Vyrauja nuomonė, kad E. Hemingvėjus nusižudė todėl, kad nebegalėjo rašyti (nebeturėjo siužetų, nes juos sėmėsi iš savo asmeninės patirties, o fizinė būklė nebeleido keliauti ir kvailioti), primenamas jo alkoholizmas, sunki psichinė būklė... Aš vis dėlto manau – ir ypač po to, kai perskaičiau po jo mirties išleistą romaną "Salos vandenyne" – kad pagrindinė savižudybės priežastis buvo ne idėjų, minčių ar siužetų stoka, o pajautimas, kad nieko kokybiško jau nesukurs. Todėl ir liko nebaigta mano paminėta knyga, nors ji iš esmės buvo parašyta (žmona Merė įžangoje teigia, kad su redaktoriumi nepridėjo nė vieno žodžio, tik kai ką sutrumpino). Būtent tai, kad rašytojas nebesugebėjo užbaigti kūrinio, ir lėmė jo apsisprendimą... Tai baisi situacija, nes kiekvienas rašytojas nori, kad jo kūrinys būtų išleistas toks, kokį jis parašė, tad kokioje būklėje reikia būti, kad šito savanoriškai atsisakytum?.. Romanui "Salos vandenyne" akivaizdžiai trūksta Hemingvėjaus glaustumo, žodžio disciplinos, bet knygoje daug puikių epizodų, minčių, pastebėjimų. Visa laimė, kad rašytojas nesunaikino rankraščio.
Romanas buvo išleistas po autoriaus mirties praėjus 9 metams (1970). Koks būtų buvęs romanas, jei jį būtų leidęs pats rašytojas, šiandien atsakyti labai sunku – kūrinys atrodo ir baigtas, ir ne. Jis rašytas labai ilgai, ko gero, ilgiausiai iš visų Hemingvėjaus knygų, nes rašytojo biografijose užuominų apie tai, kad jis ruošiasi rašyti kelių dalių romaną apie jūrą, galima rasti nuo 1934 metų, o jis pats laiške leidėjui apie tokius planus užsiminė 1948 metų pabaigoje – norįs parašyti taip gerai, kaip niekad savo gyvenime dar nėra rašęs. Nors romano nepavyko užbaigti, bet vieną geriausių savo kūrinių – apysaką “Senis ir jūra” (ko gero, turėjusią didžiausią reikšmę gaunant Nobelio premiją), laikė ketvirtąja nebaigtos knygos dalimi. Kitas biografas (A. E. Hochner), kuriuo irgi negalima netikėti, nes iki gyvenimo pabaigos buvo rašytojo draugas, tvirtina, kad 1951 metais, kai buvo sukurta apysaka “Senis ir jūra”, Hemingvėjus planavo jos neišleisti tol, kol nebus parašyta visa trilogija – apie jūrą, žemę ir orą; nes ji – tik dalis tos trilogijos. Tada rašytojas pasakęs garsiąją frazę: žmogų galima sunaikinti, bet ne nugalėti.
1954-ųjų pabaiga – rašytojo didžiulio meistriškumo pasaulinio pripažinimo metas – Hemingvėjus gauna Nobelio premiją, prestižiškiausią literatūros apdovanojimą. Vėl aibė rūpesčių – šventės su draugais ir artimaisiais, laureato kalbos parengimas (nors į Stokholmą nevyko), galybė interviu ir naujų pasiūlymų. Kaip dažnai būna, po didelių pergalių kūrėjus apima ištuštėjimo jausmas, nerimas, kad nieko geresnio nebesukurs. Neaplenkė tai ir Hemingvėjaus. “Salos vandenyne” niekaip nejudėjo į priekį... Pyktis, nusivylimas, baimė – viskas persimaišė. O dar korespondentų, fotografų apgultis... Kas galėtų išgelbėti? Paryžius, kur jis buvo neturtingas, bet labai laimingas, Ispanijos koridos – kur rasta tiek naujų draugų, patirta tiek malonių akimirkų? Vyksta į Europą, o “Salos vandenyne” guli pamirštos... Biografijose vos viena kita užuomina, kad 1955 metais buvo parašyti keli skyriai, o 1956 - 1957 metais jau net jokių užsiminimų. 1958 metai buvo skirti prisiminimams apie Paryžių, kur gyveno su pirmąja žmona Hedli (knyga irgi nebuvo baigta), o 1959-ieji – kelionei į Ispaniją ir knygai “Pavojinga vasara” (apie koridas ir matadorus).
Trilogiją “Salos vandenyne” (labiau tiktų versti “Salos tėkmėje” (“Islands in the stream”), nes jos esmė – žmonių likimai laiko tėkmėje) rašytojas ilgai nešiojo savyje, rašė protarpiais, nutoldamas ir vis grįždamas, nes niekaip nesiklijavo jos visuma – o juk užsibrėžė, kad bus geriausia iš visų! – kol galų gale pajuto (įsivaizduoju, koks apėmė siaubas...), kad nesiseka sudėlioti taip, kad būtų jo kūrybos viršūnė...
Vis dėlto – ir labai gerai! – trijų dalių knygą “Salos vandenyne” turime. Visai neblogą: romantinė dalis; bohemiškoji dalis; vyriškoji dalis. Dailininkas Tomas Hadsonas, pagrindinis romano herojus, labai spalvinga asmenybė, rašytojo sukurta nepaprastai įtikinamai – ar ne todėl, kad jame daug Hemingvėjaus? Kvailiojantis ir mylintis, drąsus ir ištikimas draugas, kenčiantis ir lengvabūdis – ar ne toks buvo pats Hemingvėjus? – dalyvavimas trijuose karuose (I pasaulinis, Ispanijos pilietinis, II pasaulinis), begalinė meilė vaikams ir nuojauta, kad su jais atsitiks kažkas baisaus, daugybė moterų ir nostalgiški prisiminimai apie pirmąją žmoną Hedli, pagarba jo dviejų vaikų motinai Polinai (mirusiai 1951 m.) – jei toks nebūtų buvęs pats rašytojas, argi taip jaudintų skaitytojus Tomo Hadsono prisiminimai apie prarastas moteris, skausmas netekus vaikų? Man “Salos vandenyne” jausmų romanas netgi tada, kai rašoma apie kates ir šunis... Beje, labai gražiai ir tikroviškai.
Kiekviena romano dalis – kaip atskira knyga. Pirmoji – Hadsono atostogos su trimis sūnumis (taip ne kartą atostogavo rašytojas, suderinęs su abiem buvusiomis žmonomis). Nerūpestingos, džiugios, meilės ir rūpesčio vaikais kupinos penkios savaitės saloje, iškylos kateriu į jūrą, didžiulių žuvų žvejyba ir... tragiška baigtis – autokatastrofoje žūsta du sūnūs. Antroje dalyje – karo pradžia, sužinom, kad Europoje dingo be žinios vyresnėlis sūnus lakūnas, aprašomas Hadsono gyvenimas Kuboje su katėmis ir šunimis, daug alkoholio, prisiminimai apie princesės meilę (labai talentingai ir įtikinimai parašyti – ko gero, kažkas panašaus būta Hemingvėjaus gyvenime). Hadsonas po visų nelaimių – ne žlugęs žmogus, net girtas jis simpatiškas, pagarbiai bendrauja su kur kas žemesnio lygio žmonėmis (neaišku kuo užsiimantys draugeliai, šliundros, tarnas), bet ypač visas jo žmoniškumas – jo tikrasis aš – išryškėja susitikus su pirmąja žmona. Čia ji ištaria nuostabiąją frazę: “Mudu visą laiką mylėjom vienas kitą, tik kartais darydavom klaidų”. Hadsonas atsako: “Didžiausias darydavau aš”. Ši scena – be abejo, Hemingvėjaus duoklė pirmąjai žmonai Hedli, kurią jis visad prisiminė tik gerai. Trumpas dviejų tebemylinčių vienas kitą žmonių susitikimas, nuostabiai autoriaus perteikta graudi atmosfera, sielų ryšys. Trečioji dalis – Hadsono ir jo bendražygių ekspedicija kateriu – hitlerininkų povandeninio laivo paieška. Laivo neranda, jis, ko gero, nuskendęs, bet išsigelbėję jūreiviai siautėja salose. Reikia juos rasti ir sunaikinti. Ilga paieška baigiasi kautynėmis ir Hadsonas sunkiai sužeidžiamas. Ar draugai spės jį pargabenti namo – lieka neaišku...
Taip, kadangi tai nebaigtas kūrinys (tiksliau – siužeto prasme beveik baigtas, bet galutinai nesuredaguotas), nes autorius nespėjo sutrumpinti (visad tai darydavo labai kruopščiai ir atsakingai), todėl akivaizdus (ypač dialogų) ištęstumas, stiliaus šiurkštumai, veikėjų reakcijų dialoguose stoka. Kiek mažiau pastebimas labai svarbus Hemingvėjaus kūrybos “aisbergo“ metodas: daugiau paslėpto negu matomo, daugiau poteksčių negu tiesmukų minčių. Bet tuos nedidelius trūkumus atperka Hemingvėjaus talento jėga, jo minčių krūvis, tikri herojų jausmai: meilė, skausmas, nerimas, džiaugsmas, “pergalės pralaimėjime” galimybė. Tie skaitytojai, kuriems artima Hemingvėjaus kūryba, tikrai nenusivils skaitydami ir šią, taip sunkiai gimusią, knygą.