What do you think?
Rate this book
Nekalto prasidėjimo
Jaunas poetas kalba apie paprastus, bet amžinus dalykus: meilę, mirtį, draugystę, tėvynę, vienišumą. Žodis taupus, stilius modernus, apstu užuominų, nutylėjimų, ironijos. Pakankamai daug erdvės palikta apmąstymams, asociacijoms.
95 pages, Paperback
First published January 1, 1999
3 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
February 4, 2024
Žavi pirmoji R. Kmitos eilėraščių rinktinė. Nors man sunku tapatintis su kaimo tema (tiesa, ji čia ne vienintelė), idiliškumas ir ironiškas šypsnis persiskaitė neatgrasiai. Patiko eilėraštis „Vidudienis“, kuris taip saldžiai įvaizdina laiką sodyboje:
„Baltomis užuolaidėlėmis pasipuošęs
medinis pakrypęs namas
snaudžia pietų saulėje.
Katinai subėgo žaisti į kviečius,
tyliau krinta persirpusios kriaušės,
surimtėja vėjas, o buvo įkaušęs.
Triukšmauti griežtai draudžiama.“
Lengvai nustebino pasirinkimų pertekliaus šiandienai keistai susišaukiantis eilėraštis be pavadinimo:
„Koks beviltiškas tada vaikščiojai!
Sakei, galima parsiduoti velniui,
bet negalima parsiduoti Dievui.
Kam tau parsidavinėti, klausė tavęs.
Atsakei: aš tik norėjau pasirinkimo.“
O dar! O dar! Labai gražus ir idiliškas pasirodė šis:
„Besėdėdami prie jūros
iš to neveikimo
išsitraukėm šachmatus,
stumdėmės eilutėmis
apie jūrą ir smėlį.
Išėjo juokingai gražiai –
banguota lenta,
šalia jūra languota.“
Kažkaip juokingai ilgu pasidarė vasaros. Keisčiausia, kad beskaitant Kmitos eilės pasidarė ilgu geros kompanijos, su kuria gera tylėti, o tylint gera ir nieko neveikti, bimbinėti.
„Baltomis užuolaidėlėmis pasipuošęs
medinis pakrypęs namas
snaudžia pietų saulėje.
Katinai subėgo žaisti į kviečius,
tyliau krinta persirpusios kriaušės,
surimtėja vėjas, o buvo įkaušęs.
Triukšmauti griežtai draudžiama.“
Lengvai nustebino pasirinkimų pertekliaus šiandienai keistai susišaukiantis eilėraštis be pavadinimo:
„Koks beviltiškas tada vaikščiojai!
Sakei, galima parsiduoti velniui,
bet negalima parsiduoti Dievui.
Kam tau parsidavinėti, klausė tavęs.
Atsakei: aš tik norėjau pasirinkimo.“
O dar! O dar! Labai gražus ir idiliškas pasirodė šis:
„Besėdėdami prie jūros
iš to neveikimo
išsitraukėm šachmatus,
stumdėmės eilutėmis
apie jūrą ir smėlį.
Išėjo juokingai gražiai –
banguota lenta,
šalia jūra languota.“
Kažkaip juokingai ilgu pasidarė vasaros. Keisčiausia, kad beskaitant Kmitos eilės pasidarė ilgu geros kompanijos, su kuria gera tylėti, o tylint gera ir nieko neveikti, bimbinėti.
Displaying 1 of 1 review