What do you think?
Rate this book


141 pages, Kindle Edition
First published January 1, 1990
Sapnavo pastatą, kurio viršuje miegojo, ne tokį, koks bus vėliau, jau užbaigtas ir apgyvendintas, bet dabartinį, dar tiktai statomą. Tai buvo ramus vaizdas, be nerimą keliančių pranašiškų ženklų ar vizijų, beveik atkartojantis tikrovę. Bet tarp sapno ir tikrovės visada išlieka tam tikras skirtumas, tuo labiau pastebimas, kuo mažiau jie kontrastingi. Šiuo atveju skirtumas atsispindėjo architektūroje, kuri pati yra jungiamasis ryšys tarp to, kas buvo jau pastatyta, ir to, kas dar tiktai bus. Tiltas tarp šiųdviejų sąvokų buvo trečioji – neužbaigta statyba.
Neužbaigtumas būdingas tiems menams, kuriems įgyvendinti reikalingas daugelio žmonių apmokamas darbas, medžiagų pirkimas, brangios įrangos naudojimas ir panašiai. [...] Bet galima įsivaizduoti meną, kuriame beveik išnyksta tikrovės apribojimai, kuriame tarp to, kas užbaigta, ir to, kas neužbaigta, nėra skirtumo, kuris tampa realiu menu akimirksniu, be jokių vaiduoklių. Turbūt esama tokio, ir tai – literatūra. (p. 66-67)
Tas butų apžiūrinėjimas kiekviename aukšte nuo vieno galo iki kito jas paskatino apsvarstyti dvi ne be priežasties jas dominusias temas – mediciną ir santuoką. Inesa Vinjas buvo aistringa homeopatijos šalininkė ir kiekviena proga karštai ją rekomenduodavo, apie savo pažįstamą seneliuką homeopatą kalbėdavo kaip apie kokį šamaną, kuris tiksliomis ir menkutėmis dozėmis galįs išgydyti bet ką. Svainė Eliza, nors ir nebuvo tradicinės medicinos šalininkė (pripažino, kad neverta jos palaikyti, tai tesąs verslas), vis dėlto teikė šiai pirmenybę, nes įsitikinimus pakeisti sunku. Yra žmonių, kurie tiesiog netiki tuo, kalbėjo ji, ir aš esu viena iš jų. Bet galėtum pasistengti! – įtikinėjo Inesa. Jei užtektų tik pasistengti, jau būčiau tai padariusi – vien dėl to, kad įtikčiau tau, atsakė Eliza. Nereikia jokių pastangų, brangioji, tiesiog patikėk! O Eliza: bet reikia pasistengti. O jeigu netiki – nieko nebus. Eliza, brangioji, aš tikrai negaliu tavęs suprasti, nors ir mėginu, prisiekiu. Na, o kas būtų, jei tiesiog išbandytum tą paslaugą? Visas pokalbis buvo, galima sakyti, abstraktus, nes nė viena iš jų nesirgo ir nė nemanė, kad serga. Turbūt dėl to ir galėjo apie tai svarstyti. Klausyk, Inesa, homeopatija ar bet kuris kitas magiškas vaistas veikia tik tuos, kurie juo tiki. Eliza, bet tu labai klysti! Daugybė žmonių, kurie netikėjo, buvo išgydyti. Tikrai? Bet argi nepatikėjo vėliau? Žinoma, patikėjo, kodėl neturėtų? Tą ir turiu omenyje: reikia tikėti, nesvarbu, anksčiau ar vėliau. Juk tai ne tas pats! Nesvarbu; mane įtikins tik tas, kuris visiškai netiki, kuris buvo išgydytas ir toliau netikėjo. Bet tai neįmanoma! Būtent – pameni, ką tau sakiau? (p. 96-97)


The dusk was provisional, indifferent, subtle; its compartments of light were home to no one, for the moment, but anyone could see their image cut out of a photograph and stuck to the beautiful heavenly roof.It made a lot of sense when I read of Aira's 'constant flight forward' in his writing. I find the resulting effect of his form of composition to be alternately distracting and mesmerizing. The aimlessness, the digressions, they can either overwhelm or carry along. It depends on whether I've successfully made it into Aira's hypnotic, dreamlike space. There was at least one section here where I had to put the book down because I knew I wasn't there and, particularly considering the book's brevity, it seemed wrong to continue. There is a melancholic heaviness about this one; perhaps it's the oppressive Buenos Aires sun beating down upon the little unfinished apartment perched atop that towering unfinished building. Or perhaps it is the presence of Patri herself, and the ghosts that surround her.