What do you think?
Rate this book
Kino raštai #3
Regimas žmogus, arba Kino kultūra
Bélos Balazso (1884-1949) knyga „Regimas žmogus” (1924) - tai vienas iš klasikinių kino teorijos veikalų, be kurio neįsivaizduojama nei šios srities istorija, nei šiuolaikinės diskusijos apie kūną, judesį, gestą, daiktą kine. Taip pat - apie kino kalbos ypatumus, pirmiausia planų (ir ypač stambiojo plano) vaidmenį. Šios diskusijos vyko tarptautiniame, dažniausiai europiniame, kontekste, o pagrindiniai ju dalyviai, be Balézso, buvo Sergejus Eizenšteinas, Dziga Vertovas, Siegfriedas Kracaueris, Ieanas Epsteinas ir kt. Šiame „Regimo žmogaus” leidime pateikiamas kultūrinis kontekstas, kuriame knyga pasirodė – jį suteikia recenzijos (pirmiausia Roberto Musilio ir S. Kracauerio) bei apžvalginis Helmuto H. Diederichso straipsnis. Knyga skirta ne tik specialistams, bet ir visiems, besidomintiems kino ir vizualumo studijomis.
Bela Balazsas (1884-1949) - vienas iš kino teorijos pradininkų ir klasikų; kino scenaristas, dramaturgas, poetas, rašytojas, operų libretų autorius. Jo žymioji knyga „Regimas žmogus" (1924) parašyta dar tada, kai buvo tik pradėta ieškoti būdų rimtai kalbėti apie naująjį meną - kiną. Šioje knygoje jis bando apčiuopti naujosios medijos specifiškumą, „vidinę estetiką". Ir juos randa kameros ir ekrano santykyje su daiktais ir veidais. Šiam santykiui apibūdinti Balazsas pasitelkia fizionomikos ir kraštovaizdžio (taip - ir veido) žodyną, rodo, kaip šį kraštovaizdį kuria tik kinui būdingos priemonės (pavyzdžiui, stambusis planas). Šiuolaikiniame kontekste klasika tapęs „Regimas žmogus" įsijungia į diskusijas apie kino antropologiją, kino fenomenologiją ir kino kalbą.
Bela Balazsas (1884-1949) - vienas iš kino teorijos pradininkų ir klasikų; kino scenaristas, dramaturgas, poetas, rašytojas, operų libretų autorius. Jo žymioji knyga „Regimas žmogus" (1924) parašyta dar tada, kai buvo tik pradėta ieškoti būdų rimtai kalbėti apie naująjį meną - kiną. Šioje knygoje jis bando apčiuopti naujosios medijos specifiškumą, „vidinę estetiką". Ir juos randa kameros ir ekrano santykyje su daiktais ir veidais. Šiam santykiui apibūdinti Balazsas pasitelkia fizionomikos ir kraštovaizdžio (taip - ir veido) žodyną, rodo, kaip šį kraštovaizdį kuria tik kinui būdingos priemonės (pavyzdžiui, stambusis planas). Šiuolaikiniame kontekste klasika tapęs „Regimas žmogus" įsijungia į diskusijas apie kino antropologiją, kino fenomenologiją ir kino kalbą.
- GenresFilmNonfictionArt
168 pages, Paperback
First published July 1, 2001
8 people are currently reading
239 people want to read
About the author
Béla Balázs
68 books11 followersBéla Balázs born Herbert Bauer, was a Hungarian-Jewish film critic, aesthete, writer and poet.
Balázs was the son of German-born parents, adopting his nom de plume in newspaper articles written before his 1902 move to Budapest, where he studied Hungarian and German at the Eötvös Collegium.
Balázs was the son of German-born parents, adopting his nom de plume in newspaper articles written before his 1902 move to Budapest, where he studied Hungarian and German at the Eötvös Collegium.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
January 3, 2025
"Nein, wahrlich, ich bin nicht gekommen, um euren Genuß zu stören. Im Gegenteil. Ich will es versuchen, eure Sinne und Nerven zu größerer Genußfähigkeit zu stimulieren."
Balázs ist ein Fan von Kunst-Theorie. Auch wenn diese zunächst meist in falsche Richtungen läuft, verhilft sie Kunst groß zu werden. Daher will er 1924 in diesem kurzen Büchlein ein Gespräch über den Film als Kunst eröffnen. Dabei, finde ich, läuft er in erstaunlich viele richtige Richtungen. Weiterer Pluspunkt: er schreibt wirklich schön (man merkt, dass er auch Poet ist) und trotzdem sehr verständlich.
Er erbittet um Einlass des Films in die Kunst; dies begründet er zentral damit, dass der Film es uns ermöglichen könnte, Teile unserer durch die Wort-zentrierte Kultur verarmten Seele wieder Ausdruck zu verleihen. Er hofft, dass uns der Film wieder zu einer reicheren `'Gebärdensprache' (ausdrucksvolle Mimik und Gestik) verhilft. Auch hofft er, dass (wenn der Film sich durch guten Geschmack der Zuschauer in wünschenswerte Richtungen entwickelt) Film mehr als andere Künste unsere Kultur beeinflussen kann. Denn Film kann mehr in das Alltagsleben eindrängen als Museumsausstellungen und Aufführungen. Auch könnte Film zum Erlernen internationaler Ausdruckssprache beitragen. Zwanzig Jahre vor Adorno sieht er auch schon kritisch ein, dass Film die erste im Kapitalismus erwachsene und von ihm maßgeblich bestimmte Kunst ist. Aber wenn wir Zuschauer einen guten Geschmack entwickeln, dann können wir auch Kunst bekommen.
Gerade solche Gedanken, die Kunstontologie anschneiden und über Körperlichkeit nachdenken, haben es mir angetan. Diese werden zu Beginn und Ende ausgeführt.
Mittendrin befinden sich die 'Skizzen zu einer Dramaturgie des Films'. Hier geht er auf konkrete und abstrakte Merkmale des Films ein und erörtert Film-spezifische Ausdrucksmöglichkeiten. Das fand lesenswert, aber seltener spannend. Einiges hiervon ist auch nicht mehr aktuell, da er ja vor 100 Jahren schrieb. Bemerkenswert jedoch, dass er hier schon Aussagen trifft wie: Film muss in Bildern erdacht werden und braucht visuelle Kontinuität (ein in Worten erdachter Film funktioniert nicht), die Großaufnahme ist Kunst der Betonung und lässt Seele erscheinen, Detailbilder sind spannender als Massenszenen, Gegenstände bleiben nicht leblose Dinge, sondern werden Bedeutungsträger, Bewegung kann zum Symbol stürmender Sehnsucht werden, ... .
Da wir fast alle regelmäßig Filme sehen, finde ich es wertvoll, unsere Sinne diesbezüglich etwas zu schulen. Dabei hats mit geholfen und gleichzeitig richtig Laune auf (guten) Film gemacht.
Balázs ist ein Fan von Kunst-Theorie. Auch wenn diese zunächst meist in falsche Richtungen läuft, verhilft sie Kunst groß zu werden. Daher will er 1924 in diesem kurzen Büchlein ein Gespräch über den Film als Kunst eröffnen. Dabei, finde ich, läuft er in erstaunlich viele richtige Richtungen. Weiterer Pluspunkt: er schreibt wirklich schön (man merkt, dass er auch Poet ist) und trotzdem sehr verständlich.
Er erbittet um Einlass des Films in die Kunst; dies begründet er zentral damit, dass der Film es uns ermöglichen könnte, Teile unserer durch die Wort-zentrierte Kultur verarmten Seele wieder Ausdruck zu verleihen. Er hofft, dass uns der Film wieder zu einer reicheren `'Gebärdensprache' (ausdrucksvolle Mimik und Gestik) verhilft. Auch hofft er, dass (wenn der Film sich durch guten Geschmack der Zuschauer in wünschenswerte Richtungen entwickelt) Film mehr als andere Künste unsere Kultur beeinflussen kann. Denn Film kann mehr in das Alltagsleben eindrängen als Museumsausstellungen und Aufführungen. Auch könnte Film zum Erlernen internationaler Ausdruckssprache beitragen. Zwanzig Jahre vor Adorno sieht er auch schon kritisch ein, dass Film die erste im Kapitalismus erwachsene und von ihm maßgeblich bestimmte Kunst ist. Aber wenn wir Zuschauer einen guten Geschmack entwickeln, dann können wir auch Kunst bekommen.
Gerade solche Gedanken, die Kunstontologie anschneiden und über Körperlichkeit nachdenken, haben es mir angetan. Diese werden zu Beginn und Ende ausgeführt.
Mittendrin befinden sich die 'Skizzen zu einer Dramaturgie des Films'. Hier geht er auf konkrete und abstrakte Merkmale des Films ein und erörtert Film-spezifische Ausdrucksmöglichkeiten. Das fand lesenswert, aber seltener spannend. Einiges hiervon ist auch nicht mehr aktuell, da er ja vor 100 Jahren schrieb. Bemerkenswert jedoch, dass er hier schon Aussagen trifft wie: Film muss in Bildern erdacht werden und braucht visuelle Kontinuität (ein in Worten erdachter Film funktioniert nicht), die Großaufnahme ist Kunst der Betonung und lässt Seele erscheinen, Detailbilder sind spannender als Massenszenen, Gegenstände bleiben nicht leblose Dinge, sondern werden Bedeutungsträger, Bewegung kann zum Symbol stürmender Sehnsucht werden, ... .
Da wir fast alle regelmäßig Filme sehen, finde ich es wertvoll, unsere Sinne diesbezüglich etwas zu schulen. Dabei hats mit geholfen und gleichzeitig richtig Laune auf (guten) Film gemacht.
March 18, 2017
Bela Balazsas pateikia gana įdomių įžvalgų - dar įdomiau visa tai vertinti iš dabartinės perspektyvos. Originali knyga pirmą kartą išleista dar 1924 m., kai pats kinas - tiek kaip reiškinys, tiek kaip meno forma dar žengė pirmuosius žingsnius ir neturėjo nei tokios formos, nei raiškos priemonių arsenalo, kokį turi dabar. Todėl teiginiai, kad kinas - tai šviesos ir šešėlių (juodos ir baltos) menas, kad yra nebylus, kad ekrane turi būti vaizduojama realistiška (suvokiama) tikrovė, kelia šiokią tokią šypseną. Tačiau, žinoma, nereikia pamiršti, kad autorius kalba apie nebylųjį, nespalvotąjį kiną, tuomet gyvavusį dar tik ketvirtį amžiaus.
Įdomu tai, kad B. Balazsas griežtai atskiria kiną nuo pantomimos, jam kinas - tai ne vargana teatro podukra, tačiau atskira, savita ir originali meno rūšis, turinti tik jai būdingas raiškos priemones; aptariama stambaus plano - kaip pavyzdinio, vien kinui būdingo instrumento, svarba ir naudojimas.
Įdomu tai, kad B. Balazsas griežtai atskiria kiną nuo pantomimos, jam kinas - tai ne vargana teatro podukra, tačiau atskira, savita ir originali meno rūšis, turinti tik jai būdingas raiškos priemones; aptariama stambaus plano - kaip pavyzdinio, vien kinui būdingo instrumento, svarba ir naudojimas.
December 21, 2024
Один із перших текстів з теорії кіно.
«Щодо задоволення, то навіть для того, щоб його отримувати, потрібне вміння. Найвища з насолод – насолода свідома. Той, хто стикається з мистецтвом і на це не здатний, схожий на людину, яка під час перегонів бачить тільки останній момент – прибуття до фінішу. Спочатку потрібно зрозуміти, що означає хороше кіно, щоб зрештою його отримати, спочатку потрібно навчитися бачити його красу, щоб дати їй шанс народитися»
«Щодо задоволення, то навіть для того, щоб його отримувати, потрібне вміння. Найвища з насолод – насолода свідома. Той, хто стикається з мистецтвом і на це не здатний, схожий на людину, яка під час перегонів бачить тільки останній момент – прибуття до фінішу. Спочатку потрібно зрозуміти, що означає хороше кіно, щоб зрештою його отримати, спочатку потрібно навчитися бачити його красу, щоб дати їй шанс народитися»
January 21, 2018
Kai į rankas gauni prieš 94 metus išleistą knygą apie kiną, kurioje kinas - tai nebylus kinas, esi pasiruošęs, kad tau bus nuobodu ir nieko gero nesužinosi. Vis tiek seniai domiesi - ši knyga skirta tik tokių knygų knygų "kolekcijai" papildyti. Ji - tarsi grįžimas prie šaknų po visokių kitokių šiuolaikinių pripažintų šios tematikos knygų.
... O ir kaip žmogus nustembi, kai supranti, kad tau įdomu ir tu atrandi najų dalykų; į kai ką pažvelgi nauju žvilgsniu; "sutinki" naujų personalijų, apie kurias būtinai pasidomėsi!
Bela Belazs "Regimas žmogus" laikomas vienas svarbiausių ankstyvosios kino teorijos/estetikos veikalų, pradėjęs "rėminti" ir įkvėpęs rimtesnę šios srities plėtrą. Tekstas nėra pe daug vientisas, entuziastingai prišokama prie įvairių temų, bet galime nusipiešti gana aiškų vaizdą, kaip į kiną imta žiūrėti kaip į "tikrą" meną, imta ryškinti skiriamuosius jo bruožus, apmąstyti, kokia kryptimi jam reikėtų augti, kad galėtų labiausiai atskleisti savo menines galimybes.
Be samprotavimų apie kiną kaip apie meną, galima rasti daug formos dalykų: išraiškos, gestai, nuotaikos kūrimas aplinka, kraštovaizdžio paveikimas, kad šis atspindėtų tam tikrą nuotaiką, impresionistinė ie ekspresionistinė raiška ir pan.
Ką jau ką, bet aš tikai patyrinėsiu danų aktorės Astos Nielsen, esą tobulai įvaldžiusios išraiškos ir gestų meną, filmais. Ją, kaip to metų pavyzdinę aktorę, B. Belazs minėjo daug kartų.
Dar kas pagavo mano dėmesį - bandymas atskirti skirtingų šalių kino ypatumus, menines savybes. Čia jis buvo beužčiuopiąs kažką tikrai įdomaus, bet, deja, ilgai ties šia tema neapsistojo.
Jei gerai supratau iš teksto tai šis rašytojas/ poetas/ scenaristas/ meno kritikas IR kino teoretikas (užsiėmęs vaikinas buvo) parašė keturias svarbias samprotavimų apie kino teoriją knygas. Tikėtina, kad aš anksčiau ar vėliau sugraušiu jas visas.
Beje, linksmas aspektas - Montažo Dievas Sergejus Eizenšteinas (taip, čias tas su "Šarvuočiu Potiomkinu") B. Belazs daug kur kritikavo (tas jį, aišku, atgal, nors pripažindamas, kad kaip režisierius jis geras) ir, tiesą sakant, neatrodo, jog per daug jį mėgo. B. Belazs teikė ne vieną savo scenarijų, bet Eizenšteinas nereagavo :)
Tai tiek apie XX a. "liaudies meną" šiam vakarui.
... O ir kaip žmogus nustembi, kai supranti, kad tau įdomu ir tu atrandi najų dalykų; į kai ką pažvelgi nauju žvilgsniu; "sutinki" naujų personalijų, apie kurias būtinai pasidomėsi!
Bela Belazs "Regimas žmogus" laikomas vienas svarbiausių ankstyvosios kino teorijos/estetikos veikalų, pradėjęs "rėminti" ir įkvėpęs rimtesnę šios srities plėtrą. Tekstas nėra pe daug vientisas, entuziastingai prišokama prie įvairių temų, bet galime nusipiešti gana aiškų vaizdą, kaip į kiną imta žiūrėti kaip į "tikrą" meną, imta ryškinti skiriamuosius jo bruožus, apmąstyti, kokia kryptimi jam reikėtų augti, kad galėtų labiausiai atskleisti savo menines galimybes.
Be samprotavimų apie kiną kaip apie meną, galima rasti daug formos dalykų: išraiškos, gestai, nuotaikos kūrimas aplinka, kraštovaizdžio paveikimas, kad šis atspindėtų tam tikrą nuotaiką, impresionistinė ie ekspresionistinė raiška ir pan.
Ką jau ką, bet aš tikai patyrinėsiu danų aktorės Astos Nielsen, esą tobulai įvaldžiusios išraiškos ir gestų meną, filmais. Ją, kaip to metų pavyzdinę aktorę, B. Belazs minėjo daug kartų.
Dar kas pagavo mano dėmesį - bandymas atskirti skirtingų šalių kino ypatumus, menines savybes. Čia jis buvo beužčiuopiąs kažką tikrai įdomaus, bet, deja, ilgai ties šia tema neapsistojo.
Jei gerai supratau iš teksto tai šis rašytojas/ poetas/ scenaristas/ meno kritikas IR kino teoretikas (užsiėmęs vaikinas buvo) parašė keturias svarbias samprotavimų apie kino teoriją knygas. Tikėtina, kad aš anksčiau ar vėliau sugraušiu jas visas.
Beje, linksmas aspektas - Montažo Dievas Sergejus Eizenšteinas (taip, čias tas su "Šarvuočiu Potiomkinu") B. Belazs daug kur kritikavo (tas jį, aišku, atgal, nors pripažindamas, kad kaip režisierius jis geras) ir, tiesą sakant, neatrodo, jog per daug jį mėgo. B. Belazs teikė ne vieną savo scenarijų, bet Eizenšteinas nereagavo :)
Tai tiek apie XX a. "liaudies meną" šiam vakarui.
January 13, 2025
Die Gebärde, die Physiognomie, Gestik und Mimik; das sind die Dinge, welche den Ursprung des (Stumm-) Filmes ausmachen und nach deren Gehalt man sich in einer ausverbalisierten Gesellschaft sehnt. Eine präzise Geste kann im Film viel wichtiger sein als das dickaufgetragene, gesprochene Wort…
August 15, 2022
Must read ყველასთვის
January 16, 2023
Man atrodo šitas Balázs’o mintis tiek daug žmonių turėtų žinoti
October 13, 2011
Suck on this, Descartes!
Displaying 1 - 8 of 8 reviews