What do you think?
Rate this book
Туўла
«Туўла» — адзін з самых яскравых твораў літоўскай літаратуры ХХ стагоддзя, які распавядае пра фатальнае каханне, Вільню, Зарэчча і багемнае жыццё, познесавецкай эпохі. Галоўны герой распавядае гісторыю свайго кахання. Паэтычнае апавяданне скача ў прасторы і часе і нагадвае размову з каханай. Прыгнечаны сумам юнак сустракае на вуліцах Вільні шмат дзіўных персанажаў, выпівае, шукае прытулак. Апісанні гарадской прасторы прасякнуты любоўю, смуткам, адчаем. Герой кнігі блукае ў пошуках таго, што не можа спраўдзіцца. Каханне ў рамане вечнае, яно не канчаецца нават пасля смерці.
Адзін з найбольш значных раманаў пра Вільню.
Адзін з найбольш значных раманаў пра Вільню.
300 pages, Hardcover
First published January 1, 1993
120 people are currently reading
2152 people want to read
About the author
Jurgis Kunčinas
44 books40 followersJurgis Kunčinas – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.
J. Kunčinas Vilniaus universitete 1964–1968 m. studijavo vokiečių filologiją. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“.
J. Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“).
J. Kunčino kūrinių yra versta į anglų, rusų, latvių, švedų, estų, lenkų, baltarusių ir vokiečių („Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“) kalbas.
Alytuje veikia J. Kunčino vardu pavadinta biblioteka.
J. Kunčinas mirė ir yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje, greta Ričardo Gavelio. Dalis J. Kunčino kūrinių ir vertimų išleista tik po mirties.
J. Kunčinas Vilniaus universitete 1964–1968 m. studijavo vokiečių filologiją. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“.
J. Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“).
J. Kunčino kūrinių yra versta į anglų, rusų, latvių, švedų, estų, lenkų, baltarusių ir vokiečių („Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“) kalbas.
Alytuje veikia J. Kunčino vardu pavadinta biblioteka.
J. Kunčinas mirė ir yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje, greta Ričardo Gavelio. Dalis J. Kunčino kūrinių ir vertimų išleista tik po mirties.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 165 reviews
July 29, 2023
Tūla is a surreal lace crocheted out of misery and love…
The homeless and lovelorn raconteur drowns his sorrow in booze and identifies himself with a bat flying at nights over the slums in search of his lost beloved… The times are bleak and the times are dark… The empire is mammoth, rapacious and soulless so there is nowhere to hide except on the bottom of life…
It’s the world of desolation and emptiness… And bats don’t build nests.
Who now will remind us of the love that clung to us like an infectious disease, never, as it was, bellowed out in the midwinter courtyards, and so never splattered with the city’s dirt – so belated and so useless it was to anyone, useless even to this street prepared for a downpour, to the clump of old trees on the shore, even to the glow lighting up the Bernardine, or that ever approaching cloud, which has stopped now above the drab Bekešo tower – who, come on, say it, who?
The homeless and lovelorn raconteur drowns his sorrow in booze and identifies himself with a bat flying at nights over the slums in search of his lost beloved… The times are bleak and the times are dark… The empire is mammoth, rapacious and soulless so there is nowhere to hide except on the bottom of life…
Poverty, despair, drunken songs, spring thaws, fog as purple as spilled ink, and the pale blooming of the gone-to-wild lilacs flowed out of Užupis only via the second, cement bridge. In those days, massive dump-trucks still splashed across it too; the government didn’t plan the little bridge for the comfort of plebeians and den-keepers, but so it’d he closer for ferrying bricks, framework, and slabs while constructing the art buildings. Everything an island of art in a sea of poverty needed.
It’s the world of desolation and emptiness… And bats don’t build nests.
February 26, 2014
Šį Jurgio Kunčino romaną perskaičiau jau prieš keletą mėnesių, bet ir dabar, jį prisiminus, išsireikšiu patetiškai - nudiegia paširdžius. Vyrui pasakyčiau: jei nori vesti moterį, perskaityki „Tūlą“ ir tada pagalvoki, ar ji tau reiškia tiek daug, daugiau už viską ir visus, ar, nebūdamas, ilgai nebūdamas šalia, skrietum pas ją visais įmanomais savo minčių pavidalais. Iš tiesų, šis romanas padeda pažinti meilę, tą tikrąją, o ne jos pakaitalą, kurį vyniojame į šokoladinių širdelės formos saldainių popierėlius; tą pirmapradį jausmą, kuris traukia moterį prie vyro, vyrą prie moters, jungia juos į vienį: ir kūnais, ir vidumi, nebeišskiriamai nei dabar, nei rytoj, nei išėjus, užmigus, mirus.
Kažkada mano mama pasakė, jog gyvenime patiriame daug meilių, o vieną iš jų - didžiąją, gryną, tikrąją. Ji būna lyg tvirtas medis, o kitos meilės lyg jo šakelės. Jos lūžta, auga naujos, o didžioji meilė visada lieka tau ir tavyje. Ir nesvarbu, ar kartu su ja lieka josios pavidalas: mylimas vyras ar moteris, ši meilė niekada nedingsta.
„Tūloje“ radau būtent tokią meilę, kuri gyvuoja pati savaime ją jaučiančio širdyje, verčia keltis, gyventi, kovoti už savo jausmą, tampantį gyvenimu, tampantį pačiu tavimi. Nuostabu, nes tikra.
Kažkada mano mama pasakė, jog gyvenime patiriame daug meilių, o vieną iš jų - didžiąją, gryną, tikrąją. Ji būna lyg tvirtas medis, o kitos meilės lyg jo šakelės. Jos lūžta, auga naujos, o didžioji meilė visada lieka tau ir tavyje. Ir nesvarbu, ar kartu su ja lieka josios pavidalas: mylimas vyras ar moteris, ši meilė niekada nedingsta.
„Tūloje“ radau būtent tokią meilę, kuri gyvuoja pati savaime ją jaučiančio širdyje, verčia keltis, gyventi, kovoti už savo jausmą, tampantį gyvenimu, tampantį pačiu tavimi. Nuostabu, nes tikra.
July 28, 2017
Kankinausi aš su Tūla - gal ši knyga atėjo pas mane kažkiek per vėlai, gal ne laiku; paauglystės metais būtų sužavėjusi, o dabar...
Dvi žvaigždės už Kunčino Vilnių, susiraizgiusį kiemuose, butuose, namuose, kapinėse -
"tai čia, drėgnam pusrūsy, palinkęs prie savo grafikų, dūmais ir arbatos garais kvėpavo Valentinas. Užsukęs pas jį, beveik visuomet pagalvodavau, kad už keliolikos metrų tokiam pačiam gylyje jau suirusiuose karstuose guli garsūs Universiteto profesoriai, prancūzų ir lenkų generolai, devynioliktojo amžiaus dvasiškiai, advokatai ir net geležinžmogio Felikso motina - ir ant jos kapo kryžmuo" - miestą, daugiatautį, šnekantį nežinia, kiek kalbų; Vilnių kaip palimpsestą. To laikmečio gyvenimą, bohemą, alkoholį.
Tūla, kaip personažas, neegzistuoja. Egzistuoja autoriaus obsesija jos "plokščiu kūnu" (kiek kartų minimas šis plokščias kūnas?), jos "laumžirgio galvute", "perlamutrine kaukole", "plonu kaklu", "petukais", "lyg upelės banga mažomis krūtimis" - kažkoks atskirų kūno dalių ir kimaus balso koliažas; pasyvus, vienos dimensijos, autoriaus atspindys. Klasikinė neurotiška, gležna, paslaptinga mergina - ir, kad būtų dar patogiau, mirusi.
Autorius virsta šikšnosparniu ir stebi ją miegančią jau pirmajame skyriuje.
Nematau romantikos, nematau meilės, nematau net erotikos.
Dvi žvaigždės už Kunčino Vilnių, susiraizgiusį kiemuose, butuose, namuose, kapinėse -
"tai čia, drėgnam pusrūsy, palinkęs prie savo grafikų, dūmais ir arbatos garais kvėpavo Valentinas. Užsukęs pas jį, beveik visuomet pagalvodavau, kad už keliolikos metrų tokiam pačiam gylyje jau suirusiuose karstuose guli garsūs Universiteto profesoriai, prancūzų ir lenkų generolai, devynioliktojo amžiaus dvasiškiai, advokatai ir net geležinžmogio Felikso motina - ir ant jos kapo kryžmuo" - miestą, daugiatautį, šnekantį nežinia, kiek kalbų; Vilnių kaip palimpsestą. To laikmečio gyvenimą, bohemą, alkoholį.
Tūla, kaip personažas, neegzistuoja. Egzistuoja autoriaus obsesija jos "plokščiu kūnu" (kiek kartų minimas šis plokščias kūnas?), jos "laumžirgio galvute", "perlamutrine kaukole", "plonu kaklu", "petukais", "lyg upelės banga mažomis krūtimis" - kažkoks atskirų kūno dalių ir kimaus balso koliažas; pasyvus, vienos dimensijos, autoriaus atspindys. Klasikinė neurotiška, gležna, paslaptinga mergina - ir, kad būtų dar patogiau, mirusi.
Autorius virsta šikšnosparniu ir stebi ją miegančią jau pirmajame skyriuje.
Nematau romantikos, nematau meilės, nematau net erotikos.
June 3, 2016
Knygos stiprybė - vaizdinga, poetiška kalba. Vietomis skaitai ir negali nesistebėt, kaip gražiai autorius žodžiais tapo paveikslus. Tačiau praktiškai tuo knygos žavesys man ir baigėsi.
Pagrindinio veikėjo interesai yra maždaug tokie:
- Išgert
- Sugult su moterim
- Tūla
Tai savaime nėra blogai, bet šioje knygoje tai virsta nuolatiniais dūsavimais ir abejingumu gyvenimui, dėl ko skaitant vidus šiaušėsi - ne, ne, ne.
Galbūt Tūla mane surado netinkamu metu, bet dabartinis verdiktas: gražu, bet tik tiek.
Pagrindinio veikėjo interesai yra maždaug tokie:
- Išgert
- Sugult su moterim
- Tūla
Tai savaime nėra blogai, bet šioje knygoje tai virsta nuolatiniais dūsavimais ir abejingumu gyvenimui, dėl ko skaitant vidus šiaušėsi - ne, ne, ne.
Galbūt Tūla mane surado netinkamu metu, bet dabartinis verdiktas: gražu, bet tik tiek.
February 13, 2021
If you want the short version, go and grab a copy of this amazing novel. As to the longer version, well, this book is quite amazing. By now, everyone knows one of my favourite books ever is Ricardas Gavelis's Vilnius Poker, so I was curious to know if I could get a similar amount of enjoyment out of another Lithuanian take on Vilnius. And I did! Mr. Bat here - let's call him Mr. Bat, as the narrator remains unnamed throughout the entire novel - tells a love story, recounting his abashed love for Tula, an on-off romantic affair which is mainly off, to be honest. Mr. Bat is a drunkard and has faced a life of poverty and homelessness since his days at the University, where he studied German, and he has never got any stable job or home. He meets Tula, but her parents disapprove of such a drunkard. Then he survives a long period spent in sanatoriums and Soviet prisons. A drifter by choice, our horny Mr. Bat wanders through part of the Union (a little Soviet road-trip) while constantly, though silently, longing for Tula. The novel has several hilarious passages, and it's a melancholy, inventive piece of art, and fun as hell (at least if you love that kind of Baltic-Central-Northern-Eastern sense of humour). And why do I call him Mr. Bat? Haven't you got your copy yet? Anyway, just do read it.
Tula, by Jurgis Kuncinas. Brilliantly translated from Lithuanian by Elizabeth Novickas. Released by Pica Pica Press.
Tula, by Jurgis Kuncinas. Brilliantly translated from Lithuanian by Elizabeth Novickas. Released by Pica Pica Press.
August 9, 2013
"Antrajame mieste visuomet galėdavai išvysti tai, ko nepamatysi niekur kitur!"
"Aš jau nebeturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa - svaigi ir vientisa - mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti"
"Kartais man atrodo, kad Tave, Tūla, aš pats susigalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų."
"Aš jau nebeturiu atsarginių išėjimų, neturiu atsarginių jausmų, atsarginių dalių savo netobulam šikšnosparnio kūneliui, gal todėl tokia trumpa - svaigi ir vientisa - mano meilė, kuri nebegali nei ko prarasti, nei ko užkariauti"
"Kartais man atrodo, kad Tave, Tūla, aš pats susigalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų."
October 2, 2020
Kai pirmą kartą perskaičiau “Tūlą”, įspūdis buvo milžiniškas ir sunkiai nusakomas, nes tokio romano lietuvių literatūroje dar nebuvo. Poezija prozoje ir poetiška proza; be galo atvira, nuoširdi, skausminga. Mistika ir sodrus realizmas – greta. Drąsiai siūliau šį romaną kitiems skaitytojams, kaip naują reiškinį literatūroje, tikrai gerą romantinę prozą, bet... susilaukiau ir keistokų atsiliepimų. Natūralu, kad tokios naujoviškos knygos ne visiems patinka, bet kai į ją skeptiškai reagavo eiles kuriantys žmonės, nusprendžiau vėl ją perskaityti, nes nuo pirmo skaitymo buvo praėję gan daug, dešimtmetis. Ir... knyga nebepadarė pirminio įspūdžio. Įdomi savo konstrukcija, siužeto pateikimu, stiliumi, autoriaus nuoširdumu, bet jau nebe šedevras... Būna ir taip.
Vis dėlto knyga tikrai verta dėmesio ir neblogo vertinimo. Bohemiškas herojus pasakoja savo meilės istoriją, tai labai gyvas pokalbis su mirusia mylimąja. Spalvingą kasdienybę paryškina epizodiniai veikėjai, labai saviti, charakteringi, vienaip ar kitaip susiję su menininkais ir menu, kaip ir pasakotojas gyvenantys intensyvų emocinį gyvenimą Vilniaus Užupyje, skveruose, parkuose, kavinėse – ir visa ši aplinka aprašoma su didele meile.
Valkataujantis pasakotojas (visai nesistebime) patenka į psichiatrinę ligoninę, po to – į priverstinio darbo ir gydymo profilaktoriumą (nes veiksmas vyksta iki nepriklausomybės atkūrimo), tad gausybė naujų pojūčių ir romantiškos kelionės, pasivertus šikšnosparniu, pas Tūlą – tai vieni gražiausių knygos epizodų. „Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai jau sklendžiu po skliautu – begarsis šikšnosparnis – be garso, be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio drugelio kaukolėje…“
Tragiška knyga, nors autorius visai nesistengia kaltinti anų laikų santvarkos: jam svarbu ne objektyvumas, o subjektyvūs išgyvenimai, kurie – tokių žmonių, tokiose aplinkybėse – gali būti bet kurioje šalyje. Artimiau J. Kunčiną pažinoję žmonės yra minėję, kad knyga autobiografinė, kad Tūla turi realų prototipą, tad knyga – meilės išpažintis. Galbūt, bet tai ne taip jau svarbu: talentingas kūrėjas geba mylėti ir įsivaizduojamą moterį. "Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų."
Nepatiks ši knyga tiems, kurie mėgsta konkretų siužetą – to neras, bet tie, kurie nebijo minčių, vaizdinių ir jausmų samplaikos – mėgausis skaitymu.
Vis dėlto knyga tikrai verta dėmesio ir neblogo vertinimo. Bohemiškas herojus pasakoja savo meilės istoriją, tai labai gyvas pokalbis su mirusia mylimąja. Spalvingą kasdienybę paryškina epizodiniai veikėjai, labai saviti, charakteringi, vienaip ar kitaip susiję su menininkais ir menu, kaip ir pasakotojas gyvenantys intensyvų emocinį gyvenimą Vilniaus Užupyje, skveruose, parkuose, kavinėse – ir visa ši aplinka aprašoma su didele meile.
Valkataujantis pasakotojas (visai nesistebime) patenka į psichiatrinę ligoninę, po to – į priverstinio darbo ir gydymo profilaktoriumą (nes veiksmas vyksta iki nepriklausomybės atkūrimo), tad gausybė naujų pojūčių ir romantiškos kelionės, pasivertus šikšnosparniu, pas Tūlą – tai vieni gražiausių knygos epizodų. „Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai jau sklendžiu po skliautu – begarsis šikšnosparnis – be garso, be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio drugelio kaukolėje…“
Tragiška knyga, nors autorius visai nesistengia kaltinti anų laikų santvarkos: jam svarbu ne objektyvumas, o subjektyvūs išgyvenimai, kurie – tokių žmonių, tokiose aplinkybėse – gali būti bet kurioje šalyje. Artimiau J. Kunčiną pažinoję žmonės yra minėję, kad knyga autobiografinė, kad Tūla turi realų prototipą, tad knyga – meilės išpažintis. Galbūt, bet tai ne taip jau svarbu: talentingas kūrėjas geba mylėti ir įsivaizduojamą moterį. "Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau - iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų."
Nepatiks ši knyga tiems, kurie mėgsta konkretų siužetą – to neras, bet tie, kurie nebijo minčių, vaizdinių ir jausmų samplaikos – mėgausis skaitymu.
June 1, 2017
Man regis, kad šią knygą vertėtų skaityti kur nors atokiai Bernardinų sode, įsispraudus tarp įsimylėjelių ant apsitrynusio, saulės spindulių paglostyto suoliuko. Knyga - sunkiausias kūrinys, kurį teko skaityti, tiesiog intymumu tvoskianti grožinė teksto gelmė neleido lengvai prabėgti puslapiais, teko dažnai stabtelti. Tokios fatališkos, likimo apspręstos ir užupietiškos meilės norėtųsi "pavydėti" - juk tiek skausmo, tiek kančios ir neišsipildymo ji savyje slepia! Tai ne butaforinė, dirbtina meilė - veikiau tikros, nesuvaidintos jausmų išraiškos kupina istorija. Kunčino aprašytas autobiografiškas vienišius, klaidžiojantis ir nežinia ko ieškantis žmogus, savyje talpina ne tik meilę Tūlai, rakščių pilną kančios kryžių, bet ir visą Vilnių su nepasidažiusia, neturistiška, nepompastiška savo dvasia - cementiniais debesimis, įtrūkusiomis sienomis, katšūdžiais ir švelniais inteligentiškosios bohemos dvelksmo likučiais. Puiki knyga.
June 1, 2020
Po dvasiškai sunkių egzistencialistinių nagrinėjimų - „Vilniaus pokerio", „Šleikštulio", „Proceso" - atėjo metas šiek tiek pailsinti galvą ir atgaivinti vaizdingą kalbą, o Jurgio Kunčino „Tūla" pasirodė jei ne geriausias, tai bent jau tinkamiausias vaistas sutrikusiai mano sielai. Tiesa, paskaičius aplankė visokios mintys.
„Tūla" - istorija apie sovietmetį, tarybinį Vilnių ir jauną benamį girtuoklį, desperatiškai išpažįstantį savo visa apimančią meilę jaunai moteriai Tūlai. Ši meilė reiškiama visur - ir pagrindinio veikėjo mintyse, ir jo laiškuose, į kuriuos Tūla niekada neatsako. Ta meilė reiškiama net veiksmais, kai nebegalėdamas susitikti su Tūla, jis mintyse virsta šikšnosparniu jos kambaryje ir viską stebi savo vaizduotėje.
Pagrindinis „Tūlos" veikėjas - bevalis, praradęs viltį ir norą siekti kažko aukštesnio. Jis leidžia savo dienas iš pradžių gatvėje, ieškodamas, kur galėtų praleisti naktį, ir daugiau apie nieką nemąstydamas. Vėliau atsiduria kalėjime, o galiausiai - psichiatrinėje ligoninėje, kur bandoma atpratinti jį ir panašius į jį girtuoklius atpratinti nuo gėrimo.
Pirmasis skyrius labai chaotiškas, jame pilna vardų, pavardžių, žmonių ir vietų, o man įsiminti tokį didelį informacijos kiekį vienu prisėdimu yra neįmanoma. Tiesa, vėliau siužetas aiškėja, veikėjai ir jų svarba nustatoma jau galutinai. Tačiau man atrodė, kad skaitydama vis laukiau kažkokio didelio įvykio, o jis taip ir neįvyko.
Jau nuo pat pirmųjų puslapių autorius pabrėžia būsimą Tūlos mirtį, tad aš laukiau, kad tos mirties aplinkybės būtų kažkuo nepaprastos. Arba aš to nesulaukiau, arba esu tiesiog prasta skaitytoja. Kūrinyje buvo minima daugybė žmonių, tačiau iš visų tų aprašymų maišaties galima suprasti, kad vis dėlto mergina Tūla romano protagojistui yra pats svarbiausias žmogus.
Geriausias dalykas šiame kūrinyje vis dėlto buvo vaizdingi ir tokie pažįstami Vilniaus aprašymai. Neveltui dažnai sakoma, kad „Tūloje" Jurgis Kunčinas nubraižė tikrų tikriausią Vilniaus miesto žemėlapį.
Rašymo stilius jau modernistinis, kupinas minčių šuolių, tai ilgų, tai trumpų sakinių, sąmonės srauto; veikėjai netipiniai herojai ar piktadariai, o tikri, žmogiški, turintys įvairiausių netobulumų, tačiau taip pat tokie savi.
Nors kūrinys manęs pernelyg nežavėjo, manau jį tikrai verta perskaityti vien todėl, kad jame nagrinėjamos tokios netipinės problemos.
„Tūla" - istorija apie sovietmetį, tarybinį Vilnių ir jauną benamį girtuoklį, desperatiškai išpažįstantį savo visa apimančią meilę jaunai moteriai Tūlai. Ši meilė reiškiama visur - ir pagrindinio veikėjo mintyse, ir jo laiškuose, į kuriuos Tūla niekada neatsako. Ta meilė reiškiama net veiksmais, kai nebegalėdamas susitikti su Tūla, jis mintyse virsta šikšnosparniu jos kambaryje ir viską stebi savo vaizduotėje.
Pagrindinis „Tūlos" veikėjas - bevalis, praradęs viltį ir norą siekti kažko aukštesnio. Jis leidžia savo dienas iš pradžių gatvėje, ieškodamas, kur galėtų praleisti naktį, ir daugiau apie nieką nemąstydamas. Vėliau atsiduria kalėjime, o galiausiai - psichiatrinėje ligoninėje, kur bandoma atpratinti jį ir panašius į jį girtuoklius atpratinti nuo gėrimo.
Pirmasis skyrius labai chaotiškas, jame pilna vardų, pavardžių, žmonių ir vietų, o man įsiminti tokį didelį informacijos kiekį vienu prisėdimu yra neįmanoma. Tiesa, vėliau siužetas aiškėja, veikėjai ir jų svarba nustatoma jau galutinai. Tačiau man atrodė, kad skaitydama vis laukiau kažkokio didelio įvykio, o jis taip ir neįvyko.
Jau nuo pat pirmųjų puslapių autorius pabrėžia būsimą Tūlos mirtį, tad aš laukiau, kad tos mirties aplinkybės būtų kažkuo nepaprastos. Arba aš to nesulaukiau, arba esu tiesiog prasta skaitytoja. Kūrinyje buvo minima daugybė žmonių, tačiau iš visų tų aprašymų maišaties galima suprasti, kad vis dėlto mergina Tūla romano protagojistui yra pats svarbiausias žmogus.
Geriausias dalykas šiame kūrinyje vis dėlto buvo vaizdingi ir tokie pažįstami Vilniaus aprašymai. Neveltui dažnai sakoma, kad „Tūloje" Jurgis Kunčinas nubraižė tikrų tikriausią Vilniaus miesto žemėlapį.
Rašymo stilius jau modernistinis, kupinas minčių šuolių, tai ilgų, tai trumpų sakinių, sąmonės srauto; veikėjai netipiniai herojai ar piktadariai, o tikri, žmogiški, turintys įvairiausių netobulumų, tačiau taip pat tokie savi.
Nors kūrinys manęs pernelyg nežavėjo, manau jį tikrai verta perskaityti vien todėl, kad jame nagrinėjamos tokios netipinės problemos.
September 2, 2025
Šią knygą vietomis skaičiau balsu, nes tekstas toks muzikalus ir gražus, kad nejučia norėjosi jį ištarti, tartum patikrinti, kaip jis skamba erdvėje, kaip pripildo kambario tylą. Žodžius norėjosi paliesti ne tik mintimis, bet ir balso stygomis, nes „Tūla“ lyg eilėraštis, išsidriekęs prozos puslapiais.
Man tai ne tik meilės istorija, bet kartu ir liudijimas apie sovietmečio epochą, apie Vilnių, jo bohemą, gyvenimą socialiniame užribyje. Stipriai rezonavo meno žmonių vienatvė ir sunkiai pakeliama kūrybos našta, emocinė (ne)sveikata. Įdomiai atskleista tema apie sovietmečiu ribojamą saviraišką, varžomą laisvę, vargą ir vienintelę prieinamą priemonę slopinti skausmą - alkoholį. Toks nuostabus kontrastas – tas alkoholiko balsas, bet kupinas jautrumo, subtilumo, inteligencijos ir begalinio troškimo sutikti bei išsaugoti kitą.
Kol kas tai įdomiausias šių metų skaitinys.
Man tai ne tik meilės istorija, bet kartu ir liudijimas apie sovietmečio epochą, apie Vilnių, jo bohemą, gyvenimą socialiniame užribyje. Stipriai rezonavo meno žmonių vienatvė ir sunkiai pakeliama kūrybos našta, emocinė (ne)sveikata. Įdomiai atskleista tema apie sovietmečiu ribojamą saviraišką, varžomą laisvę, vargą ir vienintelę prieinamą priemonę slopinti skausmą - alkoholį. Toks nuostabus kontrastas – tas alkoholiko balsas, bet kupinas jautrumo, subtilumo, inteligencijos ir begalinio troškimo sutikti bei išsaugoti kitą.
Kol kas tai įdomiausias šių metų skaitinys.
August 9, 2023
Vynas yra... vyno nėra... meilė yra... meilė. Ne, tai nėra romanas apie nusaldintą meilę. Tai knyga apie meilę miestui, apie stiprią meilę moteriai. Apie jausmus tam, ko jaunas bohemiškas elgeta niekada nė negalėjo turėti.
Be galo dievinu knygas, tačiau tikėsite ar ne - nemėgstu poezijos; tikriausiai todėl buvo labai sunku įsiskaityti į šį romaną, kuris man pasirodė (iš pradžių) kiek per daug poetiškas. Nepaisant to, vėliau įtraukė tarsi sukūrys ir knygą įveikiau per porą prisėdimų. Pirmuosius gerus penkiasdešimt puslapių skaičiau pusbalsiu. Nenorėjau numesti knygos nesuteikusi jai dar vieno šanso, nes tekstas tikrai labai gražus ir lengvas...
Nė nenumanau ar tai sutapimas ar ne, tačiau knygą pradėjau skaityti kelios dienos prieš sausio 13-ąją, nors dar tada nežinojau, kad ši diena yra dešimtosios Jurgio Kunčino mirties metinės... toks sutapimas, kad net šiurpuliukai per kūną nuėjo... viskas susiję - meilė, mirtis, euforija, varnalėšų ir vyno naktis, Bekešo kalnas, valkatos, bohemikai...
Vietomis skaitant darėsi graudu, kitais kartais negalėjau nustoti šypsotis, matyt, kadangi esu sarkazmo šalininkė. Pasakotojas toks stiprus ir turi puikių istorijų, jog jos įtikina ir nebekelia jokių abejonių. Poetiškai. Bet tą jau minėjau, ar ne? Švelniai, tačiau su klaikiu ironijos prieskoniu ir nuojauta, kad viskas gerai tikrai nesibaigs.
Jeigu perskaičius šį romaną nepatikima meile, tai bent jau įsimylimas Vilnius. Atšilus orams tikrai keliausiu su vyno buteliu ant Bekešo kalno... pamąstyti, pasėdėti romantiškai, gal net pasivolioti varnalėšose...
Stipru.
(perskaityta ir parašyta 2013 metų sausį)
Be galo dievinu knygas, tačiau tikėsite ar ne - nemėgstu poezijos; tikriausiai todėl buvo labai sunku įsiskaityti į šį romaną, kuris man pasirodė (iš pradžių) kiek per daug poetiškas. Nepaisant to, vėliau įtraukė tarsi sukūrys ir knygą įveikiau per porą prisėdimų. Pirmuosius gerus penkiasdešimt puslapių skaičiau pusbalsiu. Nenorėjau numesti knygos nesuteikusi jai dar vieno šanso, nes tekstas tikrai labai gražus ir lengvas...
Nė nenumanau ar tai sutapimas ar ne, tačiau knygą pradėjau skaityti kelios dienos prieš sausio 13-ąją, nors dar tada nežinojau, kad ši diena yra dešimtosios Jurgio Kunčino mirties metinės... toks sutapimas, kad net šiurpuliukai per kūną nuėjo... viskas susiję - meilė, mirtis, euforija, varnalėšų ir vyno naktis, Bekešo kalnas, valkatos, bohemikai...
Vietomis skaitant darėsi graudu, kitais kartais negalėjau nustoti šypsotis, matyt, kadangi esu sarkazmo šalininkė. Pasakotojas toks stiprus ir turi puikių istorijų, jog jos įtikina ir nebekelia jokių abejonių. Poetiškai. Bet tą jau minėjau, ar ne? Švelniai, tačiau su klaikiu ironijos prieskoniu ir nuojauta, kad viskas gerai tikrai nesibaigs.
Jeigu perskaičius šį romaną nepatikima meile, tai bent jau įsimylimas Vilnius. Atšilus orams tikrai keliausiu su vyno buteliu ant Bekešo kalno... pamąstyti, pasėdėti romantiškai, gal net pasivolioti varnalėšose...
Stipru.
(perskaityta ir parašyta 2013 metų sausį)
May 16, 2023
Vienas gražiausių lietuvių romanų apie meilę. Meilę moteriai ir „aptrupėjusiam, nuvarvėjusiam betgi be galo vitališkam Vilniaus kampučiui“ – Užupiui.
„Ir manęs niekad nestabdei išeinančio, nelaukei tarpdury ateinančio. Niekad.“
„Vilniuje, Tūla, tavęs jau seniai nebuvo, o man gal ir niekur nebebuvo – nei tavęs, nei prošvaistės tarp žemų Užupio debesų.“
„Ir manęs niekad nestabdei išeinančio, nelaukei tarpdury ateinančio. Niekad.“
„Vilniuje, Tūla, tavęs jau seniai nebuvo, o man gal ir niekur nebebuvo – nei tavęs, nei prošvaistės tarp žemų Užupio debesų.“
March 21, 2020
Įdomi knyga siužetu apie „bohemos" atstovo gyvenimo egzistencijos ir meilės paieškas bei Vilniaus miesto dalies savitumą.
May 19, 2016
Ką tik užverčiau paskutinįjį puslapį.
Kaip rašytojas puikiai apibūdino savo "gerokai sujauktus užrašus apie jausmus, cementinį debesį, vis tebelekiantį į mane ir į mus nuo Drugelių kapinių ir Bekešo kalno", taip ir jaučiuosi perskaičius.
Vertinu knygą už poetinį stilių, besiliejantį prozos puslapiais, bet...
Vilniuje negyvenau, Užupio gatvelių ir tiltelių nepažįstu, todėl nostalgijos nepajutau. Vynas tarpuvartėje su nepažįstamuoju, truputėlis gyvenimo akimirkų narkologiniame skyriuje ar dulkinimasis varnalėšose su į purvą smengančiu užpakaliu asmeniškai man nei su skausmingomis identiteto paieškomis, nei su ypatinga meile asociacijų nekelia.
Mylimosios krūtys lyg svogūnų lukštai ir varliškas pilvas... Ką gi, kažkam tokia jausmų apoteozė. Bet ne man.
Kaip rašytojas puikiai apibūdino savo "gerokai sujauktus užrašus apie jausmus, cementinį debesį, vis tebelekiantį į mane ir į mus nuo Drugelių kapinių ir Bekešo kalno", taip ir jaučiuosi perskaičius.
Vertinu knygą už poetinį stilių, besiliejantį prozos puslapiais, bet...
Vilniuje negyvenau, Užupio gatvelių ir tiltelių nepažįstu, todėl nostalgijos nepajutau. Vynas tarpuvartėje su nepažįstamuoju, truputėlis gyvenimo akimirkų narkologiniame skyriuje ar dulkinimasis varnalėšose su į purvą smengančiu užpakaliu asmeniškai man nei su skausmingomis identiteto paieškomis, nei su ypatinga meile asociacijų nekelia.
Mylimosios krūtys lyg svogūnų lukštai ir varliškas pilvas... Ką gi, kažkam tokia jausmų apoteozė. Bet ne man.
December 1, 2019
Ir kokį čia šūdą aš ką tik perskaičiau :-(
Mano diedukas tokius kūrinius vadindavo „pijoko sapnais“. Kas, ironija ironija, šio romano atžvilgiu yra visiška teisybė.
Mano diedukas tokius kūrinius vadindavo „pijoko sapnais“. Kas, ironija ironija, šio romano atžvilgiu yra visiška teisybė.
February 28, 2021
Knygą perskaityti verta, bet aplanko dviprasmiški jausmai dėl jos.
Deja, nepavyko įžvelgti ir pajust tos meilės, svaiginančios romantikos ar išjausti personažų asmenybių. Abu pagrindiniai veikėjai tarsi stokoja įdomumo ir gylio? Pagrindinis veikėjas destruktyvus, geria ir dėl to laiką leidžia kalėjime bei psichiatrinėje, švaisto pats save, o mylimoji Tūla labiausiai klauso mamos.
Ties šiomis vietomis ir būtent tokio personažų junginio, man ir kyla abejonės dėl tikrųjų jausmų. Galbūt nepavyko suprasti.
Tiesa, J. Kunčinas meistriškai nupasakoja Užupio žemėlapį, su visomis gatvelėmis, tiltais, Bekešo kalnu, bromais.
Deja, nepavyko įžvelgti ir pajust tos meilės, svaiginančios romantikos ar išjausti personažų asmenybių. Abu pagrindiniai veikėjai tarsi stokoja įdomumo ir gylio? Pagrindinis veikėjas destruktyvus, geria ir dėl to laiką leidžia kalėjime bei psichiatrinėje, švaisto pats save, o mylimoji Tūla labiausiai klauso mamos.
Ties šiomis vietomis ir būtent tokio personažų junginio, man ir kyla abejonės dėl tikrųjų jausmų. Galbūt nepavyko suprasti.
Tiesa, J. Kunčinas meistriškai nupasakoja Užupio žemėlapį, su visomis gatvelėmis, tiltais, Bekešo kalnu, bromais.
August 3, 2024
Напісана выкшталцона, але алкагалізм, бадзянні, непрытульнасць, хваравітае каханне на мяжы з вар'яцтвам - усё гэта мне складана даецца ў літаратуры. Таму чытала доўга і po truputį. Шмат Вільні. І нават Крым ёсць і Менск праездам :)
December 7, 2017
Vivere pericolosamente !
August 17, 2017
„Ji nubraižo aukso ženklą ant servetėlės - jų dar pasitaikydavo kavinėse. Lūpų pieštuku. Tu ėmei dažytis? Ne, tik nešiojuosi lūpdažius, kad sutikusi tave nupieščiau aukso ženklą.“
nebepamenu, kada paskutinįkart girdėjau tiek teigiamų atsiliepimų apie kokią nors knygą. o „Tūla“ jau nuo praėjusių metų pabaigos šmėžavo visur - pažįstamų skaityta, kitų desperatiškai ieškoma, vis mažiau laiko praleidžianti bibliotekų lentynose, vėliau - nauju leidimu persikėlusi į knygynus, saugiai atgulusi į namų bibliotekas. atgulė ir į manąją. tik tikriausiai labiau iš smalsumo - jei jau tituluoja geriausia lietuviška knyga, kažkas joje turi būti...
„Pirmą kartą iš taip arti išgirdau jos balsą. Ir apstulbau - kimus, duslokas balsas, tikriausiai taip prabyla užmintos samanos, sujudinta gelmė, dvasia?“
„Tūla“ man - viena sunkiausių kada nors skaitytų knygų. vargiai pajėgdavau vienu prisėdimu įveikti daugiau nei 30-40 puslapių, o po jų - dėdavau kelioms dienoms į šalį.
turbūt daug ką griovė tai, kad tikėjausi kažin kokio stebuklo, kurio, deja, neradau (ar tiksliau - neradau jo tokio, kokį įsivaizdavau). galėčiau vertinti 3,5/5, nes be tų poetiškų intarpų, kurių norėjosi daugiau, siužetas itin paprastas: kiek pagyvenęs vyriškis nuolat ieško būdų, kaip ir kur ir su kuo išgerti. taigi, nieko pernelyg stebuklingo, juolab kad tos klajonės ir dykinėjimai (dykinėjimai čia turbūt per gražus žodis, labiau tiktų valkatavimas) pagardinti krūva rusicizmų, ir jie labai jau užgoždavo romantiškus padūsavimus: „Jau seniai nebebuvo Tūlos - man nebebuvo...“
deja, nusivyliau. ar skaitysiu vėl? abejoju, nors pavartyti ir paskaitinėti pribraukytų paraščių iš lentynos kartkartėm išsitrauksiu. geriausios lietuviškos knygos titulas? pasilaikysiu jį kitiems kūriniams.
„Jau drugeliai plevena virš tavo galvos, kai sustoji pailsėti ir apsiverti ant nugaros, jie tiesiog nutupia tavo veidą, ką jaučia nutūpę? Nieko. Ničnieko...“
nebepamenu, kada paskutinįkart girdėjau tiek teigiamų atsiliepimų apie kokią nors knygą. o „Tūla“ jau nuo praėjusių metų pabaigos šmėžavo visur - pažįstamų skaityta, kitų desperatiškai ieškoma, vis mažiau laiko praleidžianti bibliotekų lentynose, vėliau - nauju leidimu persikėlusi į knygynus, saugiai atgulusi į namų bibliotekas. atgulė ir į manąją. tik tikriausiai labiau iš smalsumo - jei jau tituluoja geriausia lietuviška knyga, kažkas joje turi būti...
„Pirmą kartą iš taip arti išgirdau jos balsą. Ir apstulbau - kimus, duslokas balsas, tikriausiai taip prabyla užmintos samanos, sujudinta gelmė, dvasia?“
„Tūla“ man - viena sunkiausių kada nors skaitytų knygų. vargiai pajėgdavau vienu prisėdimu įveikti daugiau nei 30-40 puslapių, o po jų - dėdavau kelioms dienoms į šalį.
turbūt daug ką griovė tai, kad tikėjausi kažin kokio stebuklo, kurio, deja, neradau (ar tiksliau - neradau jo tokio, kokį įsivaizdavau). galėčiau vertinti 3,5/5, nes be tų poetiškų intarpų, kurių norėjosi daugiau, siužetas itin paprastas: kiek pagyvenęs vyriškis nuolat ieško būdų, kaip ir kur ir su kuo išgerti. taigi, nieko pernelyg stebuklingo, juolab kad tos klajonės ir dykinėjimai (dykinėjimai čia turbūt per gražus žodis, labiau tiktų valkatavimas) pagardinti krūva rusicizmų, ir jie labai jau užgoždavo romantiškus padūsavimus: „Jau seniai nebebuvo Tūlos - man nebebuvo...“
deja, nusivyliau. ar skaitysiu vėl? abejoju, nors pavartyti ir paskaitinėti pribraukytų paraščių iš lentynos kartkartėm išsitrauksiu. geriausios lietuviškos knygos titulas? pasilaikysiu jį kitiems kūriniams.
„Jau drugeliai plevena virš tavo galvos, kai sustoji pailsėti ir apsiverti ant nugaros, jie tiesiog nutupia tavo veidą, ką jaučia nutūpę? Nieko. Ničnieko...“
January 27, 2020
I read this in Elizabeth Novickas' english translation. What a great read! It's a dense book - not the thing you'll read all at once, though to be honest I didn't really want to put it down (I was just so busy that circumstances forced me to put it down, and so, reading it took me some time).
The great prose style made me regret not being able to read it in Lithuanian, especially when I read in the translator's notes that she had to cut some elipses, etc. in order for it to be less strange for an english-speaking audience. Understandable, yet intriguing.
I found the book had a very good balance between an "explosive display of virtuoso style" (mostly at the beginning and the end), and a vivid yet easy-to-grasp prose (mostly in the middle). Some author's have a hard time "toning down virtuosity in order to make the virtuoso parts stand out better", but this is not the case here. The "softer" parts just made the "explosive" parts even more enjoyable. There was a very good balance.
I also thought that it had a lot of humour, taking the story into account, etc., the stream of consciousness brought a lot of sarcasm, snarky remarks, etc. that made me laugh. I also found there were many short but very precise and very true observations about details and characters from all sorts of circumstances.
I really enjoyed this novel, and seeing the complexity and richness of its style, I'm very happy that it was translated!
The great prose style made me regret not being able to read it in Lithuanian, especially when I read in the translator's notes that she had to cut some elipses, etc. in order for it to be less strange for an english-speaking audience. Understandable, yet intriguing.
I found the book had a very good balance between an "explosive display of virtuoso style" (mostly at the beginning and the end), and a vivid yet easy-to-grasp prose (mostly in the middle). Some author's have a hard time "toning down virtuosity in order to make the virtuoso parts stand out better", but this is not the case here. The "softer" parts just made the "explosive" parts even more enjoyable. There was a very good balance.
I also thought that it had a lot of humour, taking the story into account, etc., the stream of consciousness brought a lot of sarcasm, snarky remarks, etc. that made me laugh. I also found there were many short but very precise and very true observations about details and characters from all sorts of circumstances.
I really enjoyed this novel, and seeing the complexity and richness of its style, I'm very happy that it was translated!
Read
June 24, 2017"I held her in my embrace; I could have tied her to myself with belts, cording, ropes -- Tūla was already asleep, but I was swept up by despair: I knew I could lose her any minute now, even feeling the warmth of her body under my palms, even hearing her quiet breathing in her shallow, early evening sleep. A despair like that sometimes so sharpens the eyesight and keens the hearing that some people instantly see through things, while others instantly go blind. I was just waking Tūla from sleep; she hadn't really lived yet. I wasn't in a hurry to solve the riddle -- why didn't she want to live?"
"Sometimes it seems to me that I invented you myself, Tūla; that you never actually even existed. I created you out of air, water, algae, sparks, and the quiet rumbling beyond the hills of Vilnius. Or: that I'm grateful to you that we lived together for only one week; that that week took the place of -- for me, of course, just me! -- many years."
"It's possible, probably, to come to terms with everything by degrees: with the sky falling on your head, with your own shadow getting more and more perverse; even with the fact that when you pinch yourself as hard as you can, you no longer feel pain. You need more severe sensations, a more brutal everyday, to find the strength to shake your head in horror: This is me? It's not a dream?"
This is a strange, meandering, delirium tremens of a novel. We follow an unnamed, usually inebriated, narrator who is occasionally a bat, and his obsessive love for Tūla over a number of years after a brief but intense time they spend together. Stylistically, the novel reminded me a bit of NOTES FROM UNDERGROUND. It's often dense and requires some patience with the narrator's mind-wandering, but occasionally a strikingly beautiful passage emerges, and in particular I thought Chapter XIII was incredible. Tūla herself is a cypher of a character who remains difficult to truly understand to the end, with the end result being a bizarre tale of doomed love.
"Sometimes it seems to me that I invented you myself, Tūla; that you never actually even existed. I created you out of air, water, algae, sparks, and the quiet rumbling beyond the hills of Vilnius. Or: that I'm grateful to you that we lived together for only one week; that that week took the place of -- for me, of course, just me! -- many years."
"It's possible, probably, to come to terms with everything by degrees: with the sky falling on your head, with your own shadow getting more and more perverse; even with the fact that when you pinch yourself as hard as you can, you no longer feel pain. You need more severe sensations, a more brutal everyday, to find the strength to shake your head in horror: This is me? It's not a dream?"
This is a strange, meandering, delirium tremens of a novel. We follow an unnamed, usually inebriated, narrator who is occasionally a bat, and his obsessive love for Tūla over a number of years after a brief but intense time they spend together. Stylistically, the novel reminded me a bit of NOTES FROM UNDERGROUND. It's often dense and requires some patience with the narrator's mind-wandering, but occasionally a strikingly beautiful passage emerges, and in particular I thought Chapter XIII was incredible. Tūla herself is a cypher of a character who remains difficult to truly understand to the end, with the end result being a bizarre tale of doomed love.
March 6, 2018
Iš anksto perskaitęs kitų skaitytojų komentarus apie "didžiąją gyvenimo meilę" aprašytą šioje knygoje, likau šiek tiek nustebęs. Romano veikėjas nuolat tvirtina ją mylis, tačiau nedaro absoliučiai nieko, kad tą savo meilę parodyti. Jo niekada nėra šalia kai Tūlai jo reikia, jis neturi jokio supratimo ar bent jau noro suprasti jos jausmus ir lūkesčius, nuolat ją palieka ir išduoda. Apie savo draugužę iš Minsko jis žino daugiau nei apie savo "gyvenimo meilę". Iš šio ryšio mūsų šaunusis latrelis visada tik ima, tačiau niekada neduoda nieko atgalios. Beje, didžiąją romano dalį praleidžia girtas. Tad drįsčiau tvirtinti, kad Tūlos, kaip realios moters, jis niekada ir nemylėjo.
Jo jausmai iš tiesų buvo skirti idealios moters idėjai. Jungistai tai vadina anima. Dauguma mūsų esame tai patyrę per staigius, dažniausiai nelaimingus įsimylėjimus. Todėl ir randame kažką intymiai pažįstamo knygos puslapiuose, nors ir labai atgrasioje pakuotėje.
Jo jausmai iš tiesų buvo skirti idealios moters idėjai. Jungistai tai vadina anima. Dauguma mūsų esame tai patyrę per staigius, dažniausiai nelaimingus įsimylėjimus. Todėl ir randame kažką intymiai pažįstamo knygos puslapiuose, nors ir labai atgrasioje pakuotėje.
October 21, 2023
Lithuanian Bukowski
May 21, 2022
Po 6 metų trečią kartą paėmiau Tūlą į rankas. Nežinau, ko tikėjausi. Ką gavau - geriau suprastą laiko juostą ir tos pačios minties patvirtinimą.
Mintis paprasta, kad tokios meilės ir aistros istorijos egzistuoja tik tada, kai trunka itin trumpai. Gal dar prisideda ir pasimetusių gyvenime žmonių likimai. Bet iš esmės knyga ir yra apie tai. Apie alkoholiko ir pasimetusios sielos aistrą, kuri truko savaitę, bet liepsnojo kiek? 16 metų?
Turime Kunčinui padėkoti už varnalėšų naktį, šikšnosparnių, alyvų ir valkatų pagal pasirinkimą romantizavimą. Dar už pažadintą meilę Vilniui. Dabar vėl norisi eiti tais paćiais takais ir ieškoti kampų, kuriuose vyko knygos veiksmas. Tiesą pasakius, nuo paskutinio karto, kai skaićiau šią knygą, tuos kelius jau išvaikščiojau. Netyčia, bet jie jau tapę mano Vilniaus dalimi.
Palinkėsiu kiekvienam gyvenime išgyventi tokią aistrą, kurią patyrė Tūlą ir neįvardintas herojus. Tačiau nepaskęsti joje, kaip padarė jie.
Mintis paprasta, kad tokios meilės ir aistros istorijos egzistuoja tik tada, kai trunka itin trumpai. Gal dar prisideda ir pasimetusių gyvenime žmonių likimai. Bet iš esmės knyga ir yra apie tai. Apie alkoholiko ir pasimetusios sielos aistrą, kuri truko savaitę, bet liepsnojo kiek? 16 metų?
Turime Kunčinui padėkoti už varnalėšų naktį, šikšnosparnių, alyvų ir valkatų pagal pasirinkimą romantizavimą. Dar už pažadintą meilę Vilniui. Dabar vėl norisi eiti tais paćiais takais ir ieškoti kampų, kuriuose vyko knygos veiksmas. Tiesą pasakius, nuo paskutinio karto, kai skaićiau šią knygą, tuos kelius jau išvaikščiojau. Netyčia, bet jie jau tapę mano Vilniaus dalimi.
Palinkėsiu kiekvienam gyvenime išgyventi tokią aistrą, kurią patyrė Tūlą ir neįvardintas herojus. Tačiau nepaskęsti joje, kaip padarė jie.
Read
November 3, 2025Keista knyga. Net nežinau, kaip vertinti. Viena vertus labai poetiškas tekstas – atrodė, kad tai net ne proza, o dar kadangi klausiausi įgarsintą Gedimino Storpirščio, tas poetiškumas dar labiau atsiskleidė. Kita vertus tai knyga, kurios siužetą buvo be galo sunku sekti ir tai labai trikdė. O gal man buvo sunku susikaupti ir susitelkti į pasakojimą kaip tik todėl, kad knygos klausiausi, ne pati skaičiau – turbūt ne visos knygos gali būti klausomos. Gali būti ir taip, kad nesu tikslinė šios knygos skaitytoja. Taigi, nors teksto forma labai graži, turinys man pasirodė per klampus ir kadangi nežinau, kaip vertinti, paliksiu šį kartą knygą be žvaigždučių – neįvertintą niekaip.
December 5, 2015
Kaip kartais spausdinimo klaida tampa poezija: "<...> traukiu į dviaukštę kaimo parduotuvę, perku du budelius vyno ir lydimas piramidinių topolių dulkėtu vieškeliu traukiu į plentą - sudie!"
January 21, 2025
Nesitikėjau paėmusi šią knygą į rankas būti taip maloniai nustebinta jos poetiškumu.
Tai tiesiog apsėstojo odė moteriai, kuriai jaučiama meilė ir ilgesys yra neišsemiami ir tokie tragiškai jautrūs.
Rašymo stilius iš ties patiko ir įvairaspalvių žodžių gausa ir stebindavo ir prajuokindavo. Tačiau knygoje vis pynėsi tas pats siužetas - valkatos keliavimas kampais ir vietovėm, sangulos su kuo papuola ir neišsemiamas ilgesys moters, kurią jis taip suidealizavo.
Knygoje jutau sovietinio Vilniaus dvasią ir savotišką vidinį išskirtinumą žmogaus, kuris dažniausiai yra teisiamas ir nesuprastas - valkata, alkoholikas, bohemas.
Kūrinys kėlė dviprasmius jausmus, bet linkstu link žodžio - patiko.
Autorius suteikė savotiško suvokimo, kad tikra meilė turi tiek skirtingų savo atmainų, išraiškų ir pavidalų, o neišbaigta meilė savaip idealizuojama labiau ir garsiau už viską - kol tampa obsesija.
Tai tiesiog apsėstojo odė moteriai, kuriai jaučiama meilė ir ilgesys yra neišsemiami ir tokie tragiškai jautrūs.
Rašymo stilius iš ties patiko ir įvairaspalvių žodžių gausa ir stebindavo ir prajuokindavo. Tačiau knygoje vis pynėsi tas pats siužetas - valkatos keliavimas kampais ir vietovėm, sangulos su kuo papuola ir neišsemiamas ilgesys moters, kurią jis taip suidealizavo.
Knygoje jutau sovietinio Vilniaus dvasią ir savotišką vidinį išskirtinumą žmogaus, kuris dažniausiai yra teisiamas ir nesuprastas - valkata, alkoholikas, bohemas.
Kūrinys kėlė dviprasmius jausmus, bet linkstu link žodžio - patiko.
Autorius suteikė savotiško suvokimo, kad tikra meilė turi tiek skirtingų savo atmainų, išraiškų ir pavidalų, o neišbaigta meilė savaip idealizuojama labiau ir garsiau už viską - kol tampa obsesija.
February 23, 2018
VBZ
Zagreb, 2017.
S litavskog prevela Mirjana Bračko
Roman je prvotno objavljen 1993.
Roman je podijeljen na 15 nenaslovljenih poglavlja.
"Tula" je litavsko vlastito ime. Ujedno i ime likuše u koju je glavni lik romana zaljubljen.
Jezik je barokan, aktualiziran, ukusan, sočan i izrazito kreativan.
"Ta nikad nisam vidio nju, Tulu, zvjerčicu, vilinskog konjica, lijenog puha s nekakvim atletom ili strvinom genijem."
Ovaj kratki citat iznosi na vidjelo metaforične izraze koji su enciklopedijski primjer aktualizacije jezika; "zvjerčica", "vilinski konjic", "lijeni puh", tako se kali tekst, tako se piše.
Radi vašeg boljeg doživljaja jezične virtuoznosti bacam sljedeći citat:
" A Tula neprestano izranja iz mnoštva na ulici, iz vala rječice, pada kao list javora dotičući ogoljeni potiljak. Zadršćem ugledavši mladu slikaricu nalik na nju, s mapom pod rukom- ne, vjerojatno to nije očaj, ne samo on... Ta ona me primorala da se odgurnem nogama s muljevita dna, da se otresem i barem osvrnem uokolo. Osjećao sam da još želim živjeti, milovati Tuline grudi svijetle poput ljuski luka, uroniti u njezine dubine, izroniti, pogledati u njezine prestrašene oči i zajedno s njom otploviti iznad čičaka i apside, sve do visine krovova, dok obojeme mlataramo ispucanim petama, odletjeti još više, a kad se spustimo na zemlju, puštati dim kroz onaj zaklopni prozorčić koji se jedva drži na šarkama u pustaru gdje je danas vodovod..."
Iz ovog citata se razabire dugačak tok Kunčinasove rečenice, ritmičnost iskaza, bujica jezične aktualizacije. Kunčinas posjeduje dugačkost rečenice na razini Krleže, no Kunčinas ima bogatiji jezik od Krleže. Kunčinas je, u pogledu rečenice i jezika, bolji od Krleže.
Homodijegetički pripovjedač, sam glavni lik, često ponavlja ironično frazu "vivere pericolosamente" te se navedeno odigrava desetak, možda i dvadesetak, puta u romana. U tom smislu bih govorio o svojevrsnom sintaktičkom paralelizmu.
Dvanaesto poglavlje posjeduje najbolji jezični ostvaraj. Obratite pažnju na dvanaesto poglavlje. Najradije bih ga cijelog prepisao no ne mogu. Ne da mi se. Nisam ja neki Akakije Akakakijevič Bašmačkin, vaše dežurno piskaralo. Dvanaesto poglavlje!
Roman razlaže homodijegetički pripovjedač u prvom licu. Siže je kaotično razbacan i nepodudaran s fabulom. Što je super. Česta su prisjećanja glavnog lika, retrospekcije, asocijativno strujanje. U biti cjelokupna radnja je prisjećanje.b Homodijegetički pripovjedač sve zapisuje nakon što se sve odigralo unutar same fabule.
Kul je sljedeća intertekstualnost;
"Nikakve romantike- sve nekakve sasušene brezice, već pocrvenjele jastike... kopnene plosnate pješčane dine, čiste i bijele kao u primorju, sasvim slaba ili malo gušća bijela mahovina. Mnoštvo leptira i leptirića, masa sitnih kukaca, možda čak i rijetkih. Junaci Chateaubriandovih i Tieckovih novela ovdje bi imali što raditi, barem uz rječicu- ondje među jelicima je mračnije, ima više vlage, sjena, šuštanja- prave i prividne tajne koju vole i usamljenici i ubojice."
Radnja se fokusira na ljubav dvoje autsajdera i čudaka, alkoholičara i luđakinje. Mjestimice je roman zbilja dirljiv, no uglavnom je ljubav patetična, odnosno fiksiranost glavnog lika na likušu je naporna i nezrela.
Kako je lijepo kada književnost nije društveno angažirana. Roman o ljubavi i boli pisan aktualizirajućim jezikom. A ne neka aktivistička, dakle pseudoknjiževna, ostvarenja. Književnost i društveni angažman se trebaju razdvojiti kao Sjeverna i Južna Koreja!
Ako ne pročitate ovaj roman onda ste luzeri. Ako pročitate uživat ćete.
Izaberite šišmiši.
Zagreb, 2017.
S litavskog prevela Mirjana Bračko
Roman je prvotno objavljen 1993.
Roman je podijeljen na 15 nenaslovljenih poglavlja.
"Tula" je litavsko vlastito ime. Ujedno i ime likuše u koju je glavni lik romana zaljubljen.
Jezik je barokan, aktualiziran, ukusan, sočan i izrazito kreativan.
"Ta nikad nisam vidio nju, Tulu, zvjerčicu, vilinskog konjica, lijenog puha s nekakvim atletom ili strvinom genijem."
Ovaj kratki citat iznosi na vidjelo metaforične izraze koji su enciklopedijski primjer aktualizacije jezika; "zvjerčica", "vilinski konjic", "lijeni puh", tako se kali tekst, tako se piše.
Radi vašeg boljeg doživljaja jezične virtuoznosti bacam sljedeći citat:
" A Tula neprestano izranja iz mnoštva na ulici, iz vala rječice, pada kao list javora dotičući ogoljeni potiljak. Zadršćem ugledavši mladu slikaricu nalik na nju, s mapom pod rukom- ne, vjerojatno to nije očaj, ne samo on... Ta ona me primorala da se odgurnem nogama s muljevita dna, da se otresem i barem osvrnem uokolo. Osjećao sam da još želim živjeti, milovati Tuline grudi svijetle poput ljuski luka, uroniti u njezine dubine, izroniti, pogledati u njezine prestrašene oči i zajedno s njom otploviti iznad čičaka i apside, sve do visine krovova, dok obojeme mlataramo ispucanim petama, odletjeti još više, a kad se spustimo na zemlju, puštati dim kroz onaj zaklopni prozorčić koji se jedva drži na šarkama u pustaru gdje je danas vodovod..."
Iz ovog citata se razabire dugačak tok Kunčinasove rečenice, ritmičnost iskaza, bujica jezične aktualizacije. Kunčinas posjeduje dugačkost rečenice na razini Krleže, no Kunčinas ima bogatiji jezik od Krleže. Kunčinas je, u pogledu rečenice i jezika, bolji od Krleže.
Homodijegetički pripovjedač, sam glavni lik, često ponavlja ironično frazu "vivere pericolosamente" te se navedeno odigrava desetak, možda i dvadesetak, puta u romana. U tom smislu bih govorio o svojevrsnom sintaktičkom paralelizmu.
Dvanaesto poglavlje posjeduje najbolji jezični ostvaraj. Obratite pažnju na dvanaesto poglavlje. Najradije bih ga cijelog prepisao no ne mogu. Ne da mi se. Nisam ja neki Akakije Akakakijevič Bašmačkin, vaše dežurno piskaralo. Dvanaesto poglavlje!
Roman razlaže homodijegetički pripovjedač u prvom licu. Siže je kaotično razbacan i nepodudaran s fabulom. Što je super. Česta su prisjećanja glavnog lika, retrospekcije, asocijativno strujanje. U biti cjelokupna radnja je prisjećanje.b Homodijegetički pripovjedač sve zapisuje nakon što se sve odigralo unutar same fabule.
Kul je sljedeća intertekstualnost;
"Nikakve romantike- sve nekakve sasušene brezice, već pocrvenjele jastike... kopnene plosnate pješčane dine, čiste i bijele kao u primorju, sasvim slaba ili malo gušća bijela mahovina. Mnoštvo leptira i leptirića, masa sitnih kukaca, možda čak i rijetkih. Junaci Chateaubriandovih i Tieckovih novela ovdje bi imali što raditi, barem uz rječicu- ondje među jelicima je mračnije, ima više vlage, sjena, šuštanja- prave i prividne tajne koju vole i usamljenici i ubojice."
Radnja se fokusira na ljubav dvoje autsajdera i čudaka, alkoholičara i luđakinje. Mjestimice je roman zbilja dirljiv, no uglavnom je ljubav patetična, odnosno fiksiranost glavnog lika na likušu je naporna i nezrela.
Kako je lijepo kada književnost nije društveno angažirana. Roman o ljubavi i boli pisan aktualizirajućim jezikom. A ne neka aktivistička, dakle pseudoknjiževna, ostvarenja. Književnost i društveni angažman se trebaju razdvojiti kao Sjeverna i Južna Koreja!
Ako ne pročitate ovaj roman onda ste luzeri. Ako pročitate uživat ćete.
Izaberite šišmiši.
September 15, 2020
Tas įvertinimas žvaigždutėmis yra labai nesąžiningas, nes Tūlai duodu 4, o Lizos Butas buvo gavęs 3 ir čia nėra net ką kalbėti kaip toli šios dvi knygos yra viena nuo kitos. Bet ką gi. Džiaugėsi akys ir širdis, skaitant Tūlą. Tai poetiškas ir modernus tekstas, tuo pačiu vietomis pašiepiantis patį poetiškumą, bet puikiai atskleidžiantis lietuvių kalbos grožį. Pripratus prie kitokio pobūdžio tekstų, net pagaudavau save slįsdamas paviršium, atsitokėdamas ir grįždamas atgal perskaityti vieno kito sakinio, nes tiesiog labai gražu. Pats siužetas - meilė, girtuoklystės, kelionės/klejonės. Man atrodo, kad prie viso šito - daug ir aiškios nevilties, slepiamos po šitais sekso, alkoholio ir vis dar sunkiai, bet besilaikančios santvarkos sluoksniais. Ta neviltis tokia gliti, slopinanti ir lengvai jaučiama, kad norom nenorom grimzti į melancholiją kartu su pagrindiniu veikėju - besiblaškančiu bohemščiku, miegančiu visur ir su visais/visom, bet lyg ir svajojantį apie vienintelę - Tūlą. Ypatingai didelių suvokimų, kad čia tokia kažkokia gili meilė ir kaip taip iš tikrųjų va, jei žmogus myli, tai metų metus blaškosi bet kur, bet svajoja apie tą vienintelę, neradau. Tai gal labiau toks nepriklausomumo manifestas, laisvės (už kurios paminėjimą gali būti išspirtas iš mašinos), nors norisi kažkur ir nusiraminti, bet kur žmogus nurimsi, kai dar tiek butelių neišgerta, tiek Vilniaus neišvaikščiota. Pats Tūlos asmuo lyg šešėlis. Ji yra knygos pavadinime, jai skirtas šitas visas pasakojimas, vis kreipiantis į ją ar galvojant apie ją, bet taip ir iki galo neįasmeninant kas čia. Ir apskritai knygoj labai daug temų ir potemių prasideda, bet taip ir pasilieka lyg padriki siūlai. Tai ypatingai gal ir neerzina, būna tik epizodiniai antakio kilstelėjimai, bet atrodo lyg kažkurios vietos galėjo būti kažkaip išrištos. Aišku į autorių aš neįlįsiu (šiaip ir nenorėčiau), bet čia ta viena žvaigždutė ir prasidangina. Ir dėl gana painios knygos pradžios. Bet visos kitos stiprios - modernaus teksto grožis ir slegianti pilkuma. Ai dar kažkaip kažkaip ten labai žmonėms čia patiko koks nuostabus tas Vilnius parodytas, bet aš neturiu apie tai stiprios nuomonės - taip, gražus, buitinis, iš modernisto perspektyvos, miestas, bet kažkaip ir tiek. Slegiantis, alkoholinis, purvinas ir melancholiškas tekstas. Pats tas rudeniui.
February 11, 2019
Visai patiko Vilnius. Ir nors visiškai netempia iki kokio Gavelio Vilniaus, bet papirko tas mano vaikystės Vilnius su ryto parduotuve priešaky ir Tūlos kiemu, kuris man vaikystėj darė labai didelį įspūdį. Viskas taip puikiai pažįstama ir prarasta amžiams, t. y. pasidaviau nostalgiškai manipuliacijai :) bet abejoju, ar tiems, kuriems šios vietos visiškai nieko nesako, šitoks Kunčino pavaizduotas Vilnius pats savaime įgauna kokią nors svarbą.
O be Vilniaus net nežinau. Iš esmės pilstymas iš tuščio į kiaurą, nėra koncepto, neįdomi ir neišradingai pateikta medžiaga. Pagrindinis personažas absoliučiai neįdomus, neturi parako ir visa ta didi alkoholystė pradžioje knygos įvedama iš viso nemotyvuotai, o vėliau paprasčiausiai pripranti prie to kaip prie akivaizdžiai butaforinio knygos fono, ir tiek. Tūla iš viso net ne personažas, o išgabaluotas, išmėsinėtas paveiksliukas ir buka iliuzija. Abu personažai plokšti (kaip tas plokščia Tūlos kūnas, anot naratoriaus), be gyvasties, schematiški.
Pabaiga kažkiek gelbsti situaciją, bet labai nežymiai.
Žvaigždutės už Vilnių.
O be Vilniaus net nežinau. Iš esmės pilstymas iš tuščio į kiaurą, nėra koncepto, neįdomi ir neišradingai pateikta medžiaga. Pagrindinis personažas absoliučiai neįdomus, neturi parako ir visa ta didi alkoholystė pradžioje knygos įvedama iš viso nemotyvuotai, o vėliau paprasčiausiai pripranti prie to kaip prie akivaizdžiai butaforinio knygos fono, ir tiek. Tūla iš viso net ne personažas, o išgabaluotas, išmėsinėtas paveiksliukas ir buka iliuzija. Abu personažai plokšti (kaip tas plokščia Tūlos kūnas, anot naratoriaus), be gyvasties, schematiški.
Pabaiga kažkiek gelbsti situaciją, bet labai nežymiai.
Žvaigždutės už Vilnių.
Displaying 1 - 30 of 165 reviews