Moneta & labirintas II

Moneta & labirintas #2

by Mantas Adomėnas

Romane „Moneta & labirintas II“ Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas ir jo mįslingoji kolegė Monika tęsia labirintišką kelionę tiesos link. Kur nuves paslaptis, užšifruota nužudyto jų mokytojo Leono rankraštyje? Ar pavyks išardyti šnipų tinklą Lietuvos valstybės institucijose, kurį žymi akrostichas OCTAVUS? Kaip pagrindinis knygos herojų priešininkas – Akademikas – susijęs su senovine Trečiosios Romos teorija? Koks tikrasis „Velnio piršto“ projekto, arba „Prarasto šanso“ brolijos, tikslas – ir ar pavyks jam pasipriešinti?

Nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kijevo ir Rytų Ukrainos – 2018-ųjų Didžiojo Žaidimo pasaulyje ir 2014 m. pradėto Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje verda prieš daugelį šimtmečių užsimezgę dvasiniai gėrio ir tamsos karai, kaip ir priešų pastangos metafiziškai pavergti protus ir ištisas teritorijas.

Genres: Fiction

560 pages, Hardcover

First published January 1, 2024

About the author

Mantas Adomėnas (gim. 1972) – Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studijų absolventas, Kembridžo universiteto filosofijos mokslų daktaras, politikas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas“ – pirma grožinė autoriaus knyga ir pirma dilogijos dalis.

Reviews

[Gintautas Ivanickas · Rating 4 out of 5]

Antroji Manto Adomėno knygos dalis (nes atskirom knygom niekaip nepavadinsi) – daug kuo panaši į pirmąją, nors yra ir skirtumų. Tekstas vis toks pat tirštas, sklandus ir, nepaisant visų tų (kartais gal kiek perteklinių – citatų ir frazių kitomis kalbomis), skaitosi labai lengvai ir smagiai. Sumažėja ekskursų į praeitį, veiksmas kiek labiau koncentruotas ir vedantis link finalo.
Tomas ir Monika toliau kapstosi po Leono paliktas užuominas ir vis labiau artėja prie tiesos apie Akademiką ir OCTAVUS tinklą. Bet, man regis, apie siužetą galiu pernelyg nesistengt pasakoti – ne tik todėl, kad bijočiau suspoilinti, bet dėl elementarios priežasties: jei neskaitėte pirmosios knygos, juk nepradėsite nuo šitos, o jei skaitėte – patys jau apsisprendėte, tęsite pažintį, ar ne. Ir nusispjaut, ką aš jums aiškinsiu.
Klausimų lieka. Tiek dėl kai kurių siužetinių linijų, primirštų eigoje (nors bendrai gijos tvarkingai sugula į finalinį audinį), tiek dėl veikėjų, ypač – Tomo, kuris tai visiškas Jamesas Bondas, tai nemato to, kas panosėje padėta. Taip, klausimų lieka, bet juos iš esmės atperka autoriaus sugebėjimas pasakoti istoriją taip, kad nuo jos būtų ne taip jau lengva atsitraukti.
Jums gali patikti, jums gali – galbūt? – nepatikti, bet „Moneta & Labirintas“ lietuviško intelektualaus trilerio padangėj – reiškinys. Iš esmės, nėr su kuo konkuruoti, bet ir konkurencijos, man regis, labai neišsigąs.
Todėl antrai daliai, o ir bendrai paėmus visam „Moneta & Labirintas“ dvitomiui – labai tvirti keturi iš penkių. Ir net ne „kaip lietuviui“.

[Efka · Rating 4 out of 5]

Keista ir pačiam netikėta, bet antroji dalis suėjo so much better nei pirmoji, kuri turbūt yra vienas didesnių pastarojo meto mano nusivylimų. Tai, labai nesiplečiant, pasižiūrėkim kas, kaip ir kodėl.

Pirmoje eilėje, tai turiu tokį įtarimą - neturiu kuo jo pagrįsti - kad čia nebuvo tas atvejis, kai rašomas vienas romanas ir tik paskutinėje stadijoje dėl leidybinių priežasčių knygą perskelia per pusę ir išleidžia dviem tomais. Mano įtarimas man kužda, kad ir buvo rašoma dviem dalimis, ir taip pat, kad buvo nemažas laiko tarpas tarp tų vol. I ir vol. II. Ir gal net vienas kitas papildomas beta-skaitytojas atsirado, kuris galimai nepagailėjo pastabų.

Antroje eilėje, pavardinsiu, kas man čia pasirodė kitaip, lyginant su vol I:

Svarbiausia ir jaučiamiausia, tarsi buvo priimtas galutinis sprendimas dėl knygos žanro, dėl to, kokia ji turi būti. Dingo (ar bent jau radikaliai sumažėjo) tas misticizmas ir spiritizmas, kuris mane klaikiai nervino. Apie Tomą autorius pagaliau irgi turbūt pasijautė papasakojęs viską, ką galėjo ir norėjo, tad 90-ųjų pilkšvas betonas su Šnipiškių samurajais ir kitais to laikmečio inkliuzais paliktas ramybėje. Arkliškos filosofijos dozės sumažintos iki ok lygio. O vat šnipų romano suspense, veiksmo scenos, kurių kaip ir galėtum tikėtis tokio tipo knygoje, pagaliau atsiranda pageidautina apimtimi. Tiesa, keistas momentas, kuris vėlgi sufleruoja, kad tarp I ir II dalių buvo laiko tarpas: I dalyje Tomas labai kietas žvalgybininkas, toks iš esmės lokalus Boooo...rnas. O galvojot bus Bondas, ane? Vat ne, Bondas yra kietas peštukas, bet labai prastas žvalgybininkas. O Bornas, atvirkščiai, tobulas šnipas, kuris eidamas į kavinę užfiksuoja visus išėjimus, lankytojus ir gali išvardint visų šalia priparkuotų mašinų numerius. Žodžiu, tas veda ir prie mano tolimesnės minties, kad II dalyje Tomas iš Borno patampa Bondu. Svarbiau būti tokiu labai fainu, labai hip, nusikabinti lialką ar gal ir dvi, o va pastebėti, kad yra akivaizdžiai sekamas, arba akis badančias užuominas sudėti 2+2, tai nelabai jau išeina Tomui. Tai čia kaip ir prie nusivylimų.

Nu ir aišku, Adomėnas nebūtų Adomenas, jei praleistų progą taip viešai išsitraukti ir pasigirti, kokį didelį... mmm, intelektą :) jis turi. Ok, erudicija gal geriau tinkantis žodis, bet vistiek buvo nesusilaikyta ir šuoliais pasileista į 100 puslapių trukmės lyrinį nuokrypį apie Kremliaus architektūrą ir jo statybos istorines aplinkybes. Beeeet... Kadangi iškart pamačiau, kuo tai kvepia - minėtus 100 puslapių leidau tiesiog praversti neskaitęs ir žinot ką? Siužetui tas mažų mažiausiai nepakenkė.

Reziumuojant - valio, kad pagaliau pavyko išsigryninti tikslus ir priemones. Šiuo atveju likau visai patenkintas. Ir kai pirmos knygos atveju man reikėjo vargti ir versti save nenumest knygos ir skaityti iki galo, vol. II atveju man nereikėjo nei vargti, nei versti save kažką daryti. Knyga suėjo kai semkės. Tad netgi nepaisant to visažinio stebėtojo, jei jis toks būtų, mojavimo savo erudicija :) ši dalis realiai man patiko ir šiek tiek pasvyravus tarp 3 ir 4, kaip paprastai, benefit of doubt sako, kad reikia rašyti kad ir silpnokas, bet 4*. Bet labai avansu, nes tikrai yra gan reikšmingų minusų.

[Dar vieną puslapį · Rating 4 out of 5]

Oi kaip gerai Mantas Adomėnas paliko mus ant ledo su pirmąja savo knygos dalimi. Norėjosi kaukti. Visa laimė, kad ilgai laukti neteko ir antroji dalis pasirodė gana greitai. Vos tik knyga pasiekė knygynus, aš jau laikiau ištiesusi pinigus mainais į antrąją dalį, o tai jau šį tą pasako...

Antrojoje dalyje mūsų jau pamėgtas žvalgybininkas Tomas toliau aiškinasi savo mokytojo Leono mirties aplinkybes. Aišku, dabar jau suvokia, kad viskas čia gerokai sudėtingiau ir šalia Leono mirties, tenka aiškintis ir rusijos veikimo logiką bei kaip tai susiję. Žodžiu, čia du lygiai - mikro t.y. Leono mirties ir makro t.y rusijos kaip tokios egzistavimas. Ai, dar ir infiltruotų šnipų išsiaiškinimas ne mažiau svarbus.

Tikriausiai pastraipa apie tai, kuri dalis geresnė yra būtina, nes toks klausimas tikrai iškils. Abi puikios, bet man gal pirmoji patiko labiau. Tas labiau nėra laaabai didelis, bet antroje dalyje atrodo, kad autorius pagavo kablį ir savo intelektą paleido maksimalia pavara. Kartais skaitant gali pasijusti gana mažas. Daug magijos, simbolių ir panašiai, kas kaip ir reikalinga paaiškinti, bet vietomis šiek tie prailgo.

Džiaugiuosi, kad atsirado ši knyga. Turime naują etaloną pagal kurį vertinsime knygas, bet problema tame, kad netikiu jog greitu laiku kažkam pavyks šį kurinį pralenkti. Labai patiko, žiauriai geras, o jei dar laukiate ženklo ar pirkti, tai štai jums tas ženklas. Įsigykite, atsiverskite ir mėgaukitės.

📕 Susitikime IG: https://www.instagram.com/dar.viena.p...
📕 Susitikime Facebook: https://m.facebook.com/dar.viena.puslapi

[Andrius Baležentis · Rating 3 out of 5]

Parašyti tokią knygą - lyg gyvam esant, sau pasistatyti mauzoliejų, kuriame vieni matys tavo didybę ir galią, o kiti įžvelgs tik prastą skonį.
Man šis romanas apie autoriaus tuštybę su iškalta epitafija, įamžinančią jo seksizmą, susireikšminimą ir panieką paprastam skaitytojui. Prieš skaitydami pasidomėkite žodžiais: metoniminis, heuristinis, mikrokosmas, homologija, antropomorfizuotas, generatyvinis, scholastinis, sporadiškas, refrenas, aplombu, eksplicitiškesnis ir kt., idant įveiktumėt autoriaus puikybės barjerą, o gal ir dangstomą menką savivertę. Man liko neaišku - norėta sukurti šnipų istoriją ar folilosofinį, istorinį, ezoterinį darbą, nes pasakojimo kalba nėra universali.

Pripažįstu, kad Adomenas tikrai sukūrė šį tą didingo ir monumentalaus, ilgaamžio ir kruopščiai apgalvoto, bet maži ir subtilūs dalykai mano širdį sujaudina daug jautriau ir giliau.
O pasinaudodamas knygoje atrastu tamsiojo Efeso išminčiaus imperatyvu pridursiu: “daugžinybė proto neišmoko”.

[Asta Sara · Rating 4 out of 5]

Taip, galėjo būti mažiau:

krakamulių/karolių sakiniuose;
mėgavimosi savo erudicija/jos demonstravimo skaitytojui;
puslapių.

O bet tačiau: puikus, veriantis akis/smegenis skaitinys.

Su visažinio pasakotojo (jeigu toks būtų) pasiliktu daugtaškiu ir galimybe pratęsti.

[Aušra Strazdaitė-Ziberkienė · Rating 5 out of 5]

Gerai skaitoma knyga. Ok, šį tą (referatą "laišką" apie architektūrą, geopolitiką ir t.t.) truputį praskipinau...
Bet iš esmės džiaugiuosi, kad toks romanas atsirado. Sunku, aišku, patikėti, kad lietuvių pareigūnai tarpusavyje mėtosi literatūrinėmis užuominomis, bet ok. Knygas tikrai vers į užsienio kalbas, tad man labai norisi, kad būtų manoma, kad mes TOKIE - išsilavinę, kultūringi europiečiai.
Vis dėlto man ir toliau kliuvo autoriaus požiūris į moteris. Yra gundančios (pavojingai artėjančios prie prostitučių) ir motiniškos. Taškas. Visada maniau, kad tik Melnikui taip. Bet gal visiems? Tai man su metais vis labiau norėsis hidžabo, matyt.

Nuostabiai įpinti sentikiai, Konstantinopolis, religijos, žiedai - monetos ir galiausiai paaiškinamas pavadinimas. Bravo!

Labai rekomenduoju!

[Jurgita Videikaitė · Rating 5 out of 5]

Bravo!
Nenunešė taip kaip pirmoji, kuomet parai laiko teko ir miegą pamiršti. Man pasirodė mąslesnė, dar daugiau kontekstų savyje talpinanti. Ilgesnio skaitymo malonumas ir, žinoma, ta pati dilema - ką skaityti po jos :)

[Gretos knygos · Rating 4 out of 5]

Prisimenu paauglystę, gal jau kai mokiausi gimnazijoje, ant populiarumo bangos šoktelėjo romanas „Da Vinčio kodas“. Jį skaitė visi, o vėliau autorius, pasigavęs sėkmės paukštę, gana intensyviai kepė romanus vieną po kito, o skaitytojai, nusiteikę atrasti kažką naujo ir tikėdamiesi, jog bus pakartota pirmosios knygos sėkmė skaitė ir kitus jo romanus. Ne išimtis buvau ir aš. Knygos apie sąmokslo teorijas, tačiau pačios parašytos būtent kaip viena išsami, įtikinanti sąmokslo teorija. Ir tam reikia talento, neslėpsiu. Adomėnas pakartojo prieš tai minėto autoriaus sėkmę, net neabejoju. Jei knygas kada nors išvers į kitas kalbas, drįsčiau tikėtis, kad jos gero marketingo dėka sulauktų didelės sėkmės ir kitur.

Tomas Narvydas pirmojoje dalyje leidžiasi savo seno gero draugo, mokytojo pėdomis ir lenda ten, kur jam nereikia – bando aiškintis šnipų tinklo OCTAVUS narius, be šito dar medžioja Akademiku pramintą asmenį, kurį sutikome pirmoje dilogijos dalyje. Tomas šįkart dirba be Monikos, tačiau tai netrukdo jam pasiekti to, ko nori. Romano vingiai veda mus rusijos miškais, Italijos bažnyčiomis ir miestais-labirintais, nukelia į Maskvą, Kijivą, Konstantinopolį ir suteikia galimybę pakeliauti laiku, kuomet pastarasis miestas žlugo. Tačiau kaip Tomui susidėlioti visus taškus, kai kiekvienas siužeto posūkis klaidina labiau, nei prieš tai buvęs?

Aprašymai, detalės, informacija – dėl šių dalykų itin verta skaityto Adomėno dilogiją. Knygoje gausu literatūrinių, istorinių, geografinių mokslinių terminų, tad buvo itin įdomu ir naudinga prisiminti kai kurias meninės raiškos priemones. Ir taip – būtent taip aš ir skaitau – aš stebiu stilių, tekstą, sintaksę ir kokiais būdais autorius kuria ir gludina tekstą. Nors romanas – fikcija, vis tiek iš jo sužinojau be galo daug naujo. Arba tiesiog prisiminiau tai, ką jau buvau pamiršusi.

Pirmosios knygos apžvalgoje daug kalbėjau apie sąmokslo teorijas, apie istoriją, apie siužetą, tad nebesikartosiu. Juolab, kai čia yra tęsinys ir didelio kontrasto tarp dalių nepajutau. Vis tik man asmeniškai romane pritrūko atomazgos. Kaip ir su trenksmu, bet kaip ir jaučiasi, kad liko palaidų galų. Autorius surašė daugiau nei 1000 puslapių, sakytume, kad natūralu, jog atsakymus gavome tik į kai kuriuos klausimus. Tačiau man jų norėjosi daugiau. Užvertus knygą vis tiek trūko aiškumo.

Tomo protas – fenomenalus. Skaičiau ir stebėjausi, kaip jis diskutuoja pačiomis sudėtingiausiomis, filosofinėmis temomis, o vėliau nesuriša galų pamatęs akivaizdžią detalę, kurią autorius pamini ne kartą. Tai nieku gyvu nesugadino malonumo, kai viduryje knygos dėl tos smulkmenos supratau kas ir kaip, tačiau nustebino tai, kad toks protingas veikėjas to nesuprato anksčiau. Tai mažumėlę prasilenkė su jo prieš tai pieštu portretu.

Vis tik dilogija man labai patiko. Negalėjau padėti į šalį, kol nepabaigiau. Širdis dainuoja, kai mūsų literatūros padangę nušviečia tokie perlai. Tikriausiai rekomenduosiu visiems dar ilgą laiką, nes tokie kūriniai eteryje pasirodo retai, bet jau kai ateina – ateina su trenksmu ir suvienija visuomenę, pakviečia diskusijai net ir tuos, kurie beveik neskaito.

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygo...

[Giedre Balciute · Rating 5 out of 5]

Kai daug žmonių ką nors labai aukština, kyla įtarimas, ar tai nebus partizaninio marketingo triukas. Išties yra buvę išgirtų knygų, kurios man pasirodė vidutiniškos. Bet gal tai – ir skonio reikalas?

Manto Adomėno knyga irgi buvo labai liaupsinama vos pasirodžiusi, tad žvelgiau į ją gana skeptiškai.

Vis dėlto užvertusi paskutinį antrosios dalies puslapį galiu konstatuoti, kad, mano manymu, ji buvo verta pagyrimų. Įdomus siužetas, knygos gale išvis įkaitęs, netikėtos teorijos ir pamąstymai kaustyte kaustė prie šios knygos. Gal kartais kai ko atrodė per daug, kai kur pernelyg ištęsta – bet tebūnie, kaip sugalvojo visažinis autorius.

Aš manau, kad tai – viena geriausių mano skaitytų lietuvių autorių knygų.

Mano vertinimas – 4,5 žvaigždutės, taigi suapvalinus – 5.

[Darius Motiejūnas · Rating 5 out of 5]

Na, antrosios knygos vertinimas smarkiai skirtis nuo pirmojo negali – nors tai nėra mano mėgstamiausias žanras, tačiau istorija papasakota gražiai ir sklandžiai. Labiausiai patiko tai, kad abu knygos nebuvo paviršutiniški „šaudyk-gaudyk“ tipo pasakojimas (tiesą sakant, istoriniai intarpai man buvo tokios pačios vertės, kaip ir pagrindinis pasakojimas)

Lauksim tęsinio :)

[pelekas · Rating 4 out of 5]

man rodos, antra dalis dar geresnė už pirmąją. tik nuimu žvaigždutę už tą kūdikį :D

[Vasarė · Rating 5 out of 5]

4,5 arba 5 su avansu

Pabaigusi antrąją dalį pasidžiaugiau įpročiu viską vertinti tik knygą(istoriją) užbaigus – jei po pirmosios dalies buvau prirašiusi krūvą burbėjimų ir negatyvių pastebėjimų, o pagiriamieji žodžiai atrodė skystokai, tai dabar svarstau, kur tarp ditirambų reikės dėti tašką, ir kaip nepamiršti paminėti to, kas užkliuvo.

Gal visgi, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad pirma dalis manęs per daug nesužavėjo. Daugiau kaip darbą skaitydavau kasdieniai užsibrėžtus 50 puslapių ir nesupratau, kurioje ten vietoje žmonės nesugebėdavo atsitraukti ir versti puslapį po puslapio – dar keisčiau jaučiausi skaitydama, kad antroji dalis neįtraukė taip kaip pirmoji (???). Man koją kišo daugiausiai siužeto fragmentiškumas – paskiri epizodai nors tarsi ir buvo izoliuotai įdomūs, pernelyg erzino jų tarpusavo sąryšio trūkumas; nuolat varčiau akis į dangų ir klausiau “kam ir kodėl?”. Taigi, toks nuolatinis pertrūkis galiausiai gadino ir epizodinį įdomumą, nes negalėjau suprasi prasmės, dėl ko tai skaitau, ir tai gal verčiau eiti skaityti ką nors kitką. Ir jei kai kuriuos praeities intarpus dar galėjau vargais negalais pateisinti, tokių kaip betikslės Šiaulių operacijos egzistavimas praktiškai siute siutino.

Tačiau, o saldus skaitymo malonume – antroje dalyje TAIP meistriškai viskas sugulė į vietas, kad kaip obsesyvi tvarkos, tikslumo, logikos ir struktūriškumo mėgėja, nėra kaip kitaip pasakyti, kaifavau skaitydama – antrąją II dalies pusę, maždaug 300p., taip ir prarijau nelabai kramčius, o užvertus viršelį liko tik giliai iškvėpti, rodos, kelias valandas sulaikytą kvapą. Kaip jau parašė viename atsiliepime – “paskutinį ketvirtį pabaigiau su pakilusiu pulsu”. Nežinau, kiek čia autoriui, jei šitai skaitys, patiks toks sugretinimas (nors, kita vertus, koks gal ir skirtumas – išleistas į pasaulį romanas juk jau gyvena savo atskirą gyvenimą), bet pasidedu Monetą ir Labirintą į lentyną kartu su Kristina Sabaliauskaite, kuri iki šiol savo meistryste man stovėjo vieniša lietuvių literatūros olimpe, ir kurią vienintelę, rodos, buvo galima išleisti į užsienį. Teisingai kažkas komentavo, kad Manto Adomėno knyga yra gerai ne vien kaip lietuvių literatūrai, bet apskritai literatūrai – net ir plačiajame pasaulyje retai atsiranda korifėjų, gebančių sukonstruoti tokios architektonikos ir prasminio daugiasluoksniškumo(!) kūrinį.

Antroje dalyje į visumą susilieja ne vien pabirų siužetinių linijų idėjos, bet susijungia ir tematikos. Vėlgi, man atrodo sąžiningas daugelio pastebėjimas, kuriuo ir pati dalinuosi, kad romanas (pirmoje dalyje) pasirodo kaip nederančių produktų mišrainė: turime ir (ko ir tikėtumėmės) veiksmo pilną šnipų romaną, ir filosofiją, ir nostalgiškus, milošiškus žvilgsnius praeitin, ir meilės liniją, ir prisiminimus apie laisvos Lietuvos pradžią, ir istorinį intarpą, ir dar gal ką nors pamiršau. O šitai kėlė labai didelį klausimą, kas yra romano auditorija ir skaitytojas – didesnę laiko dalį jaučiausi, kad tai tikrai nesu aš, bet tuo pačiu nepavyko išgryninti kažkokio tikslingo.

Tad manau, čia ir bus mano didžiausias pagyrimas autoriui – ilgai galvojau, ir nesugalvojau gero analogo, kuris galiausiai išties GERAI apjungtų tiek skirtingų tematikų. Žinoma, toli gražu ne viską gyvenime perskaičiau, bet gal ne tiek ir mažai – prisiminimai apie tai, kaip beveik norėjau verkti iš nuobodulio skaitydama kokį Mann’o Užburtą kalną, tokį, vajė, giliai filosofinį kūrinį (entelektualai gasps), arba apie tai, kiek smagų entertainment atnešančių, bet daugiau nieko nepaliekančių (ar tik palyginus nedaug) knygų esu skaičiusi, patys peršasi.

O čia (pasikartosiu – nors tik veik pabaigusi knygą) supratau, kaip išties natūraliai – talentingai, ne kitaip – romano audinys buvo suaustas iš, rodos, tokių skirtingų materijų siūlų. Labiausiai bijojau, kad taip ir pasiliksime kalbėti vien apie filosofiją ir konceptualias idėjas, pamirštant, kad filosofija – žanras atskiras, o literatūra vis tik skirta bent pabandyti atskleisti šį tą apie gyvenimą. Ačiū Dievui, kiek inkliuziškai, bet nepaprastai jautriai buvo išrašyta ir ne proto, o sielos stygas užkabinančių sakinių. Kažkuriuo metu net nusiviepiau dėl beveik paradokso: Didysis žaidimas, gilioji geopolitika, valstybės paslaptys, visa apimanti Rusijos grėsmė, Lietuvos, pasaulio ir istorijos slėpiniai – kaip viskas didinga, kvapą gniaužiančiai apimta misticizmo šydo, paliekant skaitytoją pagarbioje baimėje ar nuostaboje (angl. in awe) – o galiausiai didžioji tragedija, vykstanti fone ir tam tikra prasme perspjaunanti visus intelektualinius pamąstymus, pasirodo esanti sudaužyta Tomo širdis. Gyvenimas vs. racionalumo plotmė – ?:? Kita vertus, ir tos filosofinės dalys buvo prisiliečiančios ne prie ko kito, o prie gyvenimo audinio pamušalo.

Na, apie proto stygas tai praktiškai ir kalbėti neverta, – kai autorių žinai pirmiausiai ne kaip romanų autorių, o filosofą ir šiaip visokeriopą mąstytoją, – tik paminėsiu, kad man pačiai įdomiausiu idėjiniu dalyku tapo Tomo ir Leono pokalbis apie (ne)laisvą valią ir ezoteriką II dalies viduryje – iki šiol net nėra tekę skaityti nieko panašaus, kad būtų konceptualizuojama įvairūs maginiai reikalai, kurie racionaliųjų žmonijos atstovų nurašomi kaip “nesąmonės” be didesnių diskusijų. Šiaip ar taip, grįžtant prie minties, šalia dar sudera sumišę skausmas ir viltis dėl mylimų moterų; banaliai pasakysiu, bet tikrai gniaužianti kvapą veiksmo įtampa; ryškus istorinis fonas ir, et, – tiesiog patys paskaitykit. Ir visa tai – ne visai visur, bet labai daug kur – parašyta išties puikiu stiliumi. Tuo Lietuvoje pasižymi, tiesa, ne vien Adomėnas ar Sabaliauskaitė, bet visgi dalykas pakankamai retas – sunkiai lietuvių kalba pasiduoda apdirbimui, ir tik itin gerai ją jaučiantys geba šią padaryti plaukiančia ir liūliuojančia, išaustais sakiniais labirintais keliančia įspūdį, kad mintimis laikai kažką ypatingai grakštaus ir trapaus. O dar, įdomiausia, kad viskas supinta ne šiaip romane ir siužete, bet būtent šnipų romane – žanre, kuris jau iš savęs turi aiškias taisykles ir kur, atrodo, tiek mažai kūrybinės laisvės.


Bet, kad ir kaip likau susižavėjusi pabaigusi skaityti, vis tiek erzinančių, tobulintinų momentų ir pamąstymų apie juos – bei apie kitų pastebėjimus – liko.
- Kažkas rašė, kad autorius, rodos, sudėjo į romaną visą visą savo intelektą – o galėjo kai ką ir palikti. Jei kalbama apie įvairius, pavadinkime, filosofinius pamąstymus, nesutinku – visi jie, galiausiai, buvo reikalingi ir įdomūs, ir jų nebuvo per daug. Bet, kas liečia įvairių dalykų žinojimo demonstraciją – tenka pritariamai palinguoti galva. Kalbant su patėviu, šis pakomentavo, kad “na, jau gal kiek ir per daug čia Adomėno proto – tau gal kas, supranti, bet man…” Tada gūžtelėjau pečiais – kas iš to, kad suprantu; klausimas yra apie citatų tikslingumą. Kai kurios išties buvo laiku ir vietoje, fantastiškai papildė tekstą. Kitos vertė vėl pasikalbėti su dangumi ir retoriškai pasiklausti savęs, kam gi čia reikia. Vienu momentu jau buvau nusprendusi, kad jei dar kuris nors veikėjas lyg niekur nieko paminės Chestertoną, tiesiog išmesiu knygą pro langą.
- Iš šito išplaukia dar du pastebėjimai. Pirma – apie užsienio kalbos naudojimo bei jos vertimo problemą, mat niekaip nesupratau šio santykio koreliacijos. Vėlgi, nemažai angliškų, lotyniškų ar kitų kalbų frazių buvo vietoje ir laiku, jos turėjo unikalų semantinį lauką, vargiai perteikiamą lietuvišku vertiniu. Bet buvo daug tokių, dėl kurių varčiau akis ir norėjau paklausti, negi nebuvo galima pasakyti lietuviškai? Tai gal reikėjo rašyti romaną angliškai? Niekaip nesupratau ir kokiu kriterijumi vadovaujantis buvo nusprendžiama versti frazę ar neversti. Akivaizdžiai priimama prielaida – skaitytojas moka angliškai bent minimaliai. Tačiau kodėl su minimaliomis žiniomis neišverstas žodžių junginys double cross turėtų būti daugiau aiškus už jau išverstą žodį back-story? Kuo vadovaujantis buvo priimtas toks sprendimas? Žinoma, čia tik vienas pavyzdys. Panašiai ir su lotyniškais intarpais – tik akimirkai sustojusi ir pasiraususi atmintyje išsiverčiau, ką reiškia hinc et nunc, bet net neabejoju, kad dauguma neturės net šių minimalių žinių. Nors, įdomu, skaičiau atsiliepimą, kur moteriai patiko, kad kaip tik ne viskas neverčiama ir autorius nelaiko skaitytojo kvaišeliu. Summa summarum, turbūt visiems neįtiksi.
- Antra – kiek šlubuoja charakteriai. Iš esmės viskas sukalta normaliai, bet jau momentais pavargdavau svarstyti, tai kiek tiksliai bakalaurų ir magistrų Tomas pabaigė. Jo kaip genijaus scenarijus nėra neįtikimas, – visgi tokį žygį knygoje padarė… – bet trūko tinkamo fono ir pagrindimo. Panašiai ir su tuo pačiu Čestertonu – ar tai privalomas Biuro skaitinys?? Ar Leonas visiems jį skolino?? Na, ir pan. Norėjau kiek paburbėti ir dėl veikėjų substancialumo, bet nusprendžiau, kad šnipų romanas šiaip jau to nereikalauja. Užtat ir dėl moterų paveikslų nejaučiu noro skųstis, priešingai nei kiti – jukioji Sabina ir šiaip buvo pakanamai savita, o Monikos paveikslas juk piešiamas įsimylėjusio vyro – tai taip ji ir esti paslaptinga bei mįslinga. Žinoma, kita vertus, charakterių sudėtingumas – dar viena meistriškumo pakopa, kuri nors šįkart ir nebuvo būtina, savaime nesuponuoja priežasties, kodėl autorius negalėtų ant jos vis tik palypėti…
- Galiausiai, beveik visur norėjosi nuo stogo nustumti visažinį autorių. Kad jau romano autorius seka mimetine tradicija, kuri pretenduoja ištrinti ribą tarp kūrinio ir realybės, tas įkyrus visažinis autorius man asmeniškai žiauriai trukdė – tai jis pakampėj, tai jis nuo lubų su kamera, tai jis dar kokioj skylėj įlindęs viską stebi…

Šie pastebėjimai nėra nereikšmingi, bet būtent dėl to galiausiai skiriu 5/5 su avansu – paskutiniuose keliuose šimtuose puslapių staiga viskas tapo išpildyta itin tinkamai: ir už Tomą (bei Moniką) kaip žmones sirgau sulaikiusi kvapą, ir citatų kiekis pasidarė anei per didelis, nei per mažas; net visažinio autoriaus a) pasirodymų apmažėjo, b) o kai pasirodydavo, beveik ir nesutraukydavo mano dėmesio. Tie puslapiai buvo tarsi įrodymas, kad autorius visgi gali – o tai ir yra svarbiausia.

Realiai, jei galėčiau – papločiau. Pritariu sakantiems, kad tai yra įvykis lietuvių literatūroje (užtat linkiu, kad knyga pasklistų ir plačiau po pasaulį). Ir labai tikiuosi, kad Mantas Adomėnas rašys toliau.

[Kristina Monika · Rating 5 out of 5]

Ilgai (net 3 mėnesius!) laukta antroji ciklo dalis buvo ir vėl labai gera. Ir truputį kitokia nei pirmoji dalis. Ir dar su paveiksliukais:)

Čia jau nebebuvo tiek daug šalutinių ekskursų arba jie buvo labiau tiesiogiai susiję su pagrindiniu pasakojimu. Atsirado Ukrainos ir trečiosios Romos linijos, kurios čia buvo labai vietoje ir laiku. Nebesiplėsiu, kas man patiko jau nuo pirmos dalies (gylis, istorijų ir minčių sluoksniavimas, platus žvilgsnis ir daug daug erudicijos), o šitoje dalyje dar patiko paslėptų žinučių paieška ir šifravimai.

O kas mažiau patiko ar greičiau kėlė klausimų, tai į akis kritęs (ir ne vieną kartą) Tomo žioplumas detalėms (nosinė, žiebtuvėlis, sutapimai) - gerai pagrindinį veikėją padaryti žmogiškai klystantį, bet ar tikrai toks patyręs slaptasis agentas tiek klystų? Dar aš pritrūkau daugiau pačio Akademiko (kažkaip viskas labai greitai užsibaigė su juo pabaigoje) ir detalių, ką ir kaip jis konkrečiai veikė tame Nižnedvinske. Taip, trečiosios Romos siekis, bet prašyčiau daugiau detalių! Palyginus su tokiu plačiu ir dideliu pasakojimo konstravimu ir įtampos kūrimu, pati pabaiga ir pasakojimo atomazga man pasirodė kažkokia truputį per glausta - turbūt todėl, kad knyga tiesiog per trumpa:)

Antroje dalyje man kilo daugiau klausimų dėl įvairių jos detalių, bet vis tiek tai buvo didelis malonumas skaityti - kaip ir pirmoji dalis. Nuo dabar tikrai skaitysiu viską, ką toliau parašys M. Adomėnas:)

[Rasa Cincyte · Rating 4 out of 5]

Labai skaniai susiskaite ir ispilde po pirmos knygos sukilusius lukescius. Geri plot twist’ai, keli sluoksniai uzuominu ir zenkliai per daug zodziu, bet net ir tai galiausiai kazkaip maloniai uzliuliuoja. Zodziu - well done! Sauni pramoga ir tuo paciu klasikinio issilavinimo spragas kamsanti knyga.

On a downside - ziauriai silpni moteriski personazai, kurie tik dar labiau nusivaziuoja antrojoje dalyje, aka Monikos “moteriskas isejimas” norint pagasdinti Leona. Nu come on, tikrai? Kaip is bitch’o nepamirstancio aprasyti kelniu atspalvio nesuderinamuma su fantazija svarko kiseneje tikrai tikeciausi maziau sovinistinio bs ir tikroviskesniu/gilesniu moterisku veikeju.

Na ir aisku pati pabaiga su Santa Barbaros elementai… cia jau galutinai pasidaviau. Absoliuciai nereikalinga banali dramos atomazga. Praktiskai galima buvo knyga baigti vienu skyrium anksciau ir nesigadinti reputacijos.

[Dalius · Rating 4 out of 5]

Antroji dalis kiek prastesnė už pirmą, nes:

1. Kiek nusibodo autoriaus noras parodyti savo žinias (man pasirodė šiek tiek perspausta);
2. Buvo vietų, kuriose tie mega ilgi aprašymai neturėjo nieko bendro su pabaiga ar įtraukimu į veiksmą, todėl kėlė nuobodulį;
3. Kai rašai knygą per dvi dalis ir dar ohoho kokio ilgumo, nori nenori sukuri iliuziją, kad pabaiga bus turbo wow. O BET TAČIAU... nebuvo. Nors nujaučiau, bet tas finalas nebys toks didingas, kokio buvo galima tikėtis. BET nebuvo ir blogai :)

Toks mini pastebėjimas iš mano daržinės. Visažinis pasakotojas. Va jo tai, tiesą sakant, man nelabai reikėjo, bet čia jau skonio reikalas.

Taigi, vertindamas šią knygą ir abi dalis kartu, sakau: Šaunuolis, Mantai! Labai gera knyga, verta perskaityti. Nors antroje dalyje kai kur buvo per daug „intelektualių pagyrų“ ir nuobodokų aprašymų, vis dėlto bendra istorija įtraukianti.

[Skaistė Girtienė · Rating 4 out of 5]

Primiršau pirmos dalies detales, tai greičiausiai ne viską pagavau. Vietomis skaityti buvo sunkoka, ypatingai skyrių "Laiškas". Vos stūmiausi į priekį ir tik noras sužinoti, kas toliau, skatindavo vėl sugrįžti prie knygos. Tekste vėl buvo nemažai citatų, sunkesnių (man neaiškių) žodžių, tad teko verstis. Bent jau šioje dalyje dalis citatų ir žodžių kita kalba buvo išversta. Bendrai vertinant knyga buvo įdomi ir man labai patiko.

[Donatas Remeika · Rating 5 out of 5]

Paskutinį ketvirtį pabaigiau su pakilusiu pulsu. Tokie ir turi būti trileriai. Kažko per daug, kažko per mažai, kažkas nuspėjama, kažkas netikėta. Tačiau sumoje - puikus intelektualinis-veiksmo trileris. O svarbiausia - lietuviška plunksna parašytas ir stipriai liečiantis nūdienos aktualijas.

[Meinardas Valkevičius · Rating 5 out of 5]

Nuostabu! Seniai tokį gerą jausmą jaučiau, kai knyga taip prikausto dėmesį, kad nesinori, jog baigtųsi, bet taip pat ir įdomu kaip viskas išsispręs. Gerai pagalvojus šią knygą lyginčiau su 'Da Vinčio kodu'. Nuostabus darbas. Ir dar lietuviškas! Šią knygą klausiausi audio formatu su tiesiog tobulai tinkančiu Giedriaus Arbačiausko balsu. Labai rekomenduoju!

[Paulius Č. · Rating 5 out of 5]

Antroji dalis žiauriai maloniai nustebino! Pirmoje dalyje man pasirodė labai daug filosofijos. Kartais tie "marazmai" ant tiek išsiplėtodavo, kad net pamiršdavau pagrindinę istorijos liniją. Paskui įsigudrinau tiesiog tuos pezalus praversti ir supratau, kad nuo to nieko nepraradau 🫣😁 Antroje dalyje, viso to "n" kartų mažiau ir istorija tęsėsi nepertraukiamai, įtraukiančiai ir netikėtai. Bravo!

[Gabija · Rating 3 out of 5]

,,Išdavystė - fundamentali žmogaus galimybė. Todėl ir išduodančių asmenybės tipų įvairovė atkartoja žmonijos įvairovę. O ir kaip būtų galima a priori nustatyti, kuris žmogus išduos, o kuris ne? Tarsi tai nebūtų laisvės klausimas - pats giliausias ir esminis laisvės išbandymas? Žmonijos laisvės pasakojimas, galima sakyti, prasideda nuo išdavystės."

[Jolita Ciuriene · Rating 4 out of 5]

Įdomi, įtraukianti, vietomis ištempta

[Jurgis Kargaudas · Rating 4 out of 5]

+ atmosfera užburia, įtraukia, retkarčiais atrodo kad pats jau užuodi viens kitą vejančius kvapus Stambule ar šnopuoji belipdamas į kalną rytuose
+ nedarius rimto researcho prieš skaitant, ezoterinė/mistinė/maginė dalis (ar jos kiekis) buvo šioks toks siurprizas I-oje dalyje, nežinojau, ar nepabos II-oje daly. Nepabodo aneikiek - nors ir nelabai domiuosi panašiom idėjom, skaitant teko keletą kartų atsitraukt nuo knygos ir tiesiog leist mintims paklajot apie dėstomas galimybes
+ saikingi humoro intarpai labai pagyvindavo čiut sausokas akimirkas
+ agento mąstymas ir beperstojis alternatyvų svarstymas atrodo įtikinamai

- nors pagr. veikėjas ir rimtas agentas, bet kaikurių išsigelbėjimų jau ir Bondas užpavydėtų. Jie čiut išsklaido naratyvą kad 'visa tai galėjo ir įvykti'
- suprantu, kad autorius XV a. Europą, architektūrą ir politines to meto intrigos puikiai išmano. Liuks. Bet ar būtina 65 puslapius migdyti skaitytoją eile personažų, istorinių veikėjų ir architektūrinių formų dėl.. dėl.. 'tikslesnio' kūrinio siužeto backstory (kuriam 5 lapų būtų per akis)? Po to knyga uẓ̌sikuria, tai gal čia toks klubo bounceris, praleidžia tik tinkamus
- ar tikrai taip dažnai agentai pokalbiuose persimeta lotyniškom frazėm? Net jei lotynų ir yra agentų darbotvarkėj, antroj knygos pusėj kai kurias frazes ir verst nustota. Galėjo bounceris irgi pranešt..

I-a dalis susiskaitė lengviau, bet šią skaityti tikrai verta. Tik nusiteikt kad Viduramžių šiek tiek bus. Gal ir daugiau nei šiek tiek.

[Vaidotas Zemlys-Balevičius · Rating 3 out of 5]

Knygos herojus yra 50metis šnipas alkoholikas įsimylėjęs savo kolegę, kuri susilaukė vaiko su savo tėvu, kuris buvo jo mentorius. Herojus kovoja su rusų šnipu kuris turi 8 agentus Lietuvos saugumo tarnyboje ir kuris gali keisti istoriją. Herojus problemas sprendžia naudodamasis savo medievistikos studijomis ir ieškodamas dabarties sąsajų su tai kas vyko viduramžiais. Kartas nuo karto herojui padeda rudimentinės (gal netgi geriau pasakyti diletantiškos) žinios apie geometriją, tikimybių teoriją, bitcoinus ir kompiuterinių tinklų architektūrą. Yra happy endas. Verta skaityti kaip istorinį romaną, kuris išėmus tas visiškai netinkančias detales būtų vertas 5 žvaigždučių.

[Mindaugas Raguotis · Rating 3 out of 5]

Geras pavyzdys, kad kartais geriau viena knyga negu dvi. Abi turėjau baigti skaityti, kad galėčiau tinkamai įvertinti, nes tikrai nebuvo reikalai užbaigti pirmoje dalyje. Mano nuomone:

1. Visažinis pasakotojas yra visiškai nereikalingas ir gadina istoriją čia.
2. Iš dviejų knygų buvo galima padaryti vieną gerą apie šnipus ir vieną atskirą apie ezoterinę/dvasinę kovą tarp Vakarų ir Maskvos.
3. Nu jau tie skyriai apie praeitį, kur ilgesni negu pagrindinė istorijos linija, kad net pamiršti kur buvai. Ypač, laiško rašymas, kaip kitos knygos dalis atrodo.

Įdomu, ką knygų autorius toliau suplanavęs. Bet potencialo yra, net gal pratęsti Tomo istoriją.

[Pranykustolumoj · Rating 3 out of 5]

Nustokim krūpčiot, užsiauginkim kiaušus, suredaguokim padrikus užrašus ir turėsim labai stiprų romaną apie šnipus.

[Beatričė · Rating 4 out of 5]

,,Žinome ir tai, kad mes visi mirsime, ir tie pasakojimai, kuriuose esame pagrindiniai veikėjai, vieną dieną nutrūks."

,,Pralaimėjimas bent jau būtų tragedija."

,,Kai nėra išeities, absurdas nėra blogiau negu bet koks kitas sprendimas."

ŠITA GERA, BET PIRMA PATIKO LABIAU.

Pirma dalis taip patiko, kad degiau noru skaityti antrą. Šita gal čiut mažiau patiko. Pasileido Adomėnas plaukus savo intelektu ir perkėlė antrą dalį į kitą lygį. Pagavęs kablį serviruoja dar daugiau sluoksnių turintį istorijos tęsinį.

Pagrindinio veikėjo Tomo mokytojo Leono mirties aiškinimasis čia tampa labiau antraplanis. Tomui tenka daugiau aiškintis, kas yra kas, kas čia šnipas, ir kokie čia didesni Rusijos-Maskvos yra planai. Adomėnas vedė per puslapius vis gilyn į tą labirintą labirinte, kur jau atrodė, kad išėjimo nebebus. Gal dėl to viso to daugiasluoksniškumo, kaip viskas susipynę, kiek daug visokių detalių reikia sudėti į visumą, skaitėsi sunkiau ir lėčiau, gal net truputį pradėjo prailgti.

Bet į antrą knygos pusę gavus daugiau veiksmo vėl įgavau skaitymo pagreitį ir greit damušiau iki rezoliucijos. Skaniai perskaičiau, rekomenduoju ir jums.

[Ruta · Rating 4 out of 5]

Ši dilogija pelnytai laikoma tikru įvykiu literatūrinėje Lietuvos padangėje. Pirmąją dalį suskaičiau akimirksniu. Antroji man pasirodė kiek silpnesnė - vietomis norėjosi trumpesnių ekskursų ir pamąstymų, o kai kur kaip tik minties praplėtimo. Romantinė linija gal kiek per daug nuspėjama. Pati pabaiga taip pat kiek nuvylė - atskleista intriga pasirodė każkokia be ryšio ir be konteksto. Nepaisant to, apskritai abi knygos yra labai vertos dėmesio. Ne tik dėl tematikos ir turinio, bet ir dėl turtingos kalbos, istorinių, literatūrinių, kultūrinių kontekstų. Labai gera skaityti knygą, kur išnašos naudojamos labai saikingai, leidžiant skaitytojui pasijusti lygiaverčiu rašytojui, t.y. nelaikomu kvaišeliu, reikalingu paaiškinimo bet ko, kas nėra elementaru.

[Vita Mikuličiūtė · Rating 4 out of 5]

Daug prieštaringų išgyvenimų sukėlusi knyga. Vietomis būdavo sunku atsitraukti, vietomis tie filosofijos disertacijos intarpai užknisdavo. Apskritai, buvo jausmas, kad čia M.Bulgakovas, X-failai ir kažkoks tikrai gražus lietuviškas kūrinys viename.

[Asta VM · Rating 5 out of 5]

Antroji dalis dar geresnė nei pirmoji! Bravo Autoriui!

[Kristina mato ne špygą · Rating 4 out of 5]

https://matonespyga.wordpress.com/202...