Nes jinai – jo žmogus. Ne tam, kad jis ją pasisavintų. O tam, kad sutiktų ją su meile. Ruta ir Gormas. Ji – pripažinta pasaulinio garso dailininkė, užaugusi neturtingoje šeimoje, vienoje iš Šiaurės Norvegijos priekrantės salų. Jis – iš to paties krašto kilęs pasiturinčio prekybininko sūnus. Atsitiktinis susitikimas vaikystėje abiem paliko neišdildomą pėdsaką. Ruta ir Gormas buvo skirti vienas kitam, bet per daugybę metų įvykę šeši susitikimai nepasirodė lemtingi. Septintas susitikimas viską pakeitė. Subrendę, išgyvenę skyrybas, naujas pradžias ir nuviliančias pabaigas – jie pagaliau surado vienas kitą. „Mano žmogus pasakoja bendrą Rutos ir Gormo istoriją: kalba apie Rutos santykį su tapyba ir pripažinimu, apie Gormo pastangas išsivaduoti iš verslininko rutinos ir pasiryžus drąsiems pokyčiams susikurti prasmingesnį gyvenimą.
Herbjørg Wassmo (born Vesterålen, December 6, 1942) is a Norwegian author. She worked as a teacher in northern Norway until her debut as an author. Her debut work was a collection of poems, "Vingeslag" ("Beating of Wings"). Her major breakthrough was her first novel, "Huset med den blinde glassveranda" ("The House with the Blind Glass Porch") in 1981. Her best known book is Dinas bok (Dina's Book) from 1989. This novel was made into a film with the title "I Am Dina" in 2002, starring Maria Bonnevie and Gérard Depardieu.
Senoji geroji Wassmo... Po "Stiklinės pieno" buvau ne juokais išsigandusi, kad ji pasikeitė. Nuėjo kažkokiu paviršiniu skystu keliu, bet štai ji sugrįžo ir net dar geresnė nei buvo. Tobula skandinaviška meditacija ilgiems vakarams (arba, kaip mano atveju, ramiems ankstyviems rytams).
Rodos, meilės tema tiek rašyta ir aprašyta iš visų kampų, kad nebėra ką ten naujo ar įdomaus surasti. Aha, galvokit dar kartą. Wassmo paima tą pačią meilės temą tik brandžių žmonių kampu ir viskas. To pakanka, kad būtų kitaip, įdomu, apsuktų Jums galvas. Gormas ir Ruta pažįstami bene visą gyvenimą. Atsitiktinės vaikiškos išdaigos metu jie sujungiami amžiams. Tokie skirtingi - Gormas, turtingų verslininkų sūnus, ir Ruta, kilusi iš gana kukliai gyvenančios pastoriaus šeimos. Kartais jų gyvenimai susitinka, kartais jie eina lygiagrečiai, bet ne kartu. Aišku viena - jie sujungti kažkokio nematomo saito, kuris niekada nesibaigs.
Čia buvo viskas už ką aš taip dievinu skandinavų literatūrą. Gana lėtas tempas ir gilus pasakojimas. Daug refleksijos. Taip įdomu stebėti pasakojimą apie porą, kuri savo gyvenimą kartu pradeda ne tada, kai jaunystė veržiasi pro kraštus, o kai tiek vienas tiek kitas atradęs savo kelią. Čia ne tas pasakojimas, kur vienas dėl kito du žmonės meta viską ir jiems svarbiausia tik būti kartu. Oi ne. Greičiau savo susikurtuose gyvenimuose jie turi rasti vietos vienas kitam. Viskas daug subtiliau ir pragmatiškiau, bet dėl to nei kiek ne mažiau įdomu.
Pradedu galvoti kaip stabdyti ditiramus šiam kūriniui, bet ai velniai nematė... Imponavo autorės pasirinktas pasakojimo būdas - kur vienas veikėjas viename skyriuje pasakoja savo perspektyvą, o kitame kitas. Sukurtas tarsi elegantiškas šokis, kuriame tai vienas veda, tai kitas ir gaunasi įsimenanti dermė. Ypač kai skiriasi suvokimas apie tuos pačius įvykius ir įžvelgiamos visai kitos prasmės.
Šis kūrinys leido pajusti ką reiškia būti vyresniu ir daug labiau patyrusiu žmogumi. Iš esmės suprantu, kad niekas nesikeičia - tam tikri vaiduokliai vis tiek gali tave pasivyti, kai kurie skeletai tebekaba spintose, tik visų tų dalykų priėmimas kitas. Jaučiamas brandžių žmonių vidinis stuburas - Ruta gana aiškiai suvokia ko ji nori ir kartais elgiasi, atrodytų, gana neracionaliai vertinant iš kerjeros taško, bet kaip žmogus ji puikiai jaučia kaip jai elgtis teisinga ir nebūtinai tam reikia kitų pritarimo. Čia turbūt esminis skirtumas nuo jauno žmogaus, kurio akys dega, energijos daug ir jis taško save į visas puses.
Įsimenantis ir Gormo kelias. Nuo mažų dienų augintas kaip paveldėtojas ji apmąsto patriarchalinės visuomenės veikimo modelį. Pradeda suvokti, kad tas žaidimas nors tam tikra prasme patogus, bet ne jam. Kaip manote kas pakeičia Gormo kelią? O gi knyga. Tomas Manas su savo "Užburtu kalnu" iš esmė pakeičia šio vyro gyvenimo kryptį ir atveda į savą pašaukimą. Manau, galime interpretuoti kaip autorės raginimą net ir brandžiame amžiuje nebijoti bandyti iš naujo, ieškoti savo kelio. Labai įkvepia.
Įdomu buvo stebėti šių dviejų žmonių santykį su savo vaikais. Nei vienas jų nebuvo puikus tėvas pagal vadovėlinius principus. Kai vaikai auga ir grįžta į jų gyvenimą, matome kaip veikėjams sekasi balansuoti tarp noro padėti, sutvarkyti dalykus už juos ir kartu gerbti vaikų sprendimus, nesikišti bei leisti jiems klysti.
Niekaip kitaip šio atsiliepimo negaliu pabaigti - man labai patiko ši knyga. Mano supratimu, čia yra tipiška skandinaviška istorija, kuri turėtų patikti visiems, kurie nori gylio ir ramiai irtis puslapiais. Wassmo išties puikiai padirbėjo, tad jei jaučiate, kad šis kūrinys jums - nedvejokite ir paskaitykite.
Epiškas, ilgas (apima 35 metų laikotarpį), labai tikroviškas pasakojimas apie dviejų žmonių kelią vienas į kitą: ieškant, klystant, nusiviliant savimi ir įveikiant tykančius sunkumus tiek išorėje, tiek viduje. Romanas apie paieškas, kai du mylintys žmonės (labai sudėtingos asmenybės!) ieško vienas kito būdami arti ir toli (nutoldami, kai būna arti ir suartėdami, kai būna toli) ir kaip randa vietos vienas kitam savo sudėtinguose vidiniuose pasauliuose. Apie tai, kaip žmogus tobulėja, kokios didžiulės saviraiškos galimybės, kaip galima (tikslingai ir kantriai siekiant) pakeisti savo būtį; apie kūrybą, užvaldančią kūrėją.
Šis romanas gan skiriasi nuo anksčiau skaitytos tos pačios autorės „Dinos knygos“. Man skirtumas (į gerąją pusę) „Mano žmogaus“ naudai, nors pradėjęs skaityti, – taip nuteikė tekstas, – tikėjausi dar geresnės knygos.
Romanas dvelkia pozityvumu – koks bebūtų sudėtingas herojų vidinis gyvenimas, kokius iššūkius jų lemtyse reikėtų įveikti – jis skatina tikėti, kad išeitis visada yra, jeigu žmonės turi dorus siekius ir linkę keistis, prisitaikydami prie aplinkybių ir svarbiausia – partnerio tikslo, savitumo, nuostatų – bei neprarasdami tikėjimo, vilties ir meilės. Jokių stebuklų, laimingų atsitiktinumų ir sutapčių; romanas įvairiaspalvis, daugiasluoksnis, psichologinis; gyvenimo paveikslas – tuo (o ne tik aprėpiamu pasakojimo laikotarpiu) ir pasireiškia jo epiškumas.
Apie pavadinimą. Pirmas įspūdis gali susidaryti, kad „mano žmogus“ – tai pirmiausia pagrindinių herojų mintis, peraugusi į įsitikinimą, kad tai jo/jos žmogus (ne vyras, ne žmona, o būtent žmogus), su visais privalumais ir trūkumais; sudėtinga asmenybė, vienintelė ir nepakartojama. Aš supratau šiek tiek kitaip: tai autorės pateikiama žmogaus koncepcija – visą gyvenimą besivystančio, didelį dėmesį skiriančio saviraiškai, prasmės paieškai, su ilgu, bet sėkmingu tapsmu asmenybe; tame slypi ir knygos pozityvumas, ir paslėpta didaktika: nebijok, geriems žmonėms viskas baigiasi gerai. Ar autorei pavyko mane įtikinti? Nelabai... Bet buvo įdomu.
Detaliau dėl įvertinimo: pradėjęs skaityti neabejojau, kad romaną vertinsiu labai gerai ar net puikiai. Perskaitęs knygą, ilgokai galvojau, kodėl taip ryškiai sumažėjo noras ją gerai įvertinti. Jausmas toks: negerai, bet neaišku, kas negerai. Tas negerumas gudriai pasislėpęs. Pagaliau radau tinkamą sąvoką: paviršutiniškumas. Jo nebuvo pirmoje knygos pusėje, bet vis daugėjo antroje. Taip pat tolstant nuo pradžios, pradėjo erzinti nesklandumai tekste (tikriausiai, dėl to, kad ne originalas), ištęstumas, pseudofilosofiniai pašnekesiai, nenatūralus tėvų-vaikų susvetimėjimas, romano struktūrinis nevientisumas, abejonės dėl herojų kai kurių veiksmų ir minčių įtikinamumo. Manau, 8 balai – maksimalus vertinimas, kurį galiu skirti.
P.S. Knyga pristatoma, kaip kūrinys, kurį perskaitysite vienu prisėdimu. Neįsivaizduoju tokio skaitymo netgi neatsižvelgiant į tai, kad jis 510 puslapių. Ir dėl daugelio kitų priežasčių. Bet įpusėjus, mesti nepatariu – verta skaityti iki pabaigos, nes tokia profesionalė, kaip Wassmo, gali atsipalaiduoti knygos viduryje, bet puikiai žino, kad dažnai knygos sėkmę lemia jos pabaiga.
Šis romanas, tai seniai autorės parašytos ir išleistos knygos „Septintas susitikimas“ tęsinys. Čia ir toliau skaitome apie Rutą ir Gormą. Ji – menininkė, tapanti, kurianti, ieškanti atsakymų meno apsuptyje. Jis – verslininkas ne visai savo noru, galiausiai nusprendęs pasukti visus nustebinančiu keliu ir imantis rašymo. Jie jau brandaus amžiaus, tačiau vėl susitinka po nelaimingų santuokų. Vaikai beveik suaugę, kuria savo istorijas patys. Tad kodėl neleisti sukirbėti kibikštims, kurios liepsnojo praeityje?
Kažkada, jau gana seniai gavau klausimą socialiniuose tinkluose. Kas būtų, jei knygos – tavo aistra, trukdytų antrai pusei. Ir kažkaip ėjo metai, o man šis klausimas vis neišnykdavo iš galvos. Nes aš suprantu, kad knygos, kaip ir bet kuris kitas pomėgis neturi užgožti tavo gyvenimo, neturi atimti galimybės vystyti normalius santykius ir ryšius. Tačiau, o bet tačiau, turėjau malonumo tokį žmogų sutikti. Kuriam trukdė, nepatiko ir netiko. Aišku, bet viso to, ten buvo ir kita puokštė dalykų, ir viskas susiklostė taip, kaip turėjo. Bet. Būtent šitas įsmeigimas ir peilio suktelėjimas buvo paskutinis lašas. Kodėl tai sakau taip drąsiai? Todėl kad nuoširdžiai manau, kad jei tavo aistra nėra lošimas, gėrimas ar kiti sveikatai ir aplinkai pavojingi veiksmai, tave turi palaikyti tavo mylimas žmogus. Nes labai dažnai, itin dažnai, tai yra didelė žmogaus tapatybės ir esybės dalis. Ir apie tai, mano nuomone, yra ir šios knygos esmė ir prasmė. Apie palaikymą, supratimą ir pasirinkimą eiti kartu, būti, palaikyti ir suprasti šalia esantį.
Šis romanas yra vienas tų, kuriuos į rankas paėmę greito veiksmo mėgėjai pasays, kad gi niekas čia nevyksta, nesuprantu nei esmės, nei prasmės. Tačiau man ši istorija iš dalies priemena Linklaterio trilogiją, kurią labai dažnai paminiu man itin patikusiose meilės istorijose. Ši knyga kažkuo panaši. Tas gebėjimas iš atsitiktinumų išspausti viską, kas tik įmanoma, negali nežavėti. Tas noras kurti ryšį, stiprų ryšį tiesiog pakeri.
Ir įdomiausia, kad veikėjai nei paprasti, nei kuklūs, nei čia viską lengvai sudėliosi. Juos skiria ir gyvenimiškos patirtys, ir atstumas. Tačiau skaitant romaną su laiku supranti, kad tų skirtumų gerokai mažiau, nei pradžioje rodėsi, nes pagal kitų nustatytas taisykles gyvenęs Gormas vis tik nori radikaliai kitokio gyvenimo.
„Kitą kartą, kai įsivaizduosi matanti mane varvinantį seilę dėl kitos, prisimink, kad esu savimi nepasitikintis žmogus, kuris bijo būti paliktas.“
Šioji citata turbūt itin gerai iliustruoja tai, kaip Wassmo drastiškai plėšo pleistrus nuo odos. Tiesiog atviri, nuogi jausmai yra šio romano ašis. Čia veikėjai sako taip, kaip yra. Tiesiai šviesiai. Ir tai, kas mane nustebino, dažniausiai duoda teigiamą efektą, o ne nugramzdina giliau ar padaro papildomą įtrūkį santykiuose.
Romane tiek daug visko. Tiek daug! Aš net ir norėdama neapibėgčiau visų čia paminėtų temų. Menas ir santykiai romane užima didžiausią dalį, tačiau autorė daug kalba apie šeimą, atsidavimą, vertybes: Gormo sprendimas palikti šeimos kompaniją; meną – visas Rutos gyvenimas sukasi būtent šiame burbule. Bet suvis labiausiai tai paskaojimas apie palaikymą. Apie norą, kad kitas galėtų gyventi savo aistros vedinas, kad galėtų kurti, kad jaustųsi palaikomas ir tuo džiaugsmu vėliau dalintųsi. Be smerkimo, be didesnės kritikos, tiesiog priimant savo žmogų tokį, koks jis yra.
Ir negaliu tvirtinti, kad taip jau ir vertėjo po keliasdešimties metų rašyti romano „Septintas susitikimas" tęsinį. Visgi nutekėjo per daug vandens, o tu vienur ar kitur nužengi kaip rašytojas. Autorė toliau, nuo ten, kur baigė, plėtoja Rutos ir Gormo istoriją, pildydama santuokos, kūrybos ir kitomis patirtimis, išgyvenimais, netektimis. Aprašydama dviejų stiprių, kūrybingų asmenybių santykius, kurie galėtų būti pavyzdžiu, o kartu pavydo objektu. Mat čia svarbiausia matyti kitą ir leisti jam tiesiog būti šalia, laisvai kvėpuoti, o ne turėti, valdyti, veikti, keisti.
Visa tai paįvairinama pasvarstymais apie vyrų ir moterų padėtį visuomenėje, meilę apskritai, menininko ir jo kūrybos santykį bei lemtį.
Taip, kiek ištęsta. Taip, vietomis erzina herojų poelgiai. Kita vertus, išlaikoma charakterių logika.
Reziumė? Jei įdomu abiejų herojų santykių plėtotė, skaitom.
Efter at have læst Dinas bog og de efterfølgende par bøger, var forventningerne måske for høje. ‘Mit menneske’ mangler følelser og dybde, og bliver en kedelig fortælling om to mennesker, hvis kærlighed aldrig rigtigt forbinder dem, og hvor akademisk snik snak fylder alt, alt for meget. Scenerne har ingen reel fremdrift og dialogerne er for det meste dagligdagsudvesklinger, som efterlader mig som læser med en “hvorfor skal jeg vide det her?” oplevelse. Til sidst endte jeg med at skimme siderne, for efter at have læst 250 sider uden at karaktererne eller handlingen havde foldet sig ordentligt ud, og tempoet bare fortsatte i sin rolige rytme, havde jeg mistet håbet om at Mit Menneske nogensinde ville vise, hvad et sådan menneske egentlig er ud over en, man lever sammen med uden den helt store forbindelse.
Een mooi verhaal over (de liefde tussen) twee personen. Je leert de hoofdpersonen goed kennen gedurende zo’n 40-50 jaar. Geloofwaardig, mooi tempo. Het boek had soms wat taaie, saaie stukjes waar ik mijn aandacht met moeite bij vast kon houden.
Dviejų žmonių istorija,jie buvo sutverti nuo vaikystės,bet tik po daugelio metų jų keliai vėl susitiko. Šiame romane gražiai aprašytas menas,meilė,mylimo žmogaus praradimas ir naują pradžia į gyvenymą.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Pamenu, kaip man patiko Herbjorg Wassmo „Septintas susitikimas“. Nors knygą perskaičiau prieš maždaug 10 metų ir jau ne viską pamenu, kas joje parašyta, tačiau vos tik sužinojau apie šios knygos tęsinį, žinojau, kad būtinai turiu jį perskaityti. „Mano žmogus“ - knyga, pasakojanti Gormo ir Rutos, jau brandžios poros, santykius, jų karjeros pokyčius, jų vaikų gyvenimus ir likimus. Šioje knygoje labiausiai man patiko - ramybė. Ir ji labiausiai sklido iš personažo Gormo. Kad ir kas nutikdavo knygos veikėjams, Gormas išlikdavo ramiai brandi asmenybė ir skaitant mane tas labai žavėjo. Sakyčiau, kad tai gan greitai ir lengvai perskaitoma knyga apie dviejų žmonių brandžią ir saugią meilę, apie norą būti kartu, nepaisant skirtumų, apie gebėjimą priimti žmogų tokį, koks jis yra, su visais pliusais ir minusais.
"Nes jinai - jo žmogus. Ne tam, kad jis ją pasisavintų. O tam, kad sutiktų ją su meile.
Jeigu jauti, kad pasirinkai ne tą kelią, nebijok pakeisti. Nelaikyk to nesėkme. Tiesiog daryk tai, ką privalai.
Meilės negalima reikalauti. Nei iš kitų, nei iš savęs. Jei vyras tave myli, tai jis turi duoti. Ne tu. Neįmanoma mylėti, nes taip liepia sąžinė... "
Man taip patiko šis romanas, taip patiko skaityti apie dviejų jau suaugusių žmonių meilę, kad sunku apsakyti žodžiais. Kiekvienas iš jų - tvirta asmenybė, su praeities bagažu, bet nepaisant visko, jei dviems žmonėms lemta būti kartu, tai jie ir bus. Po tiek laiko suradę vienas kitą❤️
Het was het lang geleden dat ik spontaan een onbekend boek kocht, op basis van titel en omslag. Dit klonk zoveel belovend; literatuur over de liefde! Leuk weer eens te doen. Helaas was dit niet per se een stimulans dat weer vaker te doen… Dit was niet helemaal mijn boek, al wordt het wel beter naarmate ik er langer ik terugkijk. We lezen over een stel dat elkaar na jaren waarin ze elkaar af en toe zagen eindelijk vindt. Over hoe zij zichzelf als schrijver en kunstenares maar ook elkaar ontdekken. Doordat ze elkaar vinden aan het begin was het net of het boek met het eind begint, wat vaak maakte dat ik me afvroeg waar het nou heen zou gaan.
De zinnen zijn wat kort, waardoor het wat nors, kortaf aanvoelt allemaal, terwijl het over de liefde zou moeten gaan. Ook snapte ik meerdere handelingen van de hoofdpersonen eigenlijk niet en dat leest niet zo lekker.
Bij vlagen was het wel mooi, vooral de wat meer filosofische stukken, maar die waren er echt te weinig om me voldoende te kunnen boeien. Het einde was gelukkig sterk, dus ik ben blij dat ik de moeite heb genomen het uit te lezen.
Įsigijusi H. Wassmo „Mano žmogus“, pirmiausia antrą kartą „sukirtau“ „Septintąjį susitikimą“, kuri yra pirmoji šios dviejų knygų serijos dalis.
Pirmąjį kartą „Septintąjį susitikimą“ skaičiau gal prieš dvidešimt metų ir ši knyga įstrigo kaip išskirtinis meilės romanas, kurių, šiaip jau, nelabai renkuosi. Be to, šios romanas buvo toks ne „wassmiškai“ viltingas – kaip tas sapnas apie mums skirtą žmogų, kurio veido sapne nematai, bet žinai, kad jis kažkur yra... ir pabundi su apsalusia širdimi.
Skaičiau interviu su rašytoja apie tai, kodėl ji ėmėsi antrosios romano dalies. Pasirodo, jos vyras įkalbėjo parašyti meilės romaną, kurių ji iš principo buvo nusprendusi nekurti. Labai prijaučiu šiam požiūriui, ir, tiesa sakant... manau, kad rašytojai nereikėjo leistis būti vyro įkalbėtai.
Jei „Septintasis susitikimas“ pasibaigė su jaudinančiu pažadu, jog, veikiausiai, Rutos ir Gormo meilės istorija visgi turės ateitį ir paliko patiems skaitytojams spėlioti, kaipgi ta meilė rutuliosis, antroji knyga... mane nuvylė.
Negaliu sakyti, kad skaityti buvo neįdomu, tačiau paėmus antrąją knygą iš karto po pirmosios, jausmas buvo kažkoks ne toks. Pirma, gal sakiniai ne taip „skaniai“ sulipdyti, gal vertimas ne toks melodingas ir plaukiantis kaip kad pirmoje knygoje. Bet strigau jau vien su pačiu tekstu.
Antra, na nepajutau to, ką norėjo parodyti H. Wassmo. O tikslas buvo aiškus: du žmonės pradeda lipdyti santykius savo viduramžyje, derina gyvenimo įpročius, neatsisakydami savo vidinio „aš“ esmės. Visą laiką skaitant buvo apnikęs jausmas, lyg Gormas su Ruta kartu – tik dėl pačios meilės, kažkokios iliuzijos, apie kurią svajojo nuo pirmojo susitikimo vaikystėje.
Atrodytų, brandžiame amžiuje turėtum tapti geriausias draugais, tačiau knygoje labiau jautėsi charakterių atskirumas – kad jie paprasčiausiai nieko nežino vienas apie kito vidų, svajones, norus ir tikslus. O laikosi kartu iš baimės prarasti „savo gyvenimo meilę“, apie kurią tiek svajota.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Langsommelig og tung bog. Der sker ikke meget. Der ligger en melankoli over hele bogen. Den har gode passager om det at have et “mit menneske” i sit liv og alligevel være et frit menneske. For mig var der for meget om kunst, som jeg ikke helt kunne forholde mig til. Måske er jeg ikke akademisk nok i min tankegang til rigtigt at sætte pris på bogen. Jeg har lyttet til bogen på Mofibo. Oplæser passede perfekt til bogens indhold (med sin efter min mening affekterede stemme)
Un beau roman sur l’amour après une vie passée. Les thèmes abordés sont entre autres : la solitude, les retrouvailles, le courage, la reconstruction et l’indépendance. Les personnages sont intéressants et touchants à leur manière, l’art a une place centrale dans la trame et l’histoire se déroule sur plusieurs décennies. J’ai bien aimé le style d’écriture, à l’image que je me fais de la Norvège : réservé et chaleureux, respectueux et fort.
“Mano tikslas-gyventi kartu su ta,kurią myliu, ir tuo pat metu žinoti, kad abu privalome daryti tai, kas mus uždega”
“Meilė ya mirtinai pavojinga dovana.”
Wassmo knygos negali nepatikti. Jos sodrios, tirštos, išjaustos. Ši tikrai neprilygsta Dinos trilogijai,bet nepaisant to, vis tiek yra skaudžiai tikra ir savotiškai artima. Meilė subrendusi, užaugusi, išlaukusi savo tikrojo laiko. Ruta ir Gormas tikrai nebe jaunuoliai, bet jau negalintys gyventi be vienas kito . Toks gyvenimiškai tikras meilės romanas.
Dit is het verhaal van de liefde tussen Rut,schilderes,en Gorm,eerst koopman,daarna student en schrijver. Een standvastige maar niet eenvoudige liefde tussen een man die perfect zijn weg vindt in het leven,en een vrouw die leeft voor haar kunst. Op het tweede plan speelt ook de stormachtige relatie van Siri,dochter van Gorm,en Tor,zoon van Rut,en zoontje Adam. Twee heel belangrijke rand personages:zus Marianne voor Gorm en AG uit Berlijn voor Rut. Donker einde. De roman situeert zich in noord-Noorwegen, en vooral in Oslo. Mooi opgebouwde roman. ps:das Mänchen ist grün.
Tiek pirma knyga “Septintas susitikimas”, tiek ši - nuostabios. Galvojau, kad autorė jau nieko naujo ir įdomaus antroje dalyje nepateiks. Klydau. Jei pirmoje dalyje labiausiai skaitytoją jaudino tie septyni, vis kas kelis metus pasikartojantys susitikimai, šioje dalyje vienas kito ieškojimas baigiasi ir nusistovi sėslūs santykiai. Kas gal atrodytų turėtu būti nuobodu. Tačiau, priešingai, vienas kito ir savęs pažinimas, supratimas ir meilė kasdienybėje. Buvo gyvenimiška, žavinga, įdomu. Ir toliau skaitysiu Wassmo.
Prachtig en intens. Een beschrijving van een relatie, een liefde, die in mijn ogen ideaal is. Waarin mensen bij machte zijn om over hun eigen schade en onzekerheden te stappen wanneer de ander hen nodig heeft en zo het beste in elkaar naar boven te laten komen.
Eigenlijk 4 sterren, want best wel goed en mooi, máár door de één of andere onduidelijke reden had ik het helemaal niet voor het personage Rut, ze ergerde me te vaak.
Ilgą laiką Jiems nereikėjo žinoti, kokioje dimensijoje balansuoja jų santykiai, nes jie vienas kitam tebuvo svajonė ir niekas daugiau. O tokios svajonės, nors ir liūdina, bet nieko neįpareigoja. Kai vieną dieną jis atsikrausto į jos namus su visam, svajonės virsta realybe ir reikia abiem išmokti su jomis gyventi. Būti kartu ir išlaikyti sąvastį. Brandžiame gyvenime nelengva pripažinti jausmą ir įterpti kitą žmogų, kad ir kaip labai geidžiamą, į savo nusistovėjusią tvarką ir rutiną. Kitas aspektas, kuris buvo labai įdomus man - vyro virsmas. Gormas Grandė meta vadovavimą prekybos kompanijai ir per visą šalį atsibeldžia ne tik genamas meilės, bet ir nusprendęs studijuoti literatūrą. Dėl šito aš jį kaip niekas kitas suprantu. Aišku aplinkybės sukrinta dėkingai, nereikia sukti galvos dėl darbo ir pajamų. Smagu kai lūkesčiai išsipildo su kaupu. Smagu skaityti kaip derina gyvenimą dailininkė ir rašytojas, kaip menas paveikia kiekvieną iš jų. Kaip kartais tenka atsitraukti ir duoti kitam erdvės. Bet labiausiai įsiminė knygoje tūnantis netikrumas ir baimė, ši rašytoja tokia nenuspėjama, kad skaitydamas negali atsipalaiduoti, neapleidžia jausmas, kad tuoj ims ir atsitiks kažkas blogo. Tai kiek gadina brandžios meilės odę.
Ik hou globaal echt van de romans van Herbjørg Wassmo. Deze roman waarin een zoektocht naar liefde en kunst centraal staan, speelt zich af in een eerder recent verleden.
Geregeld wordt er gewisseld tussen het vertelperspectief van Gorm en dat van Rut, wat voor meer diepgang zorgt.
Ook gevoelens van schuld duiken in het verhaal op, zowel bij Gorm als bij Rut.
Wassmo slaagt er op haar leeftijd nog altijd in om de lezer mee te slepen, met een aantrekkelijke inhoud en een knappe taal .
Ei bok som går sakte, og der det samtidig skjer mykje og lite på ei gong. Om du nokon gong skulle ynskje du kunne få innblikk i begge sidene i eit forhold så er dette ei forteljing som byr på det. Sjølv om eg ikkje heilt veit korleis den skulle ha blitt kortare, så blei den litt lang - og kanskje litt vel mange store negative hendingar - men samstundes så følgjer ein nesten heile livet til to karakterar.
- Abandon - J'ai tenu presque 250 pages et j'arrive à un point où je deteste l'écriture qui tourne autour du pot pendant 5 siècles pour décrire deux personnes qui parlent de banalités. Je ne comprends pas ce livre