What do you think?
Rate this book
Susigrąžinto laiko blyksniai
Tamsta mokytoja!
Man labai patinka sėdėti per jūsų pamokas. Jos būna įdomios savo turiniu. Mes ne tik mokomės lietuvių kalbos ir literatūros, bet taip pat daug sužinome. Jūs turbūt labai daug eilėraščių išmokote mokykloje, nes be jokios knygutės skaitote eilėraščius. Aš irgi norėčiau išmokti šitiek daug eilėraščių. Įdomu, kur jūs anksčiau mokėte vaikus? Turbūt jie taip pat džiaugiasi jumis? Būtų labai įdomu sužinoti viską. Todėl paaukokite vieną pamoką ir viską mums papasakokite.
Edvinas 1983. 02. 25
VIOLETA TAPINIENĖ – legendinė Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos (dabar Šv. Kristoforo gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, per 36 mokytojavimo metus išugdžiusi šimtus laisvų, mąstančių žmonių.
Šioje eseistikos knygoje – brandžios, neeilinės asmenybės mintys apie laiką, likimą, atmintį, netektį, gyvenimo geismą ir lemties paradoksus.
Man labai patinka sėdėti per jūsų pamokas. Jos būna įdomios savo turiniu. Mes ne tik mokomės lietuvių kalbos ir literatūros, bet taip pat daug sužinome. Jūs turbūt labai daug eilėraščių išmokote mokykloje, nes be jokios knygutės skaitote eilėraščius. Aš irgi norėčiau išmokti šitiek daug eilėraščių. Įdomu, kur jūs anksčiau mokėte vaikus? Turbūt jie taip pat džiaugiasi jumis? Būtų labai įdomu sužinoti viską. Todėl paaukokite vieną pamoką ir viską mums papasakokite.
Edvinas 1983. 02. 25
VIOLETA TAPINIENĖ – legendinė Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos (dabar Šv. Kristoforo gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, per 36 mokytojavimo metus išugdžiusi šimtus laisvų, mąstančių žmonių.
Šioje eseistikos knygoje – brandžios, neeilinės asmenybės mintys apie laiką, likimą, atmintį, netektį, gyvenimo geismą ir lemties paradoksus.
371 pages, Hardcover
First published January 1, 2024
8 people are currently reading
157 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 29 of 29 reviews
March 10, 2024
Nuostabi.
Atvira.
Gili.
Šilta.
Liūdna ir pilna vilties.
Tiesiog absoliuti šventė sielai.
Atvira.
Gili.
Šilta.
Liūdna ir pilna vilties.
Tiesiog absoliuti šventė sielai.
May 5, 2024
Galvojimai.
Mano: 1. kada žmogus prinoksta taip ramiai pasitikėti savimi, kad jam „nieko tokio", jei skaitytojui ir nepatiks jo debiutinė knyga? 2. Nebijo apsinuoginti, nes puikiai suvokia, kad didžiausias ir negailestingiausias teisėjas sau yra jis pats? Arba Tas, kurį vadiname skirtingais vardais? Jokiu būdu ne kiti žmonės. 3. Nuostabu, kada su metais įgyjamos patirtys nepaverčia pernelyg rimtai į viską žiūrinčiu, susireikšminusiu teisuoliu ir nuoboda, neišgaruoja pasiutimas.
V. T. galvojimai, gyvenimas su sodželkomis prisiminimų blyksniuose. Asmeninis kelias, o kartu – neišvengiamai – šuoliai Lietuvos istorijos kalnais ir pakalnėmis. Nes viskas susiję. Apie laimėtus pralaimėjimus ir pralaimėtas pergales.
Nuo alpti pamėgusios močiutės dvarininkės, nuo tremties Sibire su kūdikiu ant rankų parėjusios mamos, namų, kurių nebuvo, išdykusios vaikystės, sovietmečio klaikumos iki randuotos meilės L. T. istorijos, mokinių, vaikų, anūkų, Sigito Gedos, Regimanto Adomaičio, Rimanto Šavelio, Laimos Abraitytės ir Venecijos.
Prisiminimai – šviesūs, su humoru ir tie, kuriuos „tinka maišyti su eilėraščiais, su migdomaisiais, kava, alkoholiu bei ašarom". Tyli, rami, neprikišama išmintis, tolerancija ir supratimas, kad gyvenimas turi ribas. Santykiuose irgi. Kad net ir meilei reikia pauzių. O du žmones kumštyje gali laikyti net ir trenktos priežastys.
O kaip mėgstantis skaityti žmogus V. T. esi dėkingas dar ir už pabaksnotą knygų sąrašiuką. Už primintą/vėl atrastą/dar neskaitytą Marcelijų Martinaitį, Henriką Radauską, Donaldą Kajoką, Šolom Aleichemą, Fernando Pesoa, Eveliną Daciūtę, Arturą Lundkvistą ir kt.
Vienas malonumas, ir tiek.
Mano: 1. kada žmogus prinoksta taip ramiai pasitikėti savimi, kad jam „nieko tokio", jei skaitytojui ir nepatiks jo debiutinė knyga? 2. Nebijo apsinuoginti, nes puikiai suvokia, kad didžiausias ir negailestingiausias teisėjas sau yra jis pats? Arba Tas, kurį vadiname skirtingais vardais? Jokiu būdu ne kiti žmonės. 3. Nuostabu, kada su metais įgyjamos patirtys nepaverčia pernelyg rimtai į viską žiūrinčiu, susireikšminusiu teisuoliu ir nuoboda, neišgaruoja pasiutimas.
V. T. galvojimai, gyvenimas su sodželkomis prisiminimų blyksniuose. Asmeninis kelias, o kartu – neišvengiamai – šuoliai Lietuvos istorijos kalnais ir pakalnėmis. Nes viskas susiję. Apie laimėtus pralaimėjimus ir pralaimėtas pergales.
Nuo alpti pamėgusios močiutės dvarininkės, nuo tremties Sibire su kūdikiu ant rankų parėjusios mamos, namų, kurių nebuvo, išdykusios vaikystės, sovietmečio klaikumos iki randuotos meilės L. T. istorijos, mokinių, vaikų, anūkų, Sigito Gedos, Regimanto Adomaičio, Rimanto Šavelio, Laimos Abraitytės ir Venecijos.
Prisiminimai – šviesūs, su humoru ir tie, kuriuos „tinka maišyti su eilėraščiais, su migdomaisiais, kava, alkoholiu bei ašarom". Tyli, rami, neprikišama išmintis, tolerancija ir supratimas, kad gyvenimas turi ribas. Santykiuose irgi. Kad net ir meilei reikia pauzių. O du žmones kumštyje gali laikyti net ir trenktos priežastys.
O kaip mėgstantis skaityti žmogus V. T. esi dėkingas dar ir už pabaksnotą knygų sąrašiuką. Už primintą/vėl atrastą/dar neskaitytą Marcelijų Martinaitį, Henriką Radauską, Donaldą Kajoką, Šolom Aleichemą, Fernando Pesoa, Eveliną Daciūtę, Arturą Lundkvistą ir kt.
Vienas malonumas, ir tiek.
February 23, 2024
Ačiū už nuostabų penktadienio vakarą skaitant Jūsų knyga!
Ačiū už Jūsų drąsa ir atvirumą, nerealias (o taip tiktai gali buti?!, net pavydu tokio turiningo ir jausmingo gyvenimo Tuskulenu g. daugiabutyje, dažnam ir puse pasaulio apkeliavus neišeina tiek išgyventi ir patirti) istorijas kuriose galima atpažinti ir save (nebūtinai Jūsų vaidmeny) ir kurios verčia juoktis, verkti, prisiminti. už galingą pliūpsnį meilės su visom jos pasekmėm, spalvom, nuodėmėm ir nuorodomis.
Ačiū už įkvėpimą gyventi, mylėti, liūdėti, mąstyti ir džiaugtis.
Džiaugiuosi, didžiuojuosi, dėkoju likimui, kad teko būti Jūsų mokine.
Ačiū už Jūsų drąsa ir atvirumą, nerealias (o taip tiktai gali buti?!, net pavydu tokio turiningo ir jausmingo gyvenimo Tuskulenu g. daugiabutyje, dažnam ir puse pasaulio apkeliavus neišeina tiek išgyventi ir patirti) istorijas kuriose galima atpažinti ir save (nebūtinai Jūsų vaidmeny) ir kurios verčia juoktis, verkti, prisiminti. už galingą pliūpsnį meilės su visom jos pasekmėm, spalvom, nuodėmėm ir nuorodomis.
Ačiū už įkvėpimą gyventi, mylėti, liūdėti, mąstyti ir džiaugtis.
Džiaugiuosi, didžiuojuosi, dėkoju likimui, kad teko būti Jūsų mokine.
September 28, 2024
Memuarai – turbūt pats jautriausias, asmeniškiausias literatūros žanras. Juk tai tik vieno žmogaus gyvenimo istorija. Reikia daug drąsos nebijoti taip išstatyti save visuomenės teismui, drąsos apskritai rašyti tokią knygą, nuspręsti, kad turi ką pasakyti, kad esi užtektinai svarbus. O gal ir visai nereikia būti svarbiam? Gal užtenka gyventi pilna krūtine, mylėti žmones, vieną Žmogų, kitą Žmogų, mylėti vyno taurę su draugėmis kavinėje, suoliuką parke, savo mamą, savo darbą...
Ir tada supranti, kad tavo gyvenimas negrįžtamai persipynęs su tokia gausybe kitų. Tie kiti galbūt svarbūs, žinomi žmonės, o tu jiems mama, žmona, kolegė, draugė, mokytoja, tiesiog Violeta. Rašydama apie save rašai apie juos.
Be abejo, šios knygos autorė nėra eilinis žmogus, tai nepaprastai stipri asmenybė su fantastišku humoro jausmu. Bet jos memuarai ir ne jos. Versdamas puslapius jautiesi tartum būtum prisėdęs pokalbio su žmogumi, nugyvenusiu tris gyvenimus, o gal trylika. Sėdi, gurkšnoji arbatą, klausaisi, drauge leidiesi į kelionę laiku, nuo šiurpiai chaotiškos tremties ir peštynių su berniukais, iki filmo vertos meilės istorijos, virtusios pareiga, bet pasirodo ir pareigą galima mylėti.
Dėkoju autorei, kad pasidalijo savo gyvenimu ir visais kitais gyvenimais, su kuriais prasilenkė. Ir dar ačiū už skyrių apie Veneciją. Gal kada nors.
Ir tada supranti, kad tavo gyvenimas negrįžtamai persipynęs su tokia gausybe kitų. Tie kiti galbūt svarbūs, žinomi žmonės, o tu jiems mama, žmona, kolegė, draugė, mokytoja, tiesiog Violeta. Rašydama apie save rašai apie juos.
Be abejo, šios knygos autorė nėra eilinis žmogus, tai nepaprastai stipri asmenybė su fantastišku humoro jausmu. Bet jos memuarai ir ne jos. Versdamas puslapius jautiesi tartum būtum prisėdęs pokalbio su žmogumi, nugyvenusiu tris gyvenimus, o gal trylika. Sėdi, gurkšnoji arbatą, klausaisi, drauge leidiesi į kelionę laiku, nuo šiurpiai chaotiškos tremties ir peštynių su berniukais, iki filmo vertos meilės istorijos, virtusios pareiga, bet pasirodo ir pareigą galima mylėti.
Dėkoju autorei, kad pasidalijo savo gyvenimu ir visais kitais gyvenimais, su kuriais prasilenkė. Ir dar ačiū už skyrių apie Veneciją. Gal kada nors.
May 21, 2024
Traumos geroji pusė-gali skaityti į valias. Taigi V. T. knygą perskaičiau per dieną. Gaila, kad neturėjau tokios Mokytojos, džiaugiuosi, kad nors per knygą galėjau pasimokyti. Ir atskiras ačiū už literatūros sąrašą.
April 11, 2024
Lietuvių kalbos mokytojos -- ne visos, bet! -- turi TĄ magiją užmerkti akį ir nepastebėti neesmingų klaidų ir kvailybių bei atverti mokinių akis esmingiems. Knyga į rankas -- ir tu tiems porai trejetui vakarų į suolą pas legendinę Vilniaus mokytoją. Jautri ir švelni išmintis šypsosi ant palangės kojomis tabaruojančiam šėlui.
March 11, 2024
Nuostabi! Ir autorė, ir jos knyga.
June 4, 2024
Ši knyga tai laiko atminties mintys,trumpi prisiminimai.Labai išgirta ir tikrai tikėjausi daugiau,bet knyga nesiskaitė kaip romanas.Tai ne mano knyga ir ne mano žanras.
This entire review has been hidden because of spoilers.
February 21, 2025
Istorija labai idomi, tik tos lyrikos ir citatų man buvo per daug.
October 22, 2024
Prisiminimai, patyrimai, įžvalgos, kasdienybės trupiniai, įspūdžiai bei mintys suverti į vieną vėrinį. Subtilus humoras, kartais po naivumo kauke slepiamas nepaprastas gylis ir atviras širdies nervas. Skaitydama šią knygą dažnai graudinausi ir perskaičiusi dar ilgai galvosiu apie ją.
February 6, 2025
Labai poetiška, švelni ir moteriška knyga, įtraukė ir nebepaleido ❤️
October 3, 2024
TL;DR: IŠ PRADŽIŲ NEPATIKO BET TADA SUPRATAU, KAD REIKIA "PIRMIAU IŠRITIN[TI] RĄSTĄ IŠ SAVO AKIES"*
* LK 6, 42
Nesu didelė atsiminimų skaitytoja, tuo labiau žmonių, kurių nelabai pažįstu / nežinau, nes tai atrodo sunkus darbas - sunku įsijausti į svetimą gyvenimą, priimti jį kaip gyvenimą su savo taisyklėm ir pasakojimo stiliumi, o dar prisitaikyti prie to stiliaus, ypač jei jis tolimas. Bet Tapinienę vis tiek pasiėmiau paskaityti. Ir išties buvo sunku - labiausiai tai perlipt per savo įsivaizdavimus (kurių pasirodo bilekiek turiu...), kaip reikia atsiminti, kaip reikia rašyti ir konstruoti save. Pasiduodant palyginimo pagundai, tai buvo lygiai taip sunku, kaip rugsėjį susitikus su nervinančia mokytoja, kenčiant visas tas pamokas, kurios vyksta jei ne kasdien, tai bent 4 kartus per savaitę, bandant kažkaip prafunkcionuoti - ir paskui, po kelių mėnesių, kažkaip apsiprantant, imant pažinti žmogų ir net jį suprasti, o galiausiai visiškai susigyvenant. Čia nesąžiningai pasinaudojau palyginimu su autorės profesija, bet iš tiesų man mokykla buvo bene vienintelis kartas gyvenime, kai reikia mokytis koegzistuoti su įvairiausio tipo (dažnai - ne tavo tipo) žmonėmis ir kažką tame mokymesi atrasti. Ne tai kad su visais pavyko. Bet su Tapinienės knyga ir jos portretu susigyvenau.
Knyga neturi aiškių dalių, parašyta fragmentiškai, bet mano galvoj ji skilo perpus: viena pusė - apie šeimos (mamos) praeitį, santuoką, tremtį ir bėgimą namo, apie mažosios Violetos vaikystę ir jaunystę. Antra dalis - tai, ką atpažinau pirma pasirodžius feisbuko postais: smulkūs susitikimai, prisiminimai, pagalvojimai, dialogai ir tiesiog gyvenimo nuotrupos. Ir gal pirmą kartą medžiaga, knygoje perpublikuojama iš Fb, man pasirodė gerai deranti, taikli ir per detales leidžianti susipažinti su vienu iš žmogaus veidų. Pasijutau kaip tikra Fb sekėja, nors šiaip juk nesu.
NEPATIKO
Pirmos dalies tonas. Pasakoti apie save, savo giminę sunku, aš pati tikrai nemokėčiau, nes neaišku, kokį santykį paimti - ar juokauti, ironizuoti (kaip yra Tapinienės knygoje), ar įsijausti, graudentis, žavėtis (kaip yra Kropaitės knygoje). Gal dėl to taip patiko Vojâgo, kur tas santykis buvo visiškai neutralus, net negali skaitydama suprasti, kad kalbama apie šeimos narį. Arba Tiksinčiame vaike, kur irgi kažkaip maksimaliai atsiribota ir permąstyta (o gal - maksimaliai susitelkta į save?). Tapinienė save ir savo mamą, o gal tiksliau - joms tekusius labai nemažus vargus smarkiai ironizuoja, šmaikštauja; tai leidžia nesusireikšminti, bet paradoksaliai truputį ir priverčia susireikšminti, nes tie juokai ar daugiaprasmiai daugtaškiai, ar nuolatiniai pertarai "žinokite", "įsivaizduokite", "sakykite" vis dėlto išlenda į pirmą planą.
Pavyzdžiui, pasakoja apie skausmingus / gėdingus dalykus ir kaip primokė gerą draugę pakibti ant kopėčių laikantis vien smakru:
Šitokia ir panaši ironija, nukreipta į save, šiaip jau labai suprantama, nes jei nori papasakoti apie savo nuodėmes, tai, būdama sąmoningas žmogus, kaipgi kitaip dar pasakosi - nėra ko (pirmiausia savęs) apgauti, kad nesupratai, nemokėjai, nėra reikalo sakyti, kad gailėjaisi (nes geranoriškam ir sąmoningam skaitytojui tas kaip ir aišku). Bet panaši saviironija išlenda taip dažnai, ta mažoji Violeta pridaro tiek zbitkų, kad skaitant nevalingai kyla klausimas - ar tikrai ji buvo tokia enfant terrible? O jei būtų buvusi, ar tikrai apie tai rašytų? Galbūt enfant terrible - tik žvilgsnis į terrible vaikystę, tas pirmos dalies tonas, bandymas rasti santykį su savo praeitimi arba toną jai pasakoti? Skaitydama tą pirmą dalį visą laiką nervinausi, galvojau, nu negi tikrai ta mama tokia gera, o vaikas toks irzlus ir su 100 poreikių, mama rūpinasi, kaip išgyventi, vaikas pyksta, kad nėra tėvo ir viskas š. Ir tik įpusėjusi knygą supratau, kad lengvumas ir ironija mane apgavo, pamiršau galvoti apie tai, kaip viskas turėjo būti sunku ir kokie emociniai kalneliai turėjo būti visas tas gyvenimas blaškantis iš vienų namų į kitus, nuo vieno vardo prie kito, be jokio stabilumo.
Nežinau - ar tikrai būtų geriau, jei apie visa tai būtų buvę kalbama graudžiu arba hiperrimtu kašubišku tonu? Tokie dundukai kaip aš tada lengviau suprastų ir atsijotų, kur tikri burbėjimai, kur jie tik dengia rimtesnius ir nebūtinai artikuliuojamus (ir tas juk nėra privaloma) skaudulius. Kita vertus, suprantu, kad pažinodama autorę ir būdama įpratusi prie jos tono, manierų, visą ironiją ir visus "žinokite" vertinčiau visiškai kitaip, jie veikiausiai būtų atpažįstami ir natūralūs. Gal vis dėlto tas mano "nepatiko" susijęs ne su teksto strategijomis, o su knygos adresatu, kuriuo labai aiškiai jaučiausi nesanti, ir to nebuvimo apribotu skaitymu.
NEŽINAU
1. Autobiografiniams (ar autobiografiškiems) tekstams dažna nutylėjimų strategija. Galbūt kitokios ir negali būti, kai kalbama apie artimos aplinkos žmones, kurie nebūtinai norėtų ar būtų norėję atsidurt knygoje. Bet iš skaitytojos perspektyvos - nervina. Seneliai, kiti artimieji - dauguma be vardų, tik su užuominomis. Pvz, apie senelį ir senelio brolį: "Jis kosėjo ir savo broliui, antikos žinovui, gadino nuotaiką tyliom dejonėm: "O Dieve, Dieve, kad nors porą karvių būtų davę jai pasogos..." (p. 21). Daug vėliau, kalbant apie kapines, jis įvardijamas, bet nesupratau - o kodėl neįvardyti nuo pradžių? Ypač kai rašai knygą, kurioje šiaip jau visi rodomi pagarbiai, nesuvedinėjamos jokios sąskaitos. Užtat nurodoma, kad komplimentą vardui pasakė būtent Landowskis.
Arba: "P. S. Jos niekada gyvenime nesusitiks, mama net nežinos, ar iš tiesų ta moteris - tai ponia Pyragienė... O gal ir ne. Nes man, pasidomėjusiai to dvaro Vepriuose istorija, iškyla kitos pavardės... Deja... Nors gal..." (p. 36) Nu čia kyla klausimas "ar medis iš tiesų nukrito miške, jei niekas jo negirdėjo" ir tas postskriptumas atrodo tiesiog kaip pastaba sau, dienoraščio elementas.
Kita vertus, kai labai ilgai pasakojama apie kažkokį Tą Vyrą, už kurio tarsi norėta ištekėti, paskui jau nebe, kurį vyras apgavo ir "nukenksmino" ir kuris paskui mirė - kaip buvo gera, kad jis taip ir liko neįvardintas. Vis atsimenu Zelčiūtės Augau teatre, kur ir vaikystės meilės įvardinimas, ir kiti panašūs dalykai, parašyti atvirumo politikos dvasioje, atrodo labai nekaip, ir čia net džiugu nematyti jokio vardo, tik emociją.
2. Literatūros citatos. Univere kažkada su draugėm išsikalbėjom, kokios citatos pas visas kabėjo mokykloje. Pas mane buvo kažkokia "taupyk duoną rytojui, o ne darbą" (nepadėjo), pas vieną draugę buvo tiesiog: "Nepyk" (Čiurlionis). Kartais Tapinienės knygoje, ypač pirmoj daly, man buvo daugoka to "nepyk". Nu pavyzdžiui:
PATIKO
Visa "antra dalis", sudėliota iš feisbuko postų - kai kur net ėjau patikrinti, ar tikrai tokie buvo. Bet ir sykiu tai suaugusios Violetos prisiminimai, kur skaitydama aš jau aiškiai atpažinau saviironiją kaip bandymą nesusireikšminti, kalbėti apie skaudžius dalykus - vyro slaugymą ir mirtį, emocinius pasirinkimus ir darbą be patoso. Darbo epizodai išvis nuostabūs - apie mokinius, kurie skambina naktį, apie tuos, kurie tarsi "nepasidavė", liko dygliuoti, apie tuos, kurie neliko. Viena vieta, kuri skaitant tiesiog paliko be žado ir kurią, pačią knygą perskaičiusi prieš gerą mėnesį, vis dar nuolat atsimenu, - kaip Tapinienė su mokiniais važiuoja į ekskursiją, laukia traukinio, valgykloj ir mato, kaip mokiniai paaugliai jau sėdi su degtinės grafinu:
Labai literatūriška vieta, beveik kaip iš kokios novelės, tuo pat metu labai graudi ir graži, pramušanti pro retorikas - kaip, atmetus ironijas, pamąstymus ir visa kita, pasimato pati spontaniškiausia intencija - ne kažką "taisyti", "tvarkyti", o tiesiog nieko neužgauti. Nežinau, ar daugelis sąžiningai galėtume pasakyti, kad, atmetus retorikas ir motyvacijas, mūsų pirminis impulsas būtų būtent toks. Apie tai galvojant apima kažkoks džiaugsmas, kad toks žmogus buvo mokytojas. Šiaip vertingiau, nei Nabokovo paskaitų apie literatūrą išdėstymas (galvoju apie šiame kontekste tiesiog tragiškai pasipūtėlišką ir tuščią knygą Mokytojas).
Dar viena graži vieta iš tų trumpųjų:
**
Žvaigždutės. Skaitydama pradžią nervinausi, atrodė nesąmonė, ironija ne vietoje, citatos ne vietoje, viskas ne taip, kaip mano giliomis žiniomis turi būti, galvojau duosiu 2 (😎). Lyginau su Kašubos knyga ir galvojau, kad va ten tai tobuli aristokratiški prisiminimai, o čia kažkokie juokeliai ir išvis neaišku kas. Bet paskui, pripratusi prie tono, kad ir ne man skirto, kažkaip pripratau ir prie mokytojos, gal ne visada supratau, ką ji nori pasakyti, bet kažkaip supratau, kad ji gal net nelabai pyktų dėl mano dygliuoto nusiteikimo ir paliktų man pačiai daryti su jos pamokomis-prisiminimais, kas man išeina? Supratau, kad ji nebando kažko išmokyti ar ko nors įteigti, neturi jokios intencijos įsūdyti Maldonio ar kitų savo mėgstamų poetų. Kaip gali mokytojos knyga nebūti didaktiška?? Čia iš amžinos Besserwisserės atvirtau į kokią šeštokę ar septintokę iš serijos "nu gerai, gal aš nieko nesuprantu". Graži patirtis, labai rugsėjiška, už ją galiausiai likau knygai ir prisiminimams dėkinga.
* LK 6, 42
Nesu didelė atsiminimų skaitytoja, tuo labiau žmonių, kurių nelabai pažįstu / nežinau, nes tai atrodo sunkus darbas - sunku įsijausti į svetimą gyvenimą, priimti jį kaip gyvenimą su savo taisyklėm ir pasakojimo stiliumi, o dar prisitaikyti prie to stiliaus, ypač jei jis tolimas. Bet Tapinienę vis tiek pasiėmiau paskaityti. Ir išties buvo sunku - labiausiai tai perlipt per savo įsivaizdavimus (kurių pasirodo bilekiek turiu...), kaip reikia atsiminti, kaip reikia rašyti ir konstruoti save. Pasiduodant palyginimo pagundai, tai buvo lygiai taip sunku, kaip rugsėjį susitikus su nervinančia mokytoja, kenčiant visas tas pamokas, kurios vyksta jei ne kasdien, tai bent 4 kartus per savaitę, bandant kažkaip prafunkcionuoti - ir paskui, po kelių mėnesių, kažkaip apsiprantant, imant pažinti žmogų ir net jį suprasti, o galiausiai visiškai susigyvenant. Čia nesąžiningai pasinaudojau palyginimu su autorės profesija, bet iš tiesų man mokykla buvo bene vienintelis kartas gyvenime, kai reikia mokytis koegzistuoti su įvairiausio tipo (dažnai - ne tavo tipo) žmonėmis ir kažką tame mokymesi atrasti. Ne tai kad su visais pavyko. Bet su Tapinienės knyga ir jos portretu susigyvenau.
Knyga neturi aiškių dalių, parašyta fragmentiškai, bet mano galvoj ji skilo perpus: viena pusė - apie šeimos (mamos) praeitį, santuoką, tremtį ir bėgimą namo, apie mažosios Violetos vaikystę ir jaunystę. Antra dalis - tai, ką atpažinau pirma pasirodžius feisbuko postais: smulkūs susitikimai, prisiminimai, pagalvojimai, dialogai ir tiesiog gyvenimo nuotrupos. Ir gal pirmą kartą medžiaga, knygoje perpublikuojama iš Fb, man pasirodė gerai deranti, taikli ir per detales leidžianti susipažinti su vienu iš žmogaus veidų. Pasijutau kaip tikra Fb sekėja, nors šiaip juk nesu.
NEPATIKO
Pirmos dalies tonas. Pasakoti apie save, savo giminę sunku, aš pati tikrai nemokėčiau, nes neaišku, kokį santykį paimti - ar juokauti, ironizuoti (kaip yra Tapinienės knygoje), ar įsijausti, graudentis, žavėtis (kaip yra Kropaitės knygoje). Gal dėl to taip patiko Vojâgo, kur tas santykis buvo visiškai neutralus, net negali skaitydama suprasti, kad kalbama apie šeimos narį. Arba Tiksinčiame vaike, kur irgi kažkaip maksimaliai atsiribota ir permąstyta (o gal - maksimaliai susitelkta į save?). Tapinienė save ir savo mamą, o gal tiksliau - joms tekusius labai nemažus vargus smarkiai ironizuoja, šmaikštauja; tai leidžia nesusireikšminti, bet paradoksaliai truputį ir priverčia susireikšminti, nes tie juokai ar daugiaprasmiai daugtaškiai, ar nuolatiniai pertarai "žinokite", "įsivaizduokite", "sakykite" vis dėlto išlenda į pirmą planą.
Pavyzdžiui, pasakoja apie skausmingus / gėdingus dalykus ir kaip primokė gerą draugę pakibti ant kopėčių laikantis vien smakru:
Na, ir tada lipu ant kopėčių iš kitos pusės veik iki viršaus, prakišu kojas ir, laisvai nuleidusi rankas, laikydamasi tik už smakro, dar bandau klausti: ar galėtum taip?
Ir Zita G., be jokios abejonės, sako, kad galėtų, ropščiasi ant kopėčių, bando išsilaikyt pakibusi tiktai už smakro... bet, Jėzau, krenta į tą rūsio angą.
Sakykit, ar čia reikia pasakoti toliau?
Tik tiek, kad neužsimušė.
Zitos tėvai iš karto uždraudė jai su manim draugauti.
Bet, pasakykit, kuo čia dėta aš, jeigu pati nesugeba ant kopėčių išsilaikyt už smakro? (p. 105)
Šitokia ir panaši ironija, nukreipta į save, šiaip jau labai suprantama, nes jei nori papasakoti apie savo nuodėmes, tai, būdama sąmoningas žmogus, kaipgi kitaip dar pasakosi - nėra ko (pirmiausia savęs) apgauti, kad nesupratai, nemokėjai, nėra reikalo sakyti, kad gailėjaisi (nes geranoriškam ir sąmoningam skaitytojui tas kaip ir aišku). Bet panaši saviironija išlenda taip dažnai, ta mažoji Violeta pridaro tiek zbitkų, kad skaitant nevalingai kyla klausimas - ar tikrai ji buvo tokia enfant terrible? O jei būtų buvusi, ar tikrai apie tai rašytų? Galbūt enfant terrible - tik žvilgsnis į terrible vaikystę, tas pirmos dalies tonas, bandymas rasti santykį su savo praeitimi arba toną jai pasakoti? Skaitydama tą pirmą dalį visą laiką nervinausi, galvojau, nu negi tikrai ta mama tokia gera, o vaikas toks irzlus ir su 100 poreikių, mama rūpinasi, kaip išgyventi, vaikas pyksta, kad nėra tėvo ir viskas š. Ir tik įpusėjusi knygą supratau, kad lengvumas ir ironija mane apgavo, pamiršau galvoti apie tai, kaip viskas turėjo būti sunku ir kokie emociniai kalneliai turėjo būti visas tas gyvenimas blaškantis iš vienų namų į kitus, nuo vieno vardo prie kito, be jokio stabilumo.
Nežinau - ar tikrai būtų geriau, jei apie visa tai būtų buvę kalbama graudžiu arba hiperrimtu kašubišku tonu? Tokie dundukai kaip aš tada lengviau suprastų ir atsijotų, kur tikri burbėjimai, kur jie tik dengia rimtesnius ir nebūtinai artikuliuojamus (ir tas juk nėra privaloma) skaudulius. Kita vertus, suprantu, kad pažinodama autorę ir būdama įpratusi prie jos tono, manierų, visą ironiją ir visus "žinokite" vertinčiau visiškai kitaip, jie veikiausiai būtų atpažįstami ir natūralūs. Gal vis dėlto tas mano "nepatiko" susijęs ne su teksto strategijomis, o su knygos adresatu, kuriuo labai aiškiai jaučiausi nesanti, ir to nebuvimo apribotu skaitymu.
NEŽINAU
1. Autobiografiniams (ar autobiografiškiems) tekstams dažna nutylėjimų strategija. Galbūt kitokios ir negali būti, kai kalbama apie artimos aplinkos žmones, kurie nebūtinai norėtų ar būtų norėję atsidurt knygoje. Bet iš skaitytojos perspektyvos - nervina. Seneliai, kiti artimieji - dauguma be vardų, tik su užuominomis. Pvz, apie senelį ir senelio brolį: "Jis kosėjo ir savo broliui, antikos žinovui, gadino nuotaiką tyliom dejonėm: "O Dieve, Dieve, kad nors porą karvių būtų davę jai pasogos..." (p. 21). Daug vėliau, kalbant apie kapines, jis įvardijamas, bet nesupratau - o kodėl neįvardyti nuo pradžių? Ypač kai rašai knygą, kurioje šiaip jau visi rodomi pagarbiai, nesuvedinėjamos jokios sąskaitos. Užtat nurodoma, kad komplimentą vardui pasakė būtent Landowskis.
Arba: "P. S. Jos niekada gyvenime nesusitiks, mama net nežinos, ar iš tiesų ta moteris - tai ponia Pyragienė... O gal ir ne. Nes man, pasidomėjusiai to dvaro Vepriuose istorija, iškyla kitos pavardės... Deja... Nors gal..." (p. 36) Nu čia kyla klausimas "ar medis iš tiesų nukrito miške, jei niekas jo negirdėjo" ir tas postskriptumas atrodo tiesiog kaip pastaba sau, dienoraščio elementas.
Kita vertus, kai labai ilgai pasakojama apie kažkokį Tą Vyrą, už kurio tarsi norėta ištekėti, paskui jau nebe, kurį vyras apgavo ir "nukenksmino" ir kuris paskui mirė - kaip buvo gera, kad jis taip ir liko neįvardintas. Vis atsimenu Zelčiūtės Augau teatre, kur ir vaikystės meilės įvardinimas, ir kiti panašūs dalykai, parašyti atvirumo politikos dvasioje, atrodo labai nekaip, ir čia net džiugu nematyti jokio vardo, tik emociją.
2. Literatūros citatos. Univere kažkada su draugėm išsikalbėjom, kokios citatos pas visas kabėjo mokykloje. Pas mane buvo kažkokia "taupyk duoną rytojui, o ne darbą" (nepadėjo), pas vieną draugę buvo tiesiog: "Nepyk" (Čiurlionis). Kartais Tapinienės knygoje, ypač pirmoj daly, man buvo daugoka to "nepyk". Nu pavyzdžiui:
Galvoju, aš papasakosiu jums, kaip man atsitiko tai, "kas jums niekada nebuvo atsitikę"*.
* Charles Baudelaire.
(p. 79)
Tai ir prisipažinsiu - čia ne aš rašiau, čia tas, žinokite, senatvėje iš manęs išlėkęs vaikas. Nesitveriantis savo kaily palaidūnas, išlaidūnas. Tai jis savo mažyčiu veidrodėliu bandė sustabdyt iš laiko ūkanų ištrauktus įspūdžių, prisiminimų blyksnius. Asmeniškus, labai labai, bet, manau, nepaleistus vėjais. Jie tik nedidelė dalis to visko, Edvinai, "...nes viskas yra neapsakoma..."*
Žinodamas - "prisiminimai daug patikimiau nei visa kita ką prisigalvojam"**, tas išlaidūnas pasakoja juos pasitikėdamas visais, kurie skaitys, ir nesirūpindamas, ar šitie prisiminimai turi kokią vertę.
* Rainer Maria Rilke.
** Antanas A. Jonynas.
(p. 7)
PATIKO
Visa "antra dalis", sudėliota iš feisbuko postų - kai kur net ėjau patikrinti, ar tikrai tokie buvo. Bet ir sykiu tai suaugusios Violetos prisiminimai, kur skaitydama aš jau aiškiai atpažinau saviironiją kaip bandymą nesusireikšminti, kalbėti apie skaudžius dalykus - vyro slaugymą ir mirtį, emocinius pasirinkimus ir darbą be patoso. Darbo epizodai išvis nuostabūs - apie mokinius, kurie skambina naktį, apie tuos, kurie tarsi "nepasidavė", liko dygliuoti, apie tuos, kurie neliko. Viena vieta, kuri skaitant tiesiog paliko be žado ir kurią, pačią knygą perskaičiusi prieš gerą mėnesį, vis dar nuolat atsimenu, - kaip Tapinienė su mokiniais važiuoja į ekskursiją, laukia traukinio, valgykloj ir mato, kaip mokiniai paaugliai jau sėdi su degtinės grafinu:
Prie lango, pro kurį jau smelkėsi vėlyvas vakaras, prisėdę trejetas maniškių. Ant stalo - pavojingas natiurmortas. Degtinė grafinėlyje ir trys stiklinės. Akimirksniu atsiduriu prie to staliuko. Viena kėdė tuščia, tarytum būtų laukusi manęs. Aš sėsteliu ant jos, esu sutrikusi ir nieko nesakau. Į mus įsistebeilija ne tik bendrakeleiviai, bet ir darbininkų klasė. O mes? Ką mes? Mes keturiese žiūrime į grafinėlį. Žiūrim ilgai. Man pasirodė, kad beprotiškai ilgai. Ir kad tie trys vaikinai - negyvi. Aš nežinau, net nenutuokiu, kaip pasielgti. Išpilti grafinėlio turinį ant grindų? Nunešti bufetininkei ir grąžinti? Kaip visa tai atrodys? Kaip tie vaikinai jausis? Ir kaipgi aš? Tokia žalia, žalia. Jaučiuosi tarsi vaikas, kuris bando išlaikyt pusiausvyrą. [...]
Aš paimu stiklinę. Į ją susipilu grafino turinį. Ir makteliu be sustojimo. Tokia nelaimė galvoje dar niekada nebuvo atsitikus. Nes niekad iki tol nebuvau gėrusi degtinės. [...]
Šį vakarą galvoju, ar nebuvo apmaudu, kad nepasielgiau kaip m-o-k-y-t-o-j-a? Bet ir šįvakar nežinau, kaip toji m-o-k-y-t-o-j-a tuo metu turėjo pasielgti... Visuomet viską žino tik mano mama. Taip! Taip! Pasirinkta kvailiausia išeitis. Betgi vis tiek šįvakar man atrodo, kad gana protinga - nė vienas mokinys nesijautė pažemintas...
(p. 350-351)
Labai literatūriška vieta, beveik kaip iš kokios novelės, tuo pat metu labai graudi ir graži, pramušanti pro retorikas - kaip, atmetus ironijas, pamąstymus ir visa kita, pasimato pati spontaniškiausia intencija - ne kažką "taisyti", "tvarkyti", o tiesiog nieko neužgauti. Nežinau, ar daugelis sąžiningai galėtume pasakyti, kad, atmetus retorikas ir motyvacijas, mūsų pirminis impulsas būtų būtent toks. Apie tai galvojant apima kažkoks džiaugsmas, kad toks žmogus buvo mokytojas. Šiaip vertingiau, nei Nabokovo paskaitų apie literatūrą išdėstymas (galvoju apie šiame kontekste tiesiog tragiškai pasipūtėlišką ir tuščią knygą Mokytojas).
Dar viena graži vieta iš tų trumpųjų:
Kai tu matai, kaip degina neturimas jėgas L. T., norėdamas tik palaikyti tavo viltį, gali pasiust ieškodama visokių fintų - "bet kokia kaina padaryt gyvenimą... su prieskoniais"** išdirbinėdama nesąmones. Aš tai šventai tikiu, kad tos nesąmonės pasauly reikalingos, nes jos ir prideda gyvenimui visokių prieskonių. Tad vakar iki paryčių aptarinėjom su L. T. savo gyvenimą. Įtikinau, kad jis visai neblogas. L. T. vėl pasirodė egoistas, pasidžiaugė, kad jo liga sustabdė mano galimybes "zyrkinti" į vyrus. Aš primenu - ryškiausias "zyrkinimas" buvo tiktai vienas. Jis netiki. IR pradedame po truputį "kaltis". O išvada tokia: mes mylime viens kitą. Tik neteisingai. [...]
Skaičiau išrankiotas vietas, L. T. pravirksta, o tada ir aš.
- Kodėl verki? - paklausiu lyg tarp kitko. Lyg nieko nenutuokdama.
- Verkiu dėl to, kad leidau "zyrkinti" tau į kitus vyrus. O tu kodėl?
** Algirdas Julius Greimas.
(p. 226)
**
Žvaigždutės. Skaitydama pradžią nervinausi, atrodė nesąmonė, ironija ne vietoje, citatos ne vietoje, viskas ne taip, kaip mano giliomis žiniomis turi būti, galvojau duosiu 2 (😎). Lyginau su Kašubos knyga ir galvojau, kad va ten tai tobuli aristokratiški prisiminimai, o čia kažkokie juokeliai ir išvis neaišku kas. Bet paskui, pripratusi prie tono, kad ir ne man skirto, kažkaip pripratau ir prie mokytojos, gal ne visada supratau, ką ji nori pasakyti, bet kažkaip supratau, kad ji gal net nelabai pyktų dėl mano dygliuoto nusiteikimo ir paliktų man pačiai daryti su jos pamokomis-prisiminimais, kas man išeina? Supratau, kad ji nebando kažko išmokyti ar ko nors įteigti, neturi jokios intencijos įsūdyti Maldonio ar kitų savo mėgstamų poetų. Kaip gali mokytojos knyga nebūti didaktiška?? Čia iš amžinos Besserwisserės atvirtau į kokią šeštokę ar septintokę iš serijos "nu gerai, gal aš nieko nesuprantu". Graži patirtis, labai rugsėjiška, už ją galiausiai likau knygai ir prisiminimams dėkinga.
March 3, 2024
Tokia lyg gyvenimo inventorizacija. Kai naktimis užplūsta prisiminimai, vietų, žmonių, patyrimų mirksniai - blyksniai - labai tinkamas apibūdinimas šiai knygai. Jautrus, emocingas, saviironiškas, labai asmeniškas ir atviras, filmiškas tekstas, kuriame telpa daug trapumo ir kartu didžiulės stiprybės, atsparumo.
January 27, 2025
Nuostabi knyga, sodri ir žodžiais, ir išgyvenimais🍁 jautri, šviesi ir įkvepianti🍁
August 24, 2024
Du kartus turėjau galimybę pasibūti su šia nuostabia knyga. Pirmą kartą teko grąžinti nepabaigus, nes gi eilė bibliotekoje ir nėra galimybės prasitęst. Tad teko dar kart pastovėti eilėje ir iš širdies pasimėgauti. Knyga parašyta blyksniais, tai ir apžvalga turi būti padrika, joje tik palaidos mintys.
Paėmus knygą aplankė suvokimas, kaip gera knygą rašyti va taip, fiksuojant tik mirksnius, lyg vartytum foto albumą su nuotraukomis. Nereikia supint istorijos, surankiot visų galų galelių.
Kartais jaučiausi lyg kalbėčiausi su savo lietuvių kalbos mokytoja, jau iš anapus, ji irgi turėtų savyje sukaupusi daug gražių žodžių, citatų, įpintų jas darniai ir komponuotų gyvenimišką išmintį, o gal moterišką. O ir man pačiai kartais taip gaunasi, situacijos, įvykiai, elgesys rezonuoja su perskaitytomis knygomis.
Mama su vytele... muša ir verkia, nes taip reikia. Kaip gerai, kad dabar taip nereikia, kad esame išvaduoti nuo savęs paties.
Tarpais žodžiai pasikartojantys, kliūvantys už akių, ir toks pikdžiugiškas noras būtų pasakyt: tai kaip čia taip, tamsta mokytoja 😊 Čia turbūt visų mokinių svajonė.
Patiko, kad tekstas toks moteriškas. Vieno eilėraščio pasigedau, nes jis man tobulai būtų tikęs šiai knygai. A. Baltakio „Mudviejų vakaras“, kur apie „išėjimą sprendžiu ne iš durų veriamų. Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini, iš to neaiškaus, moteriško nerimo“. Taip tiko tie jūsų išėjimai: tikri ir menami, tos mintys iš dūšios, moteriškos gudrybės ir vyriškas akylumas. Gal kartais ir nereikėjo taip atvirai, bet čia vėl prisiminiau knygoje skaitytą mintį. Norėčiau įdėt citatą, bet neatsimenu kieno, tik prisimenu, kad skambėjo maždaug taip: mes visą gyvenimą kontroliuojam savo elgesį, nes baiminamės, ką kiti apie mus pagalvos. Ir tik sulaukę brandos suprantame, kad tie kiti taip niekada apie mus ir nepagalvojo...
Oi dar rašyčiau ir rašyčiau citatomis, kiek daug gero šioje knygoje radau. Bet dalį pasilieku sau.**5/5
Paėmus knygą aplankė suvokimas, kaip gera knygą rašyti va taip, fiksuojant tik mirksnius, lyg vartytum foto albumą su nuotraukomis. Nereikia supint istorijos, surankiot visų galų galelių.
Kartais jaučiausi lyg kalbėčiausi su savo lietuvių kalbos mokytoja, jau iš anapus, ji irgi turėtų savyje sukaupusi daug gražių žodžių, citatų, įpintų jas darniai ir komponuotų gyvenimišką išmintį, o gal moterišką. O ir man pačiai kartais taip gaunasi, situacijos, įvykiai, elgesys rezonuoja su perskaitytomis knygomis.
Mama su vytele... muša ir verkia, nes taip reikia. Kaip gerai, kad dabar taip nereikia, kad esame išvaduoti nuo savęs paties.
Tarpais žodžiai pasikartojantys, kliūvantys už akių, ir toks pikdžiugiškas noras būtų pasakyt: tai kaip čia taip, tamsta mokytoja 😊 Čia turbūt visų mokinių svajonė.
Patiko, kad tekstas toks moteriškas. Vieno eilėraščio pasigedau, nes jis man tobulai būtų tikęs šiai knygai. A. Baltakio „Mudviejų vakaras“, kur apie „išėjimą sprendžiu ne iš durų veriamų. Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini, iš to neaiškaus, moteriško nerimo“. Taip tiko tie jūsų išėjimai: tikri ir menami, tos mintys iš dūšios, moteriškos gudrybės ir vyriškas akylumas. Gal kartais ir nereikėjo taip atvirai, bet čia vėl prisiminiau knygoje skaitytą mintį. Norėčiau įdėt citatą, bet neatsimenu kieno, tik prisimenu, kad skambėjo maždaug taip: mes visą gyvenimą kontroliuojam savo elgesį, nes baiminamės, ką kiti apie mus pagalvos. Ir tik sulaukę brandos suprantame, kad tie kiti taip niekada apie mus ir nepagalvojo...
Oi dar rašyčiau ir rašyčiau citatomis, kiek daug gero šioje knygoje radau. Bet dalį pasilieku sau.**5/5
June 4, 2025
Kažkaip nemėgstu tokių knygų, bet pabuvus knygos pristatyme, nutariau paskaityti. Ir visai patiko.
🙂
Violetos Tapinienės knyga „Susigrąžinto laiko blyksniai“ – tai jautri, poetiška ir autobiografiška eseistika, kurioje autorė dalijasi asmeninėmis patirtimis, prisiminimais bei įžvalgomis apie laiką, likimą, atmintį, netektį ir gyvenimo paradoksus. Knyga parašyta fragmentiškai, tarsi mozaika iš trumpų istorijų, citatų ir eilėraščių, kurie atspindi autorės išgyvenimus ir emocijas.
Kai kurie atsiliepimai pabrėžia, kad knyga ypač patiks vyresnio amžiaus skaitytojams, tačiau jos universalios temos ir jausmingas pasakojimas gali paliesti įvairaus amžiaus auditoriją.
🙂
Violetos Tapinienės knyga „Susigrąžinto laiko blyksniai“ – tai jautri, poetiška ir autobiografiška eseistika, kurioje autorė dalijasi asmeninėmis patirtimis, prisiminimais bei įžvalgomis apie laiką, likimą, atmintį, netektį ir gyvenimo paradoksus. Knyga parašyta fragmentiškai, tarsi mozaika iš trumpų istorijų, citatų ir eilėraščių, kurie atspindi autorės išgyvenimus ir emocijas.
Kai kurie atsiliepimai pabrėžia, kad knyga ypač patiks vyresnio amžiaus skaitytojams, tačiau jos universalios temos ir jausmingas pasakojimas gali paliesti įvairaus amžiaus auditoriją.
March 9, 2024
Knyga, kurią galima ant žaizdos dėti. Tokia šviesi, turtinga, gera. O už knygos - dar šviesesnis, turtingesnis, geresnis žmogus. Ir nepavydu tiems, kuriems teko dalį kelio paėjėti greta, nes dabar kas tik nori gali pasišildyti prie knygos. Po pirmo skaitymo lyg ir norėjau priekaištauti struktūrai, nes ne visi skyreliai vienodai stiprūs, kai kurie atrodė pertekliniai. Bet perskaičiusi antrąkart matau knygą kaip S.V. vėrinį iš sidabro ir pajūrio akmenėlių, kur talentas ir skirtingos materijos sukuria Didį Grožį.
March 16, 2025
Apie šią knygą visad prisiminsiu, kad skaitėme su mama vienu metu. Aš anksti rytais, o ji - visu kitu laiku, kai ilsindavo liežuvį nuo skaitymo balsu anūkui.
Ir liks ji man apie laiką kartu. Su šeima, meilėmis, knygomis, amžėjimu ir poezija (net pačiai juokinga, kad pirmą dieną į šiųmetę Knygų mugę išėjusi su griežtai trumpintu sąrašu, parėjau su Jasponytės tomeliu. O dar per dažnai drįstu galvoti, kad nei yra, nei tikiu atsitiktinumų dėsniais).
P.s. pradžioje taip giedrai nuverkiau, kai autorė su mama buvo blaškomos traukiniuose, žmonėse, vilnos gūniose...
Ir liks ji man apie laiką kartu. Su šeima, meilėmis, knygomis, amžėjimu ir poezija (net pačiai juokinga, kad pirmą dieną į šiųmetę Knygų mugę išėjusi su griežtai trumpintu sąrašu, parėjau su Jasponytės tomeliu. O dar per dažnai drįstu galvoti, kad nei yra, nei tikiu atsitiktinumų dėsniais).
P.s. pradžioje taip giedrai nuverkiau, kai autorė su mama buvo blaškomos traukiniuose, žmonėse, vilnos gūniose...
February 22, 2025
Skaitydama jaučiausi kaip pakviesta į svetimą gyvenimą, tokį asmeninį ir intymų (nes nėra nieko intymiau už apnuogintą širdį). Ėjau per puslapius kaip įsibrovusi, nes kažkodėl jutau, kad knyga sutverta juk ne kitiems, o sau.. Labai patiko tokios taiklios ir jausmu turtingos citatos (tad ačiū už knygų sąrašą :), puiki knyga!
March 6, 2025
Šviesus, jaukus, šiltas, itin moteriškas dienoraštis, virtęs knyga. Skaityti (tiksliau klausyti) visai neprailgo.
Jei vertinti kaip autobiografiją-šiek tiek per mažai nuoseklumo ir šiek tiek per daug fragmentiškumo, šokinėjimo laike, mintyse…. “Galvoju”, kad vis tiek klausyti šį kūrinį buvo gerai. Laimingi tie mokiniai, kuriems teko laimė turėti tokią mokytoją.
Jei vertinti kaip autobiografiją-šiek tiek per mažai nuoseklumo ir šiek tiek per daug fragmentiškumo, šokinėjimo laike, mintyse…. “Galvoju”, kad vis tiek klausyti šį kūrinį buvo gerai. Laimingi tie mokiniai, kuriems teko laimė turėti tokią mokytoją.
October 8, 2025
Gaila, kad neturėjau tokios mokytojos. Sakyčiau ne literatūros, o žmogiškumo mokytoja su didele širdimi. Labai poetiškas ir turtingas tekstas, senokai tokio neskaičiau. Apie sunkius dalykus kartais lengvai, kartais su jumoru, o kartais skaudžiai iki ašarų.
March 11, 2024
Drąsaus žmogaus gilūs, jautrūs, natūralūs, tikri memuarai. Graudina, juokina, žavi. Ypač pirmoji dalis.
March 19, 2024
Knyga, kurią skaitai su malonumu. Skaitai ir galvoji, kad kaip gaila, kad tai ne tavo lietuvių kalbos mokytoja...rekomenduoju tikrai
January 13, 2025
Puiki...lyriška...graudi...šviesi. ačiū!🙏
March 20, 2025
Nuostabi knyga, pradžia vaiko akimis kaip atrodė sovietmetis, vėliau suaugusio mokytojo akimis
March 20, 2025
Šilta, jautri, atvira, gili knyga apie gyvenimą... Šiuolaikinė karta turėtų paskaityt kaip žmonės gyveno ir per ką praėjo... Kad ne viskas yra wi fi...
April 30, 2025
Nuostabi. Aš klausiau Audioknygą, tai ir skaitytojos Aldonos Vilitytės balsas tiko taip nuostabiai. Net gaila kad pasibaigė... Ačiū Jums už šią knygą.
Displaying 1 - 29 of 29 reviews