Ši knyga – tai tarsi gydančių gamtos atspindėjimų rinkinys, surinktas vedant gamtos terapijos užsiėmimus, skaitant paskaitas, taikant psichoterapiją, stebint gamtą bei tyrinėjant tautosaką, į kurią protėviai sudėjo daug gamtiškos išminties. Visa mūsų aplinka, o ypač gyvoji, jeigu į ją įsižiūrime, veikia kaip veidrodis, kuris gali padėti suprasti ir pamatyti save tokius, kokie esame: savitus, unikalius, bet nei didesnius, nei mažesnius nei kiti. Netobulus, pažeidžiamus ir paklūstančius, kaip ir kitos gyvos būtybės, gamtos dėsniams.
Knygos tekstai paskatins stabtelėti, padės atpažinti ir patyrinėti mūsų viduje arba santykiuose su kitais žmonėmis vykstančius procesus, suprasti jų kilmę ir primins, kad kiekviename iš mūsų slypi galinga gamtos jėga, kuri, jeigu tik leidžiame, kad ir kokio amžiaus būtume, visuomet mus palaiko, skatina gyti ir augti.
Nustebau švelniai tariant skaitydama kitų komentarus apie Gamtos terapijos knygą kur atseit pasigendama pačios gamtos. O aš suradau gamtą beveik kiekviename skyriuje, man verčiant puslapius atrodytų prieš akis veržiasi iš žemių ir sąmanų didingi medžiai su giliom šaknim, išskrenda laumės (mano vaizduotėje su rožiniais sijonėliais ir mosikuojančios burtų lazdele), iš paskos knygos puslapiais raitosi žalčiai su geltonom ausytėm, ten žiūrėk stebi aplinką žvitri varnėno akis ir t.t. Mane nė kiek nesuklaidino knygos pavadinimas- nes labiau orientavausi ir laukiau terapijos- kurią ir gavau su kaupu. Autorė moka itin sklandžiai dėstyti mintis, be pilstymo iš tuščio į kiaurą, ištisas pastraipas pabraukiau žymekliu, vietomis net nejaukiai pasijutau- tarsi kažkas bando nuklijuoti senos žaizdos pleistrą ogi pažiūrim kaip gyja, o pasirodo ten ne visai gija o atvirkščiai pūna. Tad didelis dėkui autorei už psichoterapines įžvalgas, man skaitėsi lengvai bet ir tuo pačiu giliai.
Pasiėmus į rankas knygą pavadinimu “Gamtos terapija” pirmiausia tikiesi joje gamtos. Bet kai jos nerandi perskaičius 10,20,50,100 puslapių, nejučia imi stebėtis, ar tikrai skaitai tą knygą, apie kurią galvoji. Gamtos šioje knygoje yra labai mažai ir tam tikra prasme jaučiuosi netgi apgauta tokio knygos pavadinimo.
Kas knygoje įdomu - psichoterapinės įžvalgos. Galbūt pasiėmus šią knygą būtent dėl to, būčiau ją ir įvertinus geriau. O dabar apie miško terapijas, apie Škotijos ir šiaurės Norvegijos įspūdingą gamtą yra vos vos užsimenama.
Klaidinantis knygos pavadinimas ir viršelis. Mažai kas bendro su gamtos terapija, labiau jos įkvėptos psichoterapinės įžvalgos, paskiros, surinktos iš autorės tinklaraščio.Ties pirmuoju trečdaliu sustojau.
Knygą ėmiau apie ją išgirdusi R. Petrausko paskaitoje apie "Eglę žalčių karalienę". Sudomino svarstymas apie "Eglę kančių karalienę", jos sąstingį ir nesusitaikymą su netektimi. Kadangi ši mitologinė pasaka man yra vienas iš plačiausias interpretacijas atveriančių senųjų lietuviškų pasakojimų, tikėjausi ir knygoje rasti dar vieną šios sudėtingos istorijos perskaitymo variantą. Lūkestis nenuvylė. Gavau dar daugiau. Labai patiko profesionalios psichologės patarimai, kaip atpažinti, priimti ar keisti net pačias nemaloniausias savo asmenybės dalis, kaip atrasti darnų buvimą su įvairiais charakterio bruožais. Gražu tai, kad šie patarimai pateikiami ne kaip dalykiškos specialisto pamokos, o per gamtos, mitologijos, tradicijos analogijas. Taip ne tik lengviau ir priimti įvairius pojūčius, bet ir padeda suvokimas, kad visas pasaulis pilnas panašių situacijų, jas kažkaip sprendžia ir mokosi darnaus sugyvenimo.
Man patiko, labai lengvai ir sklandžiai autorė rašo. Užsimena apie preiraišumo traumas, vidinės šeimos sistemos teoriją. Pastaroji labai man priimtina. Lengva susipažinimo su savęs pažinimu įžanga. O žmogaus or medžio palyginimas man artimas, kaip artimas jis ir lietuvių literatūrai bei tautosakai. Užteko ir gamtos, ir terapijos.
Knygoje radau gražių įžvalgų apie žmogaus psichologiją, jos sąsajas su gamtos procesais. Buvo gera skaityti autorės mintis, gimusias stebint gamtą ir stebėti autorės minčių seką, taiklių paralelių kūrimą. Autorė savo knygoje remiasi daug skirtingų šaltinių, o tai turiniui duoda papildomo svorio. Tiesa, perskaičius knygą nėra jausmo, kad sužinojau kažką labai naujo, bet visgi buvo gera prisiminti tam tikrus dalykus ir atrasti, kad gamta įkvepia ir informuoja daug daugiau žmonių negu būtų galima tikėtis greitame šiuolaikiniame pasaulyje.
Skaitau kitų atsiliepimus ir įžvelgiu tendenciją, jog knygoje buvo pasigesta gamtos ir jos naudos aprašymo. Pati to nepastebėjau, galbūt tai lėmė ie tai, kad knygą skaitydavau sedėdama po senaisiais Ąžuolyno medžiais šviečiant saulei. Visgi galiu suprasti kodėl iškyla tokie komentarai - pati irgi tikėjausi kiek daugiau pasakojimo apie miško maudynes.
Ko visgi tikrai pasigedau - tam tikrų temų išplėtojimo. Įtariu, kad tai ir mano aplaidumas renkantis knygą, nes neatkreipiau dėmesio, jog tai jau publikuotų straipsnių rinkinys. Nesu tokių knygų gerbėja dėl kelių priežasčių - ne visada matau būtinybę publikuoti tai, kas jau publikuota; straipsniai dažnai apima temas plotyje, ne gylyje; informacija linkusi kartotis. Tai radau ir autorės tekste.
Kuo tikrai neabejoju, tai šios autorės ir psichologės gebėjimu ir talentu puikiai rašyti, įtaigiai perteikti mintis bei įtraukiančiai pasakoti istorijas. Akivaizdu, kad autorė aukštos erudicijos, savo srities specialistė, be galo jautraus žvilgsnio turėtoja. Labai lauksiu kitų knygų, ypač tematinių, manau, kad psichologinių lietuvių autorių lietuviškai auditorijai skirtų knygų tikrai trūksta (teminių, orientuotų į vieną-du aspektus).
Yra daug panašių užsienietiškų ir išverstų psichoterapeutų knygų, kurie dalinasi įžvalgomis iš klientų istorijų, kitų knygų, teorijų ir gyvenimo, todėl labai gera kai yra ir lietuviška tokia knyga, su lietuviškais pavyzdžiais, motyvais, tautiniais mitais ir archetipais.
Knyga man skaitėsi lėtai, čia nėra siužeto, ar nėra labai naujų įdėjo (pas Giedrę supervizavausi ir mokiausi KET studijų metu), kurios atvertų naujus pažinimo horizontus.
Tai labai graži knyga, kuri per gamtos metaforas atskleidžia žminių vidinius pasaulius.
Rekomenduoju tiem, kurie galvoja, kad kognityvinėje elgesio terapijoje negali būti gylio.
Galvojau kad bus panaši į "Miško maudynes", bet čia man daugiau analogija žmogaus ir gamtos psichologijos. Skaitėsi lengvai įdomiai, patiktų tiems kas domisi psichologija.
Ši knyga kaip gydytojo išrašytas receptas - po vieną skyrių per dieną. Geriausia išjungus ekranus ir ramiai prieš miegą.
Knygą galima skaityti nuo bet kurios vietos, kaip norisi ir kurioj vietoj norisi. Pagal pajautimą. Taip geriausiai atrasite sau skrtą gamtos žinutę. Dar tik kelis skyrius perskaičiau, bet šiandien jau išsinešu, jog gamta susitvarko pati - nugriuvus medžiui nebūtina jo skubėti naikinti vien tam kad būtų tvarka, tokia, kokią esame įpratę matyti, bet leisti jam tapti kitų gamtos organizmų prieglobsčiu, maistu. Gamta susitvarkys pati.
Mes, žmonės, lygiai taip pat - leiskime sau gyti, duokime sau laiko, nespauskime, neskubinkime. Kas mūsų, tas niekur nepabėgs. Kad ir kaip sunku, atsipalaiduokime, mokykimės tą padaryti, nes tada ateina ramuma ir atsiranda vietos mintims, idėjoms bei energijos gyventi. Būkime.
vis skaitinėjau atsiliepimus „Goodreads“ apie šią knygą ir pagrindinis kritikos aspektas: nėra gamtos terapijos ar pavadinimas pasirodė klaidinantis. Galbūt. Knygoje tikrai nėra klasikinės gamtos terapijos, įvairių praktikų aprašymų (tarkime, kaip „Miško maudynėse“), tačiau Giedrė Žalytė, bent man taip pasirodė, užmezgė labai jautrų santykį su gamta apskritai.
Visai neseniai anglakalbėje spaudoje pasirodė tekstai apie tai, kad per pastaruosius 200 metų žmonių ryšys su gamta sueižėjo. O štai Giedrė pasirenka įdomų būdą vėl ryšį su gamta užmegzti - pasitelkdama įvairias pasakas ir mitus, kurie ir buvo sukurti protėvių tam, kad gamta būtų suprasta, savotiškai suvaldyta, pajausta, įterpta į kasdienybę. Giedrė žvelgia per savo išsilavinimo, psichologijos, prizmę ir daugelis mitų ar pasakojimų virsta kokio nors psichologinio mechanizmo įvaizdžiu. Pavyzdžiui, Eglės žalčių karalienės „sumedėjimas“ psichologiniu, dvasios, sielos sustingimu, stabarumu, užsidarymu. Man kažkaip pasirodė labai gyva ir jautru pamatyti senuose, daugelio žinomuose pasakojimuose asmens vidinį pasaulį. Kartu net „nesimaudydamas“ tiesiogiai miškuose gali vėl pradėti save suvokti kaip gamtos dalį: per analogijas ir metaforas.
Dargi - labai patiko Giedrės rašymo stilius: kaip lengvai čiurlenantis upelis, ramina, po truputį plukdo. Įprastai nemėgstu populiariosios psichologijos knygų dėl jų iš anksto pateikiamų receptų. Pirmas skyrius beveik visuomet žada išgijimą arba kokį nors panacėjišką atsakymą į sielos klausimus, pavyzdžiui, esate užspaudę savo emocijas, jas reikia „išjausti“ ir tuomet jau viskas bus gerai, o kartais atvirkščiai - vienokios ar anokios minčių pratybos jums padės pasiekti savo tikslus. Man tai atrodo per paprasta. Bet Giedrė tokių dalykų nežada, tiesiog dalijasi savo įžvalgomis, sukauptomis žiniomis: tiek praktinėmis, tiek teorinėmis.
O dar apie teoriją: kita Žalytės knyga, pasirodžiusi kiek vėliau, „Prieraišumo paradoksai“ man jau šiek tiek mažiau patiko, nes joje daugiau koncepcijų, sąvokų, formalumų. Mažiau lengvumo, plukdymo. Ir keistas efektas - kai daug kalbama apie teorijas, jos tarsi įpareigoja, diagnozuoja, įstato į rėmą. O štai „Gamtos terapija“ leido ramiai būti, priimti save. Net priminė „Eurekoje“ nusipirktą atvirutę su Ralpho Waldo Emersono ištara: „Adopt the pace of nature, her secret is patience“.
Skaičiau kelis atsiliepimus ir pritariu tiems, kurie rašė, kad ne visai to tikėjosi. Pritariu ir aš. Galbūt norėjosi daugiau suprasti apie gamtos terapiją, kaip ji vyksta, kokie metodai taikomi ir pan. Nors šiek tiek apie tai autorė užsimena savo tekstuose. Visgi knyga sudaryta iš atskirų pasakojimų, kurie visi prasideda istorijomis iš gamtos ar gyvūnijos pasaulio, vėliau nusikeliama į palyginimą su žmogaus psichologinėmis istorijomis. Tad gamtos temų knygoje labai daug. Pvz., man beprotiškai buvo graži istorija apie lino (augalo) kelią iki tapimo audiniu bei to kelio palyginimas su žmogaus atsinaujinimu. Tekstas tiesiog užbūrė.
Smagu tai, kad knygą galima skaityti taip, kaip norisi, nors ir ne nuo pradžių. Kiekvienas tekstas išgyvena savo istoriją. Tekstai tikrai labai gražūs, lengvi, tokie net melodingi. Man labai patiko. Nors psichologiniai dalykai paliesti labai paviršiumi, pvz., schemų terapijos trupiniai ir kt. Norėtųsi gylio, bet, matyt, ne toks šios knygos tikslas.
Skaitant knygą, galima pasižymėti autorės rekomenduojamų knygų sąrašą, kuris yra tikrai labai neblogas. Ačiū autorei už labai šiltą, jaukią, gražią, plaukiančią knygą! Puiki knyga kažkam dovanoti.
Tekstas skaitosi lengvai, čiurlena tarsi upelis. Knygoje daug išminties gamtos reiškinius lyginant su žmogaus būtimi, tad skaitant vis norisi stabtelt ir apmąstyti.
"Dažnai mes, Vakarų pasaulio žmonės, mėgstame sakyti, kad verta ir naudinga save paspausti. Savęs nepaspaudeę nieko nepasieksi, toli nenuvažiuosi. Tai tiesa, bet spaudimo, kaip ir kitko, gali būti per daug. Galima netyčia ir perspausti. Pernelyg save spausdami arba pernelyg spaudžiami kitų, galime pamažu pradėti jaustis kaip vakuumuoti daiktai: užimantys mažai vietos, tvarkingi ir patogūs laikyti, bet negyvi. Nekvėpuojantys ir praradę savo tikrąjį, gyvajį pavidalą. Tokios vietos, kuriose palyginti mažai žmogaus ir labai daug gamtos, kartais skatina savęs paklausti: o kam mums vis dėlto reikalinas tas (susi)spaudimas?"
Matau, jog nemažai kitų skaitytojų knygoje pasigedo pačios gamtos, bet man nutiko priešingai. Gamtos ir mūsų gamtoje šitoje knygoje, mano nuomone, labai daug. Man susidarė įspūdis, jog autorė savo įžvalgomis parodo, kokia plati yra gamta, ir kaip arti, o kartais ir toli nuo jos, esame patys. Taip pat labai jutosi, jog autorė ne tik psichoterapeutė, bet pirmiausia ir filologė. Labai patiko filologinės kalbos įžvalgos. Apibendrinant - knyga yra apie gamtos dėsnius ir atspindžius mūsų gyvenime, pastabumą kasdienybėje, įsiklausymą bei sulėtėjimą. P.s. Malonu, jog su tokiu ramybę transliuojančiu žmogumi turėjau progą susidurti darbinėje aplinkoje. Palaikau 🙂
Labai gražiai parašyta knyga. Nors pavadinimas ir gali klaidinti – čia nerasi tikslių miško terapijos gairių ar panašių dalykų, knyga dovanoja platesnį požiūrį į gamtos ir žmogaus ryšį. Aiškiai ir dailiai perteikiamos žmogaus ir gamtos būties paralelės. Ir gamta šiame kontekste ne vien augmenija (nors apstu paralelių ir su ja). Kadangi mintys lietuvių autorės, tai ir visi palyginimai tokie savi, artimi. Knyga skaitosi lengvai ir greitai, bet tuo pačiu kiekvienas skyrelis kviečia ir stabtelti bei pareflektuoti.
Knyga parašyta lyg trumpi apsakymai. Iš kiekvieno skyrelio galima pasiimti po trumpą pamoką.
Pritrūko gylio, galbūt derėtų individualiai pačiam skaitytojui labiau išnagrinėti perskaitytas mintis.
Apie pačios gamtos terapijos aspektus iš knygos sunkiai pavyko kažką suprasti, nors pavadinimas imponuoja, jog tai bus pagrindinė tema. Tik pačios apmąstymais ir interpretacijomis galima būtų galvoti, kas ta gamtos terapija yra, bet ne tiek, jog būtų galima diskutuoti su tai suprantančiu žmogumi.
Neskubėdama labai maloniai suskaičiau. Rašymo stilius jaukus, asmeniškas, minkštas ir bent jau man tokio tipo knygose patinkantis. Nors dalis tekstų pasirodė nutrūkstantys kiek per anksti, tarytum neišbaigti, patiko, kad autorė palieka daug vietos refleksijoms. Mano galva, šitas rinkinys puikiai veiktų ir kaip savotiškas “būrimas” – atsiverti bet kurioje vietoje ir paskaitai, pažiūri, ar rezonuoja, ar atspindi dabartines mintis ir savijautą.
Nuostabi! Ačiū autorei, kad nusprendė tokią knygą parašyti :) Kiek daug įžvalgų ir minčių kilo, o beskaitant vis norėjosi kažką užsirašyti, pareflektuoti. Terapinė knyga, kviečianti pakapstyti giliau. Skaitant komentarus suprantu, kad dalis tikėjosi praktinių patarimų rinkinio, kaip gi užsiimti ta gamtos terapija ir ką daryti išėjus į mišką :)) Tačiau gamta šioje knygoje tikrai yra kaip stuburas, nuo kurio autorė vis atsispiria :)
"Net jeigu labai ilgai buvome medžiu, nebūtina juo likti".
Nuostabi knyga! Labai gražiai, organiškai supinta mūsų lietuvių mitologija, pasakos, gamta su žmogaus jausmais ir išgyvenimais. Be tuščio pilstymo. Labai lengvai, maloniai skaitosi. Palietė ne vieną mano sielos stygą. Knyga, kurią perskaičius dar norisi grįžti, atsiminti, galbūt dar kitom akim į ją pažvelgti.
Kažkaip ne taip įsivaizdavau šią knygą, kai pirmąkart perskaičiau aprašymą ir gamtos joje yra tik tiek, kiek reikia karts nuo karto metaforiškai apibūdinti žmonėms kylančioms problemoms. Įžvalgų yra neblogų ir jos gražiai pateiktos, bet kas giliau domisi psichoterapija ir bendrai savo vidine kelione, sakyčiau knyga tokia labiau paviršutiniška, lengvam pasiskaitymui.
Savo knygoje autorė remiasi schemų terapijos kryptimi. Daug rašo apie savasties dalis. Gamtos knygoje nemažai, bet dar daugiau autorės patirties tiek psichoterapijoje, tiek gyvenime. Nesitikėti miško terapijos vadovėlio, bet labiau jaukaus skaitinio apie save ir žmones. Rekomenduoju visoms dukroms ir sūnums, ir visiems tėvams.
Iš tiesų pasiemiau šią knygą skaityti perskaičius komentarus, kad čia gamtos mažai. Man nelabai patinka gamta, tai galvoju paskaitysiu. Tai susiskaitė labai gerai. Labai fainai deliojami sakiniai, ieškoma sąsajų su miško terapija ar medžiais. Buvo minčių, kurias išsirašiau. Ieškojau knygos su psichoterapinėm įžvalgom, tai ją ir radau :)
Įdomi knyga, daugybė sąsajų su psichologija ir gamta. Tačiau knygos viršelis toks žalias ir gražus, kad netgi norisi dar didesnio gamtos ir žalumos aprašymo ir lyginimo knygoje. Atrodo, kad tik ,,paragavome'' tos gamtos, norisi dar daugiau! Bet rekomenduoju tikrai.
Skyriai skaitosi kaip atskiri, nesusiję rašinėliai. Vietomis tekstas gan nerangus, daug pasiaiškinimų skliausteliuose. Visgi, autorė labai įdomiai sujungia lietuvišką tautosaką, gamtos elementus, su psichoterapijos idėjomis.
Geneliai parašyta knyga, atrodo, kad kalbiesi su pačia autore ir nejučia gamtos terapija virsta švelnia psichoterapija. Labai meistriškai archetipų pagalba paaiškinami gilūs dalykai.