Tiems, kurie neskaito

by Benas Lastauskas

Knygos veikėjai Ofisinis, Rūtelė, Edgaras, Tautvydas ir Arina gyvena tarp aukštų didmiesčio daugiabučių. Atsitiktinės pažintys, nepasitikėjimas savimi, priklausomybės, lengvų sprendimų paieškos – lošimas, alkoholis, dūmai, socialinių tinklų liūnas, emigracija – knygos veikėjų kasdienybė. Bet visi jie svajoja apie kitokį gyvenimą.

„Tiems, kurie neskaito“ – tai pasakojimas apie žmones, kuriuos galime sutikti bare penktadienio vakarą, sporto klube ar laukdami eilėje prie greitojo maisto kiosko. Galbūt tai mūsų vaikystės draugai ar seni klasiokai, o gal netgi mes patys arba mūsų jauni suaugę vaikai.

Pirmoji tinklaraštininko Beno Lastausko knyga, parašyta gerai atpažįstamu žargonu, nevengiant organiško ir kartais itin šiurkštaus slengo, traukia autentiškais dialogais ir netikėtais siužeto posūkiais. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškas pasakojimas kelia šiuolaikinio jauno žmogaus socialinio, emocinio gyvenimo ir priklausomybių klausimus, tampa lyg subjektyviu autoriaus antropologiniu tyrimu.

Genres: Fiction, Audiobook

240 pages, Paperback

First published January 1, 2024

Reviews

[Patricija || book.duo · Rating 5 out of 5]

Gal tik kada nors po daug metų šitą knygą kas nors iš literatūros lauko gerbiamų pavadins „įvykiu“, bet ji tokia jau yra jau dabar – dar laiko išbandymo neturėjus, dar šviežia, o jau tikrai pabandyta ir tų, kurie neskaito. Kol yra galvojančių apie socialines programas, kaip tai padaryti, Benas ima ir... padaro. Bet nenoriu brėžti atskirties, kurią sąmoningai pasirenka brėžti autorius – iš tiesų, sukurdamas ganėtinai stereotipiškus veikėjus, jis pašiepia jei ne viską, tai tikrai didžiąją dalį. Atrašo ir vyrams, ir moterims, ir tautybėms, ir šalims, ir elgesio modeliams, kurie iki skausmo pažįstami. Įsižeidžiantys – ar dėl naudojamos leksikos, ar dėl tų stereotipų, kurie iš tiesų tik meninė priemonė – tik gaiš savo pačių laiką. Tokių bus, žinoma, bet turbūt man tai tik prisidėjo prie skaitymo malonumo. Beveik girdžiu: „Nu negi nebeturim apie ką kalbėt, tik narkotikai ir seksas?“. Bet čia kasdienybė. Ji nebūtinai jūsų. Bet ji ir tikrai ne taip toli, kaip galvojat. O tam tikri pasirinkimai, mąstymo kampai ir užkampiai, įsitikinimai ar klaidos, dar ir gal erzina, nes savi?

Suprantu, kad Benas pernaudojo didelę dalį medžiagos, kurią jau publikavo – ar prieinamą tik prenumeratoriams, ar viešai. Todėl kai kurie veikėjai buvo pažįstami, kiti – nauji, bet skaitymo malonumo neatėmė. Pasirodė, kad antroji dalis (spėju, iš contribee ar pan) parašyta literatūriškiau, sumaniau, atidžiau. Nors džiaugiausi knygos pradžioje įdėtu redaktorės laišku dėl teksto laisvumo, norėjosi jo dar daugiau – mažiau tų kabučių, mažiau paaiškinimų, kad „Miau“ yra pieno gėrimas ir panašių dalykų. Gal jie ir paties autoriaus, bet man trukdė, atitraukdavo nuo bendro žodyno, iš jo išmušdavo. Ir tebūnie vertinu kiek su pliusu – vien už tą įvykį, už visus, kurie piktinsis. Ir už visus neskaitančius, kurie skaitys.

[Nei_dienos_be_knygos · Rating 2 out of 5]

#perskaičiau
Benas Lastauskas "Tiems kurie neskaito"

Būsiu nepopuliari, bet objektyvi. Nei vieno Beno posto nesu skaičiusi, o ir apie jį patį nebuvau girdėjusi, todėl nelabai žinojau ko tikėtis. Bet vos pradėjusi klausyti audio knygos supratau, kad bus bandymas vienu užpakaliu apsėsti visas opiausias šiuolaikinio jaunimo problemas. Juk kuo daugiau problemų įtrauksi į knygą, tuo daugiau dėmesio sulauksi, o jeigu dar jokios cenzūros nebus, tai jau tikrai visi aprašyti marozai skaitys ir galvom kinkuos, kad gi taip ir yra. Nu neskaitys tie, kuriems ši knyga parašyta ar tiksliau apie kuriuos ji. Mačiau begales liaupsių koks tai drąsus ir kaip realybę atspindintis kūrinys, bet ar knyga turi kokią nors vertę skaitančiam? Na aš nieko joje neradau, ko ir taip nežinočiau. Kiekviename skyriuje klišės ir juokeliai, nežinau ar norint pralinksmint ar pašiept 🤷‍♀️ Pilstymas iš tuščio į kiaurą pridedant keiksmažodžių, kad pilstyt būtų linksmiau. Bet ar skaityti "Tiems kurie neskaito" už 20 euriukų, ar atsiversti bet kurį fb forumą už dyką, jokio skirtumo, tiek vienur, tiek kitur tą patį tekstą rasi, tik knygoje dar bandyta įtraukti keletas "auksinių minčių", na kad moralą kažkokį skaitytojui pateikti. Tad nei patiko, nei nepatiko, buvo iš ko pasijuok ir buvo kur akis pavartyt, bet prasmės nebuvo 🤷‍♀️
⭐⭐/5

[Austėja Šmigelskaitė · Rating 1 out of 5]

B. Lastausko debiutinė knyga palieka tokį jausmą, lyg savaitę stovėjęs pamazgų kibiras būtų buvęs užverstas ant galvos. Pagrindiniai veikėjai - nepateisinami, besivadovaujantys tik gyvuliškais instinktais, neišmokyti nieko daugiau nei poruotis, uždirbti, maitintis ir svaigintis visais įmanomais būdais. Pasakotojas veikėjams dalina patarimus, kaip šie turėtų daugiau kalbėtis, labiau vertinti santykius, mažiau gyventi virtualioje erdvėje, mažiau idealizuoti influencerius ir pan. Patarimai atrodo naivūs, galbūt tinkami paaugliams, kuriems visai niekas nieko daugiau nėra sakęs. Kita vertus, keiksmų jūra (ir dar bent kelios marios), verčia norėti knygą slėpti nuo bet kokio žmogaus. Necenzūra naudojama be tik kaip meninė priemonė, bet lyg mėgaujantis. Paskutinį vinį į karstą įkala žlugdančios generalizacijos - kaimietukės iš ne Vilniaus stereotipizuojamos kaip kvaišytės, geros širdies, bet, suprask, ,,nesugadintos”. Kaip kaimietukė nežinau, kaip autorius įsivaizduoja Lietuvos miestelius ir kaimus 2022 metais, bet labai rekomenduoju apsilankyti - žmogus ir kaimo, nėra naivus kvailelis, laukiantis didelio miesto žmogaus dėmesio. Visi rusakalbiai yra lygūs degradams (verta paminėti, kad karo kontekste autoriaus jausmai man suprantami, tačiau Lietuvoje gyvena ne tik rusų tautybės rusakalbių, o ir tie patys ko gero sveiku protu neturėtų būti teisiami už kalbą, tik už pažiūras ir bendradarbiavimą. Vengčiau visus rusakalbius laikyti sinonimu putinistams, o tokį stereotipą autorius propaguoja). Keistokas ir autizmo paminėjimas knygoje - man visai nejuokingas (bet gal aš tokia neįjuokinama), tačiau manau smegenų jau turime daugiau nei screenshoto ištrynimą laikyti ,,šiek tiek autistišku”. Generalizacijos pilasi ir apie ofisinius darbus ir kultūrą, pigesnius drabužius, atostogų kryptis, kelnių ilgį, sportą, išvaizdą, makiažą (pasakotojo tonas išduoda, kad jis pasidažiusias moteris vertina kaip bandančias įtikti vyrams, o ,,plikaveides” - kaip idealą žmogaus, kuriam nerūpi suvilioti). Moteriška nuomonė - ,,špaklius” tikrai ne tik gundymams pasitelkiamas, o bet ir - vidiniam pasitikėjimui, spuogo maskavimui, paakių uždažymui, kai nemiegojai, madai ir dar milijonas priežasčių).

1/5

Greitas gidas:

- Autorius ryškiai iš Vilniaus, dyydelio miesto
- Nušvitusio ofiso planktono patarimai ofiso planktonui?
- Generalizacijų lietus
- Išėmus necenzūrą liktų pusė knygos
- Tipo Bukowski, bet tik stilistika
- “Kaimietukių” fetišizavimas
- Detalus Zaros, Mango ir Hilfiger kolekcijų aptarimas

[Dominykas · Rating 2 out of 5]

Domino irgi yra teatras, Čili irgi yra pica, čia irgi yra knyga. Smagus, bet jokios literatūrinės vertės neturintis kūrinys. Įžvelgiančius čia “unikalų antropologinį visuomenės paveikslą”, kviečiu nurimt ir pripažint, kad kartais tiesiog mėgstat šūdą. Juk iš Farų nesprendžiat apie nusikalstamumą Lietuvoje.

Tiesa, kadangi klausiau audioknygą, atskirų pagyrų verti ją įgarsinę aktoriai. FAN TAS TIŠ KAI sukurti personažai.

Šiaip nerekomenduoju. Bet antrą dalį turbūt irgi klausysiu.

[Efka · Rating 4 out of 5]

Kai tik paėmiau knygą, neslėpsiu, norėjau kad ji man nepatiktų. Turėjau išankstinį nusistatymą, nes nu, wtf is Benas Lastauskas? Čia tas čiuvas iš FB? Ir jis dabar parašė, tipo, knygą? Kas per nesąmonė. Paliubomu bus taip pat kaip su kokiu kitu išpūstu reikalu, a la knygą parašyti gali bet kas.

Galėt tai gal ir gali, bet vat planas jos nepamėgti iškart beviltiškai žlugo. Paėmė ji vat ir patiko man, ir ką jūs man dabar. O patiko, nes labai tikslus tų dvidešimtinių paveikslas piešiamas. Su visais boltukais, veipukais ir tinderiais. O jei kažkam kažkas ir nepatinka - iš esmės galiu replikuoti, kad ne veidrodis kaltas dėl to, kas jame atsispindi. Kiek skaičiau neigiamesnių atsiliepimų, tai kažkaip visi nelabai besusimastydami tiesiog varo elementarų ad hominem ant Beno, o apie pačią knygą, stilių, turinį, liečiamas temas - beveik nieko. Žinot, kažkiek visa tai man primena situaciją, kai koks portalas papostina naujieną, kad LT vidutinis atlyginimas paaugo iki XXXX eurų (prieš mokesčius) ir tada komentarai sprogsta: nebent sejme, visi je vagiai, aš tai gaunu perpus mažiau ir t.t. Dar būtinai atsiranda 20-30% glušių, kurie a) nepastebi, kad prieš mokesčius; b) nesugeba susivokti ir susiskaičiuoti, kiek tai yra netto. Na, bet iš savo burbulo išlįst tai visgi reiktų. Ir jei atrodo, kad čia kažkas labai mizoginiškai, rasistiškai ir šovinistiškai prirašyta, tai vistik dar reiktų ir suprasti, kad gal ne be pagrindo taip visuomenės dalis aprašyta.

Ok, gan rimtas lyrinis nukrypimas gavosi. Bet knyga patiko, juokinga ir rimta tuo pačiu. Tik vat toks pasvarstymas - o antra dalis bus? Nes šiaip kažkokio finalo, išrišimo, siužetinių linijų galutinio suvedimo šioje tai kaip ir nebuvo. Part II, anyone? Anyways, stiprios ir pelnytos 4*.

[Aistė Svarauskaitė · Rating 4 out of 5]

Nereikia gyventi knygoje aprašytoje realybėje, kad minimi stereotipai būtų pažįstami iki kaulų smegenų, o kai kurie elgesio modeliai - atrandami ir savyje. Tai puikus mūsų kartos aprašymas, pasitelkiant tam puikią formą - humorą.

Manau, kad žmonės, kurie mato tik keiksmažodžius ir bajerius, nepažvelgia giliau, kur ir slepiasi mūsų kolektyvinės traumos - nepasitikėjimas savimi, negebėjimas reikšti savo emocijų ir jų komunikuoti kitiems be kaltinimo, negebėjimas klausyti kito neįrodinėjant savo tiesos, negebėjimas elgtis su pinigais nes kažkada neturėjom daug ir daugyyybė kitų.

Susiskaitė labai smagiai, gerai prisižvengiau ir dar davė peno pagalvoti apie dalykus.

[Amelia Ūkas · Rating 1 out of 5]

Nuostabus vėmalų rinkinys į kurį įeina:
🤦🏻‍♀️ Neapykanta tautinėms mažumoms
🤦🏻‍♀️ Mizoginija
🤦🏻‍♀️ Seksizmas
🤦🏻‍♀️ Narkotikų romantizavimas
🤦🏻‍♀️ 0 prasmės
🤦🏻‍♀️ Jokio rimto siužeto
🤦🏻‍♀️ "Šliuchytė"
🤦🏻‍♀️ Kas trečias teksto žodis rusiškas
keiksmažodis.

Bravo, Laisvės TV👏🏻👏🏻👏🏻, savo įkvepiantį lozungą "sąmoninga, pilietinė bei kurianti vertę visuomenė", galit drąsiai trint nx ir pasirašyt "Lietuva tiktai lietuviams".

Platesnė apžvalga mano Instagram paskyroje @svajoju_knygose 🎀

https://www.instagram.com/p/C4oMYYktX...

[Greta]

pavariau iki 139 psl., o po to nė iš vietos. bybys nestovi, nu ir ką. nu ir nachui.

o šiaip tai pirmas skyrius skaitėsi smagiai, bet po to jau pradėjo užpist. užtat sužinojau vieną naudingą dalyką iš šitos knygos: kad iqosus reik valyt.

vis tik truputį gaila, kad vos vos aukščiau nepatempta, nes lastauskas jaučia ir visai valdo kalbą, bet čia pasireiškia makejevo efektas: kai neišnaudoji potencialo ir voliojiesi patvory. biški padirbus būtų įdomu. bet nieks šiais laikais dirbt nenori, tik pist ir chujarint, ane?

[Ginte · Rating 1 out of 5]

it is so bad I want to give you a zero
but that's not possible
so I give you a one
-------------------------------------------
Pradėkime nuo paprasčiausio sakinio, kad taip, aš esu toliausiausia įmanoma demografija šitai knygai, todėl man ji pasirodė lėkšta, bet galbūt tie, kam ji labiau rašyta, kažką iš jos ir pasiėmė ir sugebėjo atrasti savyje empatijos aplinkiniams. Viskas, pozityvas baigėsi.
Absoliutus literatūros dugnas, kur ji labiausiai tinkama tai nebent prakūroms. Leksika yra paprastai tariant šlykšti, ar būtina taip rašyt su tais anglicizmais su tiek keiksmažodžių? Aš galvojau, kad man kartais nesiseka gražiai lietuviškai kalbėti ir dar nesikeikiant, bet palyginus su šita knyga, mano burna prausta vandeniu iš dangaus, o žodynas kaip iš 100 surinkusio lietuvių rašinio. Šitas ehhhh kūrinys norėjo apimti visas opiausias jaunimo problemas, tačiau jos tiesiog buvo pristatytos kiekvieno skyriaus pabaigoje kaip tiesiog klausimai ir tu ale turi susimąstyti - "o ką jam daryti, kad augo tokioje šeimoje", "o kaip jai pasakyti ne, kai visą gyvenimą augo taip", ir taip kiekvienam skyriui, nepateikiant jokios gilesnės analizės. Tada dar pereikim kad visa šita knyga buvo apie žmonių nuolatinį seksualinį santykiavimą, kur jau po 5 puslapio man buvo bloga, o dar laukė 200+, nežinau ar čia dabartinės visuomenės atspindys, ar tiesiog autoriaus nuolatinės vidinės mintys, bet tiesiog buvo neskoninga. TADA, o dieve, mano dvi nemėgstamiausios dalys - seksualinio smurto tema, kurią jis perteikė per rasizmo prizmę, tiesiog neturiu net ką pasakyti. Prašau nerašyk dėl Dievo meilės apie išprievartavimą, nes tiesiog numesti tokį didelį dalyką ir tada visur dėti žodžius kaltas turkas babajus buvo šlykštu. Čia yra didžiulė ir opi problema, kuriai dažniausiai skiriama visa knyga, negalima numesti tokio dalyko poroje skyrių, tada grįžti prie vyro POV ir pasakot kaip jis mano, kad jo pana "šliūcha". Tada knygos gale, ofisiniam pasirodžius su nauja rusele, buvo bandyta dar įterpti ir komentarus apie rusijos-Ukrainos karą ir tiesiog kai buvo sulygintas tavo "pisimas" rusės su kova už tėvynę aš pati tos knygos vos nenuleidau į tualetą. Ir tada po jos ofisinis susiraso ukrainietę ir jau geriau matai jam ant širdelės. Ta prasme ant tiek neskoningo ir neadekvataus dalyko dar nesu skaičius. Visus šituos veikėjus aš norėjau pakratyti už pečių, ot matai jų gyvenimo kelionės kokios.
Dar pridėkim keistų komentarų apie autizmą, nes jei nežinojote paprasčiausias testas yra jeigu iškart ištrinate netyčinius screenshotus. Tada žmonių iš kaimo stereotipai? Apie ką čia buvo? Gal būtų verta ir autoriui apsilankyti Lietuvos kaime, ar mažesniam miestelyje, šiek tiek akiratį praplėsti, nes tas bandymas sulyginti kaimietukes su nesugadintom mergaitėm yra puikus "purity culture" propagavimo pavyzdys. Tada dar žinoma, kaip mes dingsime nuo komentarų apie moterų naudojimą makiažo priemonėmis, nes juk piešiam veidus visos, bet jūs merginos, nesijaudinkite, būkite savimi ir daugiau pasitikėjimo ir nereikės tų veidų piešti! Jėzus Marija.
Nepamirškite svarbiausios žinutės!! Kad reikia mažiau būtų socialiniuose tinkluose, nes prarandame ryšius su aplinkiniais!! Primeskite, Marianų įdubos gilumo įžvalga.
Buvo bandyta aprėpti viską, gavosi knygą apie nieką, leksika vartota šlykšti, perskaičiau tik tam kad parašyčiau blogą komentarą ir turiu naują blogiausią skaityta knygą. Noriu eiti išsiplauti akis ir pravėdinti galvą po šitos rašliavos. Jaučiuosi kaip išgėrus vandens iš kanalizacijos.

[Žygimantas · Rating 4 out of 5]

Jau treti metai skaitau Lastausko post’us Facebook'e, būna lb. gerų, bet būna daug ir besikartojančių, per daug cheezy ir pan. Neslėpsiu, iš knygos daug nesitikėjau, galvojau va, paskaitysiu, nu, pravotinsiu kokiais 3/5, nes kas čia naujo, esmė bus kaip post'ai ir iš marozų/ofisinių/hiparikų gyvenimo jau tiek ir tiek atmatyta Fb., bet knyga pranoko lūkesčius - kaip šviežias oro gūsis lietuviškoje literatūroje.

Jei kažkada rašiau, kad Jonas Ohman netyčiom parašė gerą karo etnografiją, taip Benui, nežinau ar su intencija, ar ne, bet gavosi šių dienų young adults'ų etnografija, kurioj, manau, visi galim atrast kažką savo. Žmogus turi talentą ir kažkas yra tuose tekstuose tokio.

[Deividas Budginas · Rating 5 out of 5]

Tikėjausi lengvo humoristinio skaitalo, bet gavosi realistinė antropologinė mano kartos nuotrauka. Kažkas man kužda, kad ateityje tai bus nerealus istorinis šaltinis apie post-pandeminius millenialsus, paskendusius tarp neribotų pasirinkimų, psichologinių traumų, new nordics vaikymosi ir gyvenimo prasmės paieškų.

Ir jei Beno FB postai rodė esant neblogu rašytoju, čia jau yra kitas lygis. Knyga su ne vienu dugnu. Tikiu, kad tikrai patiks ir tiems, kas neskaito, bet save atras ir overthinkintojų gyvenimo prasmės ieškotojų burbulas.

Bravo

[Monika Baranauskaitė · Rating 3 out of 5]

*2.5/5, bet paapvalinau į didesnę pusę, parašysiu kodėl.

Nebuvau prieš tai skaičius tų istorijų, tai pradžioj buvo sunku, atrodė pasiėmiau skaityt “įliustruotą didžiąją klasiką”: 240psl, bet didelės raidės, tarp eilučių kilometro tarpai, kas antras puslapis paveiksliukas (kas kaip ir paaiškina pavadinimą). Paskui lyg ir įsiskaičiau, pradėjo patikti personažai, bet nieko neįvyko ir viskas baigėsi. Knygai max max trūksta istorijos konstravimo, o personažams siekių, nes nors ir antropoligiškai tiksliai atkurti, jie plūduriuoja beorėj erdvėj, manęs neužkabindami sekti paskui juos. Jo, šita knyga yra grynas laikmečio atspindys. Bet čia tas klausimas diskusijai ar būtinai knyga, tarkim, apie nuobodulį turi būti nuobodi. Tai ar knyga apie average personažus, kurie gyvena average gyvenimus turi būti average? Man būtų įdomiau, jei dar tipo kažkas mano širdelėj paliesta po to liktų, nu tipo, kažkokios krv bent minimalios filosofijos. Nes dabar toks paprastas linksmas skaitinys apie paprastus žmones iš kurio tu nieko negauni apart pusantros valandos vidutiniškai smagiai praleisto laiko. (kas nėra blogai, nereikšmingai pašvaistyti laiką kartais yra liuks, bet ne per daug, o man čia buvo daugoka.)

Kaip ir norėtųsi vertinti prasčiau, bet jaučiasi kažkoks autoriaus nuoširdumas ir mane visad tai paperka, aš silpna esu. Atrodo, kad jam tie personažai rūpi, jis juos gerai pažįsta, nesijaučia už juos geresnis, užjaučia ir savotiškai myli. Niekas čia nėra atgrasu, kad ir kaip keistai skamba, nes jaučiasi tas autoriaus rūpestis net ir nesimpatiškiausiais veikėjais. Dar pliusas, kad autorius avatarą pavadina peraugusiais smurfais, kas reiškia, kad jis žiūri pietų parką (serija dances with smurfs), o pietų parkas yra geriausias serialas, tai jaučiau susibondinimą dėl bendro pomėgio, tikiuosi, kad tikrą, o ne tik mano išgalvotą, jei čia sutapimas. Už tai žvaigždutes paapvalinau į didesnę pusę. Potencialo tikrai yra, realiai šita knyga yra keturių mėnesių literatūrinio rašymo kursais nutolus nuo labai gero įvertinimo. Aišku, tikrai esu skaičius blogesnių, mandrų leidyklų gražiai išleistų lietuviškų knygų. Bet tikrai esu skaičius ir žymiai geresnių.
Blemba kiek daug laiko praleidau rašydama apie tai, kas man net nelabai patiko, vau, monika, liuks gyveni pilnai ir iki galo.

[Zygintas · Rating 4 out of 5]

Pirmas sakinys: Nu ką, trečiadieniukas.

Gera knyga. Laiko ir kalbos (ypač) atspindys. Tikslinei auditorijai su tiksline žinute ir tiksliniu žinutės pateikimo būdu, t. y. tiesiai į kaktą, o ne siūlymu ieškoti tarp eilučių.

Sekantiems Beną Lastauską internete, dalis knygos bus atpažįstama. Mažiau ar pirmą kartą skaitantys, turės didesnę naudą ir galbūt malonumą.

Paradoksalu, tačiau išliekamumo prasme knyga turi didesnį potencialą nei Rimanto Kmitos "Pietinia kronikas":
1) mažesnė laiko distancija nuo aprašomų dalykų: "Tiems, kurie neskaito" parašyta dabar apie 2020s, o istorikai labiau vertina dienoraščius, o ne atsiminimus, kuriuose daug kas iškraipoma, net jeigu ir nesąmoningai.
2) originali kalba: net jeigu tai tik konkretaus miesto ir konkretaus tipo (rajonsko). Toks tarmės ir literatūrinės kalbos santykis. Po n+k metų Benas Lastauskas bus nagrinėjamas kaip Jurgis Ambraziejus Pabrėža. O gal net kaip Kristijonas Donelaitis ("Lastauskas kaip mūsų dienų Donelaitis būrus moko" © Andrius Tapinas)

Literatūrine prasme knyga niekuo ypatinga, be to, pabaiga truputį chalturna (reikia baigti? OK, vienas, du, trys – pabaigėme), tačiau skaityti verta. Kad ir norint suprasti hiparikus: kuo kvėpuoja ką pučia, kas spaudžia galvą.

[Gabrielė || book.duo · Rating 3 out of 5]

Kartais paskaitau Beno Lastausko postus – trumpesnius visada, ilgesnius pagal nuotaiką. Sekiau jį dar tada, kai jis pradėjo rašyti istorijas apie ofisinį, Rūtelę ir visą šią veikėjų puokštę, ir pradžioje tikrai religingai sekdavau kiekvieną naują dalį, kikendavau ir laikindavau, dalindavausi su draugėmis, viską aptarinėdavom. Galiausiai pradėjau tingėti, dėl taip greitai besikeičiančio pasaulio ir milijono dėmesį nukreipiančių dalykų darėsi vis sunkiau sutelkti dėmesį į ilgesnius postus, todėl tą istoriją taip ir apleidau. Ketinau duoti šansą Beno knygai, nes ji man nuo pat pradžių atrodė kaip šioks toks fenomenas, bet galiausiai pasirinkau audio formą, ir tuo be galo džiaugiuosi.

Manau, kad įgarsintoje knygoje pasakojimas atsiskleidžia kur kas ryškesnėmis spalvomis – skirtingi žmonės įgarsina skirtingus veikėjus, suteikia jiems tvirtesnį charakterį, atrodo, lyg klausytumeisi audio spektaklio. O ir susigaudyti ir nepasimesti tarp personažų bei istorijų gausybės taip kur kas lengviau. Niekas pernelyg nenustebino, nes, kaip ir minėjau, Beno stilių žinojau, man tik gal buvo kiek per daug kartojimosi ir kalbėjimo apie tą patį tik truputį kitais žodžiais, to paties argumento kalimo vėl ir vėl, nors pirmasis vinis buvo gana neblogas ir paveikus. Negaliu teigti, kad jaučiau kažkokį artimą ryšį su kuriuo nors veikėjų, nes jie visi gana nutolę nuo mano susikurto burbulo, kuriame gyvenu, bet tokius žmones, apie kuriuos rašo Benas, žinau. Turbūt čia ir slypi autoriaus paslaptis – juos žinome daugelis. Patiko, kad Benas pasikapstė ir šiek tiek giliau, neplaukė tik ant keiksmažodžių, sparnuotų frazių, šaržuotų portretų ir bajeriukų. Šita dalis ir pasirodė stipriausia, ir, tiesą sakant, jos norėjosi daugiau.

Apskritai manau, kad skaičiusi knygą būčiau mažiau ja mėgavusis, nei perklausiusi, bet skirto laiko tikrai nesigailiu. Smagus šiuolaikinis reikalas, gal mano galvoje ir neturintis ilgo galiojimo laiko siužeto prasme ir galiausiai susiliesiantis su daugybe kitų istorijų, bet savo balsu ir stiliumi vis vien unikalus ir išskirtinis.

[Simonas · Rating 5 out of 5]

Jeigu Rimantas Kmita yra 1990s Šiauliai klasika, tai Benas Lastauskas iš karto yra 2020s Vilnius klasika. Sluoksnių gerokai daugiau nei gali pamatyti pirmu žvilgsniu, tad užfiksuotas daugiasluoksnis gyvenimo paveikslas.

Pati knyga žymiai pozityvesnė su mažiau pykčio nei vėlyvoji Lastausko facebook'o kūryba. Akivaizdu, jog daug kas prikaišios dėl kalbos (ar reikėtų sakyti raidžių), bet atkurti realius 2020s dialogus kitaip neina. Perskaičiau realiai vienu 2 valandų prisėdimu, tai į pabaigą gal šiek tiek pavargau nuo to įsijautimo į hiparikų gyvenimą, bet čia jau mano bėda, jog įtraukė taip, jog norėjosi atrasti pabaigos išrišimą kuo greičiau. Reikia pripažinti knyga startuoja aukštai, bet pabaigos šiek tiek trūksta - bet gal čia irgi nūdienos gyvenimo formulė, kur viską pradedam skambiai, o užbaigsim jau kaip gausis.

Nors lengvas turinys ir skaitalas, bet su sluoksniais dar gali pagyventi ilgokai. Ačiū.

[Indre · Rating 2 out of 5]

žiauriai įdomu pasidarė už ką jaunimas moka po 20 eurų visiškai jų negailėdami. knygos pradžia pozityviai nenuteikė, nekenčiu deminutyvinių savaitės dienų (trečiadieniukas, ketvirtadieniukas), vėliau visai neblogas bajeris sušvelnino situaciją, bet šiaip čia apie eilinius miesto bachūrėlius, pas kuriuos galvoj lyg dar kažko yra, tik giliai paslėpta. tik kad peržengus pirmuosius du skyrius viskas pabodo, viskas lyg kartojas ir nieko naujo nepasakoma.

p.s. pasijaučiau be galo sena, jaunimo žodyną įkertu ne visą. nuo kada rūkymas tapo daužymu?

fav part:

Užsisakomas junk foodas, "Bolt" foodo šiukšlių maišai su tavo vardu ant jų. Realiai ir esi šiukšlė.

[Arnoldas Rutkauskas · Rating 5 out of 5]

Benas Lastauskas yra mldc čiūvelis. Tikrai labai mldc. O čia dar ir afigeną knygą parašė. Tikrai afigeną, atsakau.

Tai knyga apie šiuolaikinį jaunimą. Apie hiparikus, lošiančius azartinius žaidimus, stumdančius dūmus, koksą ar MDMA, dirbančius neįdomius darbus, besivaikančius madų, nuolat scrollinančius instagramą, kuriančius populiarius reelsus, ištroškusius dopamino, azarto, pripažinimo, sekso, malonumo, pažinčių ir asmeninės naudos. Bet kartu tai kūrinys, paliečiantis labai gilias santykių, psichologinės sveikatos, laiko tėkmės, klaidų pripažinimo, bandymo keistis temas.

Aptariamos pačios įvairiausios gyvenimo stichijos, iškilimai ir nuopuoliai, tokie kaip sėkmės ir nesėkmės karjeroje, ofisinis darbas, neištikimybė, seksualinė prievarta, apgaulė, priklausomybės, išsisukinėjimas nuo atsakomybės, infantilumas, tuščias savęs plakimas ir graužatis, partnerės ar partnerio mylėjimas, bet kartais ir neatsakingas paleidimas, apleidimas ir nesirūpinimas. Kartais kapstoma taip giliai, kad jauti kažkokį deja vu jausmą, kad ir pats esi buvęs panašiose situacijose, kad tam tikri momentai šnioja per jausmus taip, kad, o, vaikyti, hold my beer.

Knyga parašyta su dideliu humoro kiekiu ir labai daug necenzūrinės leksikos bei nūdienio žargono. Bet tai absoliučiai nėra blogai. Tai tik prideda žavesio, pajunti emociją, išgyvenimus ir vidinius demonus bei angelus. Labai laukiu antros dalies, labai, labai. Ir labai tikiuosi, kad ji bus.

[Ieva · Rating 3 out of 5]

3,5⭐️

Prasidėjo žiauriai gerai, bet kažkur nuo pusės atsirado per daug pasikartojimų ir pseudo išminties (jei ten visur buvo ironija, aš, matyt, jau buvau persisotinusi ir praradusi gebėjimą ją jausti). Jeigu būčiau pirkusi popierinį variantą už brangiai, turbūt vertinčiau kritiškiau, bet kadangi klausiau į Audiotekos prenumeratą įeinančią audio versiją (ir dar gautą dovanų), per daug kabinėtis visai nesinori. Kaifavau, nes įgarsinta to-bu-lai. Pati skaitydama niekaip nebūčiau savo galvoje atkūrusi tos specifinės personažų kalbėjimo manieros, intonacijų, charakterio. Talentingai autoriaus pavaizduoti, įgarsintojų dėka jie galutinai atgijo, sėdėjo šalia manęs, pasakojo savo istorijas, samprotavo apie gyvenimą, visi tokie pažįstami, savi, kažkada kažkur bent probėgšmais sutikti, matyti, girdėti. Tokie tikri tikri, nužengę tiesiai iš Vilniaus gatvių.

Beje, įdomi patirtis buvo skaityti knygą, parašytą antruoju asmeniu, iki šiol lyg dar nebuvo tekę. Pati nustebau, kad taip gerai suėjo. Gaila tik, kad paskui rašymo stilius kažkaip pakito, pradėta mėtytis tarp antrojo ir trečiojo asmens, esamojo ir būtojo laiko - mane tai erzino, nors neatmetu galimybės, kad taip buvo padaryta sąmoningai, siekiant kažkokio meninio efekto, tik aš, klausydamasi, o ne skaitydama spausdintą tekstą, nespėjau to apčiuopti.

Už veikėjų įtaigumą - 5⭐️, už turinį / siužetą - 2⭐️, vidurkis - 3,5⭐️.

[Agnė · Rating 3 out of 5]

3.5 iš 5

Tiems, kurie neskaito - tai antropologinis-psichoterapinis romanas apie šiuolaikinės kartos kasdienybę ir jos kolektyvines traumas, kurios pasireiškia materialiniu ir dvasiniu skurdu, paviršutiniškais santykiais su aplinkiniais ir savimi, priklausomybėmis, nepilnavertiškumo jausmu, nesugebėjimu suvokti ir išreikšti jausmų ir t.t.

Eik tu naxuj, kokia depresūcha... Buvo net sunkoka klausytis tokios kalbos ir elgesio, prastų sprendimų ir žemyn besiritančių gyvenimų. Bet! Vaizdingi ir smulkmeniški aprašymai, stereotipiniai elgesiai, vidiniai personažų pasauliai - labai taiklūs, o psichologinės įžvalgos į tai, kas slepiasi po tam tikru elgesiu - įdomios ir aktualios.

Beje, ir įgarsinimas labai geras. Visi personažai saviti ir įsimintini, o jų kalbos manieros ir mintys - labai įtikinamos ir natūralios. Ir rašymas antruoju asmeniu, mano manymu, labai tiko.

Daug atsiliepimų minėjo, kad šioje knygoje daug humoro, bet man klausant daugiau darėsi liūdna, nei ėmė juokas.

[Raganų kraujo · Rating 2 out of 5]

Tamsi, niūri, tokį kartų skonį paliekanti...
Vertinimas labiau atspindi ne patį pasakojimą, o jausmą, kuris lydėjo skaitant. Pats tekstas tikrai maloniai nustebino, Beno įrašų niekad neskaitydavau, nežinojau, ko tikėtis, bet turėjau išankstinę nuomonę, neneigsiu.
Atsiversti Beno debiutą privertė smalsumas. Intrigavo ta nuomonių įvairovė. Buvo įdomu, kur ne kur ir skaniai pasijuokiau, bet tiesiog labai ne mano "vaibas". Gal bėda tame, kad nesu ta, kuri neskaito 😄

[Bandele is Lidl · Rating 3 out of 5]

Nei labai gerai, nei labai blogai. Tipo 'vercianti susimastyti'. eh..

[Kristina Monika · Rating 4 out of 5]

Benas Lastauskas iš FB persikėlė į literatūrą.

Tas pats lengvai atpažįstamas stilius, humoras ir personažai - tik knygoje jie išplėtojami labiau.
Kas geriausia, tai kad B. Lastauskas į knygą perkėlė personažus iš čia ir dabar, t. y. iš 2024 m. - "pagimdytus" specifinio laiko, vietos ir aplinkybių. Juos greitai (turiu omenyje gyvenime) pakeis kiti, bet jie liks užfiksuoti čia:)

Lengvai susiskaitanti knyga, tik tas knygos pasakotojas, t. y. "Lastausko personažas" iš FB, kuris viską (VISKĄ) paaiškina ir nieko nepalieka tarp eilučių link knygos pabaigos pradėjo pabosti. Tas gerai veikia FB - trumpuose, atskiruose postuose, bet čia, kai jau personažų istorijos buvo labiau paplėtotos, tai atrodė perteklinis dalykas.

[Marija Doc · Rating 3 out of 5]

Labai įdomu! Pirma knygos dalis įtraukė taip, kaip įtraukia FB postų skaitymas ar reelsai - nu, dar vieną ir jau eisiu miegot. Bet skaitant toliau ėmė veltis kažkokia erzinanti didaktika, kur kiekvienos situacijos motyvai yra paaiškinami, ir ne tik kad paaiškinami, bet ir paaiškiniami iš tokios Labiau-Išprususio-Nei-Tie-Lūzeriai-Veikėjai pasakotojo perspektyvos, pvz.:

"Jai buvo svetima kalbėtis apie jausmus, analizuoti savo poreikius ar norus, ji niekada nesijautė tokia svarbi, kad galėtų iš kitų kažko reikalauti. Rusakalbiai seno sukirpimo tėvai tesugebėjo kartoti, kad viskas blogai, kad niekada nebus gerai, kad visi prieš juos susimokę. Ir tas nepilnavertiškumas persidavė Arinai. Ji jautėsi prasta, neturėjo ambicijų, bijojo svajoti" (p. 105).

"Nė akimirką nesusimąstėt, kad tai nenormalu. Nepagalvojot, kad ne toks turėtų būti darnių ir tvarių santykių pagrindas. Abu mėgavotės dėmesiu ir visiškai nesistengėt, būti ten, kur esate" (p. 174).

Ir tuomet beskaitant atėjo mintis, kad šios knygos žanras yra tikrasis Psichoterapinis Romanas (čia Beatos Tiškevič "Beveidžių" paantraštė). Ir žanras išpildytas tikrai puikių puikiausiai; ir toliau skaičiau bedžiūgaudama, kad štai, kas ne taip pavyko pernai "Beveidžiuose", gražiausiai ir gan elegantiškai pavyko Lastauskui :) Smagus laikas skaitant, vienok.

[Andrius Baležentis · Rating 4 out of 5]

Hm. Viena vertus, graudžiai smagi knyga, padovanojusi gausybę šypsnių, kita vertus - man kilo daug klausimų kur baigiasi humoras ir prasideda rasizmas, mizoginizmas, seksizmas? Man atrodo, kad parašyta ant plonos ribos, bet charakteringi personažai buvo visiškas guilty pleasure. Jie kuo tikriausi - visus iki vieno pažįstu asmeniškai, tiesiog girdėjau intonacijas, reiškmingumą, skubą ir begalinį susitelkimą į save. O po tuo žargonu ir komiškai šaržuotu apvalkalu slepasi beprotiškai daug sunkių temų - traumos, santykiai, savivertės paieškos, prievarta, geismas, priklausomybės, brendimas, socialiniai skirtumai, tautos mentaliteto ydos - taikliai paliestos milenialsų kartos problemos. Ir nors toje gausoje nė viena tema neišvystyta, bet tai tik dar labiau iliustruoja šios kartos paviršutinišką gyvenimo būdą. Man ši knyga savotiškai įpaminklino laikmetį ir jaunosios kartos vaizdinį, be to kūrinys turėjo keistą efektą, nes vakar išėjęs į miestą girdėjau vidinius žmonių monologus ir jų geismus :)))

Pagalvojau, kad būtų neapsakomai įdomu, jei moksleiviai galėtų rašyti rašinį temomis:
- Kaip vaizduotė veikia santykį su tikrove, remiantis Lastausko kūryba;
- Visuomenės tobulumo siekiai ir savasties paieškos literatūroje, lyginant Lastausko ir pvz. Ivaškevičiaus kūrybą;
- Kur yra humoro ribos? Kada prasideda patyčios?

[Ringa Sruogienė · Rating 4 out of 5]

7/10

[Dainius Bučinskas · Rating 5 out of 5]

Benas man pasirašė fraze “Dainiau, tikiuosi patiks ir nereikės grąžinti pinigų”. Ir pabaigęs turiu atsakymą: Benai, buvo verta tuos pinigus mokėti.

Knyga yra tikrai aktuali ir joje esančių veikėjų (kurie buvo puikiai išrašyti ir pateikti) bruožus nesunku atpažinti ir realiame gyvenime. Parašyta lengvai suprantama ir skaitoma kalba. Kalba, kuria šnekame ir mes patys, ir taip, keiksmažodžių čia pilna, bet tokia jau ta realybė.

Noriu tikėti, jog tai nėra paskutinė autoriaus knyga, o tik pradžia kažkokio naujo žanro mūsų lietuviškos literatūros padangėje.

O geriausia skaityti ten, kur labiausiai mėgsta būti knygos autorius - lovytėje.

[Eirimė|Pusvalandis tylos · Rating 5 out of 5]

Knyga pateikia visų laikų opiausias žmogaus problemas. Nesvarbu ar tai 1990 metai ar 2024 metai, žmonės išgyvena tuos pačius jausmus savo kunkuliuojančiame viduje. Kadangi turinys artimas kiekvieno kasdienybei, tai knyga vienareikšmiškai taps bestseleriu.

[Kirkirvarpa · Rating 3 out of 5]

Iš esmės knyga sukasi apie santykius, socialinius tinklus, emocinį savęs suvokimą. Kai kur sudėti teisingi pamokančio pobūdžio akcentai. Parodyta šiuolaikinio jaunimo (gal labiau tam tikros grupės) kultūros, bendravimo, elgesio savirefleksija. Atrodo, tiek nemažai, bet viskas lyg siaurai, apie tą patį. Knyga trumpa, daugokai pasikartojimų. Iš esmės paskutinis knygos trečdalis vien atsikartojimai to, kas jau buvo paminėta keliskart prieš tai. Lauki, gal įvyks dar kažkas, bet realiai nieko naujo. Gal dėl to knyga gavosi lyg be pabaigos, nes lygiai taip pat ją buvo galima užbaigti ir, sakykim, ties viduriu.
Jei knygą būtų parašęs koks Juozas Antanaitis (o ne Benas Lastauskas), o išleidusi Rašytojų sąjungos leidykla (o ne Laisvės media group), galvoju, romanas būtų mažiau pastebėtas ir gerokai tyliau aptarinėjamas.

[Irma · Rating 1 out of 5]

Ką. aš. čia. perskaičiau.
Pirma, kodėl tai tapo knyga? Ar knygą gali išleisti bet kas ir rašyti joje visiškai beleką?
Antra, ką aš turėjau išsinešti iš šios knygos? Ką ji turėjo mane išmokyti? Žargono? Kad knygą gali išleisti bet kas, kas turi bent 100k sekėjų ir kiti ją netgi girs?
Trečia, jaučiuosi tarsi skaityčiau 30tąjį "Moterys meluoja geriau" sezoną - tipo žiūri, nes nu pradėjai kai buvai vaikas, nostalgija ir panašiai, bet visiškai nesupranti kas čia ir kodėl dar vis jį kuria.
Knyga tikrai ne tiems, kurie neskaito, nes perskaitę šią knygą jie niekada daugiau ir nepradės skaityti.

[Edgaras Ažukas · Rating 1 out of 5]

nu tikrai tiems, kurie neskaito :)
Nežinojau šito žmogaus, kol Rūta nepasakė, kad matė kaiminystėje :)
Knyga labai paviršutinika, tačiau puikiai atspindi žmonių vertybes.
Atrodo, kad kuo daugiau keiksmų įdėsi į knygą, tuo ji bus turtingesnė. Deja.
Jaumas, kad bet kas gali išleisti knygą, reiks ir man :)
Patiko Stonkaus įgarsinimas, nors nesu jo fanas.