Gamtos terapija

by Giedrė Žalytė

Ši knyga – tai tarsi gydančių gamtos atspindėjimų rinkinys, surinktas vedant gamtos terapijos užsiėmimus, skaitant paskaitas, taikant psichoterapiją, stebint gamtą bei tyrinėjant tautosaką, į kurią protėviai sudėjo daug gamtiškos išminties. Visa mūsų aplinka, o ypač gyvoji, jeigu į ją įsižiūrime, veikia kaip veidrodis, kuris gali padėti suprasti ir pamatyti save tokius, kokie esame: savitus, unikalius, bet nei didesnius, nei mažesnius nei kiti. Netobulus, pažeidžiamus ir paklūstančius, kaip ir kitos gyvos būtybės, gamtos dėsniams.

Knygos tekstai paskatins stabtelėti, padės atpažinti ir patyrinėti mūsų viduje arba santykiuose su kitais žmonėmis vykstančius procesus, suprasti jų kilmę ir primins, kad kiekviename iš mūsų slypi galinga gamtos jėga, kuri, jeigu tik leidžiame, kad ir kokio amžiaus būtume, visuomet mus palaiko, skatina gyti ir augti.

Genres: Nonfiction, Psychology

208 pages, Hardcover

First published February 6, 2024

Reviews

[Renata Strakšienė · Rating 5 out of 5]

Nustebau švelniai tariant skaitydama kitų komentarus apie Gamtos terapijos knygą kur atseit pasigendama pačios gamtos. O aš suradau gamtą beveik kiekviename skyriuje, man verčiant puslapius atrodytų prieš akis veržiasi iš žemių ir sąmanų didingi medžiai su giliom šaknim, išskrenda laumės (mano vaizduotėje su rožiniais sijonėliais ir mosikuojančios burtų lazdele), iš paskos knygos puslapiais raitosi žalčiai su geltonom ausytėm, ten žiūrėk stebi aplinką žvitri varnėno akis ir t.t. Mane nė kiek nesuklaidino knygos pavadinimas- nes labiau orientavausi ir laukiau terapijos- kurią ir gavau su kaupu. Autorė moka itin sklandžiai dėstyti mintis, be pilstymo iš tuščio į kiaurą, ištisas pastraipas pabraukiau žymekliu, vietomis net nejaukiai pasijutau- tarsi kažkas bando nuklijuoti senos žaizdos pleistrą ogi pažiūrim kaip gyja, o pasirodo ten ne visai gija o atvirkščiai pūna. Tad didelis dėkui autorei už psichoterapines įžvalgas, man skaitėsi lengvai bet ir tuo pačiu giliai.

[cypt · Rating 5 out of 5]

Giedrės Žalytės visai nežinojau ir knygą pasiėmiau tik Goodreads draugų paviliota. Ačiū, Goodreads draugai ir draugės!!! Labai patiko. Prisijungiu prie nuomonių, kad čia mažai apie gamtos terapiją, kaip aš ją įsivaizduoju, nors autorė dažnai papasakoja, kaip vyksta šie užsiėmimai ir kas per juos yra nutikę. Tačiau nėra jokių instrukcijų, kaip apkabinti medį (juokauju) ir pan. - tuo tai labai pasidžiaugiau. Savo struktūra knyga truputį primena Matulaitės Žalius sausainius (veikiausiai tuo atitinka ir "Tyto albos" profilį): daug skyriukų, apmąstymų, juos paprastai paskatina koks nors gamtos pastebėjimas ar analogija, ar su gamta susijęs tautosakos elementas, bet iš esmės nebandoma apimti konkrečių temų, veikiau eseistiškai dėliojamos mintys + žinios. Bet nuo Matulaitės knyga man kaip diena nuo nakties skyrėsi tonu ir bendra orientacija - ne į save ir savo atradimus, o į būdus pakalbėti apie psichologinius mechanizmus.

Prisižymėjau visokiausių atskirų pamąstymų, bet turbūt labiausiai patiko tai, ko nežinojau, - apie vidinę šeimos sistemą, kaip galima galvoti apie savyje veikiančias įvairias dalis, nors skaitant pirmą kartą vis dėlto vietom atrodo kaip kosmosas - kaip čia dabar atrasti kažkokį vidinį tremtinį ir su juo kalbėtis?? Nu net neįsivaizduoju. Bet veikiausiai įmanoma (kaip ir Kajokas kažkaip išmoko medituoti iš knygų, kas irgi juk gali atrodyti kosmosas to nepatyrusiai). Ir dar labai patiko, kaip Žalytė jungiškai (ar gal verenakastiškai??) ima lietuviškas pasakas ir jas interpretuoja psichologiniame kontekste - pavyzdžiui, apie Eglės kaip kenčiančios karalienės, sumedėjančios savo kančiose, laikyseną. Arba apie Drebulę, kurią mes esam įpratusios (gal veikiau įpratintos...) laikyt išdavike, nors tai tiesiog suaugusių žiaurių diedų užpultas ir išnaudotas mažas vaikas, kurį mes išvis nunulinam ir net nelaikome asmeniu (čia fainai Žalytė rašo, kad ir Eglės, ir jos sūnų vardus vaikams duoda, o Drebulės - ne). Apie Drebulę ir išdavystę apskritai yra gražus bendras pasažas, skatinantis atrasti Drebulę savyje:

Per sunkios patirtys, ypač vaikystėje, dažną žmogų, kaip tą mažąją Drebulę, priverčia išduoti save. Sakyti tai, ko iš mūsų reikalaujama, išsižadėti savo jausmų, slopinti savo balsą, bijoti, išsižadėti savo poreikių, patikėti, kad mes nieko neišmanome, kad kiti žino geriau, kad esame nieko vertos, kad mūsų mintys ir jausmai kvaili, kad jeigu su mumis blogai elgiamasi, tai pačios to nusipelnome, kad gimėme kentėti, kad jeigu mus baugine ir mes išsigąstame, tai pačios esame dėl to kaltos, kad jeigu niekas mūsų nesupranta, tai tik todėl, kad esame pernelyg keistos, o jeigu niekas mumis nesidomi, tai dėl to, kad mes beviltiškai nuobodžios. (p. 43)

Ir dar viena didžiulė knygos stiprybė, lyginant su mano skaityta poppsichologija (nors ir mažokai jos esu skaičiusi), man atrodė aiškinimas - ne vien konstatavimas (faktų, emocijų, jausmų, reakcijų, įvairių variantų), bet ir paaiškinimas, kaip šie dalykai formuojasi, kuo jie padeda - net "blogi" - ir kodėl mes juos palaikome, kartais net prieš savo valią. Šitokių pasažų radau daug, juos skaitant kildavo noras mokėti viską atmintinai ir geriau suprasti save ir kitus, nors ir žinojau, kad turbūt pro vieną ausį įėjo, pro kitą išeis. Bet perskaičiusi vis tiek pasijutau praturtėjusi. Va čia Žalytė apibendrina skyrelį, kuriame aiškinama, kaip gali susiformuoti žmogaus neapykanta sau:

Nes kartais mes būtent taip palaikome ryšį su savo mama ar močiute, kurios jaučia mums galbūt neįsisąmonintą neapykantą: nekęsdami patys savęs, t. y. susitapatindami su jų jausmais. Tuomet apie save galime galvoti, kad esame našta, kad esame nieko verti, tik vargas kitiems, kad jokio skirtumo, ar esame, ar mūsų nebūtų, kad privalome kiekvieną akimirką būti kuo nors naudingi, nes kitaip neturime teisės egzistuoti; sakome sau, kad nedrįstume savo norų ir poreikių laikyti svarbiais, kad esame niekam tikę ir t. t. Visa tai - neapykantos apraiškos, ir ši neapykanta turėjo kažin kaip į mūsų psichiką atkeliauti. (p. 97)

Knygoje radau nemažai įvairiausių girdėtų psichologinių dalykų atgarsių, tik visi kartu jie suskambėjo naujai; gal taip veikia pakartojimas, bet gal tai yra ir terapija, šiuo atveju - knygos terapija, - pagaliau prisibelsti į sąmonę? Iš Berne'os knygos atsimenu tik alkoholiko žaidimą ir schemą, nors ten tų schemų buvo daug daugiau, bet štai pas Žalytę perskaičiau apie kankinystės schemą ir pasijutau kažką atradusi:

Ir mano darbas suprasti, kada, su kuo ir kaip man kuri nors istorija padėjo. Tik tada galėsiu suprasti, ar man jos vis dar reikia šiandien. Nes kol to nepadarome, istorija ir toliau tūno mūsų galvoje ir, mums sutinkant vis kitus žmones, ieško naujų atlikėjų tos istorijos personažų vaidmenims. Tarkime, jeigu aš tebegyvenu kankinystės istorijoje, juk turi būti ir mano skriaudikų. Gal tai bus mano viršininkas? Gal sutuoktinis? O gal geriausia draugė? Galbūt aš šiems vaidmenims pasirinksiu žmones, kuriems iš tikrųjų rūpės tik jų pačių norai bei poreikiai, ir jie mane skriaus. O gal tie žmonės bus visai neblogi, bet aš jiems nė neprasitarsiu apie savo poreikius, taigi jie, nieko apie juos nežinodami, ir neatsižvelgs į juos. Taip aš vėl pasitvirtinsiu, kad ir šie žmonės skriaudžia, kad tiesiog toks pasaulis, niekas nesikeičia. (p. 146)

Ir dar daug visokių įžvalgų įžvalgėlių, kurių turbūt gyvenime nebeprisiminsiu, bet jei prisiminčiau ir pagal jas gyvenčiau, būtų wow.

Skaitydama dar galvojau - kaip įdomu, kiek aš esu šios knygos auditorija tik kaip tam tikros kartos / amžiaus grupės, o gal ir klasės (kiek pas mus tai veikia) atstovė. Ar tarp smarkiai vyresnių, kuriems emocijų žodynas atrodo nelabai reikalingas, ji susilauktų pasisekimo? To nežinau, bet gal net dar įdomiau - ar ji prakalbėtų smarkiai jaunesniems žmonėms, kuriems emocijų žodynas yra net ne tai kad pažįstamas, bet kartais tampa ir savotiška fatine komunikacija, tokia apie orą. O gal tai tiesiog susitelkimo į save, savianalizavimo, šioks toks aukos tipažas, kuriam taip prakalba mintys apie savęs nutildymą, savęs slopinimą? Bet Žalytė kalba ne tik tai, ji rodo ir kaip pačios tampame smurtautojomis, slopintojomis, tiesiog sunkiais žmonėmis. Ar tai įmanoma pakeisti? Va ir didžioji tokių knygų, terapijos, savianalizės mistika.

Žvaigždutės - šiaip knygą skaitydama galvojau apie 4*, bet labai patiko žvilgsnio kryptis per tautosaką ir mitus, tai su dideliu džiaugsmu pridėjau dar vieną.

[-Vilma- · Rating 3 out of 5]

Pasiėmus į rankas knygą pavadinimu “Gamtos terapija” pirmiausia tikiesi joje gamtos. Bet kai jos nerandi perskaičius 10,20,50,100 puslapių, nejučia imi stebėtis, ar tikrai skaitai tą knygą, apie kurią galvoji. Gamtos šioje knygoje yra labai mažai ir tam tikra prasme jaučiuosi netgi apgauta tokio knygos pavadinimo.

Kas knygoje įdomu - psichoterapinės įžvalgos. Galbūt pasiėmus šią knygą būtent dėl to, būčiau ją ir įvertinus geriau.
O dabar apie miško terapijas, apie Škotijos ir šiaurės Norvegijos įspūdingą gamtą yra vos vos užsimenama.

[Diana Kliukoityte · Rating 3 out of 5]

Klaidinantis knygos pavadinimas ir viršelis. Mažai kas bendro su gamtos terapija, labiau jos įkvėptos psichoterapinės įžvalgos, paskiros, surinktos iš autorės tinklaraščio.Ties pirmuoju trečdaliu sustojau.

[Ingrida Dockė · Rating 5 out of 5]

Knyga - tarsi pasimatymai su savimi. Dovanočiau kiekvienai draugei ir skaitysiu dar ne kartą

[Ugnė · Rating 5 out of 5]

Labiausiai patiko savo paprastumu gerąja prasme - skaičiau ir grožėjausi, kaip sudėtingi psichikos reiškiniai ar sąvokos paaiškinami paprastai, tačiau taikliai ir išsaugant jautrumą. Kitas patikęs dalykas - kad knygos tikslas nėra atversti kiekvieną į meilę miškui, pievai, pelkei, paversti medžiu ar paukščiu, išmokyti relaksacijos ir vaizduotės. Gamta čia veikiau metafora, kažkas, kas palengvina pokalbio pradžią ir padeda pastebėti dalykus, kurie atrodė esantys tiek savaime suprantami arba tiek sunkiai įžodinami, kad nėr kaip pradėti kalbėt apie juos.

Didžiausias dėmesys knygoje skiriamas santykiui su kitais žmonėmis ir to santykio istorijai - kada ir kodėl išmokome, kad su pasauliu bendrauti reikia būtent šitaip. Turbūt ir naudingiausia bus tiems, kurie šiuo metu savo santykius peržiūri.

[Agne C · Rating 3 out of 5]

Skaitau kitų atsiliepimus ir įžvelgiu tendenciją, jog knygoje buvo pasigesta gamtos ir jos naudos aprašymo. Pati to nepastebėjau, galbūt tai lėmė ie tai, kad knygą skaitydavau sedėdama po senaisiais Ąžuolyno medžiais šviečiant saulei. Visgi galiu suprasti kodėl iškyla tokie komentarai - pati irgi tikėjausi kiek daugiau pasakojimo apie miško maudynes.

Ko visgi tikrai pasigedau - tam tikrų temų išplėtojimo. Įtariu, kad tai ir mano aplaidumas renkantis knygą, nes neatkreipiau dėmesio, jog tai jau publikuotų straipsnių rinkinys. Nesu tokių knygų gerbėja dėl kelių priežasčių - ne visada matau būtinybę publikuoti tai, kas jau publikuota; straipsniai dažnai apima temas plotyje, ne gylyje; informacija linkusi kartotis. Tai radau ir autorės tekste.

Kuo tikrai neabejoju, tai šios autorės ir psichologės gebėjimu ir talentu puikiai rašyti, įtaigiai perteikti mintis bei įtraukiančiai pasakoti istorijas. Akivaizdu, kad autorė aukštos erudicijos, savo srities specialistė, be galo jautraus žvilgsnio turėtoja. Labai lauksiu kitų knygų, ypač tematinių, manau, kad psichologinių lietuvių autorių lietuviškai auditorijai skirtų knygų tikrai trūksta (teminių, orientuotų į vieną-du aspektus).

[Gintarė Lialienė · Rating 4 out of 5]

Knygą ėmiau apie ją išgirdusi R. Petrausko paskaitoje apie "Eglę žalčių karalienę". Sudomino svarstymas apie "Eglę kančių karalienę", jos sąstingį ir nesusitaikymą su netektimi. Kadangi ši mitologinė pasaka man yra vienas iš plačiausias interpretacijas atveriančių senųjų lietuviškų pasakojimų, tikėjausi ir knygoje rasti dar vieną šios sudėtingos istorijos perskaitymo variantą. Lūkestis nenuvylė. Gavau dar daugiau. Labai patiko profesionalios psichologės patarimai, kaip atpažinti, priimti ar keisti net pačias nemaloniausias savo asmenybės dalis, kaip atrasti darnų buvimą su įvairiais charakterio bruožais. Gražu tai, kad šie patarimai pateikiami ne kaip dalykiškos specialisto pamokos, o per gamtos, mitologijos, tradicijos analogijas. Taip ne tik lengviau ir priimti įvairius pojūčius, bet ir padeda suvokimas, kad visas pasaulis pilnas panašių situacijų, jas kažkaip sprendžia ir mokosi darnaus sugyvenimo.

[Laura Vaiciukevičiūtė · Rating 4 out of 5]

Man patiko, labai lengvai ir sklandžiai autorė rašo. Užsimena apie preiraišumo traumas, vidinės šeimos sistemos teoriją. Pastaroji labai man priimtina. Lengva susipažinimo su savęs pažinimu įžanga. O žmogaus or medžio palyginimas man artimas, kaip artimas jis ir lietuvių literatūrai bei tautosakai. Užteko ir gamtos, ir terapijos.

[Ieva · Rating 4 out of 5]

Knygoje radau gražių įžvalgų apie žmogaus psichologiją, jos sąsajas su gamtos procesais. Buvo gera skaityti autorės mintis, gimusias stebint gamtą ir stebėti autorės minčių seką, taiklių paralelių kūrimą. Autorė savo knygoje remiasi daug skirtingų šaltinių, o tai turiniui duoda papildomo svorio. Tiesa, perskaičius knygą nėra jausmo, kad sužinojau kažką labai naujo, bet visgi buvo gera prisiminti tam tikrus dalykus ir atrasti, kad gamta įkvepia ir informuoja daug daugiau žmonių negu būtų galima tikėtis greitame šiuolaikiniame pasaulyje.

[TarpKnygų · Rating 5 out of 5]

Taip ilgai, ir taip skaniai skaičiau. Po skyrių prieš miegą.

Apgalvodama, išjaučiant. Ir baigėsi...

Nedideli skyreliai, juose dera jautrumas ir pasitikėjimas savimi, pažeidžiamumas ir drąsa būti savimi.

Ir skaitydama, ir jau po to, labiau nei bet kada anksčiau semiuosi jėgų iš gamtos. Tokios tvirtybės bei galios jaučiu iš ten prisipildanti.

Radau ir nusiraminimą, ir palaikymą. Ir tuo pačiu taip trūkstamo švelnumo.

Suteikė jėgų kai buvo sunku. Kai buvo lengva - įkvėpė daugiau lengvumo.

Ir buvo gera matyti tą kažkur giliai glūdintį ryšio su gamta pajautimą lietuviškai užrašytą.

Rekomenduoju. Atgaivino. Ačiū Autorei.

[Tina _ Darija · Rating 5 out of 5]

Nuostabi knyga, labai smagu buvo skaityti po vieną skyrių per dieną ryte prieš darbą. Kiekvienas skyrius vertas apgalvojimo, supratimo ir įsigilinimo.

[Emilija · Rating 4 out of 5]

Yra daug panašių užsienietiškų ir išverstų psichoterapeutų knygų, kurie dalinasi įžvalgomis iš klientų istorijų, kitų knygų, teorijų ir gyvenimo, todėl labai gera kai yra ir lietuviška tokia knyga, su lietuviškais pavyzdžiais, motyvais, tautiniais mitais ir archetipais.

Knyga man skaitėsi lėtai, čia nėra siužeto, ar nėra labai naujų įdėjo (pas Giedrę supervizavausi ir mokiausi KET studijų metu), kurios atvertų naujus pažinimo horizontus.

Tai labai graži knyga, kuri per gamtos metaforas atskleidžia žminių vidinius pasaulius.

Rekomenduoju tiem, kurie galvoja, kad kognityvinėje elgesio terapijoje negali būti gylio.

[Skaistė Girtienė · Rating 5 out of 5]

Giedrės Žalytės tekstus skaičiau ir paskaitas klausiau su dideliu malonumu. Neabejotinai labai malonu buvo ir jos pirmąją knygą skaityti. Gilios įžvalgos, susimąstyti ir labiau save pažinti skatinantys klausimai, metaforos, paralelės tarp gamtos ypatumų, reiškinių ir žmogaus vidinio pasaulio. Skaičiau lėtai, po skyrelį per dieną, nes reikia laiko suvirškinti, įsisavinti, su kilusiomis mintimis, klausimais ir atsakymais pabūti. Vertas dėmesio kūrinys. Tiesiog. Imkit ir skaitykit.

[Dalė Bra · Rating 4 out of 5]

Galvojau kad bus panaši į "Miško maudynes", bet čia man daugiau analogija žmogaus ir gamtos psichologijos. Skaitėsi lengvai įdomiai, patiktų tiems kas domisi psichologija.

[Vilma Balciauskaite · Rating 3 out of 5]

Ši knyga kaip gydytojo išrašytas receptas - po vieną skyrių per dieną. Geriausia išjungus ekranus ir ramiai prieš miegą.

Knygą galima skaityti nuo bet kurios vietos,  kaip norisi ir kurioj vietoj norisi. Pagal pajautimą. Taip geriausiai atrasite sau skrtą gamtos žinutę. Dar tik kelis skyrius perskaičiau, bet šiandien jau išsinešu, jog gamta susitvarko pati - nugriuvus medžiui nebūtina jo skubėti naikinti vien tam kad būtų tvarka, tokia, kokią esame įpratę matyti, bet leisti jam tapti kitų gamtos organizmų prieglobsčiu, maistu. Gamta susitvarkys pati.

Mes, žmonės, lygiai taip pat - leiskime sau gyti, duokime sau laiko, nespauskime, neskubinkime. Kas mūsų, tas niekur nepabėgs. Kad ir kaip sunku, atsipalaiduokime, mokykimės tą padaryti, nes tada ateina ramuma ir atsiranda vietos mintims, idėjoms bei energijos gyventi. Būkime.

[Kristina · Rating 4 out of 5]

vis skaitinėjau atsiliepimus „Goodreads“ apie šią knygą ir pagrindinis kritikos aspektas: nėra gamtos terapijos ar pavadinimas pasirodė klaidinantis. Galbūt. Knygoje tikrai nėra klasikinės gamtos terapijos, įvairių praktikų aprašymų (tarkime, kaip „Miško maudynėse“), tačiau Giedrė Žalytė, bent man taip pasirodė, užmezgė labai jautrų santykį su gamta apskritai.

Visai neseniai anglakalbėje spaudoje pasirodė tekstai apie tai, kad per pastaruosius 200 metų žmonių ryšys su gamta sueižėjo. O štai Giedrė pasirenka įdomų būdą vėl ryšį su gamta užmegzti - pasitelkdama įvairias pasakas ir mitus, kurie ir buvo sukurti protėvių tam, kad gamta būtų suprasta, savotiškai suvaldyta, pajausta, įterpta į kasdienybę. Giedrė žvelgia per savo išsilavinimo, psichologijos, prizmę ir daugelis mitų ar pasakojimų virsta kokio nors psichologinio mechanizmo įvaizdžiu. Pavyzdžiui, Eglės žalčių karalienės „sumedėjimas“ psichologiniu, dvasios, sielos sustingimu, stabarumu, užsidarymu. Man kažkaip pasirodė labai gyva ir jautru pamatyti senuose, daugelio žinomuose pasakojimuose asmens vidinį pasaulį. Kartu net „nesimaudydamas“ tiesiogiai miškuose gali vėl pradėti save suvokti kaip gamtos dalį: per analogijas ir metaforas.

Dargi - labai patiko Giedrės rašymo stilius: kaip lengvai čiurlenantis upelis, ramina, po truputį plukdo. Įprastai nemėgstu populiariosios psichologijos knygų dėl jų iš anksto pateikiamų receptų. Pirmas skyrius beveik visuomet žada išgijimą arba kokį nors panacėjišką atsakymą į sielos klausimus, pavyzdžiui, esate užspaudę savo emocijas, jas reikia „išjausti“ ir tuomet jau viskas bus gerai, o kartais atvirkščiai - vienokios ar anokios minčių pratybos jums padės pasiekti savo tikslus. Man tai atrodo per paprasta. Bet Giedrė tokių dalykų nežada, tiesiog dalijasi savo įžvalgomis, sukauptomis žiniomis: tiek praktinėmis, tiek teorinėmis.

O dar apie teoriją: kita Žalytės knyga, pasirodžiusi kiek vėliau, „Prieraišumo paradoksai“ man jau šiek tiek mažiau patiko, nes joje daugiau koncepcijų, sąvokų, formalumų. Mažiau lengvumo, plukdymo. Ir keistas efektas - kai daug kalbama apie teorijas, jos tarsi įpareigoja, diagnozuoja, įstato į rėmą. O štai „Gamtos terapija“ leido ramiai būti, priimti save. Net priminė „Eurekoje“ nusipirktą atvirutę su Ralpho Waldo Emersono ištara: „Adopt the pace of nature, her secret is patience“.

[Viktorija Valeikienė · Rating 4 out of 5]

Skaičiau kelis atsiliepimus ir pritariu tiems, kurie rašė, kad ne visai to tikėjosi. Pritariu ir aš. Galbūt norėjosi daugiau suprasti apie gamtos terapiją, kaip ji vyksta, kokie metodai taikomi ir pan. Nors šiek tiek apie tai autorė užsimena savo tekstuose. Visgi knyga sudaryta iš atskirų pasakojimų, kurie visi prasideda istorijomis iš gamtos ar gyvūnijos pasaulio, vėliau nusikeliama į palyginimą su žmogaus psichologinėmis istorijomis. Tad gamtos temų knygoje labai daug. Pvz., man beprotiškai buvo graži istorija apie lino (augalo) kelią iki tapimo audiniu bei to kelio palyginimas su žmogaus atsinaujinimu. Tekstas tiesiog užbūrė.

Smagu tai, kad knygą galima skaityti taip, kaip norisi, nors ir ne nuo pradžių. Kiekvienas tekstas išgyvena savo istoriją. Tekstai tikrai labai gražūs, lengvi, tokie net melodingi. Man labai patiko. Nors psichologiniai dalykai paliesti labai paviršiumi, pvz., schemų terapijos trupiniai ir kt. Norėtųsi gylio, bet, matyt, ne toks šios knygos tikslas.

Skaitant knygą, galima pasižymėti autorės rekomenduojamų knygų sąrašą, kuris yra tikrai labai neblogas. Ačiū autorei už labai šiltą, jaukią, gražią, plaukiančią knygą! Puiki knyga kažkam dovanoti.

[Edita Minik · Rating 5 out of 5]

Tekstas skaitosi lengvai, čiurlena tarsi upelis. Knygoje daug išminties gamtos reiškinius lyginant su žmogaus būtimi, tad skaitant vis norisi stabtelt ir apmąstyti.

"Dažnai mes, Vakarų pasaulio žmonės, mėgstame sakyti, kad verta ir naudinga save paspausti. Savęs nepaspaudeę nieko nepasieksi, toli nenuvažiuosi. Tai tiesa, bet spaudimo, kaip ir kitko, gali būti per daug. Galima netyčia ir perspausti. Pernelyg save spausdami arba pernelyg spaudžiami kitų, galime pamažu pradėti jaustis kaip vakuumuoti daiktai: užimantys mažai vietos, tvarkingi ir patogūs laikyti, bet negyvi. Nekvėpuojantys ir praradę savo tikrąjį, gyvajį pavidalą. Tokios vietos, kuriose palyginti mažai žmogaus ir labai daug gamtos, kartais skatina savęs paklausti: o kam mums vis dėlto reikalinas tas (susi)spaudimas?"

[Evelina Kuodyte · Rating 4 out of 5]

Matau, jog nemažai kitų skaitytojų knygoje pasigedo pačios gamtos, bet man nutiko priešingai. Gamtos ir mūsų gamtoje šitoje knygoje, mano nuomone, labai daug. Man susidarė įspūdis, jog autorė savo įžvalgomis parodo, kokia plati yra gamta, ir kaip arti, o kartais ir toli nuo jos, esame patys. Taip pat labai jutosi, jog autorė ne tik psichoterapeutė, bet pirmiausia ir filologė. Labai patiko filologinės kalbos įžvalgos.
Apibendrinant - knyga yra apie gamtos dėsnius ir atspindžius mūsų gyvenime, pastabumą kasdienybėje, įsiklausymą bei sulėtėjimą.
P.s. Malonu, jog su tokiu ramybę transliuojančiu žmogumi turėjau progą susidurti darbinėje aplinkoje. Palaikau 🙂

[Indre · Rating 5 out of 5]

Labai gražiai parašyta knyga. Nors pavadinimas ir gali klaidinti – čia nerasi tikslių miško terapijos gairių ar panašių dalykų, knyga dovanoja platesnį požiūrį į gamtos ir žmogaus ryšį. Aiškiai ir dailiai perteikiamos žmogaus ir gamtos būties paralelės. Ir gamta šiame kontekste ne vien augmenija (nors apstu paralelių ir su ja). Kadangi mintys lietuvių autorės, tai ir visi palyginimai tokie savi, artimi. Knyga skaitosi lengvai ir greitai, bet tuo pačiu kiekvienas skyrelis kviečia ir stabtelti bei pareflektuoti.

[Elena Šostakaitė · Rating 3 out of 5]

Knyga parašyta lyg trumpi apsakymai. Iš kiekvieno skyrelio galima pasiimti po trumpą pamoką.

Pritrūko gylio, galbūt derėtų individualiai pačiam skaitytojui labiau išnagrinėti perskaitytas mintis.

Apie pačios gamtos terapijos aspektus iš knygos sunkiai pavyko kažką suprasti, nors pavadinimas imponuoja, jog tai bus pagrindinė tema. Tik pačios apmąstymais ir interpretacijomis galima būtų galvoti, kas ta gamtos terapija yra, bet ne tiek, jog būtų galima diskutuoti su tai suprantančiu žmogumi.

[Igne]

Neskubėdama labai maloniai suskaičiau. Rašymo stilius jaukus, asmeniškas, minkštas ir bent jau man tokio tipo knygose patinkantis. Nors dalis tekstų pasirodė nutrūkstantys kiek per anksti, tarytum neišbaigti, patiko, kad autorė palieka daug vietos refleksijoms. Mano galva, šitas rinkinys puikiai veiktų ir kaip savotiškas “būrimas” – atsiverti bet kurioje vietoje ir paskaitai, pažiūri, ar rezonuoja, ar atspindi dabartines mintis ir savijautą.

[Slyvų Uogienė · Rating 5 out of 5]

Nuostabi! Ačiū autorei, kad nusprendė tokią knygą parašyti :) Kiek daug įžvalgų ir minčių kilo, o beskaitant vis norėjosi kažką užsirašyti, pareflektuoti. Terapinė knyga, kviečianti pakapstyti giliau. Skaitant komentarus suprantu, kad dalis tikėjosi praktinių patarimų rinkinio, kaip gi užsiimti ta gamtos terapija ir ką daryti išėjus į mišką :)) Tačiau gamta šioje knygoje tikrai yra kaip stuburas, nuo kurio autorė vis atsispiria :)

[Irma Pilinkutė · Rating 5 out of 5]

"Net jeigu labai ilgai buvome medžiu, nebūtina juo likti".

Nuostabi knyga!
Labai gražiai, organiškai supinta mūsų lietuvių mitologija, pasakos, gamta su žmogaus jausmais ir išgyvenimais. Be tuščio pilstymo. Labai lengvai, maloniai skaitosi. Palietė ne vieną mano sielos stygą. Knyga, kurią perskaičius dar norisi grįžti, atsiminti, galbūt dar kitom akim į ją pažvelgti.

[Simona · Rating 3 out of 5]

Kažkaip ne taip įsivaizdavau šią knygą, kai pirmąkart perskaičiau aprašymą ir gamtos joje yra tik tiek, kiek reikia karts nuo karto metaforiškai apibūdinti žmonėms kylančioms problemoms. Įžvalgų yra neblogų ir jos gražiai pateiktos, bet kas giliau domisi psichoterapija ir bendrai savo vidine kelione, sakyčiau knyga tokia labiau paviršutiniška, lengvam pasiskaitymui.

[Gabrielė Skarienė · Rating 4 out of 5]

Savo knygoje autorė remiasi schemų terapijos kryptimi. Daug rašo apie savasties dalis. Gamtos knygoje nemažai, bet dar daugiau autorės patirties tiek psichoterapijoje, tiek gyvenime. Nesitikėti miško terapijos vadovėlio, bet labiau jaukaus skaitinio apie save ir žmones. Rekomenduoju visoms dukroms ir sūnums, ir visiems tėvams.

[Eglužė · Rating 5 out of 5]

Iš tiesų pasiemiau šią knygą skaityti perskaičius komentarus, kad čia gamtos mažai. Man nelabai patinka gamta, tai galvoju paskaitysiu. Tai susiskaitė labai gerai. Labai fainai deliojami sakiniai, ieškoma sąsajų su miško terapija ar medžiais. Buvo minčių, kurias išsirašiau. Ieškojau knygos su psichoterapinėm įžvalgom, tai ją ir radau :)

[Zalias · Rating 5 out of 5]

Skaitydama tarsi girdėjau Giedrės balsą, tokį tikrą, leidžiantį būti ir tyrinėti tiek kiek norisi ir dar žingsnelį daugiau. Įstrigo vaizdinys apie lino kančią- išbūti, perdirbti ir pavirsti kitu savim ar šventu.
Knygos pavadinimas klaidina. Gal tiktų paantraštė- Kaip medžiai, vandenys ir paukščiai padeda mums gyti, o gal dar koks kitoks, bet skaityti ir tyrinėti verta.

[Simona Abraityte · Rating 4 out of 5]

Įdomi knyga, daugybė sąsajų su psichologija ir gamta. Tačiau knygos viršelis toks žalias ir gražus, kad netgi norisi dar didesnio gamtos ir žalumos aprašymo ir lyginimo knygoje. Atrodo, kad tik ,,paragavome'' tos gamtos, norisi dar daugiau! Bet rekomenduoju tikrai.