Nežinoma ir dramatiška Žygimanto Senojo nesantuokinės šeimos istorija
„Išdidumo kalinė“ – antrasis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Pirmasis – „Fata morgana“ – sulaukė nemenko skaitytojų susidomėjimo. Pagal knygą vyko ekskursijos, skaitytojai patys savarankiškai keliavo ir tebekeliauja romane aprašytais keliais.
Romano centre – nepelnytai užmirštos, bet ryškų pėdsaką istorijos puslapiuose palikusios trys moterų kartos: nesantuokinių Žygimanto Senojo vaikų motina Kotryna Hochstadė, jos dukra Beata Koščelecka ir anūkė Elžbieta Ostrogiškaitė. Intriguojantis šių emancipuotų moterų gyvenimas – tai kova už savo teises ir bandymas įsitvirtinti patriarchalinėje visuomenėje.
Bona Sforca globoja Beatą kaip savo dukrą. Palaimina santuoką su Lietuvos didžiojo etmono sūnumi. Tokią retą santuoką – iš meilės. Visgi Beatai, vienai turtingiausių XVI a. didikių, ir jos dukrai Elžbietai likimas nepašykšti sunkių išbandymų.
* ŽYGIMANTAS SENASIS IR ŽYGIMANTAS AUGUSTAS NAUJOJE ŠVIESOJE * ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKA * STEPONAS BATORAS IR ONA JOGAILAITĖ * KARALIŠKUOSIUOSE RŪMUOSE BESISUKIOJANTYS BURTININKAI IR ALCHEMIKAI * KOVOS PRIEŠ MASKVĄ BEI VALDOVŲ PAŠONĖJE VYKSTANČIOS INTRIGOS, SĄMOKSLAI, DRAMOS IR IŠDAVYSTĖS *
„Šis romanas kelia pamatinius klausimus: kaip konkreti epocha paveikia žmogaus likimą? Kaip įmanu pasipriešinti gniuždančiam taisyklių, draudimų bei aplinkybių voratinklio spaudimui? Kokia kaina sumokama už teisę savarankiškai mąstyti, laisvę rinktis, galimybę klysti? Kartu su romano herojėmis sprendžiant šias egzistencines lygtis, praeitis ir joje gyvenę žmonės tampa mums artimesni, o jų patirtys skatina mąstyti, kas sieja ir skiria mus, skirtingų erdvėlaikių gyventojus.“
Kultūros istorikas Aurimas Švedas
„Kartais istorijos pačios tave susiranda netikėčiausiose vietose. Pirmą kartą apie Beatą Ostrogiškę išgirdau kopinėdama Aukštųjų Tatrų viršūnėmis. Būtent Beata yra laikoma pirmąja turiste Tatrų kalnuose. Kodėl? Romano skaitytojas sužinos tai knygos pabaigoje. Pradėjusi daugiau domėtis šia asmenybe, aš tarsi siūlų kamuolį ėmiau vynioti mažai kam žinomą istoriją, kurioje nestinga karališkųjų intrigų, išdavysčių, dramos, fatalizmo, o geografija aprėpia ne tik Vengrijos karalystę ir jos kraštus, priklausančius šiandieninei Slovakijai, bet ir Lenkijos karalystę bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.“
"Moteris - savo gyvenimo šeimininkė, ji neturi leisti, kad gyvenimas praeitų pro šalį" - sakydavo karalienė Bona, ir aš tai gerai įsidėmėjau"
Ne vieną kartą vaikščiodama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmuose atkreipiau dėmesį, jog ties stendu skirtu Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiąjam kunigaikščiui Žygimantui Senajam atvirai kalbama apie visas jo santuokas ir mylimąją iki santuokos. Ir tada pagalvoji kaip tai galėjo atrodyti vienai ar kitai žmonai? O ypač karalienei Bonai?
Šiame romane S. Dirsytės plunksnos ir sunkaus darbo dėka, galime nors trumpam susipažinti su ne viena istorijos užmaršyje pamesta asmenybe. Autorė suteikia unikalią galimybę susipažinti su karalaičio Žygimanto Senojo jaunyste, pirmąją meile ir suvokti, kokie stiprūs jausmai siejo du jaunus žmones, kurių neslėgė jokios bėdos. Čia netrūksta XV ir XVI a. pradžios politinių įvykių, Jogailaičių šeimos tarpusavio santykių ir kasdieninio gyvenimo detalių. O tada susipažįstame su paslaptingąja Beata Koščelecka.
"Gerai pamenu, kaip karalienė, pasisodinusi mane kaip savo dukrą, aiškino, jog moterys gali prilygti vyrams; kos privalo ne tik gražiai atrodyti, mokėti dainuoti ir deklamuoti eiles, bet ir išmanyti teisę, politiką, namų ūkio reikalus, susikalbėti bent keliomis kalbomis."
Skaitydama šią istoriją, visai kitoje šviesoje pamačiau būtent Boną ir tai mane begalo nustebino. Dar labiau stebino tai, jog pagaliau turime nors vieną istorinį romaną apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio asmeninį gyvenimą iki jam užimant valstybinės reikšmės pareigas. Istorija linkusi pamiršti moteris ir jų galią bei jėgą. Dar dažniau, jeigu ne istoriniai romanai, apskritai turėtume tik iš anksto suformuotą nuomonę. O šiame, iš pažiūros lengvame romane, telpa tiek daug. Linkiu tai atrasti. Garantuoju, liksite tokie pat suintriguoti kaip ir aš.
"Stiprių moterų baimė - štai kas kuria baisiuosius moterų portretus paskalų nešiotojų galvose"
Kviečiu atrasti arba surasti dar nežinomas arba pamirštas Lietuvos istorijos asmenybes, mažiau žinomus įvykius ir nuoširdžiai pagalvoti ar tikrai viskas tik juoda arba balta. Šiame istoriniame romane autorė drąsiai liečia aštrias temas, atskleidžia politinius žaidimus ir apnuogina veikėjų, moterų ir vyrų, jausmus, mintis, užmačias ir tamsiausias paslaptis. Man natūraliai buvo labai pikta ir ne kartą pagalvojau negi viskas taip ir turėjo pasibaigti?
"Drąsos man niekados nestigo, nors moterų drąsa dažnai vadinama akiplėšiškumu, nepagarba"
Labai rekomenduoju ir kviečiu perskaityti romaną apie žymiai mažiau žinomą Žygimanto Senojo asmeninį gyvenimą iki tampant Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tikrai patiks visiems, kurie nori daugiau susipažinti su dar neatrasta Lietuva XV-XVI amžiuje.
Skaitau ir verkiu… Kur ten verkiu, - bliaunu! Kokie gyvenimai… kokios lemtys… Bet ne tik dėl to. Visa tai gali praslysti kaip sausi istoriniai faktai, kurie tokie seni, kad tik raštai pamena. Bet Sonatos jausmas, žodis, jos sakinys, palyginimas, kuriais ji aprengė tuos faktus, viską atgaivino. Nerealu! Gyva! Tobula! Negaliu padėti knygos. Nelipu iš lovos, nejaučiu alkio maistui. Jaučiu tik vieną alkį - skaityt, skaityt, skaityt… Kas dar nutiks? Kaip baigsis?… Jeigu turit minutėlę (o jeigu ir neturit), jeigu norit pagyvent su Žygimanto Augusto Senojo oficialia ir neoficialia šeima, jeigu norit pajusti kaip puošia ir kaip spaudžia galvą karūna, kokia galinga ir kokia bejėgė gali būti kilmė, kokios stiprios ir kokios beteisės gali būti karalienės (ir karaliai!), paskaitykit Sonatos Dirsytės knygą “Išdidumo kalinė”. Esu tikra,- dar ilgai negalėsit paleist veikėjų gyvenimų pažadintų emacijų ir minčių. Net apie tai, ar dabar mes kitokie, ar toli nukeliavom? O gal ratu?.. Sonata, Brangioji, rašyk! Tu tik rašyk! O aš skaitysiu ir verksiu. Ir džiaugsiuosi. Už tavo knygų gyvus veikėjus ir už TAVE. Už TAVE ❤️
Sonata Dirsytė nesukūrė literatūrinio šedevro. Bet ji parašė įdomų istorinį nuotykinį romaną, nupūsdama užmaršties dulkes nuo Lietuvos DK ir Lenkijos karalystės istorinių asmenybių — moterų — portretų. Ir ne tik jų. Naujomis spalvomis, kad ir ne geriausiomis, nušvito Žygimanto Augusto asmenybė, legendų apgobta romantiško įsimylėjėlio aura. Šį tą sužinome ir apie karalių Steponą Batorą, Lietuvos ir Lenkijos žymiausius didikus. Autorė atskleidžia, jog mūsų šalies aristokratų gyvenimuose vyko stulbinančių dramų ir tragedijų — jų užtektų kvapą gniaužiančiam nuotykiniam serialui. O bokšte uždaryta vyrui nepaklusni žmona — ne pasakos siužetas, o būta realybė.
Aš labai džiaugiuosi kiekvienu romanu, su kuriuo atgyja mūsų šalies istorija.
Smagu, kad atsiranda vis daugiau rašančių lietuviškuosius istorinius romanus, kurie suteikia skaitytojui ne tik gerą laiką su knyga, bet ir supažindina su įdomiomis, kartais kiek pamirštomis ar net nežinamomis, asmenybėmis ir istorijomis. Tad sveikinimai autorei pasirinkus šį žanrą ir nepabijojus nerti į istorinius užkaborius.
Tiesa, nors istorinių detalių šiame romane netrūko, pasigedau labiau išbaigtos siužetinės linijos, įtikinamesnių dialogų, vaizdingesnių aprašymų ir literatūrinės išmonės, perteikiant ir išjaučiant personažų išgyvenimus. Mano nuomone, grožinė šio romano pusė taip ir liko neišbaigta, bent manęs ši knyga iki galo taip ir neįtraukė. Neaišku ir tai, kodėl istorija nutrūko ten, kur nutrūko, juk su romano epicentro moterimis buvo paskubomis atsisveikinta anksčiau, tuo tarpu knygos pabaiga taip ir liko be jokio apibendrinimo ar užbaigtumo, tik su trumpučiu epilogu, nieko nebeužsimenančiu apie pagrindines veikėjas.
Knyga atrodo parasyta istoriko, o ne rasytojo. Daug istoriniu faktu ir asmenybiu, bet kazkokio literaturinio grozio ar jausmo nerasta.. Veikejai nepapirko, jokiu jausmu ju likimai nesukele. Pasigedau kazkokios konkrecios veiksmo gijos romane; pasakojama istorija baigesi isvis atrodo tada kai rasytojai nusibodo rasyti ir pagalvojo ai, uzteks cia, pabaiga greit sumesiu i puses puslapio epiloga ir bus ok. Jeigu vertinti kaip istorine knyga tai gal ir nieko, bet jei kaip romana tai didelio ispudzio tikrai nepaliko.
Gera, įdomi knyga, lengvai parašyta. Tikrai būtų pravertęs žemėlapis knygos atlape. Geriau suprantu tą Loetuvos istorijos tarpsnį
- Žygimantas Senasis - jauniausias iš sūnų, negavęs valdyti jokios žemės. Tik broliams anksčiau mirus tapo LDK didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi.
- Žygimanto Senojo ir Kotrynos romanas ir trys (keturi) vaikai, iki jam tampant karaliumi.
- Bona - tvirta ir itališka.
- Ostrogiškis - LDK didysis etmonas, laimėjęs Oršos mūšį.
- Žygimantas Augustas - kiek bjaurybė. Jo Barboros. Nepaliko nei vieno santuokinio palikuonio ir taip baigėsi Jogailaičių linija. Jam mirus, jo nebejauna sesuo Ona Jogailaitė buvo karūnuota karaliene, tačiau ji negalėjo viena valdyti. Pirmasis jos vyras turėjo būti Henrikas Valua, bet, šiam pabėgus į Prancūziją, jos vyru ir karaliumi tapo Steponas Batoras. Susituokus, Steponas Batoras iškart paliko vargšę Oną vieną.
- Labai trumpa Iljos Ostrogiškio ir Beatos meilės istorija. Vienintelė santuoka iš meilės, o ne pareigos.
- Tragiški Beatos ir jos dukros Elžbietos gyvenimai. Kiek daug sunkios atsakomybės tapu kunigaikštiene. Elžbietos vedybų klausimai. Pagrobimai. Albrechto Laskio apgaulė Beatai. Įkalinimai bokštuose.
- Zigmantas Vaza - vienas iš Žygimanto Senojo dukrų (Kotrynos) sūnų (+ Švedijos karalius)
This entire review has been hidden because of spoilers.
Pradžia nuvylė (ankstesni skaityti panašios tematikos kūriniai sukėlė gan aukštus lūkesčius), tačiau vėliau įsibėgėjo ir įtraukė kaip reikiant! Buvo įdomu, asmenybės ir jų istorija mažai žinoma (apie moteris istorijose pamokose tikrai mažai mokėmės). Buvo labai įdomu iš kitos pusės matyti Vazų atėjimą į sostą, Onos Jogailaitės, kaip LDK valdovės vaidmuo taip pat buvo mažai žinomas.
Oi kaip nepateisino mano lūkesčių... Tiesiog vargau skaitydama. Jei ne šios vasaros skaitymo iššūkio viena temų- pavadinime turi būtų raidė su varnele, būčiau padėjus šonan ir negrįžus. Mano nuomone, besiblaškant tarp istorinių asmenybių, pritrūko siužetinės linijos nuoseklumo. Galop, net pačios pagrindinės romano veikėjos- nesantuokinės karaliaus dukters Beatos likimas dažnai lieka tik fonu...
Ar galite patikėti, kad senosios praeities istorijos buvo ne ką mažiau įdomios, jaudinančios ar reikšmingos už ekranuose šmėžuojančių šių dienų įžymybių gyvenimo kasdienybę? Tik jos tyliai ilsisi užklotos amžių dulkėmis, sugulusiomis į storą nakties tamsumo uždangą...
Sonata Dirsytė savo romane suteikia skaitytojui galimybę kiek artimiau pažinti XVI amžiaus Lietuvą ir jos žmones, sužinoti, kuo gyveno to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karaliaus aplinka. Rašytoja labai įdomiai pasakoja apie anų laikų intrigas, karus ir sąjungas, sąmokslus ir išdavystes, aprašo karališkųjų rūmų ir didingų dvarų gyvenimo blizgesį ir purvą, vaizdingai atskleidžia žymių istorinių asmenybių charakterius. Autorė šį romaną paskyrė trims oficialiai nepripažintos karaliaus Žygimanto Senojo šeimos moterims: ilgametei karaliaus meilužei Kotrynai, jų jauniausiai dukrai Beatai ir anūkei Elžbietai. Po galybės valandų, praleistų prie įvairių istorinių šaltinių, knygos puslapiuose nugulė trys mažiau žinomų, bet ne mažiau ryškių moterų gyvenimų aprašymai, trys kruvinos kovos už meilę, turtą, teisę rinktis, už garsiai išsakytą priekaištą, už moters vietą visuomenėje. Rašytoja literatūriškai patraukliai ir sklandžiai mums atskleidžia kadaise gyvenusių stiprių moterų įkvepiantį, sunkių išbandymų ir tragiškų įvykių išvagotą gyvenimo kelią.
Jei knygos pradžia mane ir pagavo lyg pasimetusią ir nepasiruošusią istorijos kontroliniui mokinukę, tai jau po keliolikos puslapių veiksmas taip įsibėgėjo, kad šį romaną tiesiog buvo sunku padėti į šoną. Man su kaupu užteko dramos, jaudulio ir netikėtų siužeto posūkių. Šio istorinio romano skaitymas buvo smalsus ir vertingas žvilgsnis į praeitį.
Sunki pradžia, bet paskui įsivažiavo tekstas ir jau smarkiai įtraukė. Labai įdomus ir nežinomas visų personažų pasirodymas. Jau nekalbant, kad apie moteris apskritai mažai žinome, tai ir žinomus vyrus visai kitu kampu galima pamatyti; kad ir taspats Žygimangas Augustas iš romantizuotų veikėjų “persikvalifikavo” link šiknių kategorijos. Viena, ką galima prikišti - tai silpnesnė literatūrinė dalis. Skaitosi ne kaip romanas, o kaip pagražintas istorinis vadovėlis. Bandau įsivaizduoti, kad mokiniai gal ir mieliau mokytusi iš tokio “vadovėlio” nei iš tikro. Bet skaitant norisi gilesnių dialogų, gražesnių aprašymų, aiškesnių siužetinių linijų.
Knyga lyg panegirika Žygimantui Senajam, kur jis apibūdinamas lyg nuostabus ir protingas valdovas, besirūpinantis savo valstybine ir širdies šeima ( pasirodo karaliai turėjo ir tokią privilegiją) ir šlapias skuduras Žygimantui Augustui - palaidūnui, švaistūnui ir, šiaip, savo troškimų ir moteriškų sijonų vergui. Plačiau skaitykite: https://aktyvusskaitytojas.wordpress....
Nuostabi knyga!!! Ačiū autorei už tiek darbo ir istorinės medžiagos surinkimo bei jos apibendrinimo šioje knygoje labai įtraukiančiu pasakojimu 🧡 Jaučiausi lyg pati gyvenčiau tais laikais ir kaip kokia didiko tarnaitė stebėčiau viską iš šono, ant tiek įsitraukus buvau 😄
Puiki knyga, atskleidžianti ir leidžianti alsuoti praeities dulkėmis. Kokie likimai, kančios ir neteisybė! Moterys beteisės, nuolankios. Vyrai niekšai. Labai džiaugiuosi, kad ne tais laikais gyvenam :)
Sunkiai skaitėsi, ypač pirmi 80 puslapių; nuo antrojo skyriaus šiek tiek įsiskaičiau. Nors ir įdomių moterų istorijos pateikiamos, bet labai fragmentiškai, net gal sausokai. Atrodo, būtų pakakę pasirinkti vieną Beatą kaip pagrindinę veikėją ir sekti jos (beje, labai įspūdingo) gyvenimo liniją.