veikėjų individualiai kažkuo praturtina. Deja, skaitydama "Svetimkūnius" nė akimirkai nepajutau, kad "sergu" už veikėjus, kad linkiu jiems išsiaiškint santykius ir būt kartu foreva. Dažniau lindo mintis, kad greičiau jie galėtų išsivaikščiot skirtingais keliais, ir likusią knygos dalį mielai būčiau sekusi vien protagonistės kelionę.
Prisidėsiu prie pagyrimų, kad autorė tikrai moka rašyti, gražiai dėlioja sakinį - skaityti lengva, intrigėlė išlaikoma. Aš stipriai atpratus skaityti lietuviškai, bet čia buvo vienas malonumas. Bendrai iš siužeto tikėjausi daugiau, bet buvo keletas išskirtinai gerų vietų: stipriausios man pasirodė konfliktų scenos, nebloga scena terapeutės kabinete, silpniausios - romantinės (? net nežinau, ar tai tinkamas žodis). Paliesta daugybė sudėtingų temų, drįsčiau teigti, kad gal net per daug - galbūt 300 puslapių nesiekiančiame kūrinyje būtų vertėję pasigilinti į kelias esmines temas, ir jas pakrapštyti iš esmės, ne paviršium. Humoras, nors retsykiais pritemptas, daugiausiai buvo vykęs.
Bendrai - ne visai mano arbatos puodelis. Gal problema tame, kad nesu didelė romantikos žanro fanė (bet kad tos romantikos aš čia pasigedau?). O gal mano lūkesčiai buvo pernelyg dideli, prisiskaičius gerų atsiliepimų ir tikintis "Fleabag" lygio istorijos apie paprastus žmones su krūva trūkumų. Vis dėlto, mano asmeninė nuomonė nepaneigia fakto, kad daug skaitytojų atranda save šioje istorijoje, ir autorės debiutas tikrai atrodo vykęs.
January 31, 2024
Pradžia įtraukė, viduryje labai laukiau "siužeto posūkio", pabaiga, atrodo, neužtikrinta.. tokia kaip Pilypas iš kanapių, arba, kaip mano mama pasakytų, (deja) "nei 5, nei 10".
Gal lūkesčiai buvo per dideli, arba Grušaitės "Grybo sapnas", skaitomas tuo pat metu, išmušė iš vėžių.
Gal lūkesčiai buvo per dideli, arba Grušaitės "Grybo sapnas", skaitomas tuo pat metu, išmušė iš vėžių.
October 8, 2024
„– Mes ne tokie, kaip mūsų tėvai.
– Kas, jei blogesni?“
„Pasakyk, kas yra tavo draugai ir aš pasakysiu, kas esi tu“ - labai taiklus pasakymas. Šiai knygai apibūdinti tiktų ši, tik kiek pakeista, frazė - „pasakyk, kas tavo šeima ir aš pasakysiu, kas esi tu“.
Pagrindiniai romano veikėjai - Meda ir Nikita. Dvi skirtingos asmenybės, tačiau abu turintys nuoskaudų iš vaikystės dėl nesaugumo, vienišumo, įtampos. Meda iki šiol kovoja su idealumo siekiančia motina, o Nikita yra laisvas paukštis, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti. Abu po vienos nakties nuotykio sulaukia netikėtos žinios ir toji žinia mokina priimti save tokius, kokie jie yra ir galbūt nepratęsti tų nuoskaudų ateities kartoms.
Giriu autorę dėl romano temos - ji labai aktuali. ir manau, būtent mūsų kartai ji aktualiusia, nes mūsų tėvai yra užaugę suvietmečiu, kuomet reikėjo įtikti, nesipriešinti, pritapti. O mes, devyniasdešimtųjų karta, išsilaisvinome iš pančių ir jau visai kitokie užaugome - mes leidžiam sau būti neidealiais, leidžiam sau klysti ir iš to pasimokyti. Manyčiau, kad ir dar viena tema knygoje aktuali - tai tėvų nenoras paleisti savo vaikų, tėvų negebėjimas priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra.
Knyga išsiskiria kandžiais dialogais, mano kartai suprantamais juokeliais. Tačiau juos beskaitydama pagalvojau, kad po 10 metų kitos kartos skaitytojas jų jau nebesupras.
Patiko.
„ – Mamos žino geriausiai.
– O gal tiesiog kanda skaudžiausiai, nes prisileidžiam arčiausiai?“
– Kas, jei blogesni?“
„Pasakyk, kas yra tavo draugai ir aš pasakysiu, kas esi tu“ - labai taiklus pasakymas. Šiai knygai apibūdinti tiktų ši, tik kiek pakeista, frazė - „pasakyk, kas tavo šeima ir aš pasakysiu, kas esi tu“.
Pagrindiniai romano veikėjai - Meda ir Nikita. Dvi skirtingos asmenybės, tačiau abu turintys nuoskaudų iš vaikystės dėl nesaugumo, vienišumo, įtampos. Meda iki šiol kovoja su idealumo siekiančia motina, o Nikita yra laisvas paukštis, kurio net vardas ir pavardė yra išgalvoti. Abu po vienos nakties nuotykio sulaukia netikėtos žinios ir toji žinia mokina priimti save tokius, kokie jie yra ir galbūt nepratęsti tų nuoskaudų ateities kartoms.
Giriu autorę dėl romano temos - ji labai aktuali. ir manau, būtent mūsų kartai ji aktualiusia, nes mūsų tėvai yra užaugę suvietmečiu, kuomet reikėjo įtikti, nesipriešinti, pritapti. O mes, devyniasdešimtųjų karta, išsilaisvinome iš pančių ir jau visai kitokie užaugome - mes leidžiam sau būti neidealiais, leidžiam sau klysti ir iš to pasimokyti. Manyčiau, kad ir dar viena tema knygoje aktuali - tai tėvų nenoras paleisti savo vaikų, tėvų negebėjimas priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra.
Knyga išsiskiria kandžiais dialogais, mano kartai suprantamais juokeliais. Tačiau juos beskaitydama pagalvojau, kad po 10 metų kitos kartos skaitytojas jų jau nebesupras.
Patiko.
„ – Mamos žino geriausiai.
– O gal tiesiog kanda skaudžiausiai, nes prisileidžiam arčiausiai?“
February 16, 2024
Nemeluosiu, dvejojau ar vertinti 4,5 ar 5 žvaigždėm🙈 kodėl? Bus vėliau😅
Knyga buvo tikrai labai gera! Labai! Ir dar ypač, žinant, kad tai debiutas.
Rašymo stilius - įdomus, gal atrodo “buitiškas”, bet tas “buitiškumas” pateiktas labai įmantriai. Tikrai ne kiekvienas taip gali.
Sukurti veikėjai. Stiprūs, nes uch, vienu metu atrodo tu juos apkabinti nori, kokie jie faini, kitu jau nori “pervažiuoti su mašina”, kokie idiotai…gale knygos tai net pasiunčiau vieną iš jų🙈
Taip pat matant kitų atsiliepimus “oi kiek aš čia radau savęs”, žiūrėjau kiek atsargiai į juos, bet ,ak, tikrai atradau momentais savęs🙈 ir tikrai ne vien smagiose vietose.
Ir Kaunas! Visada smagu skaityti apie miestą, kuriame gyveni ir kurio kampelius pažįsti, lengviau įsijausti, net ir barą kuriame prasidėjo veiksmas, mintyse kažkodėl įsivaizdavau konkretų😅
Tai kas man kliuvo? Negaliu konkrečiai įvardinti, nes tai būtų “spoiler’is”, bet apie tai ir sukasi visa istorija. Ir nepatiko, tiesiog dėl asmeninių priežasčių, nes aš nemėgstu to knygose… bet tuo pačiu supratau, kad be to nebūtų ir tokia istorija, todėl ir neleidau sau galutiniam variante nuimti net ir tos pusės žvaigždės.
Apibendrinant, niekas nemeluoja aplinkui, istorija verta dėmesio ir laiko! Įsitikinau🫶
Knyga buvo tikrai labai gera! Labai! Ir dar ypač, žinant, kad tai debiutas.
Rašymo stilius - įdomus, gal atrodo “buitiškas”, bet tas “buitiškumas” pateiktas labai įmantriai. Tikrai ne kiekvienas taip gali.
Sukurti veikėjai. Stiprūs, nes uch, vienu metu atrodo tu juos apkabinti nori, kokie jie faini, kitu jau nori “pervažiuoti su mašina”, kokie idiotai…gale knygos tai net pasiunčiau vieną iš jų🙈
Taip pat matant kitų atsiliepimus “oi kiek aš čia radau savęs”, žiūrėjau kiek atsargiai į juos, bet ,ak, tikrai atradau momentais savęs🙈 ir tikrai ne vien smagiose vietose.
Ir Kaunas! Visada smagu skaityti apie miestą, kuriame gyveni ir kurio kampelius pažįsti, lengviau įsijausti, net ir barą kuriame prasidėjo veiksmas, mintyse kažkodėl įsivaizdavau konkretų😅
Tai kas man kliuvo? Negaliu konkrečiai įvardinti, nes tai būtų “spoiler’is”, bet apie tai ir sukasi visa istorija. Ir nepatiko, tiesiog dėl asmeninių priežasčių, nes aš nemėgstu to knygose… bet tuo pačiu supratau, kad be to nebūtų ir tokia istorija, todėl ir neleidau sau galutiniam variante nuimti net ir tos pusės žvaigždės.
Apibendrinant, niekas nemeluoja aplinkui, istorija verta dėmesio ir laiko! Įsitikinau🫶
January 8, 2024
Žiauriai stiprus debiutas!! Nuo pirmo iki paskutinio sakinio įtraukianti, gyvenimiška, jautri, tačiau kupina ir skoningo humoro istorija, įtikinantys, spalvingi veikėjai ir jų santykiai, bei tikriausiai daugeliui mūsų aktualios temos. Skaičiau beta versiją, laukiu, kada pagaliau galėsiu rankose laikyti ir dar kartą skaityti jau išbaigtą knygą ir tikiu, kad Patricija ateityje paserviruos dar ne vieną nuostabų kūrinį❤️🔥
April 10, 2024
Puiki knyga, apie šiuolaikinį gyvenimą/santykius, ir svarbiausia, kad knygoje galima SAVE atrasti :)
April 2, 2024
Gan įdomus jausmas buvo savo rankose laikyti knygą, kurios kelią iki savo rankų sekiau virtualiai: pamenu, kai stebėjau įrašus apie jos užbaigimą, po to kelią spaustuvėje ir galiausiai pristatymą "Knygų Mugėje". Žinau, kad nemažai žmonių turi skirtingą toną rašydami į skirtingas medijas, todėl buvo taip pat įdomu pažiūrėti kiek panašumo yra su Patricijos rašomomis knygų apžvalgomis, ar sąmojis toks pat? Užbėgant už akių galiu pasakyti: vietomis gal net ir aštresnis.
Pabaigusi "Svetimkūnius" iškart pagalvojau, kad gyvenimas yra gyvenimas. Life is life, kaip dainuojama vienoje tėvų laikų dainoje. Neretai skaitant norisi pabėgti į kitą pasaulį su kitomis, kartais ir gan nerealiomis, problemomis, tačiau šiuo atveju tai suveikė lyg įvairių situacijų ir sutiktų žmonių apąstymas. Motinos, kurioms gal ir nereikėjo tokiomis tapti, tėčiai, broliai arba seserys... Galbūt todėl, kad mano patirtis buvo visiškai priešinga, stebint Moniką buvo taip pikta ir apmaudu. Tokiu atveju labai tinka kažkur gerai skaitytas pasakymas, kad kartais mes einame į terapiją ir už tuos, kurie joje nesilanko, nors oi kaip to reiktų!
Esant (beveik) Medos bendraamžei man irgi kyla labai panašių klausimų, pamąstymų ir bandymų kažkaip išvaryti tuos vaiduoklius, kurie persekioja nuo tada, kai prieš dešimt metų ar daugiau priėmiau tam tikrus (ir gan dažnai ne pačius geriausius) sprendimus.
Beje, tos užuominos į įvairius kultūrinius fenomenus (kaip kad "Kelias į Žvaigždes" ar Eurovizija) iš dalies tik dar labiau priartino visą kūrinį prie dūšios, liaudiškai tariant. Skaičiau ir buvau kaip tas DiCaprio memas, kuriame jis rodo pirštą ir sako "I understood that reference!"
Galiausiai tai buvo tokia knyga, kurią perskaičius ir padėjus į lentyną tikrai visko tuom ir neužbaigsiu. Žinau save pakankamai gerai, kad suprasčiau jog tam tikros nuotrupos, pamąstymai ar klausimai dar kurį laiką iškils į paviršių.
P.S. Bene artimiausia detalė buvo Medos terapeutė: maniškės irgi vardas Asta, ji irgi garbanė su knygų lentyna kabinete.
P.P.S. Nu ta dedikacija Koldūnui knygos pabaigoje labai paglostė mano, gyvūnų mylėtojos, širdį.
Stojuosi nuo fotelio savo kambaryje ir ploju už tokį įdomų ir įsimintiną debiutą (:
Pabaigusi "Svetimkūnius" iškart pagalvojau, kad gyvenimas yra gyvenimas. Life is life, kaip dainuojama vienoje tėvų laikų dainoje. Neretai skaitant norisi pabėgti į kitą pasaulį su kitomis, kartais ir gan nerealiomis, problemomis, tačiau šiuo atveju tai suveikė lyg įvairių situacijų ir sutiktų žmonių apąstymas. Motinos, kurioms gal ir nereikėjo tokiomis tapti, tėčiai, broliai arba seserys... Galbūt todėl, kad mano patirtis buvo visiškai priešinga, stebint Moniką buvo taip pikta ir apmaudu. Tokiu atveju labai tinka kažkur gerai skaitytas pasakymas, kad kartais mes einame į terapiją ir už tuos, kurie joje nesilanko, nors oi kaip to reiktų!
Esant (beveik) Medos bendraamžei man irgi kyla labai panašių klausimų, pamąstymų ir bandymų kažkaip išvaryti tuos vaiduoklius, kurie persekioja nuo tada, kai prieš dešimt metų ar daugiau priėmiau tam tikrus (ir gan dažnai ne pačius geriausius) sprendimus.
Beje, tos užuominos į įvairius kultūrinius fenomenus (kaip kad "Kelias į Žvaigždes" ar Eurovizija) iš dalies tik dar labiau priartino visą kūrinį prie dūšios, liaudiškai tariant. Skaičiau ir buvau kaip tas DiCaprio memas, kuriame jis rodo pirštą ir sako "I understood that reference!"
Galiausiai tai buvo tokia knyga, kurią perskaičius ir padėjus į lentyną tikrai visko tuom ir neužbaigsiu. Žinau save pakankamai gerai, kad suprasčiau jog tam tikros nuotrupos, pamąstymai ar klausimai dar kurį laiką iškils į paviršių.
P.S. Bene artimiausia detalė buvo Medos terapeutė: maniškės irgi vardas Asta, ji irgi garbanė su knygų lentyna kabinete.
P.P.S. Nu ta dedikacija Koldūnui knygos pabaigoje labai paglostė mano, gyvūnų mylėtojos, širdį.
Stojuosi nuo fotelio savo kambaryje ir ploju už tokį įdomų ir įsimintiną debiutą (:
June 10, 2025
Šiuolaikiška knyga, nes nagrinėja aktualias šių dienų problemas. Atskleidžiami įvairių žmonių gyvenimai, jų pasirinkimai ir sudėtingi santykiai, kurie dažnai būna kupini iššūkių ir emocijų. Autorė meistriškai perteikia pagrindinės veikėjos vidinį pasaulį bei jos kovą su aplinkos lūkesčiais ir vidiniais prieštaravimais.
Pabaiga buvo netikėta, todėl suteikė galimybę kitaip pažvelgti į visą istoriją ir permąstyti perskaitytus įvykius. Kita vertus, gal net tokia pabaiga atitiko viso kūrinio nuotaiką ir tematiką, todėl ją galima laikyti visai logiška ir pagrįsta. Greičiausiai dėl šios priežasties knyga palieka stiprų įspūdį ir skatina susimąstyti apie žmonių elgesį, pasirinkimų svarbą bei santykių sudėtingumą.
Pabaiga buvo netikėta, todėl suteikė galimybę kitaip pažvelgti į visą istoriją ir permąstyti perskaitytus įvykius. Kita vertus, gal net tokia pabaiga atitiko viso kūrinio nuotaiką ir tematiką, todėl ją galima laikyti visai logiška ir pagrįsta. Greičiausiai dėl šios priežasties knyga palieka stiprų įspūdį ir skatina susimąstyti apie žmonių elgesį, pasirinkimų svarbą bei santykių sudėtingumą.
February 26, 2024
„– Sakai, kad esu nenuoširdus<..>?
– Tu menininkas. Aišku, kad nenuoširdus.
– Tau reikėtų labiau pasitikėti žmonėmis.
– Patirtis rodo, kad pasitikėjimas yra jausmas, dėl kurio būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.“
Ryškus debiutas visomis prasmėmis – ir rašymo stiliumi, ir veikėjų portretais, ir tematika. Nors personažams galėčiau būti vyresnioji sesuo, daug kas jų gyvenime, mintyse, kalbėsenoje buvo pažįstama, visos popkultūros nuorodos vertė krizenti. Lengvoje formoje telpa sunkios temos – (ne)pritapimo, toksiškų santykių, paveldimų ir įskiepijamų traumų, autentiškumo paieškų. Norėjosi pridurti „jaunatviškų“, bet iš tiesų tas savęs ieškojimas niekada nesibaigia.
– Tu menininkas. Aišku, kad nenuoširdus.
– Tau reikėtų labiau pasitikėti žmonėmis.
– Patirtis rodo, kad pasitikėjimas yra jausmas, dėl kurio būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.“
Ryškus debiutas visomis prasmėmis – ir rašymo stiliumi, ir veikėjų portretais, ir tematika. Nors personažams galėčiau būti vyresnioji sesuo, daug kas jų gyvenime, mintyse, kalbėsenoje buvo pažįstama, visos popkultūros nuorodos vertė krizenti. Lengvoje formoje telpa sunkios temos – (ne)pritapimo, toksiškų santykių, paveldimų ir įskiepijamų traumų, autentiškumo paieškų. Norėjosi pridurti „jaunatviškų“, bet iš tiesų tas savęs ieškojimas niekada nesibaigia.
March 29, 2025
Džiaugiuosi už tuos, kurių nėra aplankę tokie skauduliai, kaip pagrindinius veikėjus. Tykiai juos suprantu.
January 24, 2024
Neslėpsiu Patricijos profilį ir knygų rekomendacijas seku jau ne pirmus ir ne antrus metus, todėl vos sužinojus apie jos, kaip rašytojos debiutą jau laukiau kada gi bus išleisti “Svetimkūniai”.
Labai nesinori rašyti kritikos, tačiau pirmuose skyriuose, kažkiek norėjosi daugiau lengvumo, pluksnos laisvumo, kurio vis tik sulaukiau jau po keletos skyrių. Knygas neretai vertinu ne tik atsižvelgdama į bendrą įspūdį perskaičius, bet ir pagal tai, kiek patikusių minčių prisižymėjau lapeliais🔖 (patikėkit jų buvo tikrai daug). Ir taip tai buvo viena iš tų knygų, kur norėjosi, jog baigtųsi kitaip, bet tada tai nebūtų Svetimkūniai 🦋.
✨" Tie žmonės net savęs negirdi. Kam man reikia, kad girdėtų mane ?"✨
Labai nesinori rašyti kritikos, tačiau pirmuose skyriuose, kažkiek norėjosi daugiau lengvumo, pluksnos laisvumo, kurio vis tik sulaukiau jau po keletos skyrių. Knygas neretai vertinu ne tik atsižvelgdama į bendrą įspūdį perskaičius, bet ir pagal tai, kiek patikusių minčių prisižymėjau lapeliais🔖 (patikėkit jų buvo tikrai daug). Ir taip tai buvo viena iš tų knygų, kur norėjosi, jog baigtųsi kitaip, bet tada tai nebūtų Svetimkūniai 🦋.
✨" Tie žmonės net savęs negirdi. Kam man reikia, kad girdėtų mane ?"✨
March 5, 2024
Man labai patinka, kai knygos būna pripildytos itin rimtų gyvenimo peripetijų, o tos peripetijos - įvilktos į puikų humorą. Dar labiau patinka, kai paprastais apibūdinimais gali žmonėms parodyti kas yra toksiški santykiai - jei nebūčiau daug metų mynusi realaus gyvenimo Astos slenksčio, sakyčiau, kad ši knyga padėjo suprasti kas mano gyvenime buvo narcizai. Jautri, gyvenimiška, šmaikšti ir tiesiog maloniam skaitymui sukurta istorija!
„Net jeigu nėra dėl ko šikt į batą, net jei apskritai nėra batų, tu išmoksti juos pasiūt, o tada prišiki.” - žvengiau balsu, nes čia 100% aš. 😃
„Net jeigu nėra dėl ko šikt į batą, net jei apskritai nėra batų, tu išmoksti juos pasiūt, o tada prišiki.” - žvengiau balsu, nes čia 100% aš. 😃
October 5, 2024
Lengvai ir įtraukiančiai aprašyti skaudūs išgyvenimai, kuriuos daug kas galime atpažinti bei suprasti. Paliestos šeimos santykių, savivertės, didelių gyvenimo sprendimų temos. Bendrai - labai žmogiška knyga.
March 13, 2024
Puikus autorės debiutas! Tokia tikra, tokia gyvenimiška istorija. Šmaikščiai ir su humoru parašyta - ne vienoje vietoje privertė šypsotis. Gyvi dialogai, realistiškos situacijos, pažįstami personažai.
Intelektualiai parašyta, daug nuorodų į įvairius žmones, knygas, dainas, įvykius - pirmuose skyriuose jų atrodė net per daug. O kas, jei nežinai, o išnašose nepaaiškinta? Vėliau jų arba buvo daug mažiau, arba tiesiog įpratau ir nebepastebėdavau 🤷♀️
Labai atsargiai imu lietuvių autorių knygas, nes jos man keistai skaitosi, kažkaip netikroviškai ir dirbtinai, bet paskutiniais metais atrandu vis daugiau lietuvių autorių, kurios rašo puikius romanus ir šis - vienas iš jų 👌Jau laukiu kitos autorės knygos 😏
Rekomenduoju ✨
Intelektualiai parašyta, daug nuorodų į įvairius žmones, knygas, dainas, įvykius - pirmuose skyriuose jų atrodė net per daug. O kas, jei nežinai, o išnašose nepaaiškinta? Vėliau jų arba buvo daug mažiau, arba tiesiog įpratau ir nebepastebėdavau 🤷♀️
Labai atsargiai imu lietuvių autorių knygas, nes jos man keistai skaitosi, kažkaip netikroviškai ir dirbtinai, bet paskutiniais metais atrandu vis daugiau lietuvių autorių, kurios rašo puikius romanus ir šis - vienas iš jų 👌Jau laukiu kitos autorės knygos 😏
Rekomenduoju ✨
April 15, 2024
Patiko! Knyga, kurią perskaičiau per parą, nes tiesiog negalėjau sustot. Ir juokingiausia, kad skaičiau ją naktį prieš skrydį. Liko gal 20 puslapių ir niekaip nesugebėjau jos uzbaigt - užmigau 🙈 tai ryte greit nusifotografavau tuos likusius puslapius ir jau sėdėdama lėktuve perskaičiau juos telefone. Nes juk negalėjau tiek laiko laukti ir nesužinoti, kokia gi ta pabaiga.
Pati istorija įtraukia, greit skaitosi, daug juokingų situacijų. Taip, gal laidų ir Lietuvos tv žvaigždžių kiek per daug paminėta, bet į tai galima ir nekreipt dėmesio.
Visą knygos veiksmą puikiausiai įsivaizdavau realybėje. Kaip užaugusi ir studijavusi Kaune, žinau daugelį paminėtų vietų. Net atrodo, kad ir savo mašiną esu tvarkiusi tokiam pat garaže už Pilies žiedo, kuriame dirbo ir Nikitos brolis 😄 Ši knyga man buvo tam tikra prasme grįžimas į praeities Kauną ir jame vykusį gyvenimą.
Pati istorija įtraukia, greit skaitosi, daug juokingų situacijų. Taip, gal laidų ir Lietuvos tv žvaigždžių kiek per daug paminėta, bet į tai galima ir nekreipt dėmesio.
Visą knygos veiksmą puikiausiai įsivaizdavau realybėje. Kaip užaugusi ir studijavusi Kaune, žinau daugelį paminėtų vietų. Net atrodo, kad ir savo mašiną esu tvarkiusi tokiam pat garaže už Pilies žiedo, kuriame dirbo ir Nikitos brolis 😄 Ši knyga man buvo tam tikra prasme grįžimas į praeities Kauną ir jame vykusį gyvenimą.
Displaying 1 - 30 of 194 reviews