Laura Madeleine. KATĖ, IŠGELBĖJUSI KALĖDAS
Nebetikiu tais, kurie sako, kad jiems nepatinka šv. Kalėdų laikotarpis. Ką norite, tą sakykite, tačiau akimirka, kai miestas pasipuošia savo gražiausiais apdarais, rodos, net linksmiau gyvent pasidaro toje mus gaubiančioje tamsoje. Lengviau šypsotis sau ir kitiems, noriai krėsti pokštus ir dovanoti mielus niekučius, pasidabinti išorėje ir spindėti iš vidaus.
Aš tikiu stebuklais. Tuomet, kai į langus pasibeldžia lapkričio šaltukas, aš nekantriai spirgu, kada darbe galėsime traukti burtus, kada įsiskaus galva ne nuo darbinių ar šeimyninių rūpesčių, o nuo malonių „kaip nustebinti, ką dovanoti“ minčių, kada pagaliau galėsiu sužiūrėti „Vienas namuose“, paleisti per grotuvą marajų kerių ir maiklų bublių baladžių ir, kaip pridera knygų žiurkinui, paimti į rankas mielą kalėdinę istoriją.
Man, kaip leidykloje dirbančiai personai, šv. Kalėdos ateina anksčiau ir netikėtai. Rodos, kad jau ilgokai neturėjome progos išleisti knygos šventiniam sezonui, bet, tenka pripažinti, kad šiais metais leidyklos kolektyvas neturėjo kur dėtis – į rankas gavome Lietuvos skaitytojams gerai pažįstamos autorės Lauros Madeleine romano „Katė, išgelbėjusi Kalėdas“ rankraštį. Na, o tuomet prasidėjo tikri stebuklai.
Autorė šią knygą parašė kitu slapyvardžiu – Lili Hayward, bet būtent Lietuvoje ji leido naudoti jos taip visiems gerai žinomą – Laura Madeleine. Stebuklai tuo nepasibaigė, kadangi dėka leidyklos komandos, talentingos vertėjos Augustės, kruopščių redaktorės Vaivos ir korektorės Miglės, knygą Lietuvos skaitytojai turėjo progos įsigyti ir perskaityti savaite anksčiau nei visas pasaulis. Pripažinkime, taip retai kada taip nutinka, jog vertimas pasiekia skaitytojus greičiau nei originalas. Argi ne tikras stebuklas?
„Katė, išgelbėjusi Kalėdas“ yra tai, ko reikia mums kiekvienam: miestelio, kuriame prisiglausti gera ir malonu, draugų ir bičiulių, visados pasiruošusių pagelbėti, ypatingos katės (na, nebent esate alergiški, tuomet jums tikrai jos nereikia), galinčios ištirpdinti net šalčiausią širdį bei čionykščio folkloro, kuriame slypi tikra magija.
Jeigu gerai save prisimenu, kiekvienais metais prieš šv. Kalėdas perskaitau vieną kitą nuo šilumos sprogstantį romaną. Džiaugiuosi, kad šiais metais prie ypatingos katės istorijos bent dalele galėjau prisidėti ir aš (buvau „paskutinioji akis“ prieš iškeliaujant knygai į spaudą). Skaitant šypsojausi, o užvertus puslapį įsikvėpiau. Pamenu, kai nenustygau vietoje ir nesusilaikęs brūkštelėjau knygos vertėjai žinutę „Puikus vertimas, brangioji. Labai lietuviškai kaimietiškai šilti žodžiai. Puikuma!” Išties, puikuma. Šioje istorijoje rasime taip visiems šiais laikais pažįstamą perdegimą nuo darbo, atitolusias gimines, keistuolius miestiečius bei dar keistesnes aplinkybes. Tik, vis dėlto, skaitydami šią istoriją neliūdėsite – istorijoje juntamas taurumas, jaukumas ir paprastumas užliūliuos.
Žmogui reikia kuo nors tikėti. Ir aš tikiu, kad šiame romane žmonių gerumas yra užkrečiamas, susitelkimas vardan vieno bendro tikslo yra iš klumpių verčiantis ir Murkės personažas kaip koks pistacijų skonio saldėsis – nepaleidžiamas iš rankų. Rodos, kad daug laiko esu praleidęs interneto platybėse žiūrėdamas į katučių filmukus, tačiau skaityti knygą, kurioje katė tokia charakteringa, tokia žavinga, tokia gudri buvo įdomi patirtis. Tikrai, kad ypatinga katė ta Murkė.
Rekomenduoju, bičiuliai. Akimirkai prisiimsiu daktaro vaidmenį ir išrašysiu Jums visiems receptą. Vartokite „Katę, išgelbėjusią Kalėdas“ vieną valandą per dieną iki pat šv. Kalėdų, o geriau – iki Naujųjų metų. Galimi šalutiniai poveikiai: irzlumą pakeis mielumas, nuovargį pakeis energijos pliūpsnis, pyktį nuginkluos šypsena, grinčizmą nustelbs noras dovanoti, o širdis prisipildys šilumos, jaukumo ir džiaugsmo. Ir, prieš vartojant būtina pasitarti su knygyno ar bibliotekos darbuotoju – gali nutikt taip, jog kelio atgal nebebus.