What do you think?
Rate this book
Trisdešimt
Aplinkiniai dažnai teigia, kad moteriai iki trisdešimt reikėtų kažkur suspėti, ką nors jau būti nuveikus, nusipirkus, pagimdžius. O jei nespėjai – kas tada? Artėjant šiam neva lemtingam gimtadieniui, romano herojė Jurga ieško savęs, meilės ir gyvenimo prasmių Londone. Tuo tarpu paraleliškai, lyg Jurgos svarstymų paikumo atsvara, veriasi sudėtingas jos prosenelės gyvenimo tarpsnis tarpukario Kaune.
„Kadaise, rašydama šią knygą, pati jutau amžėjimo nerimą. Tačiau jis tetruko tol, kol atsigręžiau į vieną svarbiausių savo giminės moterų – Salviną Jasiunskienę. Būdama tokio pat amžiaus, kokio sulaukusi aš svarsčiau, ką man mylėti ir kuo būti, kai užaugsiu, prosenelė gimdė per bombardavimus, slapstėsi nuo persekiojimo ir neteko beveik visko, kas jai buvo brangu. Kuo labiau domėjausi jos gyvenimo istorija, tuo stipriau suvokiau, kokia likimo malonė yra tiesiog ieškoti savęs, kai visa kita iš tiesų jau turi.“ – Vaiva Rykštaitė
Romanas „Trisdešimt“ 2018 m. apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija. Jūsų rankose – antrasis, po septynerių metų pasirodęs, šios knygos leidimas.
„Kadaise, rašydama šią knygą, pati jutau amžėjimo nerimą. Tačiau jis tetruko tol, kol atsigręžiau į vieną svarbiausių savo giminės moterų – Salviną Jasiunskienę. Būdama tokio pat amžiaus, kokio sulaukusi aš svarsčiau, ką man mylėti ir kuo būti, kai užaugsiu, prosenelė gimdė per bombardavimus, slapstėsi nuo persekiojimo ir neteko beveik visko, kas jai buvo brangu. Kuo labiau domėjausi jos gyvenimo istorija, tuo stipriau suvokiau, kokia likimo malonė yra tiesiog ieškoti savęs, kai visa kita iš tiesų jau turi.“ – Vaiva Rykštaitė
Romanas „Trisdešimt“ 2018 m. apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija. Jūsų rankose – antrasis, po septynerių metų pasirodęs, šios knygos leidimas.
183 pages, Hardcover
Published January 1, 2023
19 people are currently reading
271 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 73 reviews
September 6, 2020
4.5/5
Kaip toli galime pabėgti nuo savo šaknų, nuo praeities? Kiek nubėgę žinosime, kad jau pakanka? Kai būsime kitame mieste? Šalyje? Žemyne? Kuo pasireiškia savo prigimties rovimas su šaknimis? Ar pakanka pakeisti garderobą, kalbą, aplinką? Ir kada save pakeičiame, o kada jau prarandame? Ar noras gyventi taip, kaip gyvena kiti – nepagarba sau pačiam? O galir tiems, iš kurių atėjome? Savo identitetui? Ir kaip jį kuriame, kaip formuojame save, kaip asmenybę? Ar viskas užprogramuota praeityje? Nuoskaudose, kurias nešiojamės kaip akmenį užantyje, kurį vis dažniau norime paleisti ne į kitus, o į savo paties atvaizdą veidrodyje? Ir kaip dažnai veidrodžiu tampa žmonės, kuriais save apsupi? Kaip savęs nepamesti kitų lūkesčiuose, svajonėse, įsitikinimuose? Ir kas yra tik mūsų, asmeniška ir tik tavo, o kas nuo mūsų nebepriklauso, kai jaučiamės įsiskolinę – draugams, šeimai, visuomenei, o galiausiai ir tiesiog sau pačiam?
Beveik trisdešimtmetės emigrantės Jurgos istorija, priešinama ir gretinama su autorės senelių kančių Antrojo pasaulinio metais prisiminimais gali būti receptas katastrofai. Pagirių kamuojama Jurga, galvojanti apie vokiečių kalėjime laikomą senelį, lakūną Stasį, gali atrodyti absurdiškai, pretenzingai, nepagarbiai. Bet neatrodo. Vaiva Rykštaitė išlaiko tobulą pagarbos ir sveikos, neįžeidžiančios pajuokos balansą, kalbėdama apie tai, kas taip įprasta, taip bendražmogiška, taip pažįstama. Apie tuos, kurie kuria savo tapatybes ir kovoja prieš tas, kurios jiems primestos, kurie stato save, net jei vis atsitrenkia į suvokimą, kad tik vaikšto ratu – istorijos, visuomenės identiteto, giminės kilpose. Pagrindinė veikėja Jurga – tobula visuomenės chameleonė. Ji keičia save nuolatos ir tikslingai, su šaltu apskaičiavimu, bandydama pamiršti tai, kuo gimė, bandydama uždusinti savo vidinę emigrantę, Rytų Europietę britų apsuptyje. Pastaroji vis švysteli, vis prasprūsta – kartais mesdama užuominą į išdidžią Jurgos motę, dėvėjusią lapių apykaklę ir kentusią meilės išbandymus, o kartais blykstelėdama tarsi į šiuolaikinę moterį įdiegta, užprogramuota tarnyste prieš vyrus, neišrautą su šaknimis nei filosofijos studijų, nei tvirtų feministinių įsitikinimų. Vienu metu Jurga nenori gyventi laukdama vyro, tačiau jaučia, kad laikosi įsitempusi, sulaikiusi kvapą. Ir įtraukusi pilvą. Ji numoja ranka į artėjantį trisdešimtmetį, bet skaičiuoja iki jo likusias, jos kaip „tinkamos“ moters dienas. Ji skambina interneto tiekėjams, į banką ar į skambučių centrą ir paplonina balsą – gal kitame laido gale tas vienintelis, tas išrinktasis? Bet tuo pat metu žino, kad niekada nenorėtų būti su tuo, kuris sėdi skambučių centre. Jurga nutraukia toksiškus santykius su meilužiu, bet nyksta akyse, laukdama jo skambučio. Dalina pažadus remdamasi protu, tačiau juos laužo remdamasi širdimi. Ji pakankamai subrendusi, kad nebenorėtų pakeisti vyrų. Tačiau vis dar bando pakeisti save.
„Trisdešimt“ yra skiriamoji juosta tarp to, kas buvo ir to, kas yra. Tarp lūkesčių ir realybės. Vietomis net skausmingai atvira, badanti į visuomenės ydas ir klaidas, tokias bendražmogiškas, tokias pažįstamas. Nes romane viskas taip artima ir tobulai suprantama. Kiekvienam, kuris bandė pritapti kažkur kitur. Kiekvienam, kuris bandė save pakeisti. Kiekvienam, kuris vis tikrina savo paties galiojimo laiką – ar jau? Kuris ieško egzistencijos paribių ir užribių, balansuoja ant ribos ir tuo pat metu tiek bijo nukristi, tiek laukia laisvės, kurią jauti tik krisdamas.
Kaip toli galime pabėgti nuo savo šaknų, nuo praeities? Kiek nubėgę žinosime, kad jau pakanka? Kai būsime kitame mieste? Šalyje? Žemyne? Kuo pasireiškia savo prigimties rovimas su šaknimis? Ar pakanka pakeisti garderobą, kalbą, aplinką? Ir kada save pakeičiame, o kada jau prarandame? Ar noras gyventi taip, kaip gyvena kiti – nepagarba sau pačiam? O galir tiems, iš kurių atėjome? Savo identitetui? Ir kaip jį kuriame, kaip formuojame save, kaip asmenybę? Ar viskas užprogramuota praeityje? Nuoskaudose, kurias nešiojamės kaip akmenį užantyje, kurį vis dažniau norime paleisti ne į kitus, o į savo paties atvaizdą veidrodyje? Ir kaip dažnai veidrodžiu tampa žmonės, kuriais save apsupi? Kaip savęs nepamesti kitų lūkesčiuose, svajonėse, įsitikinimuose? Ir kas yra tik mūsų, asmeniška ir tik tavo, o kas nuo mūsų nebepriklauso, kai jaučiamės įsiskolinę – draugams, šeimai, visuomenei, o galiausiai ir tiesiog sau pačiam?
Beveik trisdešimtmetės emigrantės Jurgos istorija, priešinama ir gretinama su autorės senelių kančių Antrojo pasaulinio metais prisiminimais gali būti receptas katastrofai. Pagirių kamuojama Jurga, galvojanti apie vokiečių kalėjime laikomą senelį, lakūną Stasį, gali atrodyti absurdiškai, pretenzingai, nepagarbiai. Bet neatrodo. Vaiva Rykštaitė išlaiko tobulą pagarbos ir sveikos, neįžeidžiančios pajuokos balansą, kalbėdama apie tai, kas taip įprasta, taip bendražmogiška, taip pažįstama. Apie tuos, kurie kuria savo tapatybes ir kovoja prieš tas, kurios jiems primestos, kurie stato save, net jei vis atsitrenkia į suvokimą, kad tik vaikšto ratu – istorijos, visuomenės identiteto, giminės kilpose. Pagrindinė veikėja Jurga – tobula visuomenės chameleonė. Ji keičia save nuolatos ir tikslingai, su šaltu apskaičiavimu, bandydama pamiršti tai, kuo gimė, bandydama uždusinti savo vidinę emigrantę, Rytų Europietę britų apsuptyje. Pastaroji vis švysteli, vis prasprūsta – kartais mesdama užuominą į išdidžią Jurgos motę, dėvėjusią lapių apykaklę ir kentusią meilės išbandymus, o kartais blykstelėdama tarsi į šiuolaikinę moterį įdiegta, užprogramuota tarnyste prieš vyrus, neišrautą su šaknimis nei filosofijos studijų, nei tvirtų feministinių įsitikinimų. Vienu metu Jurga nenori gyventi laukdama vyro, tačiau jaučia, kad laikosi įsitempusi, sulaikiusi kvapą. Ir įtraukusi pilvą. Ji numoja ranka į artėjantį trisdešimtmetį, bet skaičiuoja iki jo likusias, jos kaip „tinkamos“ moters dienas. Ji skambina interneto tiekėjams, į banką ar į skambučių centrą ir paplonina balsą – gal kitame laido gale tas vienintelis, tas išrinktasis? Bet tuo pat metu žino, kad niekada nenorėtų būti su tuo, kuris sėdi skambučių centre. Jurga nutraukia toksiškus santykius su meilužiu, bet nyksta akyse, laukdama jo skambučio. Dalina pažadus remdamasi protu, tačiau juos laužo remdamasi širdimi. Ji pakankamai subrendusi, kad nebenorėtų pakeisti vyrų. Tačiau vis dar bando pakeisti save.
„Trisdešimt“ yra skiriamoji juosta tarp to, kas buvo ir to, kas yra. Tarp lūkesčių ir realybės. Vietomis net skausmingai atvira, badanti į visuomenės ydas ir klaidas, tokias bendražmogiškas, tokias pažįstamas. Nes romane viskas taip artima ir tobulai suprantama. Kiekvienam, kuris bandė pritapti kažkur kitur. Kiekvienam, kuris bandė save pakeisti. Kiekvienam, kuris vis tikrina savo paties galiojimo laiką – ar jau? Kuris ieško egzistencijos paribių ir užribių, balansuoja ant ribos ir tuo pat metu tiek bijo nukristi, tiek laukia laisvės, kurią jauti tik krisdamas.
November 9, 2022
3,5*
Aš tikėjausi daugiau. Iš trisdešimtmečio ir iš knygos Trisdešimt.
Tai gal tada bent jau su ta knyga - reiškias viskas gerai?
O ir beje - daugiau ko? Tas trisdešimt toks tolimas kai tau 20, toks baugus kai tau 28, ir toks nejoks, kai tau 30. Dievaži - nieko nepajaučiau, niekas nepasikeitė, pamirštu gi, kad man visi 30! Ir nei guodžiu savęs, nei jūsų (kam dar nėr 30); tiesiog - žinokit nieko įspūdingo.
Gal kad nežinojau, ko tiksliai tikėtis iš to baugiojo jubiliejaus, nežinojau - ko tikėtis ir iš knygos, tokiu pavadinimu. Lyg ir įrodymo turbūt, kad visuomenės standartai: vyras, vaikas, namai ir karjera turi jau būti sulaukus šiojo brandaus amžiaus - yra kvailystė. O štai autorė labai kaip ir to neįrodinėjo, gal net ir nesistengė, bet šiaip jau apie tą standartizuotą gyvenimą ir jo nepavykimą knygos herojės kelyje - siužetas kažkiek sukos.
Apskritai, Vaivą Rykštaitę, pastebiu, labiau mėgstu skaityti Instagrame: kai tiesiai apie save, tai taip kažkaip jaukiau ir priimtiniau viskas susiskaito/susižiūri, man patinka jos atvirumas, kasdienybė, pasigražinimai ir nepagražinimai. O štai knygose - lyg matau (ar noriu matyti) jos tikrojo gyvenimo atspindžius, bet jie neabejotinai perpinti fikcija, ir ta mišrainė man nebe taip patinka. Todėl, turbūt, geriausią įspūdį iš iki šiol skaitytų Vaivos knygų paliko - Viena Indijoje, kur visoje istorijoje nesimaišė jokie pramanyti veikėjai ar siužeto vingiai.
Grįžtant prie knygos Trisdešimt - iš esmės tai neblogas, lengvas romanas, kur tekstas slysta nepastebimai, kur nesidaro nesmagu ar gėda dėl intymių scenų, nes jos, kaip autorė moka, aprašytos kažkaip natūraliai, tikroviškai, kur kasdieniškai ir įtikinamai sudėtas toks moters gyvenimo scenarijus, kai nėra to vyro, vaiko, namo o ir karjeros galbūt. Nes juk tų scenarijų yra, gali būti, ir turi būti šimtai, ir nereikia čia nieko niekam įrodinėti.
Aš tikėjausi daugiau. Iš trisdešimtmečio ir iš knygos Trisdešimt.
Tai gal tada bent jau su ta knyga - reiškias viskas gerai?
O ir beje - daugiau ko? Tas trisdešimt toks tolimas kai tau 20, toks baugus kai tau 28, ir toks nejoks, kai tau 30. Dievaži - nieko nepajaučiau, niekas nepasikeitė, pamirštu gi, kad man visi 30! Ir nei guodžiu savęs, nei jūsų (kam dar nėr 30); tiesiog - žinokit nieko įspūdingo.
Gal kad nežinojau, ko tiksliai tikėtis iš to baugiojo jubiliejaus, nežinojau - ko tikėtis ir iš knygos, tokiu pavadinimu. Lyg ir įrodymo turbūt, kad visuomenės standartai: vyras, vaikas, namai ir karjera turi jau būti sulaukus šiojo brandaus amžiaus - yra kvailystė. O štai autorė labai kaip ir to neįrodinėjo, gal net ir nesistengė, bet šiaip jau apie tą standartizuotą gyvenimą ir jo nepavykimą knygos herojės kelyje - siužetas kažkiek sukos.
Apskritai, Vaivą Rykštaitę, pastebiu, labiau mėgstu skaityti Instagrame: kai tiesiai apie save, tai taip kažkaip jaukiau ir priimtiniau viskas susiskaito/susižiūri, man patinka jos atvirumas, kasdienybė, pasigražinimai ir nepagražinimai. O štai knygose - lyg matau (ar noriu matyti) jos tikrojo gyvenimo atspindžius, bet jie neabejotinai perpinti fikcija, ir ta mišrainė man nebe taip patinka. Todėl, turbūt, geriausią įspūdį iš iki šiol skaitytų Vaivos knygų paliko - Viena Indijoje, kur visoje istorijoje nesimaišė jokie pramanyti veikėjai ar siužeto vingiai.
Grįžtant prie knygos Trisdešimt - iš esmės tai neblogas, lengvas romanas, kur tekstas slysta nepastebimai, kur nesidaro nesmagu ar gėda dėl intymių scenų, nes jos, kaip autorė moka, aprašytos kažkaip natūraliai, tikroviškai, kur kasdieniškai ir įtikinamai sudėtas toks moters gyvenimo scenarijus, kai nėra to vyro, vaiko, namo o ir karjeros galbūt. Nes juk tų scenarijų yra, gali būti, ir turi būti šimtai, ir nereikia čia nieko niekam įrodinėti.
November 6, 2023
Man išties patiko ši Rykšaitės knyga. Patinka, kaip ji naudojasi žodžiu, juo manipuliuoja, kad sukeltų reakciją. Ir sukelia. Pagrindinis charakteris nupiešiamas daugiasluoksniškai, todėl jis aiškiai pamatomas, trimatis toks. Pabaigoje sugraudino…
Rekomenduoju.
Rekomenduoju.
April 7, 2023
Vienas iš tų retai man pasitaikančių atvejų, kai lyg ir norisi parašyti tiek daug, bet verčiau nerašyčiau. Kodėl? Nes tiek, kiek man patiko „Lizos butas“, tiek labai nepatiko ši...
Aš tikiu ta teorija, kad galbūt, skaitant kitu metu ir esant kitoms aplinkybėms, turėčiau visai kitokią nuomonę apie knygą, galbūt ji man paliktų kitokius jausmus ir įspūdžius. Bet dabar yra kaip yra – nepatiko ir tiek. Kita vertus, juk negali visos vieno autoriaus knygos būti įdomios, stiprios ir be priekaištų, tiesa?
Kad Vaivos rašymo stilius išskirtinis – faktas. Atpažinčiau net iš šimto kitų. Kad autorė turi labai aiškias vertybes, konkrečią nuomonę apie skirtingus dalykus, už kurią moka atstovėti, ir taip lengvai jos nepastumdysi – irgi faktas. Ir tikrai nepaneigsiu, kad visa tai labai jaučiama jos kūryboje, įskaitant ir šią knygą (ir nė už ką nesakau, kad tai minusas). Bet yra vienas didelis BET. Man „Trisdešimt“ pasirodė visiškai apie nieką... Tad mano turėti kokybės lūkesčiai šįkart dužo į šipulius.
Galit mane užmėtyt akmenim, bet skaityti buvo tiesiog nuo-bo-du. Šiek tiek to, šiek tiek ano tokioj plonoj knygoj galiausiai virto į nieką. Jūs žinot mano simpatijas skirtingų laiko linijų istorijoms vienoje knygoje, bet čia man visa knyga nuo pradžių iki galo buvo pernelyg chaotiška ir tos didelės simpatijos nepajutau.
Ir nesupraskit neteisingai, knygos mintį ir žinutę aš tikrai supratau – tie velniškai neteisingi visuomenės stereotipai žiauriai užknisa (suprask, jeigu tau 30 ir tu dar neturi nei šeimos, nei vaikų, nei savo būsto ar geros karjeros, tai tavo gyvenimas jau žlugęs, nieko taip ir nebepasieksi). Bet man gerokai pritrūko tos kovos, kad ir vidinės. Jeigu stipri knygos pradžia žadėjo daug, tai ilgai netrukus istorija išsikvėpė taip, kad niekas nebepadėjo grįžti į vėžes.
Ta pagrindinės veikėjos Jurgos gyvenimo paralelė su jos promočiutės gyvenimu prieš daug metų bene buvo įdomiausia viso kūrinio dalis. Gaila tik, kad tas žvilgsnis į praeitį neišgelbėjo knygos, o, užvertus paskutinį puslapį, bendras skonis liko nekoks...
Ir nesakau, kad šios knygos tikrai neskaitykit. Priešingai – skaitykit ir pažinkit Vaivos kūrybą iš visų pusių. Aš pati net ir po šios karčios patirties tikrai nebrėžiu brūkšnio ir nededu taško. Lentynoje laukia dar mažiausiai dvi autorės knygos ir jas tikrai skaitysiu! Juk ne viskas visada pavyksta ir širdim jaučiu, kad čia tebuvo tiesiog mažytis suklupimas!
Aš tikiu ta teorija, kad galbūt, skaitant kitu metu ir esant kitoms aplinkybėms, turėčiau visai kitokią nuomonę apie knygą, galbūt ji man paliktų kitokius jausmus ir įspūdžius. Bet dabar yra kaip yra – nepatiko ir tiek. Kita vertus, juk negali visos vieno autoriaus knygos būti įdomios, stiprios ir be priekaištų, tiesa?
Kad Vaivos rašymo stilius išskirtinis – faktas. Atpažinčiau net iš šimto kitų. Kad autorė turi labai aiškias vertybes, konkrečią nuomonę apie skirtingus dalykus, už kurią moka atstovėti, ir taip lengvai jos nepastumdysi – irgi faktas. Ir tikrai nepaneigsiu, kad visa tai labai jaučiama jos kūryboje, įskaitant ir šią knygą (ir nė už ką nesakau, kad tai minusas). Bet yra vienas didelis BET. Man „Trisdešimt“ pasirodė visiškai apie nieką... Tad mano turėti kokybės lūkesčiai šįkart dužo į šipulius.
Galit mane užmėtyt akmenim, bet skaityti buvo tiesiog nuo-bo-du. Šiek tiek to, šiek tiek ano tokioj plonoj knygoj galiausiai virto į nieką. Jūs žinot mano simpatijas skirtingų laiko linijų istorijoms vienoje knygoje, bet čia man visa knyga nuo pradžių iki galo buvo pernelyg chaotiška ir tos didelės simpatijos nepajutau.
Ir nesupraskit neteisingai, knygos mintį ir žinutę aš tikrai supratau – tie velniškai neteisingi visuomenės stereotipai žiauriai užknisa (suprask, jeigu tau 30 ir tu dar neturi nei šeimos, nei vaikų, nei savo būsto ar geros karjeros, tai tavo gyvenimas jau žlugęs, nieko taip ir nebepasieksi). Bet man gerokai pritrūko tos kovos, kad ir vidinės. Jeigu stipri knygos pradžia žadėjo daug, tai ilgai netrukus istorija išsikvėpė taip, kad niekas nebepadėjo grįžti į vėžes.
Ta pagrindinės veikėjos Jurgos gyvenimo paralelė su jos promočiutės gyvenimu prieš daug metų bene buvo įdomiausia viso kūrinio dalis. Gaila tik, kad tas žvilgsnis į praeitį neišgelbėjo knygos, o, užvertus paskutinį puslapį, bendras skonis liko nekoks...
Ir nesakau, kad šios knygos tikrai neskaitykit. Priešingai – skaitykit ir pažinkit Vaivos kūrybą iš visų pusių. Aš pati net ir po šios karčios patirties tikrai nebrėžiu brūkšnio ir nededu taško. Lentynoje laukia dar mažiausiai dvi autorės knygos ir jas tikrai skaitysiu! Juk ne viskas visada pavyksta ir širdim jaučiu, kad čia tebuvo tiesiog mažytis suklupimas!
September 12, 2025
Ši autorė man labai patinka. Tačiau šioje knygoje, kurioje radau daug liūdesėlio, man kažko pritrūko.
Labiausiai žavėjo tai Staselio ir Silvijos istorija. Tiesiog laukiau tų intarpų apie juos ir jų gyvenimą ir taip skaniai tuos sakinius, pasakojimus ir pamąstymus suvalgydavau!
Skaitant knygą prisiminaiu save ir suvokiau, kad iki trisdešimties savęs aklai ieškai. O po trisdešimties - tiesiog imi ir kuri.
Svarbu yra noras, aistra ir direkcija ♡
Bet vieną tai tikrai pripažinsiu, Vaiva rašo labai gyvai ir sugeba pakrapštyti tas užsisenėjusias sielos žaizdeles.
Labiausiai žavėjo tai Staselio ir Silvijos istorija. Tiesiog laukiau tų intarpų apie juos ir jų gyvenimą ir taip skaniai tuos sakinius, pasakojimus ir pamąstymus suvalgydavau!
Skaitant knygą prisiminaiu save ir suvokiau, kad iki trisdešimties savęs aklai ieškai. O po trisdešimties - tiesiog imi ir kuri.
Svarbu yra noras, aistra ir direkcija ♡
Bet vieną tai tikrai pripažinsiu, Vaiva rašo labai gyvai ir sugeba pakrapštyti tas užsisenėjusias sielos žaizdeles.
May 1, 2020
Tikras pyragaitis, labai skaniai susiskaitė.
November 17, 2024
epizodinis trisdešimtmetis
Knygą skaityti jau šiek tiek pavėlavau, bet vis dar gyvenu šitoje kryžkelėje vadinamoje trisdešimtmečiu, tai visai galėčiau tapatintis su romano pasakoja, nors bendro mūsų gyvenimuose apart to nelemto jubiliejaus ir su juo ateinančių egzistencinių klausimų kaip ir nelabai ką rasi. Aš vietomis supratau tą moterį, o kai kurie epizodai pro jos filtrą žiūrint atrodė šmaikštūs, bet aš sunkiai su ja tapatinausi ir skaityti nebuvo lengva.
Aš ir šiaip nedrįsčiau sakyti, kad tai lengvas skaitalas, nes temos čia emociškai itin sunkios. Kalbama apie gražią bet tragišką aristokratės ir karininko meilės ir mirties istoriją tarpukario ir karo metais ir apie tos kančios šviesoje niekingai atrodančias moters problemas modernioje visuomenėje, nemažai ir pačios visuomenės kritikos. Šios istorijos papasakotos jautriai, o jų sugretinimas harmoningas, bet man lyg norėjosi iš šios knygos kažko daugiau negu vien tos išganingos minties, kad mūsų problemos kartais gali atrodyti nereikšmingos prieš didesnes kitų žmonių problemas - buvusias ar esamas - iliustracijos.
Visgi didžiausia šios knygos problema man buvo stilius ir forma. Aš gana sunkiai sekiau mintį, nes labai daug šokinėjama laike ir jeigu su prosenelės istorijai tai turbūt buvo net reikalinga, kam reikėjo to chaoso su Jurgos pastaraisiais metais ar net mėnesiais nesupratau. Sunku buvo suprasti kažkokio epizodo kontekstą, nes dažniausiai tai galėjo nutikti ir prieš du metus ir vakar, nuolat varčiau knygos lapus pirmyn atgal bandydama atsekti pasakojimo galus, vis tikrindama ar čia tikrai taip, ar mano atmintis jau krečia pokštus. Nepadėjo ir amžinai besikeičiantys veiksmažodžių laikai - skirtumo tarp būtojo ir esamojo galiausiai net nustojau ieškoti, nes man rodos jo šiame tekste nelabai ir buvo. Galbūt tai kažkokios meninės priemonės, bet mano konceptualioje pasaulėžiūroje tai retai pateisinamas dalykas ir šis kartas nepasirodė išimtis.
Knygą skaityti jau šiek tiek pavėlavau, bet vis dar gyvenu šitoje kryžkelėje vadinamoje trisdešimtmečiu, tai visai galėčiau tapatintis su romano pasakoja, nors bendro mūsų gyvenimuose apart to nelemto jubiliejaus ir su juo ateinančių egzistencinių klausimų kaip ir nelabai ką rasi. Aš vietomis supratau tą moterį, o kai kurie epizodai pro jos filtrą žiūrint atrodė šmaikštūs, bet aš sunkiai su ja tapatinausi ir skaityti nebuvo lengva.
Aš ir šiaip nedrįsčiau sakyti, kad tai lengvas skaitalas, nes temos čia emociškai itin sunkios. Kalbama apie gražią bet tragišką aristokratės ir karininko meilės ir mirties istoriją tarpukario ir karo metais ir apie tos kančios šviesoje niekingai atrodančias moters problemas modernioje visuomenėje, nemažai ir pačios visuomenės kritikos. Šios istorijos papasakotos jautriai, o jų sugretinimas harmoningas, bet man lyg norėjosi iš šios knygos kažko daugiau negu vien tos išganingos minties, kad mūsų problemos kartais gali atrodyti nereikšmingos prieš didesnes kitų žmonių problemas - buvusias ar esamas - iliustracijos.
Visgi didžiausia šios knygos problema man buvo stilius ir forma. Aš gana sunkiai sekiau mintį, nes labai daug šokinėjama laike ir jeigu su prosenelės istorijai tai turbūt buvo net reikalinga, kam reikėjo to chaoso su Jurgos pastaraisiais metais ar net mėnesiais nesupratau. Sunku buvo suprasti kažkokio epizodo kontekstą, nes dažniausiai tai galėjo nutikti ir prieš du metus ir vakar, nuolat varčiau knygos lapus pirmyn atgal bandydama atsekti pasakojimo galus, vis tikrindama ar čia tikrai taip, ar mano atmintis jau krečia pokštus. Nepadėjo ir amžinai besikeičiantys veiksmažodžių laikai - skirtumo tarp būtojo ir esamojo galiausiai net nustojau ieškoti, nes man rodos jo šiame tekste nelabai ir buvo. Galbūt tai kažkokios meninės priemonės, bet mano konceptualioje pasaulėžiūroje tai retai pateisinamas dalykas ir šis kartas nepasirodė išimtis.
August 29, 2021
Lyg skaityčiau savo pačios mintis. Nežinau, iš kur, bet visiems žinoma ar tiesiog įkalta į galvą, kad moteris iki trisdešimt turi turėti butą, vaikų, gerą vyrą bei stulbinančią išvadą. Niekas šito tiesiogiai neteikia, bet kažkur pasąmonėje kiekvienos merginos galvoje sukasi tokios mintys. Nors po truputį jas sėkmingai bandoma išgyvendinti.
Būtent apie tai ir Jurgos, gyvenančios bei dirbančios Londone, kasdienybė. Ji vis prisimena šį artėjantį jubiliejų, svajoja apie vyrą, kuris bent pusryčius nupirktų, džiaugiasi prabanga ir tuo pačiu apsipirkinėja paryčiais skuduryne. Kiekvienas svetimoje aplinkoje norime pritapti, įsilieti į aplinką, lyg atsiriboti nuo savų šaknų, tapatybės. Taip ir Jurga bando atsikratyti jai primesto rytų europietės įvaizdžio, ieško būdų pritapti prie Anglijos bei jos daugiasluoksniškumo. O kur dar šeimos bei pastovaus darbo klausimas. Tas mėtymasis ir vėtymasis, minčių šokinėjimas bei prieštaravimai pačiai sau, tokie artimi ir tikroviški, lyg būtų iš mano pačios galvos ištraukti.
Kiti veikėjai nebuvo taip gerai išvystyti kaip Jurga, bet to užteko. Jie labiau pasitarnavo kaip pagrindinių idėjų išpildytojai, realūs pavyzdžiai. Geriausia draugė turinti vaikų, laiminga, bet tuo pačiu ir norinti pabėgti nuo tos kasdienybės, kita lietuvė draugė, taip pat mėgstanti linksmintis ir panašiai mąstanti kaip Jurga. Mylimasis, kuris galbūt vedęs, o gal tiesiog netinkamas partnerystei bei įsipareigojimams. Jie papildo Jurgos istoriją, atskleidžia jos vidines mintis apie save bei pačius juos.
Čia atrasite aprašytus ne tik Londono žmones, gatves ar barus, taip pat persikelsite į Jurgos senelės pasakojimą, jos istoriją apie jaunystę, mylimąjį ir net etiketo elgesį. Ši antroji dalis vis įterpiama pačiu tinkamiausiu momentu, kai norima pajusti sąsają su dabartimi, rasti atsakymą į užduodamus klausimus ar ieškoma savo pačios tapatybės.
Vietomis lėkiau per knygos puslapius, nepastebimai, lengvai. O kartais norėjosi sustoti ir pailsėti nuo visos tos bevykstančios sumaišties. Visgi, kas pradžioje žavėjo, pabaigoje jau pradėjo atsibosti, galbūt net erzinti. Todėl ir žvilgsnis į praeitį pasidarė ištemptas, perteklinis. Laukiau artėjančių išvadų, kurios taip ir nepasirodė.
Daugiau apžvalgų rasite:
https://www.juoduantbalto.lt
IG: https://www.instagram.com/panele_zi
Būtent apie tai ir Jurgos, gyvenančios bei dirbančios Londone, kasdienybė. Ji vis prisimena šį artėjantį jubiliejų, svajoja apie vyrą, kuris bent pusryčius nupirktų, džiaugiasi prabanga ir tuo pačiu apsipirkinėja paryčiais skuduryne. Kiekvienas svetimoje aplinkoje norime pritapti, įsilieti į aplinką, lyg atsiriboti nuo savų šaknų, tapatybės. Taip ir Jurga bando atsikratyti jai primesto rytų europietės įvaizdžio, ieško būdų pritapti prie Anglijos bei jos daugiasluoksniškumo. O kur dar šeimos bei pastovaus darbo klausimas. Tas mėtymasis ir vėtymasis, minčių šokinėjimas bei prieštaravimai pačiai sau, tokie artimi ir tikroviški, lyg būtų iš mano pačios galvos ištraukti.
Kiti veikėjai nebuvo taip gerai išvystyti kaip Jurga, bet to užteko. Jie labiau pasitarnavo kaip pagrindinių idėjų išpildytojai, realūs pavyzdžiai. Geriausia draugė turinti vaikų, laiminga, bet tuo pačiu ir norinti pabėgti nuo tos kasdienybės, kita lietuvė draugė, taip pat mėgstanti linksmintis ir panašiai mąstanti kaip Jurga. Mylimasis, kuris galbūt vedęs, o gal tiesiog netinkamas partnerystei bei įsipareigojimams. Jie papildo Jurgos istoriją, atskleidžia jos vidines mintis apie save bei pačius juos.
Čia atrasite aprašytus ne tik Londono žmones, gatves ar barus, taip pat persikelsite į Jurgos senelės pasakojimą, jos istoriją apie jaunystę, mylimąjį ir net etiketo elgesį. Ši antroji dalis vis įterpiama pačiu tinkamiausiu momentu, kai norima pajusti sąsają su dabartimi, rasti atsakymą į užduodamus klausimus ar ieškoma savo pačios tapatybės.
Vietomis lėkiau per knygos puslapius, nepastebimai, lengvai. O kartais norėjosi sustoti ir pailsėti nuo visos tos bevykstančios sumaišties. Visgi, kas pradžioje žavėjo, pabaigoje jau pradėjo atsibosti, galbūt net erzinti. Todėl ir žvilgsnis į praeitį pasidarė ištemptas, perteklinis. Laukiau artėjančių išvadų, kurios taip ir nepasirodė.
Daugiau apžvalgų rasite:
https://www.juoduantbalto.lt
IG: https://www.instagram.com/panele_zi
October 30, 2023
Skaitant šią knygą kilo labai įvairių jausmų. Įdomu buvo praeities pasakojimai apie giminės istoriją, prisiminimai apie vaikystę. O pasakojimas apie prie trisdešimties artėjančią merginą ir jos problemas erzino ir piktino. Kažkiek pradžioje man priminė knygą apie Bridžitą Džouns, kuri man irgi ne per labiausiai patiko. Tikėjausi kažko gilesnio apie tą mistišką "Trisdešimt". O susidūriau galbūt su tokia bendra moterims patirtimi ir nerimu, kad kažkur nespėji, kažkuo esi prastesnė už kitas. Tos pačios meilės paieškos. Man pasirodė, kad pagrindinė veikėja visai nepanaši į mane. Ir tokioms moterims kaip ji man kyla priešiškumas. Tas rūpinimasis išvaizda ir pinigų skyrimas į tam skirtus produktus... Bet vis tik knyga paskatino susimąstyti, kaipgi aš pati elgiausi ir gyvenau panašiu metu. Džiaugiuosi perskačiusi dar vieną autorės kūrinį.
February 21, 2019
Knygos “Trisdešimt” neketinau skaityti dėl (kaip pati rašytoja pavadino) netinkamos marketingo strategijos. Aš neišgyvenau trisdešimtmečio krizės ir ta tema manęs visai nedomino, bet netikėtai gavau šią knygą dovanų ir neturėdama ką darbe veikti tarpušvenčiu godžiai šia knygą perskaičiau. Ir nesigailėjau.
Man buvo įdomu skaityti apie savęs ieškojimą, kuris neatrodo toks akivaizdus, kai vyksta, bet yra toks nostalgiškas žvelgiant atgal; apie įvairių atradimų, charakterio ar elgsenos bruožų (kartais pasyvų) neigimą ar vengimą juos pripažinti kaip dalį savęs: atrodo, kad ko nepripažinsi, tai tas ir nebus tiesa. Galbūt tas trisdešimtmetis dėl to ir toks magiškas, nes jau tada galima žvelgti atgal į save, kaip į suaugusį žmogų, palyginti su ankstesniuoju aš.
Buvo labai įdomus amžių, kartų, gyvenimų sugretinimas. Esu panašaus amžiaus kaip knygos herojė Jurga, todėl buvo smalsu pažvelgti į jos vaikystę bei šeimos gyvenimą. Kiek daug mūsų kasdieniuose, atrodytų nuobodžiuose gyvenimuose sluoksnių ir spalvų!
Tai tas visas spalvas ir atradau šioje knygoje – kaip gyvenime: moterys ir vyrai šeimose, šeimos gyvenimo įspaudai ir prasiveržimai dabartiniuose santykiuose, gyvenimas užsienyje ir tėvų namuose, noras būti savimi ir kitokia savimi tuo pat metu, siekis tobulėti ir išlikti tuo pačiu, savęs lyginimas su kitais ir nenoras pasiduoti socialinių nuostatų spaudimui. Knyga apie trumpą, bet svarbų gyvenimo etapą, apie kažkieno, apie mano ir gal (ne) tavo gyvenimą. Įdomu, smalsu, lengva skaityti, yra apie ką susimąstyti.
O ta uodega!...
Man buvo įdomu skaityti apie savęs ieškojimą, kuris neatrodo toks akivaizdus, kai vyksta, bet yra toks nostalgiškas žvelgiant atgal; apie įvairių atradimų, charakterio ar elgsenos bruožų (kartais pasyvų) neigimą ar vengimą juos pripažinti kaip dalį savęs: atrodo, kad ko nepripažinsi, tai tas ir nebus tiesa. Galbūt tas trisdešimtmetis dėl to ir toks magiškas, nes jau tada galima žvelgti atgal į save, kaip į suaugusį žmogų, palyginti su ankstesniuoju aš.
Buvo labai įdomus amžių, kartų, gyvenimų sugretinimas. Esu panašaus amžiaus kaip knygos herojė Jurga, todėl buvo smalsu pažvelgti į jos vaikystę bei šeimos gyvenimą. Kiek daug mūsų kasdieniuose, atrodytų nuobodžiuose gyvenimuose sluoksnių ir spalvų!
Tai tas visas spalvas ir atradau šioje knygoje – kaip gyvenime: moterys ir vyrai šeimose, šeimos gyvenimo įspaudai ir prasiveržimai dabartiniuose santykiuose, gyvenimas užsienyje ir tėvų namuose, noras būti savimi ir kitokia savimi tuo pat metu, siekis tobulėti ir išlikti tuo pačiu, savęs lyginimas su kitais ir nenoras pasiduoti socialinių nuostatų spaudimui. Knyga apie trumpą, bet svarbų gyvenimo etapą, apie kažkieno, apie mano ir gal (ne) tavo gyvenimą. Įdomu, smalsu, lengva skaityti, yra apie ką susimąstyti.
O ta uodega!...
August 27, 2018
Nors priskirtinas populiariajai literatūrai, romanas „Trisdešimt“ nėra vien pigus skaitalas apie meilę – turi ir motyvuotą egzistencinį pagrindą. Labai tinka merginoms, kurios taip stengiasi, kad jau nė nepastebi vietoje antakių nešiojančios akvarelę. Tinka trisdešimtmetėms, kurios po atsitiktinio vieno nakties nuotykio tiek save užgraužia, kol nuzulina rožinio rutuliukus. Ir ne taip jau dažna lietuvių autorių prozoje, kad nepavykusios erotinės scenos pavaizduotos vykusiai.
(370 skaitykla)
(370 skaitykla)
February 21, 2019
Autorę seku socialiniuose tinkluose ir žaviuosi kai kuriomis jos idėjomis. Bet jau knyga.. Jausmas lyg skaityčiau draugės laišką kitai draugei - padrikos mintys. Labai priminė lengvą serialą, kur turinio nelabai rasi, svarbu išvaizdi pagrindinė aktorė. Knygą gelbėjo istoriniai intarpai, istorijos apie tremtinius ir senojo Kauno vaizdiniai..
March 6, 2024
Patiko. Norėjau duoti 4 žvaigždutes, bet šališkumas autorei bei įtraukta tikra jos proseneliu istorija, suapvalino iki 5
July 26, 2021
Ši knyga kiek silpnesnė už "Viena Indijoje", nors humoro prieskonių būta. Įdomiau skaitėsi ta kūrinio dalis, kuri pasakojo apie herojės motės gyvenimo ištraukas, persmelktas karo išgyvenimų, mylimo vyro laukimo ir nežinios, Kauno aukštuomenės sambūrių ir išgyvenimo tarpukariu peripetijas. O štai kita dalis, apie jaunos panelės, besiblaškančios Londono klystkeliai ir ieškančios nesamos meilės - atrodė kiek ištempta, perpildyta nerišliais dialogais, kai savaime suprantama, ir pati autorė neslepia, kad herojei trūksta tik meilės sau. Visa tai, žinoma, pateikta humoro forma, iš pradžių tai ir atrodo šmaikštu ir puslapiai nejučia verčiasi, tik vėliau, tuo persisotinama, nes kiek gi galima... 😀🤦♀️ Taip leistis žeminamai vyrų ir visiškai neturėti bent kiek intuicijos... ar lašelio sveiko proto, nors visko gyvenime būna, ir įvairios, kūrinyje pateiktos situacijos gali būti komiškos, gal net labiau tragikomiškos... 😀
Kadangi autorės charizma ir humoru persmelktas rašymo stilius žavi, suteiksiu progą ir kitoms jos knygomis.
" - O mane namo parvežti gali? Bože moj nebesnyj... - Rožytė stenėdama suka metalinę rankenėlę, bet langas atsidaro tik iki pusės.
Kazelis tuo metu suka ketvirtą ratą. Vėl praleidęs progą persirikiuoti į antrą juostą, pasiryžta pagaliau papypsint.
-Jobtvajumat!
Ant skruosto pajutęs drauge su keiksmu užtiškusias žmonos seiles, Kazelis susigūžė ir prisimerkęs laukė kito žmonos veiksmo. Ji ilgai netruko.
- Stoooook, glušiau!
Kazelis, dar prieš akimirką bijojęs supykdyti aplinkinius vairuotojus, kaip mat sustojo pirmoje žiedo juostoje. Pavymui pasigirdo stabdžių cypimas. Mikliai įjungusi avarinį signalą Rožytė nuo užpakalinės sėdynės pasičiupo gėlėtą skėtį ir po akimirkos lyg milicininkė, išdidžiai atstačiusi nuo karščio bei įtūžio sunkiai besikilnojančią krūtinę, jau reguliavo eismą."
"1941 m. birželio 22-ą dieną Kauno padanges ėmė raižyti vokiečių kariniai lėktuvai."
"Jari man siūlo praėjusių gyvenimų regresiją. Kad suprasčiau save. Kiekvieną naktį prieš miegą paklausk savęs: "Kas aš esu, iš kur atėjau, kur aš einu?" Nebloga mintis, manau, tik žiū - iš Jari rankinuko kyšo vytintos jautienos pakelis. Na ką mėsėdė gali išmanyti apie dvasingumą? Taip ir maniau - apsimetėlė." 😀
"Dūmas šaldo gerklę, drėgnas juodžemis spaudžia krūtinę - įsivaizduoju esanti palaidota, užkasta, išakėta šimtamečių ąžuolų šaknų, pradūrusių plaučius, apsiraizgiusių aplink baltus mano kaulus - o čia tik mano siela, plevėsuojanti lyg šilko skarelė, rūkstanti mentolio dūmeliu senovinio namo Londone balkone. Žmonės eina gatve ir manęs nemato. Manęs jiems nėra."
Kadangi autorės charizma ir humoru persmelktas rašymo stilius žavi, suteiksiu progą ir kitoms jos knygomis.
" - O mane namo parvežti gali? Bože moj nebesnyj... - Rožytė stenėdama suka metalinę rankenėlę, bet langas atsidaro tik iki pusės.
Kazelis tuo metu suka ketvirtą ratą. Vėl praleidęs progą persirikiuoti į antrą juostą, pasiryžta pagaliau papypsint.
-Jobtvajumat!
Ant skruosto pajutęs drauge su keiksmu užtiškusias žmonos seiles, Kazelis susigūžė ir prisimerkęs laukė kito žmonos veiksmo. Ji ilgai netruko.
- Stoooook, glušiau!
Kazelis, dar prieš akimirką bijojęs supykdyti aplinkinius vairuotojus, kaip mat sustojo pirmoje žiedo juostoje. Pavymui pasigirdo stabdžių cypimas. Mikliai įjungusi avarinį signalą Rožytė nuo užpakalinės sėdynės pasičiupo gėlėtą skėtį ir po akimirkos lyg milicininkė, išdidžiai atstačiusi nuo karščio bei įtūžio sunkiai besikilnojančią krūtinę, jau reguliavo eismą."
"1941 m. birželio 22-ą dieną Kauno padanges ėmė raižyti vokiečių kariniai lėktuvai."
"Jari man siūlo praėjusių gyvenimų regresiją. Kad suprasčiau save. Kiekvieną naktį prieš miegą paklausk savęs: "Kas aš esu, iš kur atėjau, kur aš einu?" Nebloga mintis, manau, tik žiū - iš Jari rankinuko kyšo vytintos jautienos pakelis. Na ką mėsėdė gali išmanyti apie dvasingumą? Taip ir maniau - apsimetėlė." 😀
"Dūmas šaldo gerklę, drėgnas juodžemis spaudžia krūtinę - įsivaizduoju esanti palaidota, užkasta, išakėta šimtamečių ąžuolų šaknų, pradūrusių plaučius, apsiraizgiusių aplink baltus mano kaulus - o čia tik mano siela, plevėsuojanti lyg šilko skarelė, rūkstanti mentolio dūmeliu senovinio namo Londone balkone. Žmonės eina gatve ir manęs nemato. Manęs jiems nėra."
October 19, 2020
Puikiai susiskaitė, netikėtai puikiai. Tema labai liūdna, bet pateikta su šelmiška ironija😀
April 15, 2025
Eina sau, kiek laiko kovojau su tokia trumpa audio knygele. Absoliučiai ne mano skonio, nors trisdešimtmetis ne taip jau toli. Negaliu atsakyt kodėl, bet viskas, kas knygoje turėjo būti gilu, egzistentiška, filosofiška man atrodė lėkšta, primityvu ir atsiduoda populiariaja psichologija. Gal todėl, kad viskas atrodo pernelyg šaržuota, kad galėčiau priimti rimtai? O gal tiesiog trūksta veikėjo arkos?
Nurašysiu viską ant skonio reikalo. Soriukas, bet daugiau 2 žvaigdučių rašyti ranka nekyla.
Nurašysiu viską ant skonio reikalo. Soriukas, bet daugiau 2 žvaigdučių rašyti ranka nekyla.
February 13, 2024
"Trisdešimt - tai baimė: kas po to, kai nukrisiu ant žemės? O po to turbūt bus Gyvenimas..." 💙
August 19, 2020
Pradžioje norėjosi mesti, bet paskui kažkuriuo metu pagavo ir pabaigiau. Pakankamai smagus lengvas skaitinys, bet giliau nepalietė. Gal ir neturėjo.
April 19, 2024
3.5 iš 5
Vaivos Rykštaitės "Trisdešimt" - tai lengvas romanas apie beveik trisdešimtmetę emigrantę Jurgą ir jos šiuolaikišką kasdienybę Londone, persipynusią su vaikystės prisiminimais ir dramatiška prosenelės istorija Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip teiga knygos aprašymas, “Rykštaitė vaizdžiai, subtiliai ir kiek komiškai reflektuoja vidinį moters pasaulį, kartu pasitelkdama laikmečiui būdingas psichoterapeuto kabineto dogmas, kasdieninio gyvenimo, bendravimo, romantinių santykių niuansus bei emigracijos temą.”
"Trisdešimt" susiklausė labai lengvai, bet kartu ir sukėlė daug jausmų. Autorė skiria labai daug dėmesio mažiausioms detalėms ir jas aprašo taip tiksliai, kad vos ne kiekviena pastraipa sukelia prisiminimus ar pažįstamus jausmus: šiuolaikinė kasdienybė, meilės paieškos, santykių paviršutiniškumas, kartais apimanti neviltis ir egzistencinė tuštuma, vaikystės "bagažas", ryšys su Lietuva, šeima, draugais, pažįstamais, skirtingos kultūros, lietuviška vaikystė, emigranto dalia ir noras pritapti... Knyga ir lengva, ir prasminga, ir liūdna, ir nostalgiška.
Beje, kaip tik pradėjau žiūrėti TV serialą "Sex and the City," ir niekaip negaliu jo nelyginti su "Trisdešimt": vienišių gyvenimai, meilės nuotykiai ir nesėkmės, pletkai su geriausiomis draugėmis... Tetrūksta tik emigrantės iš Rytų Europos prieskonio :)
Vaivos Rykštaitės "Trisdešimt" - tai lengvas romanas apie beveik trisdešimtmetę emigrantę Jurgą ir jos šiuolaikišką kasdienybę Londone, persipynusią su vaikystės prisiminimais ir dramatiška prosenelės istorija Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip teiga knygos aprašymas, “Rykštaitė vaizdžiai, subtiliai ir kiek komiškai reflektuoja vidinį moters pasaulį, kartu pasitelkdama laikmečiui būdingas psichoterapeuto kabineto dogmas, kasdieninio gyvenimo, bendravimo, romantinių santykių niuansus bei emigracijos temą.”
"Trisdešimt" susiklausė labai lengvai, bet kartu ir sukėlė daug jausmų. Autorė skiria labai daug dėmesio mažiausioms detalėms ir jas aprašo taip tiksliai, kad vos ne kiekviena pastraipa sukelia prisiminimus ar pažįstamus jausmus: šiuolaikinė kasdienybė, meilės paieškos, santykių paviršutiniškumas, kartais apimanti neviltis ir egzistencinė tuštuma, vaikystės "bagažas", ryšys su Lietuva, šeima, draugais, pažįstamais, skirtingos kultūros, lietuviška vaikystė, emigranto dalia ir noras pritapti... Knyga ir lengva, ir prasminga, ir liūdna, ir nostalgiška.
Beje, kaip tik pradėjau žiūrėti TV serialą "Sex and the City," ir niekaip negaliu jo nelyginti su "Trisdešimt": vienišių gyvenimai, meilės nuotykiai ir nesėkmės, pletkai su geriausiomis draugėmis... Tetrūksta tik emigrantės iš Rytų Europos prieskonio :)
Read
March 2, 2024Buvo įdomu perskaityti :)
"Trisdešimt - tai baimė: kas po to, kai nukrisiu ant žemės? O po to turbūt bus Gyvenimas..."
"Ilgą laiką nekenčiau tinklinių kavinių. Mainstrymas, sakydavau susiraukusi, didžiuodamasi savo aplinkos autentiškumo alkiu. Tačiau vos trečią kartą užėjusi į tą pačią ekologišką, privačią boutuque kavinukę mane jau atpažino ir savininkas, ir padavėjos. Staiga mano atsakymas į "kaip gyveni?" turėjo būti šiek tiek ilgesnis ir nuoširdesnis, nebegalėjau tiesiog sėdėti ir keturias valandas spoksoti į žmones su pustuščiu espreso puodeliu, o pritrupinusi ant grindų jaučiausi kalta. Juk tiem žmonėms dabar reikės op manęs valyti. Daugiau ten negrįžau."
"Trisdešimt - tai baimė: kas po to, kai nukrisiu ant žemės? O po to turbūt bus Gyvenimas..."
"Ilgą laiką nekenčiau tinklinių kavinių. Mainstrymas, sakydavau susiraukusi, didžiuodamasi savo aplinkos autentiškumo alkiu. Tačiau vos trečią kartą užėjusi į tą pačią ekologišką, privačią boutuque kavinukę mane jau atpažino ir savininkas, ir padavėjos. Staiga mano atsakymas į "kaip gyveni?" turėjo būti šiek tiek ilgesnis ir nuoširdesnis, nebegalėjau tiesiog sėdėti ir keturias valandas spoksoti į žmones su pustuščiu espreso puodeliu, o pritrupinusi ant grindų jaučiausi kalta. Juk tiem žmonėms dabar reikės op manęs valyti. Daugiau ten negrįžau."
October 25, 2020
Knygos pradžia sunkiai kabino, šiaip ne taip stūmiaus į priekį, paskui apleidau, tada grįžau ir nuo knygos vidurio jau visai greit “suskaičiau”. Man kliuvo, kad knyga parašyta taip, lyg ji būtų padrikų minčių, akimirkų ir prisiminimų dienoraštis. Suprantu, ką autorė norėjo parodyti ir tikrai žaviuosi tuo, kaip ji moka rašyti, bet knyga tikrai stipriai neužkabino. Juolab, kad prieš tai skaičiau Vaivos “Viena Indijoje” ir ją tiesiog “surijau”:) Kas man tikrai patiko knygoje “Trisdešimt” - autorės žinutė pabaigoje, suvokimas, kokių ypatingų būna tikrų istorijų ir priminimas, kaip svarbu žinoti savo šaknis ir jas branginti.
June 1, 2024
"Kas yra trisdešimt? Man trisdešimt – tai tarsi didelis, slidus, kvapniu aliejumi išteptas kamuolys, ant kurio aš stoviu; arba plonytis, aukštai įtemptas lynas, per kurį einu; arba trapus stiklinis gaubtas, kuris paliestas sutrupės į smulkutes šukes. Pagimdyti vaiką, padaryti karjerą, pakeliauti po pasaulį ar bent jau patirti bent vieną begėdišką vienos nakties nuotykį... Trisdešimt - tai baimė: kas po to, kai nukrisiu ant žemės? O po to turbūt bus Gyvenimas..."
Vaiva Rykštaitė
Vaiva Rykštaitė
November 9, 2020
Labai lengvas skaitinys apie laiko tėkmę, leidžiantis visiems ieškantiems gilumos prabėgančio laiko beprasmybėje jos taip ir neatrasti. Už pasakojimo banalumo slypi visiems užsienyje gyvenusiems gerai pažįstamos tapatybės dilemos, už nuviliančių meilės istorijų, tarytum atsitiktinai įsimaišiusių "antrame kadre", vienišumas.
November 1, 2024
Visiškai neįsiminė. Gal tik neigiamas jausmas perteiktas tarytum sulaukus tų trisdešimties.
“Bylojo apie gyvenimą nesukant galvos dėl to, kuris pienas šiandien pigesnis.”
“Kiek per valandą gauna valytoja, virėja, auklė, prostitutė? Bankrutuotų, jei tektų samdyti visas.”
“Užduok kvailus klausimus ir nuolat girk, apie vyrus man sakė tėtis.”
“Bylojo apie gyvenimą nesukant galvos dėl to, kuris pienas šiandien pigesnis.”
“Kiek per valandą gauna valytoja, virėja, auklė, prostitutė? Bankrutuotų, jei tektų samdyti visas.”
“Užduok kvailus klausimus ir nuolat girk, apie vyrus man sakė tėtis.”
March 7, 2024
Labai patiko klausytis šios knygos apie jaunystę ir moterišką gyvenimą, manau vyrai turėtų pasikalusyti ar paskaityti šią knygą, kad labiau surpastų moterų pasaulį.
September 8, 2022
Simboliškai, trisdešimtmečio proga skaičiau knygą "Trisdešimt". Ir turiu pripažinti ši - iš visų iki šiol skaitytų Vaivos Rykštaitės knygų man patiko labiausiai. Susiskaitė lengvai, bet tuo pat metu vis pačiai reflektuojant o kada panašias mintis teko išgyventi man pačiai? Tai ir lieka lengvo romano poskonis su būties/ socialinio nerimo prieskoniais. Rekomenduoju.
July 17, 2024
Nepajaučiau jokio sąlyčio su knyga, nesupratau kas ir apie ką. Galbūt tikėjausi per daug? Tai mano antroji skaityta autorės knyga, antras bandymas prisijaukinti autorę, bet supratau, kad turbūt ne man. Viskas labai paviršutiniška, atrodo bandyta įpinti metaforų, bet nesėkmingai. Tikėjausi kažkokių esminių įžvalgų, bet buvo tik dar vieni gyvenimo metai - taip, tokie kokie ir būna mūsų kasdienybėje, tačiau knygose tikiesi daugiau savirefleksijos, idėjų, įkvėpimo. O čia nieko. Tuštuma.
Read
June 8, 2020Lengvas, vietomis (kuriose atpažinau save ir drauges nepadoriai atvirai šmaikščiuose, nuoširdžiuose pokalbiuose) nusijuokti priverčiantis romanas, palikęs gilesnį įspūdį nei iš pradžių tikėjausi. O tikėjausi meilės romano su happy end‘u. Ačiūdiev, pastarojo nebuvo. Labiau gyvenimiška pabaiga... be pabaigos. Nes tikrasis gyvenimas tęsiasi. Tiek sulaukus 20-ies, tiek 30-ies metų.
Trisdešimt gąsdina, nes iki tol neva turi atšokti vestuves, na, bent jau susižadėti, įsigyti būstą, susirasti sritį, kurioje dirbsi iki gyvenimo galo, nes kitaip būsi apšauktas kaip besiblaškantis ir nežinantis, ko nori iš gyvenimo, ir ramiai, stabiliai laukti gyvenimo pabaigos priešais teliką ant sofos. Na, kartais paįvairinant tą laukimą kelionėmis su viskas įskaičiuota. Keistai atrodo tas gyvenimas atkarpomis, nes kas bus, kai neva viską padarysi iki 30-ies, kai žinosi, kaip viskas klostysis toliau? Man rodos, bus klaikiai neįdomu (laukti 40-ies).
„Baisiausia, kad aš žinau, kaip viskas bus toliau. Kas bus. Su kuo. Supranti? <...> Bet iš esmės gyvenime jau nieko nebus naujo. Aš tik sensiu, burbėsiu ir gyvensiu prisiminimais.“
Subalansuotas skaitinys davatkoms ir svaiginančiais korporaciniais karjeros laiptais kopiantiems skaitytojams, kad bent akies krašteliu pamatytų, jog nėra vieno teisingo gyvenimo kelio.
Trisdešimt gąsdina, nes iki tol neva turi atšokti vestuves, na, bent jau susižadėti, įsigyti būstą, susirasti sritį, kurioje dirbsi iki gyvenimo galo, nes kitaip būsi apšauktas kaip besiblaškantis ir nežinantis, ko nori iš gyvenimo, ir ramiai, stabiliai laukti gyvenimo pabaigos priešais teliką ant sofos. Na, kartais paįvairinant tą laukimą kelionėmis su viskas įskaičiuota. Keistai atrodo tas gyvenimas atkarpomis, nes kas bus, kai neva viską padarysi iki 30-ies, kai žinosi, kaip viskas klostysis toliau? Man rodos, bus klaikiai neįdomu (laukti 40-ies).
„Baisiausia, kad aš žinau, kaip viskas bus toliau. Kas bus. Su kuo. Supranti? <...> Bet iš esmės gyvenime jau nieko nebus naujo. Aš tik sensiu, burbėsiu ir gyvensiu prisiminimais.“
Subalansuotas skaitinys davatkoms ir svaiginančiais korporaciniais karjeros laiptais kopiantiems skaitytojams, kad bent akies krašteliu pamatytų, jog nėra vieno teisingo gyvenimo kelio.
January 19, 2018
Tai kol kas vienintelė šios autorės skaityta knyga, tačiau pasirodė pernelyg lengvo turinio, mintimis padrika, be kažkokio gilesnio sluoksnio.. Tačiau autorę seku socialiniame tinkle, atrodo, įdomi asmenybė ir noras skaityti kitas knygas vis dar gyvas :)
April 18, 2020
Ši knyga man visai nepatiko. Iš esmės turbūt dėl to, kad ją įsigydama tikėjausi visai ko kito. Maniau, kad ji bus kitokia, gilesnė.
Na, o gal tiesiog suklydau, nes skaičiau ją būdama jau 31-erių.
Na, o gal tiesiog suklydau, nes skaičiau ją būdama jau 31-erių.
Displaying 1 - 30 of 73 reviews