What do you think?
Rate this book
სამყაროს პატარა ცენტრი - იდეის პრაქტიკოსის ჩანაწერები
Kad rastųsi mažasis pasaulio centras, negana administraciniame žemėlapyje aptikti apleistą ir pamirštą pasienį. Jei nebus žmogaus, turinčio idėjų ir žinančio, kaip jas įgyvendinti, nieko neatsiras.
Viešojo intelektualo įsipareigojimas, Czyżewskio supratimu, yra įrodinėti, jog idėjų praktika įmanoma, jog galima savo pavyzdžiu skleisti tikėjimą nepraktiško, bet paveikaus gyvenimo kuo toliau nuo didžiojo Centro grožiu. Su viena absoliučia sąlyga, kad Centras perkeliamas į patį idėjomis tikinčio individo vidų, o perkėlimo kaina – nuolatinis įsipareigojimas ir atsakomybė už viską, kas darosi mūsų pasaulyje.
Egidijus Aleksandravičius
Viešojo intelektualo įsipareigojimas, Czyżewskio supratimu, yra įrodinėti, jog idėjų praktika įmanoma, jog galima savo pavyzdžiu skleisti tikėjimą nepraktiško, bet paveikaus gyvenimo kuo toliau nuo didžiojo Centro grožiu. Su viena absoliučia sąlyga, kad Centras perkeliamas į patį idėjomis tikinčio individo vidų, o perkėlimo kaina – nuolatinis įsipareigojimas ir atsakomybė už viską, kas darosi mūsų pasaulyje.
Egidijus Aleksandravičius
200 pages, Paperback
First published January 1, 2017
5 people are currently reading
44 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
September 18, 2025
Labai šiems neramiems laikams reikalingas lenkų kultūros aktyvisto tekstas apie gyvenimą paribyje - Seinuose, kur susikerta lenkiškos, lietuviškos, baltarusiškos, rusų sentikių ir jau sunaikintos žydų tapatybės. Tai esė ne tik apie aktualios kultūros kūrimą ne kažkur centre, kur tai įprasta ir nesudėtinga, bet atradus vietą nedidelėje bendruomenėje su čia gyvenančiais žmonėmis. Dar svarbesnė šių kultūros žmonių misija - tiltų statyba. Tiltų tarp skirtingų bendruomenių, kartų, požiūrių. Tiltas čia tampa nuostabia metafora, padedančia suprasti, kaip svarbu suprasti kitą, jį priimti kaip savą. Nelengva, bet būtina ne statyti tvirtoves, o kaip tik jas atverti ir nuo vienos iki kitos nutiesti tolerancijos, pagarbos, supratimo tiltą, kuris padėtų naikinti neapykantą, panieką ir kerštą. Puiki knyga, kalbanti apie širdžių atvėrimą ir bendrystę.
March 17, 2021
Kas lieka, kai nepriimame nacionalizmo ir modernaus kosmopolitizmo? Kas yra įsišaknyti į gimtinės peizažą?
August 30, 2025
Jau seniai neskaičiau intelektualinės eseistikos, gal tik Norvilą, kuris galiausiai patiko. Bet Norvilas buvo aiškiau sukonstruotas, aiškiau išdėstęs save prieš ir už įvairias įtampos zonas, sykiu lokalesnis. Czyzewskis - labai poetiškas ir aforistiškas Donskio / Miloszo tipo eseistas, kuris mąsto apie regiono lygmens klausimus, bet taip abstrakčiai ir metaforizuotai, kad bent jau man skaityti sunku. Pradėjusi iškart suvokiau, kad knygą galbūt suprasčiau skaitydama antrą kartą, bet turbūt neskaitysiu. Nu tai va.
Be konteksto tekstus suprasti nelengva, Aleksandravičiaus įvadas to konteksto beveik neduoda, tik galima pasijuokti, kai jis stumia ant "akademinių gaujų" ir žmonių, kurie "mėgaujasi galia". Bet lydimasis straipsnis gale, parašytas Przemyslawo Czaplinskio, visas Czyzewskio idėjas išdėsto glaustai, nusako jų raidą ir kontekstą, nurodo tekstų parašymo metą, faktiškai galima vien jį ir skaityti, jei nesi tokio stiliaus mėgėja.
Nors gal toks stilius - natūralus, kai bandai į žodžius sudėti tai, ką daugelį metų darei intuityviai, kaip Czyzewskis kad XX a. 9 dešimtmety įsikūrė dabartiniame Lietuvos ir Lenkijos paribyje, įkūrė ir daugelį metų ten palaikė kultūrinį centrą "Paribys", įvairias jo veiklas, festivalius, galiausiai švietimą ir taip ugdė savitą krašto bendruomenę. Galvojau, ar Lietuvoje yra tokių ryškių centrų, nesumąsčiau - galbūt tiesiog nežinau, gal tokios buvo Donskio vadovaujamos vaikų stovyklos ar tokie projektai kaip "Anima" mokykla ar "Atgaja", galbūt tokie būtų tęstiniai humanitariniai renginiai - "Santara-Šviesa", "Baltos lankos" ir pan., o gal, iš kitos pusės, Mišinienės ir a.a. Bliumenzonienės veikla. Kita vertus, nesugalvojau analogo, kuris apimtų ir įvairaus amžiaus edukacijas, ir bendruomenės kūrimą bei palaikymą, ir galiausiai nuolatinį savo tapatybės perkvestionavimą. Ne tai kad būtinai reikėtų rasti analogą, tačiau bandau suprasti, ką reiškia tokią veiklą paversti tekstu. Natūralus žingsnis, atrodo, būtų rašyti labiau politinius tekstus (gal Czyzewskis ir tokius rašė, tik sudarytojai neatrinko??), o ne užsiimti metaforos ir modelio ieškojimu/kūrimu; gal tokie tekstai būtų vienadieniškesni, o štai dabar turime knygutę su apmąstymais, kas yra paribys ne kaip skirtis, bet kaip produktyvi erdvė, kas yra tiltų statytojai ir kaip tiltas leidžia sugrįžti į praeitį, tačiau ne likti jos apribotiems, bet, priešingai, joje rasti įkvėpimo atsiverti dabarčiai, galiausiai apie kaimynystę, negrįstą atskirtimi, apie toleranciją, apie Vidurio Europą kaip vieną iš šių idėjų realizacijų. Czaplinskis lygina Czyzewskio vartojamą regiono sampratą su Kunderos; kaip suprantu, Czyzewskis - arčiau žemės ir aktualesnis šiandienai.
Galbūt ši eseistika atrodys produktyvesnė toms skaitytojoms, kurios ieško geopolitikos apmąstymų ir metaforų, gal - labiau kultūrologinės literatūros skaitytojoms. Aš pati dažnai kliuvau už neskaidrių vietų: jei vienas sakinys būdavo pernelyg abstraktus, tai kitas būdavo suprantamas tik tam tikrame kontekste, kurio aš neišmanau. Štai pavyzdžiui:
Ar čia reikia suprasti, kad "Paribyje" viskas taip gyvybinga ir niekas taip nebesivadovauja skirtimis, kad visiems vienodai, kokios pamaldos kokioj šventovėj? Ar čia Lomžos vyskupo kažkokia specifika, gal jis antisemitiškas? Gal tiesiog aš per mažai žinau ar mąstau, kad suprasčiau.
O čia - pavyzdys tokio poetizavimo, kurį skaičiau gal net dar sunkiau, tiesiog pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo:
Į kitą temą - visai neužfiksavau, kad Benjaminas, rašydamas apie bastūną, abu priešinamus žmonių tipus įrėmino kaip "dviejų rūšių pasakotojus, kuriems priskyrė teisę regzti tikrą istoriją" (p. 196) - labai įdomu, norisi vėl prie jo grįžti, visiškai nebuvau pagavusi to erdvės patirties būdo kaip pasakojimo legitimacijos.
Įdomi knyga svarstant apie intelektualines tapatybes, įdomu galvoti, kaip paribio / tiltų statytojų modelis atrodytų šalia jau vėžinto nuvėžinto LDK atkūrimo mito, kurį Czyzewskis turbūt taip pat priskirtų lūžio laikų kultūrai. Džiaugiuosi, kad perskaičiau, tik biški gaila knygos, kuri mano rankose nenukrito, kaip sakoma, į derlingą dirvą, tiesiog liko perbėgta akimis, o metaforos buvo daugiau mažiau pamirštos. Ir visgi galvojant apie lietuvišką intelektualinės eseistikos kontekstą ši atrodo svari ir rimta.
Be konteksto tekstus suprasti nelengva, Aleksandravičiaus įvadas to konteksto beveik neduoda, tik galima pasijuokti, kai jis stumia ant "akademinių gaujų" ir žmonių, kurie "mėgaujasi galia". Bet lydimasis straipsnis gale, parašytas Przemyslawo Czaplinskio, visas Czyzewskio idėjas išdėsto glaustai, nusako jų raidą ir kontekstą, nurodo tekstų parašymo metą, faktiškai galima vien jį ir skaityti, jei nesi tokio stiliaus mėgėja.
Nors gal toks stilius - natūralus, kai bandai į žodžius sudėti tai, ką daugelį metų darei intuityviai, kaip Czyzewskis kad XX a. 9 dešimtmety įsikūrė dabartiniame Lietuvos ir Lenkijos paribyje, įkūrė ir daugelį metų ten palaikė kultūrinį centrą "Paribys", įvairias jo veiklas, festivalius, galiausiai švietimą ir taip ugdė savitą krašto bendruomenę. Galvojau, ar Lietuvoje yra tokių ryškių centrų, nesumąsčiau - galbūt tiesiog nežinau, gal tokios buvo Donskio vadovaujamos vaikų stovyklos ar tokie projektai kaip "Anima" mokykla ar "Atgaja", galbūt tokie būtų tęstiniai humanitariniai renginiai - "Santara-Šviesa", "Baltos lankos" ir pan., o gal, iš kitos pusės, Mišinienės ir a.a. Bliumenzonienės veikla. Kita vertus, nesugalvojau analogo, kuris apimtų ir įvairaus amžiaus edukacijas, ir bendruomenės kūrimą bei palaikymą, ir galiausiai nuolatinį savo tapatybės perkvestionavimą. Ne tai kad būtinai reikėtų rasti analogą, tačiau bandau suprasti, ką reiškia tokią veiklą paversti tekstu. Natūralus žingsnis, atrodo, būtų rašyti labiau politinius tekstus (gal Czyzewskis ir tokius rašė, tik sudarytojai neatrinko??), o ne užsiimti metaforos ir modelio ieškojimu/kūrimu; gal tokie tekstai būtų vienadieniškesni, o štai dabar turime knygutę su apmąstymais, kas yra paribys ne kaip skirtis, bet kaip produktyvi erdvė, kas yra tiltų statytojai ir kaip tiltas leidžia sugrįžti į praeitį, tačiau ne likti jos apribotiems, bet, priešingai, joje rasti įkvėpimo atsiverti dabarčiai, galiausiai apie kaimynystę, negrįstą atskirtimi, apie toleranciją, apie Vidurio Europą kaip vieną iš šių idėjų realizacijų. Czaplinskis lygina Czyzewskio vartojamą regiono sampratą su Kunderos; kaip suprantu, Czyzewskis - arčiau žemės ir aktualesnis šiandienai.
Galbūt ši eseistika atrodys produktyvesnė toms skaitytojoms, kurios ieško geopolitikos apmąstymų ir metaforų, gal - labiau kultūrologinės literatūros skaitytojoms. Aš pati dažnai kliuvau už neskaidrių vietų: jei vienas sakinys būdavo pernelyg abstraktus, tai kitas būdavo suprantamas tik tam tikrame kontekste, kurio aš neišmanau. Štai pavyzdžiui:
Po vieno "Paribio" renginio, "Susitikimas su Kitu", regioninėje spaudoje pasirodė žinių ir apie tai, kad, baigiantis visam renginiui, Lomžos vyskupas aukojo mišias Seinų sinagogoje. Tai, kad po šių klaidinančių žinių nepasirodė jokio paneigimo, skaitytojai nereikalavo jokio pasiaiškinimo ir niekas neprotestavo, mūsų manymu, liudija, jog buvo patikėta, kad ten, kur veikia "trenktatikiai", viskas įmanoma. (p. 84)
Ar čia reikia suprasti, kad "Paribyje" viskas taip gyvybinga ir niekas taip nebesivadovauja skirtimis, kad visiems vienodai, kokios pamaldos kokioj šventovėj? Ar čia Lomžos vyskupo kažkokia specifika, gal jis antisemitiškas? Gal tiesiog aš per mažai žinau ar mąstau, kad suprasčiau.
O čia - pavyzdys tokio poetizavimo, kurį skaičiau gal net dar sunkiau, tiesiog pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo:
Paribys priverčia žmogų patirti nuolatinio išmėginimo per nepavykusius susitikimus būseną nuolatinio išmėginimo per nepavykusius susitikimus būklėje; jis lemia, kad jie įvyksta, taigi jie bėga taku, įtraukdami mus į savo dramą. (p. 158)
Į kitą temą - visai neužfiksavau, kad Benjaminas, rašydamas apie bastūną, abu priešinamus žmonių tipus įrėmino kaip "dviejų rūšių pasakotojus, kuriems priskyrė teisę regzti tikrą istoriją" (p. 196) - labai įdomu, norisi vėl prie jo grįžti, visiškai nebuvau pagavusi to erdvės patirties būdo kaip pasakojimo legitimacijos.
Įdomi knyga svarstant apie intelektualines tapatybes, įdomu galvoti, kaip paribio / tiltų statytojų modelis atrodytų šalia jau vėžinto nuvėžinto LDK atkūrimo mito, kurį Czyzewskis turbūt taip pat priskirtų lūžio laikų kultūrai. Džiaugiuosi, kad perskaičiau, tik biški gaila knygos, kuri mano rankose nenukrito, kaip sakoma, į derlingą dirvą, tiesiog liko perbėgta akimis, o metaforos buvo daugiau mažiau pamirštos. Ir visgi galvojant apie lietuvišką intelektualinės eseistikos kontekstą ši atrodo svari ir rimta.
November 21, 2025
nesupratau kam šita knyga? tiek laiko bandžiau ikirsti, bet sunkiai, o pasirodo paskutinį skyrių galima buvo paskaityti ir viskas. 😂 labai aiškiau nepasidarė
Displaying 1 - 5 of 5 reviews