Pirmoji išsami archeologės Marijos Gimbutienės biografija pasakoja apie jos gyvenimą, profesinę veiklą, įtaką feminizmui JAV bei Lietuvoje ir idėjas, pralenkusias laiką.
Marija Gimbutienė (1921–1994) – pasaulyje žymi lietuvių mokslininkė, ilgametė Kalifornijos universiteto profesorė. Jos pasiūlyta kurganų hipotezė, paaiškinanti indoeuropiečių atsikraustymą į Europą, buvo plačiai pripažinta priešistorės tyrėjų. Tačiau archeologai prieštaringai vertino 1974-aisiais pasirodžiusią Gimbutienės knygą. Joje autorė pasiūlė idėją, kad senovėje gyvavo taiki ir pažangi moterų valdoma civilizacija, garbinusi Didžiąją Deivę, ir pavadino ją Senąja Europa. Gimbutienė kritiškai pasisakė apie gamtai ir žmonėms agresyvią Vakarų modernybę, įkvėpė feministes, siekusias atkurti Didžiosios Deivės kultą.
Knygos autorė Rasa Navickaitė (gim. 1988) yra Vienos universiteto Austrijoje mokslo darbuotoja, lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė.
Išsamus ir kritiškas darbas apie pasaulinę mokslo superžvaigždę iš Lietuvos — Mariją Gimbutienę. Daug sužinojau apie nelengvą Marijos gyvenimą ir įkvepiantį atsidavimą mokslinei veiklai. Taip pat su didžiausiu malonumu skaičiau apie Gimbutienės vietą feminizmo kontekste.
"Nepelnytai pamirštų moterų biografijos yra labai svarbios feminizmui, siekiančiam brėžti įvairias moterų judėjimo genealogijas ir pamatyti, ką dominuojanti politinė istorija išstumia į paraštes."
Viena geriausių disertacijų, pritaikytų platesnei publikai, o gal ir apskritai viena geriausių pastarojo meto mokslinių publikacijų.
Skaitant vis prabėgdavo mintis, kad tai knyga, kurios reikėjo mums pačioms:patiems to nežinant. Autorė meistriškai sujungė daugybę kontekstų, temų ir periodų į vieną labai rišlų, (kiek įmanoma) objektyvų ir išsamų pasakojimą. Knygoje rasite ne tik Gimbutienės biografiją, tačiau jos darbų aptarimą to meto kontekste, trumpą supažindinimą su feministėa minties raida, jos sąsajas su Gimbutienės darbais ir atvirkščiai. Ypač įdomu buvo skaityti apie feminizmo pozicijos Lietuvoje paieškas tik atgavus Nepriklausomybę ir kokią įtaką turėjo Gimbutienė šiam reiškiniui.
Nepraleiskite ir susipažinkite su šia knyga. Rasa, ačiū!
"Gimbutienė išdėstė Vakarų civilizacijos priešistorės naratyvą, pasakojantį apie autentišką matristinę, visuotine lygybe grįstą, taikią ir Deivę garbinančią Senosios Europos autochtonų civilizaciją, persekiojamą patriarchatą primetančių įsibrovėlių iš Rytų."
"<...> iš krikščionybės ir pagonybės buvo sulipdyta hibridinė religija. Tokio hibridiškumo pavyzdžiu Gimbutienė laikė Mergelės Marijos kultą - jis esąs įrodymas, kad per visus krikščionybės amžius išliko gyva tikroji "lietuviška dvasia"."
"Gimbutienė panašiai teigė, kad iš XX amžiaus nelaimių mus išves tik žmogaus sugebėjimas nusigręžti nuo antropocentrinės, patriarchalinės, mechaniškos, militaristinės pasaulėžiūros ir atrasti kitokį būdą gyventi, įsikvėpti priešistorine, Deivę garbinančia civilizacija ir jos moteriškąja kultūra."
"Gimbutienė siekė parodyti, kad maždaug tarp 7000 ir 3500 m. pr. m. e., taigi prieš tai, kai į Europą atsikraustė indoeuropiečių prokalbe kalbančios gentys, čia jau klestėjo autochtonų europiečių civilizacija. Šią civilizaciją Gimbutienė ir pavadino Senąja Europa. jai buvo būdingas taikingumas ir pagarba aplinkai, moterų lyderystė, lyčių lygybė, socialinės hierarchijos nebuvimas ir, svarbiausia, religija, kurios pagrindinė figūra buvo Deivė Kūrėja."
"Vyriškosios lyties dangaus dievai ir griežta socialinė sankloda, būdinga kurganų kultūrai, tapo Vakarų civilizacijos ir pasaulėžiūros pagrindu."
Labai patiko. Esu šokiruota, kad būdama lietuvė moteris nežinojau apie Gimbutienę (čia, žinoma, mano pačios kaltė), bet dabar labai džiaugiuosi, kad esu informuota ir dar taip nešališkai. Aš manau, kad čia yra privaloma perskaityti literatūra lietuviams :) Įkvepia tęsti Gimbutienės ir kitų palikimą.
Labai įdomi Marijos Gimbutienės biografijos ir darbų apžvalga. Taip pat patiko analitinis žvilgsnis į pagrindines feminizmo sroves tiek Amerikoje tiek Lietuvoje, ir skirtingą jų santykį su lietuvių mokslininkės teorijomis. Dėl knygos struktūros (pirma aprašoma biografija, tuomet moksliniai pasiekimai) neišvengta pasikartojimų, kurie kiek atėmė iš skaitymo malonumo. Nepaisant to, autorė mane įtikino, kad apie Mariją Gimbutienę tikrai turėjau sužinoti gerokai anksčiau.
Apie Gimbutienę anksčiau buvau skaičiusi tik prabėgomis, o dabar jaučiuosi visai neblogai susipažinusi su jos idėjomis, skirtingais jų vertinimais. Džiugu, kad ši asmenybė grąžinama į mūsų žinių lauką per feministinę perspektyvą, taip duodant ir nemažai peno apmąstymams apie dabartį bei ateitį.
Visgi knygos iki galo taip ir neprisijaukinau. Nežinau, ar tokios yra dabartinės leidybos tendencijos, bet sprendimas nedaryti išnašų puslapiuose ir sudėti jų sąrašus į knygos galą šiam formatui, mano manymu, netinka. Suprantu, kad galbūt tai yra teksto "išakademinimo" dalis, nes nesinori puslapių apkrauti šaltinių paklodėmis, tačiau tokiu būdu ir tikrai įdomios papildomos autorės įžvalgos ar platesnė kontekstinė informacija atsidūrė pabaigoe, o kada verta vartyti puslapius ieškant to 97 numeriuko - neaišku.
Taip pat gan lengvai pastebimos vietos, kurios, tikėtina, buvo apkarpytos lietuvių skaitytojui, todėl galiausiai būčiau norėjusi į rankas paimti anglišką knygos variantą.
Dėkoju gerb. Rasai Navickaitei už šią knygą. Patiko viskas. Buvo nepaprastai įdomu susipažinti su Marija Gimbutiene – jos gyvenimo istorija, moksliniais pasiekimais, gyvenimu Los Andžele, įtaka eko-feminizmui ir t. t.
Likau sužavėta M. Gimbutienės stiprybe, lyderyste, gebėjimu eiti savu keliu. Taip pat labai įdomu buvo skaityti apie moterų judėjimo užuomazgas postsovietinėje Lietuvoje bei lietuviškąjį feminizmą.
Nustebino R. Navickaitės išryškintos dvi feminizmo kryptys – nuo „parėjimo į Vakarus“ iki „sugrįžimo į praeitį“.
Neanalizuosiu ir nekomentuosiu esminių M. Gimbutienės idėjų, tačiau pripažįstu: ji – viena įdomiausių Lietuvos moterų, prisidėjusi prie mūsų šalies vardo garsinimo, baltų tikėjimo atgaivinimo, atsigręžimo į tautinį paveldą ir tautosaką.
Žodžiu, labai įdomi knyga. Sužinojau daug naujų dalykų, prisirinkau idėjų, ką skaityti toliau. Rekomenduoju. 5/5 🌟🌟🌟🌟🌟
Apie Mariją Gimbutienę žinojau mažai, bet knyga puikiai su ja supažindina. Itin patiko, kiek konteksto pateikiama, bei autorės nešališkumas. Jaučiu, kad gavau informacijos tam, kad galėčiau pati susidaryti nuomonę ir dalyvauti pokalbyje apie Gimbutienę. Kiek gaila, kad rašymo stilius paliko spragų, nes jautėsi, jog knyga gimė iš disertacijos. Vietomis norėjosi, kad informacija būtų pateikta kiek kitaip (mažiau "dabar kalbėsiu apie tą ir tą"), bet mėgautis knyga tai netrukdė, o ir ateityje žadu skaityti kitas autorės knygas, jeigu tokių sulauksime (fingers crossed!!)
Įspūdingas ir įkvepiantis Marijos Gimbutienės gyvenimas, taip pat jos nenuilstamas sunkus darbas, užsispyrimas, drąsa siekti savo mokslinių užmojų, intelektas ir kūrybiškumas - šį įspūdį susidariau iš pirmosios knygos dalies, Marijos Gimbutienės biografijos. Na o antroji dalis - apie Vakarų ir Lietuvos įvairių atšakų feminisčių santykį su Didžiosios Deivės hipoteze ir Gimbutienės santykį su feminizmu ir jo atstovėmis man parodė, kad nors save laikau feministe, apie feminizmą visgi žinau labai mažai - gerai, kad dabar bent tą suprantu.
Nuostabi knyga, verta paskaityti kiekvienam, susipažinti su iškilia Lietuvos asmenybe Marija Gimbutiene, jos darbais, tų darbų įtaka viso pasaulio mokslininkams. Pradžioje baiminausi, gal knyga bus pernelyg mokslinio stiliaus, tačiau autorei puikiausiai pavyko savo mokslinį darbą pateikti visiems lengvai skaitomu ir suprantamu stiliumi. Tuo pačiu pateikiant daug nuorodų į kitus svarbius mokslinius darbus, straipsnius. Tiesiog malonumas buvo skaityti šią knygą.
“Gimbutienės tekstai leido priešistoriniame mene aptinkamus moteriškumo simbolius laikyti ne “pasyviais”, o perkeičiančiais, įgalinančiais gyvybę ir sulaikančiais mirtį.”
“Taip, šiandieninė archeologija toli nuo poezijos. Bet žemuogių skonio yra kiekvienoje mokslo šakoje. Jo yra tada, kada mokslininkas kartu yra ir poetas (arba ragius, “tas, kuris regi”).”