What do you think?
Rate this book
9 apgamėliai
Pabudęs po triukšmingo vakarėlio Andrius Antanas Tyla sau ant krūtinės pamato kraupų randą. Šviežias, rodos, dar kruvinas. Kaip ir kada jis atsirado?
Galvoje tik paskiros, niekaip nesusijusios nuotrupos. Žiedo blyksnis. Nuo mylimosios peties slystanti petnešėlė. Ir tas žvėris iš sapno, pagaliau ištrūkęs į laisvę. Tik ar tikrai iš sapno? O jeigu ne?
Andrius Antanas, babos nuo vaikystės šauktas Anciumi, o mamos – tik Andriumi, tarsi įstringa tarp dviejų realybių. Vienoje jis nori pagaliau suprasti, kas iš tiesų nutiko tada ir vyksta dabar, kitoje padarys viską, kad tik užgniaužtų tą plėšiantį alkį krūtinėje, kad tik išvengtų akistatos su ja – ta, kurios kvapas jį lydi nuo tada, kai šiurpiomis istorijomis apipintame Mirakulio miške jo oda buvo paženklinta devyniais kaitriau nei ugnis deginančiais apgamėliais.
Debiutinis Linos Žutautės siaubo romanas „Devyni apgamėliai“ jūsų atmintyje paliks daugiau nei įtampą ir aštrias emocijas. Dinamiškas, skirtingose erdvėse ir laikuose besivystantis siužetas, spalvingi, netikėti ir kartu labai pažįstami veikėjai (lyg gyventų čia pat, už sienos, ar būtų sutikti vasarojant kaime) ir raiški, sklandi kalba – šiai knygai būdinga viskas, ko tikimasi iš aukščiausios klasės literatūros.
Galvoje tik paskiros, niekaip nesusijusios nuotrupos. Žiedo blyksnis. Nuo mylimosios peties slystanti petnešėlė. Ir tas žvėris iš sapno, pagaliau ištrūkęs į laisvę. Tik ar tikrai iš sapno? O jeigu ne?
Andrius Antanas, babos nuo vaikystės šauktas Anciumi, o mamos – tik Andriumi, tarsi įstringa tarp dviejų realybių. Vienoje jis nori pagaliau suprasti, kas iš tiesų nutiko tada ir vyksta dabar, kitoje padarys viską, kad tik užgniaužtų tą plėšiantį alkį krūtinėje, kad tik išvengtų akistatos su ja – ta, kurios kvapas jį lydi nuo tada, kai šiurpiomis istorijomis apipintame Mirakulio miške jo oda buvo paženklinta devyniais kaitriau nei ugnis deginančiais apgamėliais.
Debiutinis Linos Žutautės siaubo romanas „Devyni apgamėliai“ jūsų atmintyje paliks daugiau nei įtampą ir aštrias emocijas. Dinamiškas, skirtingose erdvėse ir laikuose besivystantis siužetas, spalvingi, netikėti ir kartu labai pažįstami veikėjai (lyg gyventų čia pat, už sienos, ar būtų sutikti vasarojant kaime) ir raiški, sklandi kalba – šiai knygai būdinga viskas, ko tikimasi iš aukščiausios klasės literatūros.
- GenresHorror
272 pages, Hardcover
First published January 17, 2024
3 people are currently reading
114 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 43 reviews
September 29, 2024
Tik įsivaizduoju kaip Liną Žutautę užknisa tie “odieve, čia gi ta pati Žutautė, kuri sugalvojo Kakę Makę”.
Šiaip jau “9 apgamėliai” yra labai tvirtas literatūros suaugusiems pareiškimas.
Ir man labiausiai jame patiko lietuvių etnokultūros motyvai: akivarai, pelkės, tamsūs miškai, laumės ir žiežmaros, babos prietarai ir kaimo durneliai, kurie ne visai jau tokie durni…
Ar buvo labai siaubas?
A, gal ne.
Bet jei jau šitaip traukė pabaigt net vis dar pokraupiai sergant - irgi ženklas 😉
Žinau, kad mano mamai patiks, tai jai ir keliauja.
Šiaip jau “9 apgamėliai” yra labai tvirtas literatūros suaugusiems pareiškimas.
Ir man labiausiai jame patiko lietuvių etnokultūros motyvai: akivarai, pelkės, tamsūs miškai, laumės ir žiežmaros, babos prietarai ir kaimo durneliai, kurie ne visai jau tokie durni…
Ar buvo labai siaubas?
A, gal ne.
Bet jei jau šitaip traukė pabaigt net vis dar pokraupiai sergant - irgi ženklas 😉
Žinau, kad mano mamai patiks, tai jai ir keliauja.
June 4, 2024
Started from the kakė makė now we're here! :D
Gal vertinčiau minimaliai mažiau, bet kai sužinojau, kad autorė parašė kakę makę man iškart didesnis respectas: pradedam nuo knygų vaikams, tęsiam knyga kur vaikus žudo 🩷🩷🩷
Nieko nesitikėjau, bet apgamėliai žiauriai lengvai skaitėsi ir buvo nenuobodūs. Man patinka tas etnografinis lietuviško kaimo siaubas, kažkiek priminė Eggerso the witch. Gal galėjo būti kiek mažiau ofiso, daugiau creepy sodybų ir pamiškių = daugiau veiksmo.
Dar kažkur skaičiau, kad rašyk knygą, kuriai žinai geriausią pabaigą. Nes premisų mes visi turim daug gerų, bet pabaiga svarbiausia. Tai nenoriu užkelt lūkesčių, bet pabaiga čia awesome.
Labai tikiuosi ne paskutinė autorės šito žanro knyga, nes makių mes jau ir taip per daug turim, o fainos mistikos trūksta. Tik į priekį, voveruškosssss
Gal vertinčiau minimaliai mažiau, bet kai sužinojau, kad autorė parašė kakę makę man iškart didesnis respectas: pradedam nuo knygų vaikams, tęsiam knyga kur vaikus žudo 🩷🩷🩷
Nieko nesitikėjau, bet apgamėliai žiauriai lengvai skaitėsi ir buvo nenuobodūs. Man patinka tas etnografinis lietuviško kaimo siaubas, kažkiek priminė Eggerso the witch. Gal galėjo būti kiek mažiau ofiso, daugiau creepy sodybų ir pamiškių = daugiau veiksmo.
Dar kažkur skaičiau, kad rašyk knygą, kuriai žinai geriausią pabaigą. Nes premisų mes visi turim daug gerų, bet pabaiga svarbiausia. Tai nenoriu užkelt lūkesčių, bet pabaiga čia awesome.
Labai tikiuosi ne paskutinė autorės šito žanro knyga, nes makių mes jau ir taip per daug turim, o fainos mistikos trūksta. Tik į priekį, voveruškosssss
November 1, 2024
Neprilipo man ji. Pati pradžia buvo tragiškai sunki, jau pradėjau galvot, kad gal reikia quit'int. Tiesa, vėliau apsipratau, įsivažiavau, bet iki galo taip ir nesusigyvenau. Labiausiai dėl to atsakingas, turbūt, yra rašymo stilius. Toks klampokas ir labai šokinėjantis, tai veiksmas, tai flashbackas, tai intarpas, tai sąmonės srautas. Nei vienas iš jų patys savaime nėra blogi, bet turi būti savalaikiai ir vietoje. O dabar turim atvejų, kai įtempta scena, lead'as gauna klausimą, ir čia tik būm ir sąmonės srautas pareina, du su puse puslapio, kaip jis kažkadą kažką su baba. Dar kas kliuvo - įmesti keli nereikalingi, nieko knygoje neveikiantys veikėjai. O pabaigos, atvirai pasakius, irgi nesupratau.
Žodžiu, all in all - pusėtinai. Bent nevargau labai skaitydamas, tai 3* duosiu. Nors ir ne pačias stipriausias.
p.s. - ant nugarėlės išspausdinta citata, o joje - liter...kažkas teta, kuri sako, kaip čia beveik Kingas o gal net ir virš jo. Tai trumpai reziumuosiu - net priešų nereikia, kai yra draugai su tokiom paslaugėlėm.
Žodžiu, all in all - pusėtinai. Bent nevargau labai skaitydamas, tai 3* duosiu. Nors ir ne pačias stipriausias.
p.s. - ant nugarėlės išspausdinta citata, o joje - liter...kažkas teta, kuri sako, kaip čia beveik Kingas o gal net ir virš jo. Tai trumpai reziumuosiu - net priešų nereikia, kai yra draugai su tokiom paslaugėlėm.
August 4, 2024
Neįtikėtina, kaip kartais rašytojai sugeba persiorientuoti į terpę, kurioje jį/ją sunkiai įsivaizduotum. Lina Žutautė jau daug metų žinoma visiems be išimties vaikams. Ji sukūrė garsųjį Kakės Makės personažą, kuris į mus dabar žiūri ne tik iš knygų puslapių, bet ir, pavyzdžiui, parduotuvių lentynų. Nes šiandien tai didžiulis prekės ženklas.
Ir štai pavasarį vaikštinėju sau po knygų mugę. Pamatau Devynis apgamėlius. Galvoju, o, koks netikėtas mūsų kraštams žanras. Siaubo romanas. Lietuvė autorė. Galbūt jauna, pradedanti. Reikia palaikyti. Nusiperku knygą. Ir tik po kurio laiko susipaistau, kad čia ta pati Kakės Makės kūrėja. Oho!
Kaip? Kodėl? Na, gerai. Juk ir Dirgėla jau ėmėsi romano suaugusiems. Vadinasi, net vaikų rašytojai kartais užsimano išbandyti save kituose, mažiau ištyrinėtuose, vandenyse. Bet kodėl būtent siaubo romanas? Klausimų tikrai daug.
Romano pradžia man pasirodė kiek sprangoka. Ilgoka pirmoji scena, bet į ją iš karto tiek daug visko norima sutalpinti. Flashbackai sprogdina smegenis. Viena pastraipa dabarties, ir šuolis į praeitį, stengiantis kuo daugiau papasakoti apie veikėjus. Keli sakiniai dabarties, ir vėl prasmengame atsiminimuose. Dar ir dar kartojama tas pats. Kam tiek daug praeities? Neorganiška. Dirbtina. PERKRAUTA. Galvoju, oi, bus reikalų su šios knygos stiliumi. Bet palaipsniui pasakojimas stabilizuojasi. Imama koncentruotis apie veiksmą dabartyje. O dabartyje turime veikėją Ancių. Su vyruku ima dėtis keisti dalykai. Tai ant jo kūno didžiulis randas atsiranda. Tai paslaptingai kažkas nužudo benamį, o Anciui kirba, kad jis tikrai su tuo kažkaip susijęs. Reikia dar ženklo, kad kažkas negerai? Še dar vieną užuominą - pavemk žemėmis. Ancius vemia taip, kad vos gyvasties užtenka. O dar tie 9 apgamėliai ramybės neduoda... Žodžiu, veiksmas užsisuka. Jo daug.
Vietomis, turime liaudiško siaubo elementų, vietomis tradicinio ir jau smarkokai nutrinto filmuose. Negaliu pasakyti, kad knyga labai originali. Klišių nemažai. Bet juk ir siaubo filmai originalumu retokai nustebina. O tai netrukdo kartais vis įsijungti vieną kitą, kad nervus pakutentų. Taip ir čia. Atrodo, va, klišė pasitaikė. Ten dar viena. Bet ta paslaptis vis tiek veda žvilgtelti, kas toje tamsoje slepiasi. Gal koks baubukas labiau nustebins ar nugąsdins. Ir tikrai, visai gerai skaitosi, kai veiksmas mus nuneša į lietuvišką atokų kaimą, ar juo labiau gūdų mišką…
Nesu tikras, ar Lietuvoje daug siaubo žanro gerbėjų. Turbūt ir knyga nėra perkamiausia. Bet norisi pasidžiaugti, kad Lina Žutautė nepabijojo imtis šio žanro. Ir jai gavosi tikrai neblogai. Bandys dar - palaikysiu ją vėl. Nes man norisi, kad ir toks nedažnas žanras turėtų vietos mūsų knygynų lentynose.
Ir štai pavasarį vaikštinėju sau po knygų mugę. Pamatau Devynis apgamėlius. Galvoju, o, koks netikėtas mūsų kraštams žanras. Siaubo romanas. Lietuvė autorė. Galbūt jauna, pradedanti. Reikia palaikyti. Nusiperku knygą. Ir tik po kurio laiko susipaistau, kad čia ta pati Kakės Makės kūrėja. Oho!
Kaip? Kodėl? Na, gerai. Juk ir Dirgėla jau ėmėsi romano suaugusiems. Vadinasi, net vaikų rašytojai kartais užsimano išbandyti save kituose, mažiau ištyrinėtuose, vandenyse. Bet kodėl būtent siaubo romanas? Klausimų tikrai daug.
Romano pradžia man pasirodė kiek sprangoka. Ilgoka pirmoji scena, bet į ją iš karto tiek daug visko norima sutalpinti. Flashbackai sprogdina smegenis. Viena pastraipa dabarties, ir šuolis į praeitį, stengiantis kuo daugiau papasakoti apie veikėjus. Keli sakiniai dabarties, ir vėl prasmengame atsiminimuose. Dar ir dar kartojama tas pats. Kam tiek daug praeities? Neorganiška. Dirbtina. PERKRAUTA. Galvoju, oi, bus reikalų su šios knygos stiliumi. Bet palaipsniui pasakojimas stabilizuojasi. Imama koncentruotis apie veiksmą dabartyje. O dabartyje turime veikėją Ancių. Su vyruku ima dėtis keisti dalykai. Tai ant jo kūno didžiulis randas atsiranda. Tai paslaptingai kažkas nužudo benamį, o Anciui kirba, kad jis tikrai su tuo kažkaip susijęs. Reikia dar ženklo, kad kažkas negerai? Še dar vieną užuominą - pavemk žemėmis. Ancius vemia taip, kad vos gyvasties užtenka. O dar tie 9 apgamėliai ramybės neduoda... Žodžiu, veiksmas užsisuka. Jo daug.
Vietomis, turime liaudiško siaubo elementų, vietomis tradicinio ir jau smarkokai nutrinto filmuose. Negaliu pasakyti, kad knyga labai originali. Klišių nemažai. Bet juk ir siaubo filmai originalumu retokai nustebina. O tai netrukdo kartais vis įsijungti vieną kitą, kad nervus pakutentų. Taip ir čia. Atrodo, va, klišė pasitaikė. Ten dar viena. Bet ta paslaptis vis tiek veda žvilgtelti, kas toje tamsoje slepiasi. Gal koks baubukas labiau nustebins ar nugąsdins. Ir tikrai, visai gerai skaitosi, kai veiksmas mus nuneša į lietuvišką atokų kaimą, ar juo labiau gūdų mišką…
Nesu tikras, ar Lietuvoje daug siaubo žanro gerbėjų. Turbūt ir knyga nėra perkamiausia. Bet norisi pasidžiaugti, kad Lina Žutautė nepabijojo imtis šio žanro. Ir jai gavosi tikrai neblogai. Bandys dar - palaikysiu ją vėl. Nes man norisi, kad ir toks nedažnas žanras turėtų vietos mūsų knygynų lentynose.
February 28, 2025
Autorė išties gera vaikų ir paauglių literatūros kūrėja, nes tai veržėsi net šiame romane, kuris kaip ir siaubo, kaip ir mistinis, tikrai suaugusiems. Bet labai justi akcentai, išsiplėtojimai, tokie niuansai apie vaiką, vaikus, iš jų perspektyvos. Kūrinys bendrai paėmus gal ir neblogas, įsitraukiau, bet, jei galėčiau atsukti laiką, neskaityčiau.
Nerekomenduoju.
Nerekomenduoju.
November 17, 2024
Tai yra mano pirmasis skaitytas lietuvių autorės siaubo romanas. Ar patiko? Nežinau, buvo įdomu, tačiau knygai, mano nuomone, kažko pritrūko. Knygos pradžia labai jau lėtai skaitėsi, po to kiek atsirado veiksmo, tačiau bendro siužeto neišgelbėjo. Knyga labai šokinėjo nuo tai kas buvo seniai ir tai kas vyksta dabar, sunku buvo susigaudyti, nes atrodo nori autorė tiek visko papasakoti, tačiau viskas sukasi padrikai. Knygoje minima daug liaudiškų elementų, tradicijų, tačiau pačio originalumo man pritrūko. Palaikau autorę už tai, kad ji viena iš ... nežinau galbūt viena lietuvių autorių, sukurūsių tokio žanro knygą, tačiau dar yra kur tobulėti. Patiks siaubo bei mistinių knygų skaitytojams.
June 9, 2025
Oi kaip prailgo... Teoriškai idėja smagi: dirba vyras reklamos agentūroje, o jo gyvenimą valdo prakeiksmas iš miško gelmių, iš vaikystės nuoskaudų. Bet praktiškai perskaičiusi pirmus kelis skyrius daugiau mažiau žinojau, kas kaip. Skaičiau toliau iš esmės tam, kad pasitvirtinčiau, jog klydau, kad bus koks posūkis, netikėtumas - nebuvo. O kadangi nebuvo nežinomybės, tai nebuvo ir mistikos. Siaubas irgi toks teorinis: turėtų būti baisu, bet nebaisu nors tu ką. Juokingas pastebėjimas: skaitant neapleido mintis, kad Ancius/Andrius labiau primena berniuką, na, geriausiu atveju paauglį, o ne keturiasdešimtmetį vyrą. Tie babos pamokymai, be kurių nei žingsnio, paaugliškos nuoskaudos tėvams. Įpusėjusi skaityti "Apgamėlius" neištvėriau ir pažiūrėjau, ką autorė dar yra parašiusi, ir dar vienas nenustebimas - ankstesnės knygos skirtos vaikams. Apibendrinant, galėjo būti puikus apsakymas paaugliams su gražiu ir šiai amžiaus kategorijai giliu, prasmingu moralu. Kaip mistinis siaubo romanas suaugusiems - silpnas.
March 9, 2024
9 apgamėliai.
"Spausk mano ranką, spausk",-sakydavo baba, kai Ancius nubuzdavo naktį rėkdamas ne savo balsu, ir glostydavo jam galvą sudiržusiu delnu. "Spausk ir kvėpuok, čia ji neturi galios, čia ji tavęs nepasieks", - kartojo. "Kas ta ji, baba? Kas ta ji?" - "Ak, mano vaikeliuk, nežinau, niekas nežino. O kas sužino, nebegrįžta gyvas. Dėk galvą man ant skreito, aš tau plaukus pašukuosiu, pamatysi - atlips visi brudini šešėliai, lyg nebuvę."
Buvau knygų mugėje šios knygos pristatyme, o knyga jau gulėjo mano lentynoje, namuose. Net neskaičius, jaučiau, jog man patiks, nes autorė sukūrė tokius įtikinamus personažus, kaip Netvarkos nykštukas ir Kakė Makė, jie prisidėjo prie mano dukros auklėjimo, tėvai supras. Išėjus knygai, pasklido tokia pasipiktinimo banga, aceit, autorė lygiuojasi į Kingą. Bet greičiau tai buvo leidyklos marketinginis triukas ir dėl to užsipulti autorės, kad per aukštai šoka, ne lygis. Pati Kingo dar nesu skaičiusi, bet esu mačiusi daug jo knygų ekranizacijų, filmų ir serialų pavidalu, todėl palygint šiek tiek galiu. Atmosferiškai tai vaibas panašus, ta gyvastis besiveržianti iš keisčiausių vietų įmantriausiais pavidalais ir kvapais.Tad reikėtų tik pasidžiaugti, jog moteris sukūrė tokį gerą siaubo romaną, lietuviško kaimo, gamtos, etno motyvais. Aš visad lietuviškose knygose noriu ir tikiuosi Lietuvos, to tikro autentiskumo, su savita šnekta ir personažais, kurie niekur kitur negyvena. Knygoje vyksta gėrio ir blogio kova, ir nors tai skamba banaliai, bet nėra taip parašyta. Ta kova vidinė ir išorinė, tamsos ir šviesos. Psichologiniais aspektais buvo stiprių vietų, šeimos dramų, vaikystės traumų, jos paaiškina tą tamsą. Tik ar ji nugalės? Kerštas veterinarui buvo net saldus! Pabaiga man priminė vieną patikusią knygą ir puikiai įsiprasmino. Kaip aš mėgstu sakyti, šviesa visada ras kelią. "Visi lyg išprotėję... Gal dėl oro? Pavasaris toks ankstyvas, o dar tik kovo pradžia, norisi išprotėti kartu su gamta, keltis ir skristi, almėti kartu su upeliais, prasikalti iš po žemių, stiebtis, kilti nusimetus visą naštą nuo pečių, viską, kas slegia, palikus ten kur kirminai... "
"Spausk mano ranką, spausk",-sakydavo baba, kai Ancius nubuzdavo naktį rėkdamas ne savo balsu, ir glostydavo jam galvą sudiržusiu delnu. "Spausk ir kvėpuok, čia ji neturi galios, čia ji tavęs nepasieks", - kartojo. "Kas ta ji, baba? Kas ta ji?" - "Ak, mano vaikeliuk, nežinau, niekas nežino. O kas sužino, nebegrįžta gyvas. Dėk galvą man ant skreito, aš tau plaukus pašukuosiu, pamatysi - atlips visi brudini šešėliai, lyg nebuvę."
Buvau knygų mugėje šios knygos pristatyme, o knyga jau gulėjo mano lentynoje, namuose. Net neskaičius, jaučiau, jog man patiks, nes autorė sukūrė tokius įtikinamus personažus, kaip Netvarkos nykštukas ir Kakė Makė, jie prisidėjo prie mano dukros auklėjimo, tėvai supras. Išėjus knygai, pasklido tokia pasipiktinimo banga, aceit, autorė lygiuojasi į Kingą. Bet greičiau tai buvo leidyklos marketinginis triukas ir dėl to užsipulti autorės, kad per aukštai šoka, ne lygis. Pati Kingo dar nesu skaičiusi, bet esu mačiusi daug jo knygų ekranizacijų, filmų ir serialų pavidalu, todėl palygint šiek tiek galiu. Atmosferiškai tai vaibas panašus, ta gyvastis besiveržianti iš keisčiausių vietų įmantriausiais pavidalais ir kvapais.Tad reikėtų tik pasidžiaugti, jog moteris sukūrė tokį gerą siaubo romaną, lietuviško kaimo, gamtos, etno motyvais. Aš visad lietuviškose knygose noriu ir tikiuosi Lietuvos, to tikro autentiskumo, su savita šnekta ir personažais, kurie niekur kitur negyvena. Knygoje vyksta gėrio ir blogio kova, ir nors tai skamba banaliai, bet nėra taip parašyta. Ta kova vidinė ir išorinė, tamsos ir šviesos. Psichologiniais aspektais buvo stiprių vietų, šeimos dramų, vaikystės traumų, jos paaiškina tą tamsą. Tik ar ji nugalės? Kerštas veterinarui buvo net saldus! Pabaiga man priminė vieną patikusią knygą ir puikiai įsiprasmino. Kaip aš mėgstu sakyti, šviesa visada ras kelią. "Visi lyg išprotėję... Gal dėl oro? Pavasaris toks ankstyvas, o dar tik kovo pradžia, norisi išprotėti kartu su gamta, keltis ir skristi, almėti kartu su upeliais, prasikalti iš po žemių, stiebtis, kilti nusimetus visą naštą nuo pečių, viską, kas slegia, palikus ten kur kirminai... "
December 16, 2024
Nugi žiauriai gerai. Ir kas man labiausiai patiko, tai ne pati istorija, o jos pasakojimas - kaip ji skladžiai liejasi pasakojimas, kaip fainai įkomponuoti sugrįžimai į praeitį, kaip nupieštas herojus.
Tikrai verta perskaityti vien dėl to, kad patikėtum, jog ir lietuviai moka rašyti!
4,7/5,0
Tikrai verta perskaityti vien dėl to, kad patikėtum, jog ir lietuviai moka rašyti!
4,7/5,0
September 18, 2024
Daugiau instagram knygu_salyje
Radau bibliotekoje šią knygą ir patraukė užrašas, kad tai siaubo romanas. Aš siaubo maniakė, tai buvo tik laiko klausimas kada perskaitysiu. Įsigilinus į viršelį suglumino autorės pavardė, kažkur girdėta... Pasigooglinus pamačiau, kad tai Kakės makės autorė ir viskas su tuo būtų gerai jei ne tas prakeiktas palyginimas su Kingu. Na aš skaitau Kingą nuo neatmenamų laikų ir su juo lygintis negalima! Ne, dėl to, kad aš taip sakau, bet dėl to kad kad jis yra nepakrtojamas rašytojas. Taip, galima mėginti pamėgdžioti jo stilių, bet tik retas sugebės 700psl knygą padaryti įdomia. Ir ačiū dievams, kad Lina nerašė tokio tomo, nes būtų buvus bėda.
Prisikabinsiu prie gyvūnų žudymo. Ne ne ne ir dar kartą ne. Žmones - prašau. Bet tik ne gyvūnus. Čia, tikriausiai, vienintelis mano tabu knygose.
Na, o dabar pliusai. Jų buvo daug. Vienas iš tokių: nemėgstu lietuviškų knygų, nes ten viskas vyksta pažįstamoje aplinkoje, o man patinka nematytos vietos, pažįstamos gyvenimiškas situacijos, o man patinka pažinti kitokį mentalitetą. Bet čia autorė sukūrė nuostabų ryšį su lietuvišku kaimu. Ta baba iš knygos 90% atitinka mano mylimą (aTa) močiutę. Pas ją buvo geriausios vasaros ir skaniausia duona su sviestu bei druska. Galiu ilgai šnekėti apie močiutę, bet grįžkime prie romano...
Mistikos ir siaubo dozės nuo pirmųjų puslapių palaipsniui kilo iki pat pabaigos. Autorė puikiai sugebėjo išlaikyti skaitytojo susidomėjimą ir mėginimus spėlioti kuo viskas baigsis. Ir pabaiga... Ji buvo gera. Išbaigta.
Tikrai ne to tikėjausi, bet gal ir gerai. Žinau, kad aukštai iškelta kartelė dažniausiai nuvilia, o dabar daug nesitikėjau, bet gavau labai daug!
Rekomenduoju!
Vertinimas pamažintas dėl palyginimo su Kingu, čia buvo šokta aukščiau bambos na ir gyvūnai... Suprantu, kad siaubas, bet tos scenos įtakos siužetui neturi jokios, be jų knyga nieko neprarastų.
Vertinu 3,75⭐/5⭐
Radau bibliotekoje šią knygą ir patraukė užrašas, kad tai siaubo romanas. Aš siaubo maniakė, tai buvo tik laiko klausimas kada perskaitysiu. Įsigilinus į viršelį suglumino autorės pavardė, kažkur girdėta... Pasigooglinus pamačiau, kad tai Kakės makės autorė ir viskas su tuo būtų gerai jei ne tas prakeiktas palyginimas su Kingu. Na aš skaitau Kingą nuo neatmenamų laikų ir su juo lygintis negalima! Ne, dėl to, kad aš taip sakau, bet dėl to kad kad jis yra nepakrtojamas rašytojas. Taip, galima mėginti pamėgdžioti jo stilių, bet tik retas sugebės 700psl knygą padaryti įdomia. Ir ačiū dievams, kad Lina nerašė tokio tomo, nes būtų buvus bėda.
Prisikabinsiu prie gyvūnų žudymo. Ne ne ne ir dar kartą ne. Žmones - prašau. Bet tik ne gyvūnus. Čia, tikriausiai, vienintelis mano tabu knygose.
Na, o dabar pliusai. Jų buvo daug. Vienas iš tokių: nemėgstu lietuviškų knygų, nes ten viskas vyksta pažįstamoje aplinkoje, o man patinka nematytos vietos, pažįstamos gyvenimiškas situacijos, o man patinka pažinti kitokį mentalitetą. Bet čia autorė sukūrė nuostabų ryšį su lietuvišku kaimu. Ta baba iš knygos 90% atitinka mano mylimą (aTa) močiutę. Pas ją buvo geriausios vasaros ir skaniausia duona su sviestu bei druska. Galiu ilgai šnekėti apie močiutę, bet grįžkime prie romano...
Mistikos ir siaubo dozės nuo pirmųjų puslapių palaipsniui kilo iki pat pabaigos. Autorė puikiai sugebėjo išlaikyti skaitytojo susidomėjimą ir mėginimus spėlioti kuo viskas baigsis. Ir pabaiga... Ji buvo gera. Išbaigta.
Tikrai ne to tikėjausi, bet gal ir gerai. Žinau, kad aukštai iškelta kartelė dažniausiai nuvilia, o dabar daug nesitikėjau, bet gavau labai daug!
Rekomenduoju!
Vertinimas pamažintas dėl palyginimo su Kingu, čia buvo šokta aukščiau bambos na ir gyvūnai... Suprantu, kad siaubas, bet tos scenos įtakos siužetui neturi jokios, be jų knyga nieko neprarastų.
Vertinu 3,75⭐/5⭐
December 22, 2024
Nusivyliau. Įvertinau 3 žvaigždutėmis dėl sklandaus rašymo stiliaus ir dėl romano apimties, kad nereikėjo ilgai kankintis. Ir, aišku, dėl to, kad ši autorė sukūrė Kakę Makę.
Jokio siaubo nepajutau, mistikos šiek tiek yra, bet man pasirodė daugiau panašu į fantastiką. Be to, labai daug aprašymų, pagrindinio veikėjo prisiminimų apie vaikystę, babą ir kaimą, kas ištęsė skaitymą ir istorija prailgo.
Veikėjai neįdomūs, blankūs ir erzinantys. Na, gal tik baba, mano subjektyvia nuomone, vertesnė dėmesio. Siužetas iš fantastikos srities, bet nepadarė įspūdžio. Toks įspūdis, kad viskas kažkur girdėta/skaityta/matyta ir manęs neįtikino.
Gal romaną sutrumpinus, ”9 apgamėliai" kaip apsakymas būtų visai nieko. Esu perskaičiusi visas Linos Žutautės „Kakės Makės" serijos knygas (ir ne po vieną kartą). Tai kol kas mano įspūdis toks, kad autorė labiau trumpos apimties kūrinių meistrė.
Jokio siaubo nepajutau, mistikos šiek tiek yra, bet man pasirodė daugiau panašu į fantastiką. Be to, labai daug aprašymų, pagrindinio veikėjo prisiminimų apie vaikystę, babą ir kaimą, kas ištęsė skaitymą ir istorija prailgo.
Veikėjai neįdomūs, blankūs ir erzinantys. Na, gal tik baba, mano subjektyvia nuomone, vertesnė dėmesio. Siužetas iš fantastikos srities, bet nepadarė įspūdžio. Toks įspūdis, kad viskas kažkur girdėta/skaityta/matyta ir manęs neįtikino.
Gal romaną sutrumpinus, ”9 apgamėliai" kaip apsakymas būtų visai nieko. Esu perskaičiusi visas Linos Žutautės „Kakės Makės" serijos knygas (ir ne po vieną kartą). Tai kol kas mano įspūdis toks, kad autorė labiau trumpos apimties kūrinių meistrė.
January 4, 2026
Uch, kaip gerai pasišiurpinau skaitydama šią knygą🫣 “klampu”, tamsu, niūru ir labai gerai perteikta visa atmosfera👌
Momentais net galvojau, jeigu tai būtų filmas tikriausiai nusisukčiau, kaip “šlykštu”😅
Ir puslapiai vertėsi greitai. 👌
Bet buvo momentų, kur skaitau ir atrodo paliktas tarpas, kur interpretuok skaitytojau pats kas ir kaip. Ir pabaiga, ne Anciaus, bet ta visiškai pabaiga - likau tokia kaip ir galvojanti tai kas čia ir kodėl taip🤔
Bet žodžiu - jeigu norisi pasišiurpinti, arba skaityti spalio mėnesį - drąsiai rekomenduoju!
Momentais net galvojau, jeigu tai būtų filmas tikriausiai nusisukčiau, kaip “šlykštu”😅
Ir puslapiai vertėsi greitai. 👌
Bet buvo momentų, kur skaitau ir atrodo paliktas tarpas, kur interpretuok skaitytojau pats kas ir kaip. Ir pabaiga, ne Anciaus, bet ta visiškai pabaiga - likau tokia kaip ir galvojanti tai kas čia ir kodėl taip🤔
Bet žodžiu - jeigu norisi pasišiurpinti, arba skaityti spalio mėnesį - drąsiai rekomenduoju!
June 23, 2025
Smagiau susiskaitė. Vis kitoks kūrinys. O ir autorės gebėjimas žongliruoti žodžiais paperkamas.
October 23, 2024
Kokia gerulė! Įtraukė lyg tas Andriaus akivaras-tik ištrūkau gyva.
Rimtiems siaubo mylėtojams gal ir silpnoka (nes lyginti su S.Kingu tikrai nebuvo sėkmingas marketingo triukas!), tačiau mylintiems pasakojimą, su truputį mistikos-puikiai!
Mane įtikino ir Andrius-Ancius, ir nuostabus jo babos paveikslas-toks šildantis dūšią. Meilė yra visagalė, kuri nugali visas blogio jėgas!
Pastaruoju metu skaitau tik lietuviškus autorius ir džiugina!
Rimtiems siaubo mylėtojams gal ir silpnoka (nes lyginti su S.Kingu tikrai nebuvo sėkmingas marketingo triukas!), tačiau mylintiems pasakojimą, su truputį mistikos-puikiai!
Mane įtikino ir Andrius-Ancius, ir nuostabus jo babos paveikslas-toks šildantis dūšią. Meilė yra visagalė, kuri nugali visas blogio jėgas!
Pastaruoju metu skaitau tik lietuviškus autorius ir džiugina!
May 31, 2024
Ancius, dirbantis lietuviškame UAB'e, dirba ten su savo mergina Jurga. Jurga mėgsta būti apsupta žmonių, todėl į darbo vakarėlį Ancius eina tik dėl to, kad Jurga jį įkalba.
Kas nutiko vakarėlio metu - sunku pasakyti, nes prabudus galva barška, o atmintis pabėgus toliau nei gali įsivaizduoti.
Įdomioji dalis, kad netoli darbo policija randa negyvą bomžą. Ne šiaip mirė, greičiausiai buvo nužudytas. O Ancius tuo tarpu, bando suprasti kodėl jis išvėmė to bomžo akį.
Ant knygos viršelio Vitalija Maskvytė lygina autorę su S. Kingu, o aš kreivai nusišypsojau ir galvojau - na kur gi ne.
Ačiū autorei, kuri nustebino ir visus lūkesčius peršovė 1000 kartų.
Išprotėjiškai keista, neįtikinama, šlykštoka ir tuo pačiu labai įtraukianti istorija!
Taigi, ką pasiimu iš šios knygos sau?
Įdomu ar Lietuvių kino režisūra galėtų bent kiek pasivyti šios autorės šedevriškumą? :)
Kas nutiko vakarėlio metu - sunku pasakyti, nes prabudus galva barška, o atmintis pabėgus toliau nei gali įsivaizduoti.
Įdomioji dalis, kad netoli darbo policija randa negyvą bomžą. Ne šiaip mirė, greičiausiai buvo nužudytas. O Ancius tuo tarpu, bando suprasti kodėl jis išvėmė to bomžo akį.
Ant knygos viršelio Vitalija Maskvytė lygina autorę su S. Kingu, o aš kreivai nusišypsojau ir galvojau - na kur gi ne.
Ačiū autorei, kuri nustebino ir visus lūkesčius peršovė 1000 kartų.
Išprotėjiškai keista, neįtikinama, šlykštoka ir tuo pačiu labai įtraukianti istorija!
Taigi, ką pasiimu iš šios knygos sau?
Įdomu ar Lietuvių kino režisūra galėtų bent kiek pasivyti šios autorės šedevriškumą? :)
July 23, 2024
3⭐️
‘Wtf ką aš čia skaitau’ tokia mintis lydėjo beveik visą laiką kol perskaičiau knygą.
Tik tiek, kad lengvai skaitėti, puslapiai greit vertėsi ir kabino, norėjosi greičiau išsiaiškinti kame šaknys.
Bet man, visiškai nemėgstančiai ir vengiančiai siaubo ir pan. Istorijų, nebuvo nei baisu nei šlykštu. Nežinau kurioj čia vietos siaubo trileris. Arba aš visai nejautri 😆
‘Wtf ką aš čia skaitau’ tokia mintis lydėjo beveik visą laiką kol perskaičiau knygą.
Tik tiek, kad lengvai skaitėti, puslapiai greit vertėsi ir kabino, norėjosi greičiau išsiaiškinti kame šaknys.
Bet man, visiškai nemėgstančiai ir vengiančiai siaubo ir pan. Istorijų, nebuvo nei baisu nei šlykštu. Nežinau kurioj čia vietos siaubo trileris. Arba aš visai nejautri 😆
July 10, 2025
pažiūrėjus iš toliau, knyga sudėliota iš fragmentų – dabarties, skirtingų veikėjų vaikystės (ne)prisiminimų, tad atrodo visai tikslinga ir Apžvalgą* sudėlioti fragmentišką.
memukai, šovę į galvą kitą rytą:
* I can’t fix her but perhaps I can become worse than her;
* kai atvažiuoji išsiaiškint ir užbaigt santykių, bet abu lankėtės pas tą pačią terapeutę.
labiausiai patikę sakiniai, kurie, kaip ir priderėtų oficialiam žanrui, mane Hauntins:
* „būtų negražu apiplėšti negyvėlį, kad ir tokį pimpį “ :DDDDDD my guy. žmogžudystė dėl Pateisinamos Priežasties yra dar dar, bet ribą brėži ties vagyste. aiškutis.
* „aš esu devintas tavo apgamėlis“ romantika GYVA
nežinau, ar tikrai keturios žvaigždutės, nes ne viskas man čia patiko ir plaukė, bet po dviejų DNFų iš eilės (ir keturių per dvi savaites!) perskaityti knygą per realiai parą yra, na, Smagu, Miela, Solidu, Malonu. net jei kartais galvoj skambėjo ta kakės makės daina.
labai patiko šitas lietuviškasis sad pathetic wet cat, kurio moralinis kompasas rodo į babą (įsivaizduoju, kad rašydamas ir matydamas trumpinį bbž, mato baba žino). jų šeimoj daug Tylų, haha. šitą knygą baksnosiu pro ją praeidama. gal net stabtelėsiu, jei eisiu ne viena (ne, nežinau, iš kur darbe tas gandas, kad su manim negalima išeit Pasivaikštinėt po grožinę literatūrą).
*žinoma, žiūrint, kas laikoma apžvalga
memukai, šovę į galvą kitą rytą:
* I can’t fix her but perhaps I can become worse than her;
* kai atvažiuoji išsiaiškint ir užbaigt santykių, bet abu lankėtės pas tą pačią terapeutę.
labiausiai patikę sakiniai, kurie, kaip ir priderėtų oficialiam žanrui, mane Hauntins:
* „būtų negražu apiplėšti negyvėlį, kad ir tokį pimpį “ :DDDDDD my guy. žmogžudystė dėl Pateisinamos Priežasties yra dar dar, bet ribą brėži ties vagyste. aiškutis.
* „aš esu devintas tavo apgamėlis“ romantika GYVA
nežinau, ar tikrai keturios žvaigždutės, nes ne viskas man čia patiko ir plaukė, bet po dviejų DNFų iš eilės (ir keturių per dvi savaites!) perskaityti knygą per realiai parą yra, na, Smagu, Miela, Solidu, Malonu. net jei kartais galvoj skambėjo ta kakės makės daina.
labai patiko šitas lietuviškasis sad pathetic wet cat, kurio moralinis kompasas rodo į babą (įsivaizduoju, kad rašydamas ir matydamas trumpinį bbž, mato baba žino). jų šeimoj daug Tylų, haha. šitą knygą baksnosiu pro ją praeidama. gal net stabtelėsiu, jei eisiu ne viena (ne, nežinau, iš kur darbe tas gandas, kad su manim negalima išeit Pasivaikštinėt po grožinę literatūrą).
*žinoma, žiūrint, kas laikoma apžvalga
February 18, 2025
Man labai patiko! Paskaičius atsiliepimus skeptiškai žiūrėjau į šią knygą, bet vis tiek nusprendžiau pabandyti ir beskaitydama nustebau, kad nesutinku su nei vienu blogu komentaru. Įtraukė nuo pat pradžių, greitai susiskaitė, nesinorėdavo padėti knygos į šoną. Labai patiko ta lietuviška mistika ir veikėjai 💚
June 14, 2024
Labai norėjau, kad ši knyga man patiktų, bet deja...
SMurtinių idėjų kratinys, parašytas autentišku lietuvišku stiliumi. O gaila :)
SMurtinių idėjų kratinys, parašytas autentišku lietuvišku stiliumi. O gaila :)
April 24, 2024
Nors labai nemėgstu ir bijau siaubo filmų, panašu, kad siaubo romanai gali tapti mano tema (gal kitaip vaizduotė veikia) :) Startas buvo ne per seniausiai perskaitytos S. Kingo „Givunėliu kapinės“, o pasirodžius Linos knygai – žinojau, kad tikrai ją skaitysiu. Esu puikiai pažįstama su „Kakės Makės“ turiniu, tad prisipažinsiu, buvo smalsu, o tai kaip gi seksis su tekstu suaugusiems (teatleidžia autorė :) ).
Mėgstu kūrinius, kurie turi įtampos jausmą, kai žinai, kad kažkas išaiškės tik vėliau, o ši knyga būtent tokia. Mane ji užkabino pakankamai greitai ir norėjosi sužinoti kas toliau. Graži kalba be kažkokių įmantrybių, realistiški veikėjai, kurių asmenybės bruožus ir net savijautą, rodos, galima atpažinti ir savo aplinkoje. Patinka, kad autorė pasirinko pasakoti apie lietuviškus veikėjus, lietuviškoje aplinkoje. Mano pačios daug vasarų prabėgo kaime pas senelius, tad kai kurie Anciaus vaikystės epizodai nukėlė ir mane į prisiminimus (ėjimas su draugėmis į mišką, ar važiavimas dviračiais per žvyrkelį prie upės). Labai patiko ir Babos vaidmuo vyro gyvenime, jų tarpusavio santykis.
Visgi tai siaubo romanas, todėl buvo epizodų, kur tyliai kėliau klausimą „nu kodėl taip žiauriai?“ (net Morkytis ne tiek paveikė, kiek apsilankymas pas mamą), bet, matyt, tai ir yra šio žanro vinis. O galbūt ir įrodymas, kad autorei pavyko mane įtikinti su turiniu. Nesinorėjo, kad ši istorija baigtųsi ir tikrai lauksiu kitų autorės kūrinių tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Mėgstu kūrinius, kurie turi įtampos jausmą, kai žinai, kad kažkas išaiškės tik vėliau, o ši knyga būtent tokia. Mane ji užkabino pakankamai greitai ir norėjosi sužinoti kas toliau. Graži kalba be kažkokių įmantrybių, realistiški veikėjai, kurių asmenybės bruožus ir net savijautą, rodos, galima atpažinti ir savo aplinkoje. Patinka, kad autorė pasirinko pasakoti apie lietuviškus veikėjus, lietuviškoje aplinkoje. Mano pačios daug vasarų prabėgo kaime pas senelius, tad kai kurie Anciaus vaikystės epizodai nukėlė ir mane į prisiminimus (ėjimas su draugėmis į mišką, ar važiavimas dviračiais per žvyrkelį prie upės). Labai patiko ir Babos vaidmuo vyro gyvenime, jų tarpusavio santykis.
Visgi tai siaubo romanas, todėl buvo epizodų, kur tyliai kėliau klausimą „nu kodėl taip žiauriai?“ (net Morkytis ne tiek paveikė, kiek apsilankymas pas mamą), bet, matyt, tai ir yra šio žanro vinis. O galbūt ir įrodymas, kad autorei pavyko mane įtikinti su turiniu. Nesinorėjo, kad ši istorija baigtųsi ir tikrai lauksiu kitų autorės kūrinių tiek vaikams, tiek suaugusiems.
March 20, 2025
Baisiai nyki knyga. Tokia nyki, kad tos trys žvaigždutės yra labiau nuosprendis nei įvertinimas. Vidutinybės ženklas.
Knygos istorija buvo be jokio tvirto fokuso, o pagrindinis veikėjas tiesiog nykiausia žmogysta pasaulyje. Nei vienu momentu istorijoj nejutau jo kažkokio charakterio ar iniciatyvos, nesijaučiau jį pažįstanti, negalėjau pasakyti ar kažkoks elgesys jam būdingas, ar ne, taigi buvo sunku suprasti istorijos įvykių svorį. Dalykai jam tiesiog nutinka, toks jausmas, kad jis netyčia, už slenksčio užkliuvęs vis įkrenta į knygos įvykius. Uuuups, vėl Ancius čia kažkur kažką daro pats nesuprasdamas kur ir kodėl. Ir aš nejuokauju. Aš net pamečiau skaičių kiek kartų jis (o kartais ir kiti veikėjai) kažką darydavo "pats nesuprasdamas, kodėl".
Kas yra dar blogiau, aš, kaip skaitytoja, labai dažnai tiesiog nesuprasdavau, kodėl jis kažką daro. Jo charakteris nebuvo išvystytas, todėl jo motyvacijos ir norai man nebuvo aiškūs, o kadangi jo reakcijos kažką padarius irgi būdavo dažniausiai kažkokios...jokios, tai net ir po fakto nelabai likdavo aišku tai laimingas čia jis ar liūdnas kad taip pasielgė, ar kaip.
Visa tai sudėjus išeina blogiausia, kas gali nutikti knygos veikėjui, ypač pagrindiniam - jis man nebuvo įdomus. Man nebuvo įdomu kas jam nutiks, man nerūpėjo ar jam pasiseks, buvo visiškai nusispjaut, kaip jis jaučiasi. Kaip ir suprantu, kad autorė siekė jo veikėją padaryti tokiu ne itin likeable, gal kiek atgrasiu, nemaloniu veikėju, bet tikslas nebuvo pasiektas itin sėkmingai ir užuot buvęs intriguojančiu antiherojum jis buvo tiesiog žiovulį keliantis mėmė.
Knyga taip pat nuvilianti ir savo vaizdiniais. Mano nuomone rašytojui yra labai svarbu mokėti vaizdingai ir aiškiai nupiešti vaizdinį, kurį regi. Žinoma ne faktas, kad skaitytojas pamatys tą patį, bet ta pastanga turi būti, kad vaizdinys, koks jau jis panašus į originaliai įsivaizduotą bebūtų, skaitytojo mintyse susiformuotų labai aiškiai. Šios knygos atveju daug kas yra ne piešiama o tiesiog apibūdinama. Kaip kokiam pareiškime policijai. "Jos plaukai buvo ilgi, marškiniai balti ir t.t." nu ok, bet o kas dar??? Ypač tas vaizdinių skurdus kūrimas buvo justi ten, kur autorė bandė rašyti siaubo scenas ir apibūdinti kažką baisaus. Toks jausmas, kad ji įsivaizduoja, ką mato, bet nemoka to matymo gyvai nupasakoti, kad ir skaitytojas pamatytų, tik vėl tie patys aprašymai "kraujas bėgo, akys mirksėjo, kaulai traškėjo, nu aš sakau jums, tikrai baisu buvo" - ok, jei taip sakai, patikėsiu, kad buvo baisu, bet dabar man, skaitant šitą SIAUBO knygą visai nėra baisu...
Paskutinis dalykas - logika. Čia toks gan slidus dalykas, nes dažnai esu linkusi logikos klaidas atleisti jei istorija gera ir jos per daug reikalų negadina. Tai negaliu sakyti, kad mano reikalavimai logikai istorijoje yra itin griežti ir nekintantys. Kita vertus, šitos knygos istorija ir taip jau nyki ir su dideliu sunkumu besistumianti priekin, buvo dar labiau erzinanti dėl savo logikos klaidų ar tiesiog autorės negebėjimo paaiškinti ar įkontekstualizuoti įvairių nutikimų ir istorijos vingių. Veikėjai atsiranda ir dingsta tada vėl atsiranda kai knygai patogu, be jokios aiškesnės logikos, sprendimai tarsi patys pasidaro, veiksmų ar įvykių priežastys arba nėra išvis nusakomos arba, jei yra, subyra vos pradedi užduoti klausimus o ne tiesiog priimi, kas parašyta.
Gerai, melavau, ne paskutinis buvo, nes noriu dar negarbingą žodį tarti ir apie pabaigą. Pirmiausia gaunam tokį lievo filmo blogiečio monologą, kur jis ten vapa valandą ir paaiškina ką ir kodėl darė ir kokios ten vaikystės traumos jį prie viso šito privedė. O tada dar išlenda kažkoks vos ne sequel bait'as vėl kaip iš nelabai gero filmo kur va jau viskas baigėsi, bet tada pyst kamera atsisuka ir o ne, liko dar vienas nesudegintas Godzilos kiaušinis, tai va pasirodo niekas nesibaigė, laukite skelbimų apie Godzila du. Labai labai tingus, nykus, be vaizduotės ir polėkio būdas užbaigti istoriją. Bet kadangi jau pradėjau sakydama, kad knyga yra neįtikimai nyki, tai gal kaip ir tinkama pabaiga.
Knygos istorija buvo be jokio tvirto fokuso, o pagrindinis veikėjas tiesiog nykiausia žmogysta pasaulyje. Nei vienu momentu istorijoj nejutau jo kažkokio charakterio ar iniciatyvos, nesijaučiau jį pažįstanti, negalėjau pasakyti ar kažkoks elgesys jam būdingas, ar ne, taigi buvo sunku suprasti istorijos įvykių svorį. Dalykai jam tiesiog nutinka, toks jausmas, kad jis netyčia, už slenksčio užkliuvęs vis įkrenta į knygos įvykius. Uuuups, vėl Ancius čia kažkur kažką daro pats nesuprasdamas kur ir kodėl. Ir aš nejuokauju. Aš net pamečiau skaičių kiek kartų jis (o kartais ir kiti veikėjai) kažką darydavo "pats nesuprasdamas, kodėl".
Kas yra dar blogiau, aš, kaip skaitytoja, labai dažnai tiesiog nesuprasdavau, kodėl jis kažką daro. Jo charakteris nebuvo išvystytas, todėl jo motyvacijos ir norai man nebuvo aiškūs, o kadangi jo reakcijos kažką padarius irgi būdavo dažniausiai kažkokios...jokios, tai net ir po fakto nelabai likdavo aišku tai laimingas čia jis ar liūdnas kad taip pasielgė, ar kaip.
Visa tai sudėjus išeina blogiausia, kas gali nutikti knygos veikėjui, ypač pagrindiniam - jis man nebuvo įdomus. Man nebuvo įdomu kas jam nutiks, man nerūpėjo ar jam pasiseks, buvo visiškai nusispjaut, kaip jis jaučiasi. Kaip ir suprantu, kad autorė siekė jo veikėją padaryti tokiu ne itin likeable, gal kiek atgrasiu, nemaloniu veikėju, bet tikslas nebuvo pasiektas itin sėkmingai ir užuot buvęs intriguojančiu antiherojum jis buvo tiesiog žiovulį keliantis mėmė.
Knyga taip pat nuvilianti ir savo vaizdiniais. Mano nuomone rašytojui yra labai svarbu mokėti vaizdingai ir aiškiai nupiešti vaizdinį, kurį regi. Žinoma ne faktas, kad skaitytojas pamatys tą patį, bet ta pastanga turi būti, kad vaizdinys, koks jau jis panašus į originaliai įsivaizduotą bebūtų, skaitytojo mintyse susiformuotų labai aiškiai. Šios knygos atveju daug kas yra ne piešiama o tiesiog apibūdinama. Kaip kokiam pareiškime policijai. "Jos plaukai buvo ilgi, marškiniai balti ir t.t." nu ok, bet o kas dar??? Ypač tas vaizdinių skurdus kūrimas buvo justi ten, kur autorė bandė rašyti siaubo scenas ir apibūdinti kažką baisaus. Toks jausmas, kad ji įsivaizduoja, ką mato, bet nemoka to matymo gyvai nupasakoti, kad ir skaitytojas pamatytų, tik vėl tie patys aprašymai "kraujas bėgo, akys mirksėjo, kaulai traškėjo, nu aš sakau jums, tikrai baisu buvo" - ok, jei taip sakai, patikėsiu, kad buvo baisu, bet dabar man, skaitant šitą SIAUBO knygą visai nėra baisu...
Paskutinis dalykas - logika. Čia toks gan slidus dalykas, nes dažnai esu linkusi logikos klaidas atleisti jei istorija gera ir jos per daug reikalų negadina. Tai negaliu sakyti, kad mano reikalavimai logikai istorijoje yra itin griežti ir nekintantys. Kita vertus, šitos knygos istorija ir taip jau nyki ir su dideliu sunkumu besistumianti priekin, buvo dar labiau erzinanti dėl savo logikos klaidų ar tiesiog autorės negebėjimo paaiškinti ar įkontekstualizuoti įvairių nutikimų ir istorijos vingių. Veikėjai atsiranda ir dingsta tada vėl atsiranda kai knygai patogu, be jokios aiškesnės logikos, sprendimai tarsi patys pasidaro, veiksmų ar įvykių priežastys arba nėra išvis nusakomos arba, jei yra, subyra vos pradedi užduoti klausimus o ne tiesiog priimi, kas parašyta.
Gerai, melavau, ne paskutinis buvo, nes noriu dar negarbingą žodį tarti ir apie pabaigą. Pirmiausia gaunam tokį lievo filmo blogiečio monologą, kur jis ten vapa valandą ir paaiškina ką ir kodėl darė ir kokios ten vaikystės traumos jį prie viso šito privedė. O tada dar išlenda kažkoks vos ne sequel bait'as vėl kaip iš nelabai gero filmo kur va jau viskas baigėsi, bet tada pyst kamera atsisuka ir o ne, liko dar vienas nesudegintas Godzilos kiaušinis, tai va pasirodo niekas nesibaigė, laukite skelbimų apie Godzila du. Labai labai tingus, nykus, be vaizduotės ir polėkio būdas užbaigti istoriją. Bet kadangi jau pradėjau sakydama, kad knyga yra neįtikimai nyki, tai gal kaip ir tinkama pabaiga.
May 18, 2024
Nu vat ne man tie apgamėliai. Pasiėmiau tikėdamasi įsitraukti ir pravalyti galvą, kaip su kokiu geru trileriu ar detektyvu, bet taip nuobodžiavau skaitydama, šakės. Toks jausmas, lyg būčiau skaičiusi Černiauskaitę + Opolskaitę + Krėvę, ištemptus iki romano apimties, - ir primigau, ir prabėgau puslapiais apie kažką kitą galvodama. Opolskaitė ir Krėvė trumpajai prozai tai dar ok, bet va blogiesiems Černiauskaitės romanams apgamėliai jau prilygsta tuo nuobodumu. Skaitai ir viskas taip lėta, taip niekas nevyksta, taip jokios intrigos... Šiurpai prasideda tik ties kokiu trečdaliu knygos, ir vis tiek - nors jie mistiniai ir, na, šiurpūs, bet vis dėlto tokie gamtiški, visur visokie vorai, akivarai, liūnai, miškas.... labai skablauskaitiška, tik pas Skablauskaitę visą laiką yra kažkoks antras dugnas. Pas Žutautę pačiam gale tas antras dugnas irgi paaiškinamas, jis man patiko, bet vis dėlto gana deklaratyvus, kaip kokiam Šlepiko naujausiam rinkiny.
Šiaip knyga nėra bloga, nebuvo kaip skaitant, pvz, Homo office arba Šaltienos bistro, kur tiesiog šiurpina kažkokie neetiški ir tiesiog nesąmoningi dalykai. "Apgamėliai" kaip tik tokie palygint švarūs, teisingi, nenusiritantys į neaišku kokius bajerius ar kompleksus. Bet vis dėlto žiauriai nuobodūs, galvojant apie tą knygą lenda galvon vien tik palyginimai su lietuviška proza. Gal galima laikyti tai etiudu ir autorė, išbandžiusi jėgas, toliau nusuks kokia nors dar kita kryptimi, ir tas tikrai, jaučiu, bus faina. Gal galima laikyti (ne gal), kad aš nieko nesuprantu apie siaubo literatūrą ir čia viskas taip ir turi būti. Nu bandysiu kada nors daugiau apsišviesti.
Žvaigždutės - skaitymo malonumo nepatyriau ir buvau pasiruošusi kalti 2, bet vis dėlto reikia įvertint ir apgalvotą pabaigą, nedurnai suvestus galus, apskritai bendrą knygos padorumą, kas yra didelis dalykas. Tai vieną pridėjau.
Šiaip knyga nėra bloga, nebuvo kaip skaitant, pvz, Homo office arba Šaltienos bistro, kur tiesiog šiurpina kažkokie neetiški ir tiesiog nesąmoningi dalykai. "Apgamėliai" kaip tik tokie palygint švarūs, teisingi, nenusiritantys į neaišku kokius bajerius ar kompleksus. Bet vis dėlto žiauriai nuobodūs, galvojant apie tą knygą lenda galvon vien tik palyginimai su lietuviška proza. Gal galima laikyti tai etiudu ir autorė, išbandžiusi jėgas, toliau nusuks kokia nors dar kita kryptimi, ir tas tikrai, jaučiu, bus faina. Gal galima laikyti (ne gal), kad aš nieko nesuprantu apie siaubo literatūrą ir čia viskas taip ir turi būti. Nu bandysiu kada nors daugiau apsišviesti.
Žvaigždutės - skaitymo malonumo nepatyriau ir buvau pasiruošusi kalti 2, bet vis dėlto reikia įvertint ir apgalvotą pabaigą, nedurnai suvestus galus, apskritai bendrą knygos padorumą, kas yra didelis dalykas. Tai vieną pridėjau.
February 18, 2024
4/5
Kartais taip nutinka, kad norintys autoriui padėti padaro meškos paslaugą. Taip nutiko Žutautę ant nugarėlės sulyginus su Kingu. Nereikia. Nepanašu. Nepasimaukit. BET! Žutautė tvirtai stovi ant savų kojų – ji moka rašyti, dėlioti siužetą ir mėtyti pėdas, kurti veikėjus. Vietomis tik neapsisprendžia – ar čia šiuolaikiškas tekstas su realistiškais dialogais, ar labai literatūriškas. Pradžia ne tokia įtikinanti, bet luktelėjus įsibėgėja – kai kurie veikėjai, kaip kad Peliksas, yra lyg nužengę iš gyvenimo, o kitų išsireiškimai tokie, kad net mano močiutė negalvoja, kad taip jauni žmonės gali kalbėt. O baba čia labai tikra ir jos bei Anciaus ryšys vienas gražiausių, ryškiausių, tikriausių. Patiko ir tai, kaip autorė išsprendžia prakeiksmo paslaptį – daug kartų matyta (ir beveik žodis žodin matyta pas Kingą, tik nespoilinsiu kur), bet vis tiek paveiku ir skausminga. Vietomis tekstas toks perkrautas palyginimų ir metaforų, kad darosi sunku sekti siužetą. Todėl šiek tiek lengvumo būtų nepakenkę.
Mažiausiai man čia reikėjo Jurgos, kuri atsirado, tada dingo tiek ilgam, kad apie ją jau spėjom pamiršti, o tada vėl išdygo. Ancius būtų ir vienas knygą išnešęs. O mes, du skaitytojai, namuose Apgamėlius skaitę vienas po kito nusprendėm, kad knyga solidi ir šviežia lietuviškame fone, bet už Morkytį autorei atleisti negalim – na kam tas manipuliavimas skaitytoju, kai nėra tam jokios priežasties ir jokių argumentų? Aš dar bandžiau vyrui ginti, kad čia Ancių paskatina veikti (bandau nespoilinti), bet jis teisingai pasakė: „gi veikė iki tol tiek kartų ir be Morkyčio“. Negaliu ginčytis. Todėl apart visų tų aspektų, kuriuos privardinau (ir bepigu man vardinti, bet tuo pačiu su didžiausia viltimi tikiuosi, kad Žutautė dar toliau žengs į siaubo literatūrą ir prikibti nebebus prie ko), su šiokiu tokiu avansu įvertinimas ir rekomendacija skaityti. O autorei linkėjimai ir tikėjimasis, kad dar daug skaitinių padovanos ne tik mažiesiems, bet ir lietuviško siaubo ištroškusiems suaugusiems.
Kartais taip nutinka, kad norintys autoriui padėti padaro meškos paslaugą. Taip nutiko Žutautę ant nugarėlės sulyginus su Kingu. Nereikia. Nepanašu. Nepasimaukit. BET! Žutautė tvirtai stovi ant savų kojų – ji moka rašyti, dėlioti siužetą ir mėtyti pėdas, kurti veikėjus. Vietomis tik neapsisprendžia – ar čia šiuolaikiškas tekstas su realistiškais dialogais, ar labai literatūriškas. Pradžia ne tokia įtikinanti, bet luktelėjus įsibėgėja – kai kurie veikėjai, kaip kad Peliksas, yra lyg nužengę iš gyvenimo, o kitų išsireiškimai tokie, kad net mano močiutė negalvoja, kad taip jauni žmonės gali kalbėt. O baba čia labai tikra ir jos bei Anciaus ryšys vienas gražiausių, ryškiausių, tikriausių. Patiko ir tai, kaip autorė išsprendžia prakeiksmo paslaptį – daug kartų matyta (ir beveik žodis žodin matyta pas Kingą, tik nespoilinsiu kur), bet vis tiek paveiku ir skausminga. Vietomis tekstas toks perkrautas palyginimų ir metaforų, kad darosi sunku sekti siužetą. Todėl šiek tiek lengvumo būtų nepakenkę.
Mažiausiai man čia reikėjo Jurgos, kuri atsirado, tada dingo tiek ilgam, kad apie ją jau spėjom pamiršti, o tada vėl išdygo. Ancius būtų ir vienas knygą išnešęs. O mes, du skaitytojai, namuose Apgamėlius skaitę vienas po kito nusprendėm, kad knyga solidi ir šviežia lietuviškame fone, bet už Morkytį autorei atleisti negalim – na kam tas manipuliavimas skaitytoju, kai nėra tam jokios priežasties ir jokių argumentų? Aš dar bandžiau vyrui ginti, kad čia Ancių paskatina veikti (bandau nespoilinti), bet jis teisingai pasakė: „gi veikė iki tol tiek kartų ir be Morkyčio“. Negaliu ginčytis. Todėl apart visų tų aspektų, kuriuos privardinau (ir bepigu man vardinti, bet tuo pačiu su didžiausia viltimi tikiuosi, kad Žutautė dar toliau žengs į siaubo literatūrą ir prikibti nebebus prie ko), su šiokiu tokiu avansu įvertinimas ir rekomendacija skaityti. O autorei linkėjimai ir tikėjimasis, kad dar daug skaitinių padovanos ne tik mažiesiems, bet ir lietuviško siaubo ištroškusiems suaugusiems.
November 30, 2024
5/5* visi, kas sako kitaip, nesupranta ką kalba. Ačiū, tai mano Ted Talk.
Kūrinys, kaip šiaurinė žvaigždė siaubo-trilerio skliaute - rodo kelią pasiklydusiems Lietuvos rašytojams. Visi reikiami žanro tropai išpildyti, siužetas įdomus, tempas tolygus (t.y. nėra perdėm lėtų pasažų), o įtampa, auganti su kiekvienu puslapiu, galiausiai teisingai "išsiriša".
Norėčiau, kad Kakė Makė išeitų į pensiją ir Ponia Žutautė rašytų tik trilerius. #KalėdųSeneliui.
Vienintelis, iš pradžių, man strigęs leitmotyvas - perdėtas metaforų naudojimas. Vidutiniškai kas 1.4 pastraipos garmantys gretinimų ir tapatinimų kriokliai. O kur dar mėgstamiausias autorės žodis (ir jo atmainos) - lyg . Tačiau nepaisant stiliaus - tai geriausia mano skaityta Lietuviško siaubo knyga. Kurių, kaip žinia, nėra daug, taigi ir metafora (get it?) į kelrodę žvaigždę.
Lyg ir citatos (galimai Spoiler):
"...šviesos srautą, kuris, radęs tarpelį užuolaidoje, nekantriai veržiasi vidun lyg cigaretės dūmas, iškvėptas kekšės, paryčiais vis dar lūkuriuojančios kliento... "
"Jos puspaltis šviesiai žalias, lyg ką tik nuskintas salotos lapas, o akys – nepaguodžiamai liūdnos."
Mano mėgstamiausias:
"...žiūri į X, pirmą kartą žiūri taip, lyg iš tiesų jį mylėtų, lyg galėtų jam viską papasakoti, lyg būtų pasirengusi atskleisti visas savo paslaptis, net pačias juodžiausias, kurių ir gresiant mirčiai neatskleistų, lyg išdrįstų apsinuoginti ir atsiduoti X teismui, jei X būtų jai teisėjas, išpasakoti visą savo gyvenimą, bet žiūri taip į jį vos keletą akimirkų, o tada akys vėl apsiniaukia, ir jose nebelieka nė krislo meilės – tik išgąsdinto vaiko žvilgsnis, siaubingai išgąsdinto ir vienišo..."
Kūrinys, kaip šiaurinė žvaigždė siaubo-trilerio skliaute - rodo kelią pasiklydusiems Lietuvos rašytojams. Visi reikiami žanro tropai išpildyti, siužetas įdomus, tempas tolygus (t.y. nėra perdėm lėtų pasažų), o įtampa, auganti su kiekvienu puslapiu, galiausiai teisingai "išsiriša".
Norėčiau, kad Kakė Makė išeitų į pensiją ir Ponia Žutautė rašytų tik trilerius. #KalėdųSeneliui.
Vienintelis, iš pradžių, man strigęs leitmotyvas - perdėtas metaforų naudojimas. Vidutiniškai kas 1.4 pastraipos garmantys gretinimų ir tapatinimų kriokliai. O kur dar mėgstamiausias autorės žodis (ir jo atmainos) - lyg . Tačiau nepaisant stiliaus - tai geriausia mano skaityta Lietuviško siaubo knyga. Kurių, kaip žinia, nėra daug, taigi ir metafora (get it?) į kelrodę žvaigždę.
Lyg ir citatos (galimai Spoiler):
"...šviesos srautą, kuris, radęs tarpelį užuolaidoje, nekantriai veržiasi vidun lyg cigaretės dūmas, iškvėptas kekšės, paryčiais vis dar lūkuriuojančios kliento... "
"Jos puspaltis šviesiai žalias, lyg ką tik nuskintas salotos lapas, o akys – nepaguodžiamai liūdnos."
Mano mėgstamiausias:
"...žiūri į X, pirmą kartą žiūri taip, lyg iš tiesų jį mylėtų, lyg galėtų jam viską papasakoti, lyg būtų pasirengusi atskleisti visas savo paslaptis, net pačias juodžiausias, kurių ir gresiant mirčiai neatskleistų, lyg išdrįstų apsinuoginti ir atsiduoti X teismui, jei X būtų jai teisėjas, išpasakoti visą savo gyvenimą, bet žiūri taip į jį vos keletą akimirkų, o tada akys vėl apsiniaukia, ir jose nebelieka nė krislo meilės – tik išgąsdinto vaiko žvilgsnis, siaubingai išgąsdinto ir vienišo..."
October 21, 2024
Knygyno lentynoje pamačiusi "9 apgamėliai" nustebau - "čia gi Kakės Makės autorės knyga!". Aišku, tai netapo svarbiausia priežastimi kodėl ji atsidūrė mano rankose, bet prisipažinsiu, kad vertinimas būtų kiek kitoks jei nežinočiau autorės darbų.
Andrius Antanas (Ancius) užima aukštas pareigas architektų įmonėje, kurioje atrado ir savo antrą pusę Jurga. Pats likimas juos suvėdė, ir abu pažymėjo 9 apgamėliais, sudarančiais Gulbės žvaigždyną. Deja, ši romantiška detalė nėra tokia jau nekalta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio - tai baisios paslapties ir Mirakulio miško prakeiksmo dalis.
Miškas ne tik prakeiktas, bet jame gyvena "ji". Deja, niekas tiksliai nežino nei kas "ji" yra, nei kodėl lieja tulžį ant miško lankytojų, tačiau žino, kad tie, ką senoji ragana įleidžia į mišką - iš jo negrįžta.
Užvertus paskutinįjį knygos puslapį supratau, kad istorija manęs neįtikino - jei į pabaigą ir supažindino mus su raganos prakeiksmo motyvais, tai Anciaus pykčio ir prakeiksmo "pasirodymo" motyvai pasirodė per silpni. "9 apgamėliai" perpildyti istorijos gijomis, kurios dažnu atveju neturi prasmės ir atrodo pridėtos tik dėl papildomo "prieskonio", kurio tikrai nereikėjo. Po šios knygos tikrai nebijosiu lankytis miške (nors, po vienos lietuvių autoriaus knygos tikrai buvo nejauku grybauti) ir autorę kol kas laikysiu "Kakės Makės autore".
Nors nelikau sužavėta knyga, bet bus įdomu pamatyti kaip toliau klostysis Žutautės kelias suagusiųjų literatūroje.
Andrius Antanas (Ancius) užima aukštas pareigas architektų įmonėje, kurioje atrado ir savo antrą pusę Jurga. Pats likimas juos suvėdė, ir abu pažymėjo 9 apgamėliais, sudarančiais Gulbės žvaigždyną. Deja, ši romantiška detalė nėra tokia jau nekalta kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio - tai baisios paslapties ir Mirakulio miško prakeiksmo dalis.
Miškas ne tik prakeiktas, bet jame gyvena "ji". Deja, niekas tiksliai nežino nei kas "ji" yra, nei kodėl lieja tulžį ant miško lankytojų, tačiau žino, kad tie, ką senoji ragana įleidžia į mišką - iš jo negrįžta.
Užvertus paskutinįjį knygos puslapį supratau, kad istorija manęs neįtikino - jei į pabaigą ir supažindino mus su raganos prakeiksmo motyvais, tai Anciaus pykčio ir prakeiksmo "pasirodymo" motyvai pasirodė per silpni. "9 apgamėliai" perpildyti istorijos gijomis, kurios dažnu atveju neturi prasmės ir atrodo pridėtos tik dėl papildomo "prieskonio", kurio tikrai nereikėjo. Po šios knygos tikrai nebijosiu lankytis miške (nors, po vienos lietuvių autoriaus knygos tikrai buvo nejauku grybauti) ir autorę kol kas laikysiu "Kakės Makės autore".
Nors nelikau sužavėta knyga, bet bus įdomu pamatyti kaip toliau klostysis Žutautės kelias suagusiųjų literatūroje.
April 14, 2024
Visų pirma, ko tikuosi iš siaubo literatūros - šiurpulio, kad bus bent kiek baugu, jausiu įtampą, bet skaitydama šią knygą jaučiau tik nuobodulį. Kiek įdomesnis buvo vidurys, bet pradžia per lėtai vėrėsi, o pabaiga tokia siaubingai nuspėjama... Kartais siaubo, mistinių ištakų geriau neaiškinti.
Antra, visai kaip "Kniūkiuose", knygoje vaikams, autorė tiek daug visko privelia, nors užtektų per pus mažiau elementų (nereikėjo nei Jurgos, nei tėvo gyvenimo peripetijų), bet daugiau dėmesio sutelkti į atmosferos kūrimą. Ta Anciaus - Antano skirtis, kurią buvo bandyta padaryti, visiškai neįtikino ir nusuveikė, atrodė, kad dažnai tiesiog pamiršdavo tai, kaip ir tą Jurgą.
Atsibodo ir nuolatinis šokinėjimas laiku - kartais jis pasiteisina kitokio pobūdžio literatūroj, bet toj, kuri grįsta įtampa, tuo, kas vyksta čia ir dabar, tiesiog lagina kaip senas kompas.
Labiausiai patikusi ir įsiminusi vieta - epizodas su nutrenkta stirna, va ten ir gražu, ir kraupu, ir įtampa, ir belenkaip gerai, skaitai ir atrodo, net kvėpuot nustoji. Jei tokia gelme ir įtampa būtų parašyta visa knyga, būtų patikę. Dabar atrodo, kad autorė vis neapsisprendė, ar nori siaubo romaną rašyti, ar vis dėlto šeimos, individo dramą su vienu kitu siaubo elementu.
Antra, visai kaip "Kniūkiuose", knygoje vaikams, autorė tiek daug visko privelia, nors užtektų per pus mažiau elementų (nereikėjo nei Jurgos, nei tėvo gyvenimo peripetijų), bet daugiau dėmesio sutelkti į atmosferos kūrimą. Ta Anciaus - Antano skirtis, kurią buvo bandyta padaryti, visiškai neįtikino ir nusuveikė, atrodė, kad dažnai tiesiog pamiršdavo tai, kaip ir tą Jurgą.
Atsibodo ir nuolatinis šokinėjimas laiku - kartais jis pasiteisina kitokio pobūdžio literatūroj, bet toj, kuri grįsta įtampa, tuo, kas vyksta čia ir dabar, tiesiog lagina kaip senas kompas.
Labiausiai patikusi ir įsiminusi vieta - epizodas su nutrenkta stirna, va ten ir gražu, ir kraupu, ir įtampa, ir belenkaip gerai, skaitai ir atrodo, net kvėpuot nustoji. Jei tokia gelme ir įtampa būtų parašyta visa knyga, būtų patikę. Dabar atrodo, kad autorė vis neapsisprendė, ar nori siaubo romaną rašyti, ar vis dėlto šeimos, individo dramą su vienu kitu siaubo elementu.
February 18, 2024
3.5.
Visų pirma, turiu pasakyti, kad labai keistas marketingo sprendimas - iš karto suerzinti ir galimai net atstumti savo auditoriją (siaubo knygų mėgėjus). Pareiškimas, kad autorė debiutu jau "pralenkia mokytoją" King'ą iš karto nuteikia prieš pačią autorę. Nežinau, kam taip reikėjo daryti. Juo labiau, kad ne, tikrai nepralenkia.
Dialogas blaškosi tarp literatūrinės kalbos ir realizmo, bet iki galo taip ir neapsisprendžia. Dėl to veikėjai šiek tiek skamba kaip penkiasdešimties metų tėvukas giminės baliuje, beviltiškai mėginantis įveikti jaunimo slengą.
Gal dėl viršuje įvardintų veiksnių, o gal iš tiesų buvo silpnesnė, bet knygos pradžia pasirodė ganėtinai atstumianti.
Laimei, netrukus pasakojimas pasitaisė ir labai maloniai įtraukė.
Apskritai, 9 apgamėliai - tai sklandi, logiškai sudėliota istorija. Nesigailiu perskaitęs, smagiai praleidau vakarą. Linkiu autorei sėkmės ir tikiuosi, kad sulauksime daugiau panašių darbų.
Tik dėl Morkyčio dar ilgai neatleisiu, labai nemėgstu, kai siaubo istorijos renkasi pavaizduoti gyvūnų skriaudimą dėl pigiai sukeliamo šoko. Siužetas be tos scenos būtų absoliučiai nieko nepraradęs.
Visų pirma, turiu pasakyti, kad labai keistas marketingo sprendimas - iš karto suerzinti ir galimai net atstumti savo auditoriją (siaubo knygų mėgėjus). Pareiškimas, kad autorė debiutu jau "pralenkia mokytoją" King'ą iš karto nuteikia prieš pačią autorę. Nežinau, kam taip reikėjo daryti. Juo labiau, kad ne, tikrai nepralenkia.
Dialogas blaškosi tarp literatūrinės kalbos ir realizmo, bet iki galo taip ir neapsisprendžia. Dėl to veikėjai šiek tiek skamba kaip penkiasdešimties metų tėvukas giminės baliuje, beviltiškai mėginantis įveikti jaunimo slengą.
Gal dėl viršuje įvardintų veiksnių, o gal iš tiesų buvo silpnesnė, bet knygos pradžia pasirodė ganėtinai atstumianti.
Laimei, netrukus pasakojimas pasitaisė ir labai maloniai įtraukė.
Apskritai, 9 apgamėliai - tai sklandi, logiškai sudėliota istorija. Nesigailiu perskaitęs, smagiai praleidau vakarą. Linkiu autorei sėkmės ir tikiuosi, kad sulauksime daugiau panašių darbų.
Tik dėl Morkyčio dar ilgai neatleisiu, labai nemėgstu, kai siaubo istorijos renkasi pavaizduoti gyvūnų skriaudimą dėl pigiai sukeliamo šoko. Siužetas be tos scenos būtų absoliučiai nieko nepraradęs.
February 15, 2025
Netikėta knyga iš Kakės Makės autorės :) bet patiko, mielai skaitysiu ir kitus suaugusiems skirtus kūrinius. Net jei jie siaubo žanro, kurio nelabai mėgstu.
9 apgamėliai pirmiausiai yra apie neapykantą, ir apie tai, kaip lengvai, kaip greitai ji bujoja ir pavergia visą gyvenimą sau. Bet tuo pačiu ir apie meilę - kaip meilė visada nugalės neapykantą, ir kaip iš mylimų žmonių gautos nuoskaudos skaudžiai žeidžia ir vėl maitina tą neapykantos monstrą.
Šiaip jau labai nemėgstu to literatūrinio sprendimo, kai esamu laiku vykstantys įvykiai aprašomi esamuoju laiku, o praeityje likę - būtuoju. Laiko pasikeitimas visada labai krenta į akis ir išmeta iš knygos, ir šiaip veikia kažkaip... lėvai. O čia ne. Pirmą sakinį perskaičius susiraukiau pamačiusi esamąjį laiką, bet tekstas ėjo kaip per sviestą. Visai nemaišė šokinėjimas laike, priešingai - buvo įdomu (ir siaubingai kraupu) matyti, kaip iš mielo Anciaus išaugo Andrius.
Ir pabaiga. Galima suprasti dviprasmiškai - ar pagaliau prakeiksmas panaikintas ir meilė pagaliau nugalėjo? Ar vis dėl to po panaikintu prakeiksmu tūno dar vienas?
9 apgamėliai pirmiausiai yra apie neapykantą, ir apie tai, kaip lengvai, kaip greitai ji bujoja ir pavergia visą gyvenimą sau. Bet tuo pačiu ir apie meilę - kaip meilė visada nugalės neapykantą, ir kaip iš mylimų žmonių gautos nuoskaudos skaudžiai žeidžia ir vėl maitina tą neapykantos monstrą.
Šiaip jau labai nemėgstu to literatūrinio sprendimo, kai esamu laiku vykstantys įvykiai aprašomi esamuoju laiku, o praeityje likę - būtuoju. Laiko pasikeitimas visada labai krenta į akis ir išmeta iš knygos, ir šiaip veikia kažkaip... lėvai. O čia ne. Pirmą sakinį perskaičius susiraukiau pamačiusi esamąjį laiką, bet tekstas ėjo kaip per sviestą. Visai nemaišė šokinėjimas laike, priešingai - buvo įdomu (ir siaubingai kraupu) matyti, kaip iš mielo Anciaus išaugo Andrius.
Ir pabaiga. Galima suprasti dviprasmiškai - ar pagaliau prakeiksmas panaikintas ir meilė pagaliau nugalėjo? Ar vis dėl to po panaikintu prakeiksmu tūno dar vienas?
Displaying 1 - 30 of 43 reviews