Mokykloje atseit reikėjo skaityti, bet kadangi tik atseit - buvo viena iš tų knygų, kurios įtraukiamos į sąrašus, bet per mokslo metus taip ir neaptariamos - taip ir neprisiruošiau. Nežinau, kodėl - karo, pokario trėmimų temos visada kabino. Iš kitos pusės, gal ir gerai, kad dabar, ne tada, nes kažin, ar būčiau supratusi.
Kuo realūs pasakojimai apie Sibiro trėmimus skiriasi nuo romanų apie pilkus debesis? Labiausiai tuo, kad centrine pasakojimo ašimi tampa išlikimo klausimas. Kaip išsilaikyt ant kojų dar vieną dieną, kaip nemirti badu, kaip susižvejoti tą papildomą duonos kąsnį, kai aplink tik tuščia taiga ir tundra. Ištinę veidai ir sąnariai, jokio grožio ir jokios romantikos.