Taip pat labai trumpa istorija (apimtimi panaši į Septintoji taisyklė), bet šįkart su labai ryškia sąsaja su Tamsa ryja tamsą - perskaičiau ir pagalvojau: "Tai štai kaip čia!".
Ko iš Gintauto neatimsi, tai talento rašyti lengvą, įtraukiantį siužetą: istorija tekla lengvai ir sklandžiai verti puslapį po puslapio, o tada nustembi, kai ši ima ir pasibaigia. Kai kurie vaizdiniai, pavyzdžiui, kai tetulė pridega teisėjai pypkę, taip pat labai gyvi ir įsimenantys.
Vis dėlto dalis to lengvumo ir įtraukumo „suvalgo“ atmosferą. Kūrinys pralekia taip ir nestabtelėjęs prie nė vieno personažo. Nei tetulė, nei teisėja, esanti viso kūrinio centre, nei Murzė-ar-Tylenė kūrinyje taip ir neatsiskleidžia. Viena dinamiška scena keičia kitą, o istorija nė akimirkai nestabteli, drauge šykštėdama bet kokių detalių apie personažus.
Ko gero, gardus saldainis visiems veiksmo mylėtojams, ypač belaukiantiems Umbros tęsinio. Man gi vis viena lieka mintis, kad ši istorija galėjo suskambėti daug geriau. Galbūt ji visai kitaip skaitytųsi ne kaip atskiras kūrinys, o kaip dalis pagrindinio siužeto.