What do you think?
Rate this book
La Bibliothèque du Beau et du Mal
Berlin, République de Weimar, 1926. Walter a hérité de la prestigieuse bibliothèque de son grand-père, dont certains des volumes sont reliés avec la peau d'un animal en accord avec leur contenu. Tous sauf un, auquel Walter voue une véritable fascination : une première édition du marquis de Sade, recouverte de l'épiderme d'une aristocrate guillotinée ; une merveille de bibliopégie anthropodermique. Sa demi-soeur, Lotta, jalouse de cet héritage, est une femme trompée et blessée, en quête de moralité et de vertu dans ce Berlin décadent. Quant à Maus, tanneur sourd-muet et ami d'enfance de Walter, il ne voit le monde que par les Dix Commandements. Leur destin va basculer lorsqu'un étudiant éconduit par sa fiancée et à la peau irrésistiblement diaphane se jette sous les roues de la Mercedes de Walter. Parfois, des choses terribles sont faites au nom de la beauté... Lauréate du prix du Livre européen en 2015, Undine Radzeviciute, dans La Bibliothèque du Beau et du Mal, interroge avec humour et subtilité les contours de la liberté et nous offre une vision surprenante d'une société en crise où se révèle la complexité du monde.
352 pages, Paperback
First published January 1, 2020
5 people are currently reading
508 people want to read
About the author
Undinė Radzevičiūtė
10 books179 followersBaigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus Dailės Akademijoje.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 103 reviews
March 13, 2020
Perskaičiau ir aš! Pirmiau nei "Kraują mėlyną", kurio kažkaip vis dar nesugebėjau įveikti, bet gal jau imsiu. Po "180", kuris mane smarkiai nuvylė, - vėl smagus ir puikiai parašytas Radzevičiūtės tekstas.
Vėl parašytas jos ištobulintu stilium - kapotu, lakonišku, su minties šuoliukais; tiesa, kitaip nei anksčiau, ji nebeskaido sakinių po žodį ar frazių per vidurį. Dabar tas stilius labiau draugiškas, o ne reikalaujantis skaitymo pastangų. Svarbiausias pokytis (nežinau, ar jis jau buvo "Kraujuje") - nebėra to viską persmelkiančio sarkazmo ir bajerio kiekvienoj eilutėj. Keista! Man Undinė turbūt visada bus senelė Amigorena iš "Žuvų ir drakonų". Bet pratinuosi ir prie naujosios, kuriai papasakoti istoriją yra svarbiau negu prajuokinti kas antru sakiniu ir pasakojimą varyti į priekį beveik vien bajeriais. O gal mano humoro jausmas nusėdęs? Radau tik simpatiškus ironiškus pasažus, pvz:
Kaip rašė komentatorės ir komentatoriai, siužetas primena tiek Suskindo "Kvepalus", tiek Greenaway'aus "Pillow Book": pirma, didžiulis susižavėjimas žmogaus kūno paviršiumi, oda, tuo, ką ant odos galima išpiešti, ištatuiruoti ir kaip paženklinti. Pvz, ant viršelio perkeltos fotografo Karlo Blossfeldto gėlių nuotraukos nuolat lyginamos su žaizdom, kad jos, atsidūrusios ant kūno - ištatuiruotos, - visos atrodo kaip žaizdos, randai, - vidinė savijauta perkelta į išorę par excellence, be jokių užpainiojimų. Antra: troškimas tą kūną turėti, pasisavinti, perkelti jį į visišką estetiką - aptraukti ta oda knygas, priderinti knygą prie žmogaus istorijos (pvz kai ruso marozo oda su ikonų tatuiruotėm aptrauki Dostojevskio knygą).
Man persiskaitė labai labai maloniai - ir "intriga" (kiek jos yra), ir dialogai, ir nesibaigiančios švelniai maniakiškos Walterio paieškos vis ko nors kito, vis kitos odos, ir bandymai sustoti. Ta dilema, ar grožis = gėris - nenauja, jau tokia dorianiška / faustiška, tai kažkaip nei nustebino, nei labai šokiravo. Kas nustebino pačia geriausia prasme (nors pasakysiu taip beveik iš komplekso) - lietuviškas romanas, kuriame nėra nė lašelio etno, nė lašelio lietuviškumo, kur veiksmas vyksta kitoj šaly, kitam laike, ir visai nesijaučia jokio pritempimo, jokios pastangos ką nors neįprasto išgalvoti. Tiesiog labai lengvai ir grakščiai parašyta. Labai faina!!! Ir nelietuviški vardai - Walteris, Lotta - labai pridera. Ir visai simpatiška, nors ir juokinga, - kad realių žmonių vardai, nors TIPO rašomi originaliai, vis tiek kažkur numuilinami: taip Blossfeldtas tampa Blossfeldu, Goebbelsas - Jozefu Gebelsu.
Faina ta Radzevičiūtė. Man keista, kodėl jos nėra projekte "Moterys, kūrusios Lietuvą" - man atrodo, ji tikrai kuria ir tikrai atveria naujus dalykus, kurių didelė dalis LT literatūros, susitelkusi į savęs atradinėjimą, nelabai mato. Šia prasme ji man tokia binkiška - Berlynas aukštyn kojom drypso.
Vėl parašytas jos ištobulintu stilium - kapotu, lakonišku, su minties šuoliukais; tiesa, kitaip nei anksčiau, ji nebeskaido sakinių po žodį ar frazių per vidurį. Dabar tas stilius labiau draugiškas, o ne reikalaujantis skaitymo pastangų. Svarbiausias pokytis (nežinau, ar jis jau buvo "Kraujuje") - nebėra to viską persmelkiančio sarkazmo ir bajerio kiekvienoj eilutėj. Keista! Man Undinė turbūt visada bus senelė Amigorena iš "Žuvų ir drakonų". Bet pratinuosi ir prie naujosios, kuriai papasakoti istoriją yra svarbiau negu prajuokinti kas antru sakiniu ir pasakojimą varyti į priekį beveik vien bajeriais. O gal mano humoro jausmas nusėdęs? Radau tik simpatiškus ironiškus pasažus, pvz:
- Kur aš galėčiau jį rasti? - paklausė Walteris.
- Invalidų kapinėse.
Ieškoti tokioje vietoje Walteris nebuvo nusiteikęs. (p. 54-55)
Kaip rašė komentatorės ir komentatoriai, siužetas primena tiek Suskindo "Kvepalus", tiek Greenaway'aus "Pillow Book": pirma, didžiulis susižavėjimas žmogaus kūno paviršiumi, oda, tuo, ką ant odos galima išpiešti, ištatuiruoti ir kaip paženklinti. Pvz, ant viršelio perkeltos fotografo Karlo Blossfeldto gėlių nuotraukos nuolat lyginamos su žaizdom, kad jos, atsidūrusios ant kūno - ištatuiruotos, - visos atrodo kaip žaizdos, randai, - vidinė savijauta perkelta į išorę par excellence, be jokių užpainiojimų. Antra: troškimas tą kūną turėti, pasisavinti, perkelti jį į visišką estetiką - aptraukti ta oda knygas, priderinti knygą prie žmogaus istorijos (pvz kai ruso marozo oda su ikonų tatuiruotėm aptrauki Dostojevskio knygą).
Man persiskaitė labai labai maloniai - ir "intriga" (kiek jos yra), ir dialogai, ir nesibaigiančios švelniai maniakiškos Walterio paieškos vis ko nors kito, vis kitos odos, ir bandymai sustoti. Ta dilema, ar grožis = gėris - nenauja, jau tokia dorianiška / faustiška, tai kažkaip nei nustebino, nei labai šokiravo. Kas nustebino pačia geriausia prasme (nors pasakysiu taip beveik iš komplekso) - lietuviškas romanas, kuriame nėra nė lašelio etno, nė lašelio lietuviškumo, kur veiksmas vyksta kitoj šaly, kitam laike, ir visai nesijaučia jokio pritempimo, jokios pastangos ką nors neįprasto išgalvoti. Tiesiog labai lengvai ir grakščiai parašyta. Labai faina!!! Ir nelietuviški vardai - Walteris, Lotta - labai pridera. Ir visai simpatiška, nors ir juokinga, - kad realių žmonių vardai, nors TIPO rašomi originaliai, vis tiek kažkur numuilinami: taip Blossfeldtas tampa Blossfeldu, Goebbelsas - Jozefu Gebelsu.
Faina ta Radzevičiūtė. Man keista, kodėl jos nėra projekte "Moterys, kūrusios Lietuvą" - man atrodo, ji tikrai kuria ir tikrai atveria naujus dalykus, kurių didelė dalis LT literatūros, susitelkusi į savęs atradinėjimą, nelabai mato. Šia prasme ji man tokia binkiška - Berlynas aukštyn kojom drypso.
June 18, 2020
4/5
Mano pažintis su Undine Radzevičiūte prasidėjo dar universitete, kur tikrai nesitikėjau jos sutikti. Skaitėme „Strekazą“ per lietuvių šiuolaikinės literatūros vertimo paskaitą ir ta trumputė knygelė mane visiškai pakerėjo. Tokia keista ir į jokius rėmus netelpanti istorija. Autorės humoro jausmas ir subtilus, man taip artimas sarkazmas buvo kažkas, ko šiuolaikinėje lietuvių literatūroje nebuvau sutikus, bent jau daromo taip kokybiškai. Skaitydama „Grožio ir blogio biblioteką“ tik dar kartą įsitikinau – Undinė yra labai unikalus balsas mūsų literatūroje.
Naujasis jos romanas pasirodė kiek labiau universalus. Čia išlieka taip mylimas humoro jausmas bei lengvos pašaipos, kurios man primena mano bendravimą su draugais ir artimaisiais, bet viskas kiek prislopinta, nors malonumo tikrai nemažina. Trumpi, tačiau itin taiklūs sakiniai, filosofavimais neapkrautas tekstas, kuriame skaitytojui viskas nepateikiama už jį sukramtyta – jis turi pasistengti ir pats, pažvelgti tarp eilučių, grįžti, klausinėti, stebėtis ir galbūt tam tikrų dalykų nesuprasti. Kūrinys daug skaitantiems ir apskritai besidomintiems pasauliu teiks dar didesnį malonumą – pilna įvairiausių užuominų ir detalių, kurios šiaip galėtų praslysti pro akis, bet jas supratus tampa kaip skaniausias saldainis. O ir pati autorė, matosi, myli tai, ką daro, ir jos tekstas tos meilės persunktas – rašomom temom pasidomėta, tačiau kūrinyje informacija nesi apkrautas ir neatrodo, kad skaitai enciklopedijos išrašą – belieka tik žavėtis U. Radzevičiūtės meistriškumu ir sąmojingumu.
Kūrinio pagrindinė tema yra diskusija apie tai, ar grožis prilygsta gėriui, o bjaurumas – blogiui. Svarstoma, ar gražu tik tai, kas yra malonu ir miela akiai, ar grožis gali būti ir nepatogus bei amoralus. Viso to kontekste romano veiksmas taip pat įpinamas į tam tikrą estetišką paklodę – nepaisant įvykių, kurie, žinome, kad vyksta, autorė neatveria mums durų į žiaurumą, nužmogėjimą ir viską niokojančią priklausomybę. Negalime to stebėti iš arti ir šlykštėtis arba likti mazochistiškai sužavėti, veikiau esame palikti įsivaizduoti. Jei tik esam tam pasiryžę.
Galbūt antroje romano pusėje diskusijų gėris-blogis-grožis-bjaurumas pasidarė kiek per daug, nes jos labai supanašėjo, tačiau atleidžiu ir už tai, nes bendra kuriama atmosfera, dialogų įvairialypiškumas, nutylėjimai ir visko pasakymas daug nepasakant man tai atpirko. Norėjosi labiau įsigilinti į pačius veikėjus, net jei čia tikriausiai kalba mano godumas ir noras turėti galimybę daugiau pasidžiaugti autorės kūryba. Iš tiesų įvykiai, vykstantys Veimaro respublikoje, galėjo įvykti bet kur ir bet kada, o ypač šiais laikais. Ir čia sutikti veikėjai galėjo nebūti knygų įrišimo meistrai ar turtingi paveldėtojai – jų atspindžius matome ir daugelyje mums pažįstamų žmonių. Išlaikyta tamsi ir nuodėminga, tačiau iš išorės labai tvarkinga ir nublizginta aplinka ir leidžia mums būti tik stebėtojais, tačiau to pakanka tam, kad galėtume mėgautis ekscentriškais veikėjais, svarstyti apie karo padarinius visuomenei ir atskiriems žmonėms bei pasiknaisioti po svetimą biblioteką. Ir gal sužinoti šiokių tokių paslapčių.
Nesu skaičius nieko panašaus į Undinę lietuvių literatūroje, todėl labai džiaugiuosi ją atradusi. Ji man tokia šiuolaikiška ir tuo pačiu mokanti kalbėti apie praeitį sumaniai ir unikaliai. Žinau, kad skaitysiu dar. O ir rekomenduoju jums, jei norite pasimėgauti rašymo talentu, prijaučiate sarkastiškiems ir truputį šikniams veikėjams bei kartais mėgstate ne laiku ir ne vietoje pakikenti.
Mano pažintis su Undine Radzevičiūte prasidėjo dar universitete, kur tikrai nesitikėjau jos sutikti. Skaitėme „Strekazą“ per lietuvių šiuolaikinės literatūros vertimo paskaitą ir ta trumputė knygelė mane visiškai pakerėjo. Tokia keista ir į jokius rėmus netelpanti istorija. Autorės humoro jausmas ir subtilus, man taip artimas sarkazmas buvo kažkas, ko šiuolaikinėje lietuvių literatūroje nebuvau sutikus, bent jau daromo taip kokybiškai. Skaitydama „Grožio ir blogio biblioteką“ tik dar kartą įsitikinau – Undinė yra labai unikalus balsas mūsų literatūroje.
Naujasis jos romanas pasirodė kiek labiau universalus. Čia išlieka taip mylimas humoro jausmas bei lengvos pašaipos, kurios man primena mano bendravimą su draugais ir artimaisiais, bet viskas kiek prislopinta, nors malonumo tikrai nemažina. Trumpi, tačiau itin taiklūs sakiniai, filosofavimais neapkrautas tekstas, kuriame skaitytojui viskas nepateikiama už jį sukramtyta – jis turi pasistengti ir pats, pažvelgti tarp eilučių, grįžti, klausinėti, stebėtis ir galbūt tam tikrų dalykų nesuprasti. Kūrinys daug skaitantiems ir apskritai besidomintiems pasauliu teiks dar didesnį malonumą – pilna įvairiausių užuominų ir detalių, kurios šiaip galėtų praslysti pro akis, bet jas supratus tampa kaip skaniausias saldainis. O ir pati autorė, matosi, myli tai, ką daro, ir jos tekstas tos meilės persunktas – rašomom temom pasidomėta, tačiau kūrinyje informacija nesi apkrautas ir neatrodo, kad skaitai enciklopedijos išrašą – belieka tik žavėtis U. Radzevičiūtės meistriškumu ir sąmojingumu.
Kūrinio pagrindinė tema yra diskusija apie tai, ar grožis prilygsta gėriui, o bjaurumas – blogiui. Svarstoma, ar gražu tik tai, kas yra malonu ir miela akiai, ar grožis gali būti ir nepatogus bei amoralus. Viso to kontekste romano veiksmas taip pat įpinamas į tam tikrą estetišką paklodę – nepaisant įvykių, kurie, žinome, kad vyksta, autorė neatveria mums durų į žiaurumą, nužmogėjimą ir viską niokojančią priklausomybę. Negalime to stebėti iš arti ir šlykštėtis arba likti mazochistiškai sužavėti, veikiau esame palikti įsivaizduoti. Jei tik esam tam pasiryžę.
Galbūt antroje romano pusėje diskusijų gėris-blogis-grožis-bjaurumas pasidarė kiek per daug, nes jos labai supanašėjo, tačiau atleidžiu ir už tai, nes bendra kuriama atmosfera, dialogų įvairialypiškumas, nutylėjimai ir visko pasakymas daug nepasakant man tai atpirko. Norėjosi labiau įsigilinti į pačius veikėjus, net jei čia tikriausiai kalba mano godumas ir noras turėti galimybę daugiau pasidžiaugti autorės kūryba. Iš tiesų įvykiai, vykstantys Veimaro respublikoje, galėjo įvykti bet kur ir bet kada, o ypač šiais laikais. Ir čia sutikti veikėjai galėjo nebūti knygų įrišimo meistrai ar turtingi paveldėtojai – jų atspindžius matome ir daugelyje mums pažįstamų žmonių. Išlaikyta tamsi ir nuodėminga, tačiau iš išorės labai tvarkinga ir nublizginta aplinka ir leidžia mums būti tik stebėtojais, tačiau to pakanka tam, kad galėtume mėgautis ekscentriškais veikėjais, svarstyti apie karo padarinius visuomenei ir atskiriems žmonėms bei pasiknaisioti po svetimą biblioteką. Ir gal sužinoti šiokių tokių paslapčių.
Nesu skaičius nieko panašaus į Undinę lietuvių literatūroje, todėl labai džiaugiuosi ją atradusi. Ji man tokia šiuolaikiška ir tuo pačiu mokanti kalbėti apie praeitį sumaniai ir unikaliai. Žinau, kad skaitysiu dar. O ir rekomenduoju jums, jei norite pasimėgauti rašymo talentu, prijaučiate sarkastiškiems ir truputį šikniams veikėjams bei kartais mėgstate ne laiku ir ne vietoje pakikenti.
February 19, 2020
Lietuvių autorių kūriniai man nėra tie, kuriuos labiausiai skaitau ir laukiu. Išimtis - Undinė Radzevičiūtė. Jos kūrybą atradau per knygą "Žuvys ir drakonai". Toliau sekė visos likusios Undinės knygos. Patiko labai. Na, gal išskyrus "Kraujas mėlynas".
"Grožio ir blogio biblioteka" pirmiausia jūsų akis pritrauks tikrai labai dailiu viršeliu, o jau po to savo istorija. Veimaro respublika. Trečias dešimtmetis. Jauno vaikinas paveldi biblioteką su išskirtiniais knygų egzemplioriais. Vaikinas nori tęsti knygų kolekcionavimą ir ryžtasi kriminalinei veiklai vardan to, kad kolekcija taptų išties įspūdinga. Visos kraupiosios scenos yra paliekamos skaitytojo vaizduotei. Tai man pasirodė kaip labai skoningas ir rafinuotas autorės sprendimas - kam kalbėti apie tai, kas akivaizdu ir teršti kūrinio estetiką.
Pasakojimas sukuria labai daug vietos filosofiniams pamąstymams. Kaip jau sufleruoja pavadinimas - gėrio, blogio, grožio ir bjaurumo sąlyčio taškai. Autorė kelia klausimą, ar tikrai gėris visuomet tolygus grožiui, o blogis bjaurumui? Taip pat apmąstomi šie laikai - ar jie taip toli nuo pokario Veimaro respublikos? Galima įžvelgti ir religinės tematikos klausimų, mat ne kartą kūrinyje pasirodo žymioji Nyčės frazė "Dievas mirė". Jei jis mirė ir niekas nebėra mums teisėjas, tai ar viskas leistina?
Kūrinio kalba yra tipiška Undinės Radzevičiūtės kūrybai - kapota, trumpi sakiniai, aštri ironija, sarkazmas, intelekto žybsniai. Skaityti išties malonu ir viduje nuolat kikeni, nes labai gera patirti kokybišką tekstą.
Istorija pasirinka labai vykusiai, bet, mano galva, potencialas neišnaudotas iki galo. Knygų mylėtojai tikrai nebūtų supykę daugiau detalių iš knygų pasaulio, kolekcionierių gyvenimo ir technikų kaip jos įrišamos. Man to pristigo. Taip pat norėjosi daugiau intrigos, nes po kurio laiko skaitant apima aiškumo jausmas dėl ateities įvykių ir pajuntama monotonija.
Kam skaityti? Kas dar nesate rankose laikę Undinės knygų, būtinai paskaitykite ir susipažinkite su jos puikiu rašymu, aštriu humoru ir lakoniškumu. Tikrai tikiu, kad šiuo metu tai yra viena geriausių rašytojų Lietuvoje. Gero skaitymo
video apžvalga: https://bit.ly/2V1Boei
Facebook: https://bit.ly/2UESwGP
Instagram: https://bit.ly/37fzn0K
"Grožio ir blogio biblioteka" pirmiausia jūsų akis pritrauks tikrai labai dailiu viršeliu, o jau po to savo istorija. Veimaro respublika. Trečias dešimtmetis. Jauno vaikinas paveldi biblioteką su išskirtiniais knygų egzemplioriais. Vaikinas nori tęsti knygų kolekcionavimą ir ryžtasi kriminalinei veiklai vardan to, kad kolekcija taptų išties įspūdinga. Visos kraupiosios scenos yra paliekamos skaitytojo vaizduotei. Tai man pasirodė kaip labai skoningas ir rafinuotas autorės sprendimas - kam kalbėti apie tai, kas akivaizdu ir teršti kūrinio estetiką.
Pasakojimas sukuria labai daug vietos filosofiniams pamąstymams. Kaip jau sufleruoja pavadinimas - gėrio, blogio, grožio ir bjaurumo sąlyčio taškai. Autorė kelia klausimą, ar tikrai gėris visuomet tolygus grožiui, o blogis bjaurumui? Taip pat apmąstomi šie laikai - ar jie taip toli nuo pokario Veimaro respublikos? Galima įžvelgti ir religinės tematikos klausimų, mat ne kartą kūrinyje pasirodo žymioji Nyčės frazė "Dievas mirė". Jei jis mirė ir niekas nebėra mums teisėjas, tai ar viskas leistina?
Kūrinio kalba yra tipiška Undinės Radzevičiūtės kūrybai - kapota, trumpi sakiniai, aštri ironija, sarkazmas, intelekto žybsniai. Skaityti išties malonu ir viduje nuolat kikeni, nes labai gera patirti kokybišką tekstą.
Istorija pasirinka labai vykusiai, bet, mano galva, potencialas neišnaudotas iki galo. Knygų mylėtojai tikrai nebūtų supykę daugiau detalių iš knygų pasaulio, kolekcionierių gyvenimo ir technikų kaip jos įrišamos. Man to pristigo. Taip pat norėjosi daugiau intrigos, nes po kurio laiko skaitant apima aiškumo jausmas dėl ateities įvykių ir pajuntama monotonija.
Kam skaityti? Kas dar nesate rankose laikę Undinės knygų, būtinai paskaitykite ir susipažinkite su jos puikiu rašymu, aštriu humoru ir lakoniškumu. Tikrai tikiu, kad šiuo metu tai yra viena geriausių rašytojų Lietuvoje. Gero skaitymo
video apžvalga: https://bit.ly/2V1Boei
Facebook: https://bit.ly/2UESwGP
Instagram: https://bit.ly/37fzn0K
August 11, 2020
Oi. Sunkus atvejis. Man. Su ja. Su knyga. Ne su Undine. Bet gal užtenka. Mėgdžioti.
Iš tikrųjų tai sunkus atvejis buvo su mano skaitymu karantino laikotarpiu. Ne tik "Biblioteka" nukentėjo, o dar ir kitos knygos, kai negalėjau susikaupti, nes vis blaškė visokie delfiai su feisbukais, niekas nebuvo aišku ir atrodė kad artėja pasaulio pabaiga. Fin de siecle, taip sakant. Bet visai nekilo noro išvažiuoti į užmiestį ir pasinerti į puotavimo bei istorijų pasakojimo orgijas, kaip pas Bokačą. Matyt dėl to ir nesiskaitė.
Tada priėjau prie knygos vidurio. Ta pirma dalis ir dabar mano galvoje kažkokia dvimatė, tiesiog juodos raidės ant balto popieriaus, nematau vaizdų, negirdžiu balsų ir vienintelė mintis tuo metu kylanti iš teksto buvo, o, Walteri, kad man tavo problemas...
Bet kai dabar ėmiausi knygą užbaigti,nes gal vėl kokį karantiną kas sugalvos, viskas staiga pasidarė 3D, veikėjai atgijo, viskas buvo cool, kaip visada pas Radzevičiūtę. Buvo jausmas, kad žiūriu Weso Andersono filmą. Nežinau, kaip kam tas Andersonas, bet aš tai sakau kaip komplimentą. Bet čia toks biški creepy Wesas Andersonas būtų, panašesnis į Wesą Craveną... Nors iki siaubiako knyga nedatempė. Tai nėra blogai, bet tarp tų visų filosofavimų apie blogį, grožį ir Co. norėjosi, kad kas nors kokią sieną kraujais aptaškytų. Nes labai jau čia viskas švaru buvo, dekoratyvu. Bla bla lygyje.
Tai va. Sunku vertinti. Man aišku patiko. Kaip man nepatiks? Bet jaučiu šiokį tokį nusivylimą. Turbūt.
Iš tikrųjų tai sunkus atvejis buvo su mano skaitymu karantino laikotarpiu. Ne tik "Biblioteka" nukentėjo, o dar ir kitos knygos, kai negalėjau susikaupti, nes vis blaškė visokie delfiai su feisbukais, niekas nebuvo aišku ir atrodė kad artėja pasaulio pabaiga. Fin de siecle, taip sakant. Bet visai nekilo noro išvažiuoti į užmiestį ir pasinerti į puotavimo bei istorijų pasakojimo orgijas, kaip pas Bokačą. Matyt dėl to ir nesiskaitė.
Tada priėjau prie knygos vidurio. Ta pirma dalis ir dabar mano galvoje kažkokia dvimatė, tiesiog juodos raidės ant balto popieriaus, nematau vaizdų, negirdžiu balsų ir vienintelė mintis tuo metu kylanti iš teksto buvo, o, Walteri, kad man tavo problemas...
Bet kai dabar ėmiausi knygą užbaigti,
Tai va. Sunku vertinti. Man aišku patiko. Kaip man nepatiks? Bet jaučiu šiokį tokį nusivylimą. Turbūt.
April 9, 2020
Daugelis giria vienos kvalifikuočiausių šalies rašytojų braižą – apgalvotą, taupų, parceliuotą sakinį. Šiame romane jis vėlgi toks pat, išdirbtas it žiurkėno kailiukas. Kiekvienas žodis motyvuotas ir nė skiemens į šalį.
Ir tai labai vargina. Proza, kurioje nelieka filologinio atsitiktinumo, primena instrukciją chirurgui. Skaitydamas U. Radzevičiūtės knygą nuolat jauti ne teksto grožį, o tikslumą (blogį?:). Todėl tokia literatūra primena dirbtinę odą.
Galiausiai dirbtinė kalba ir dirbtinis, su autorės patirtimi kažin ar ką bendro turintis turinys lemia semantinį trumpąjį sujungimą, sugriaunantį romano užmojį. „Grožio ir blogio biblioteka“ yra iki kauliukų išlaižytas popsas. Šitaip iščiustytas pasakojimas rodosi netikroviškas, nors... pramoginis turinys juk ir neprivalo būti tikroviškas.
Ir tai labai vargina. Proza, kurioje nelieka filologinio atsitiktinumo, primena instrukciją chirurgui. Skaitydamas U. Radzevičiūtės knygą nuolat jauti ne teksto grožį, o tikslumą (blogį?:). Todėl tokia literatūra primena dirbtinę odą.
Galiausiai dirbtinė kalba ir dirbtinis, su autorės patirtimi kažin ar ką bendro turintis turinys lemia semantinį trumpąjį sujungimą, sugriaunantį romano užmojį. „Grožio ir blogio biblioteka“ yra iki kauliukų išlaižytas popsas. Šitaip iščiustytas pasakojimas rodosi netikroviškas, nors... pramoginis turinys juk ir neprivalo būti tikroviškas.
February 27, 2020
Nuostabus viršelis, kuris taip šiurpiai ir gražiai sužaidžia su knygos siužetu. Ryškūs herojai, labai kinematografiški siužeto fragmentai. Žavėjausi autorės sugebėjimu atkurti autentišką tarpukario Berlyno dvasią, tikrai nekilo abejonių, kad ji tais laikais negyveno ir visko savo akimis nematė. Patiko ir rašymo stilius, tikrai skaitysiu ir kitas autorės knygas.
Didžiausia knygos vertė yra keliami filosofiniai klausimai. Kur yra riba tarp grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio. Visoje knygoje taip rafinuotai žaidžiama šiomis sąvokomis, jas sugretinant, supriešinant, viena pridengiant kita. Iš kitų atsiliepimų matau, kad žmonės tikėjosi daugiau to blogio, daugiau šiurpių detalių, o autorė lyg erzindama visas kraupias scenas nutraukdavo joms tik prasidėjus. Na bet mano fantazijoje jos kaip ir prasitęsdavo, tai gal nieko ir nepraradau. Neįgijau žinių apie žmogaus odos išdirbimą, bet tikiuosi neateis laikai, kai sakysiu, kad va kaip būtų pravertę.
Knyga pripratinusi prie netikėtumų galiausiai baigėsi gana nuspėjamai. Taip įdomu buvo skaityti, o perskaičius tas susižavėjimas kažkur išgaravo. Dėlionė buvo sudėliota, paskutinė detalė įdėta, viskas kaip ir logiška, bet per daug plokščia. Norėjosi kažko, kas sudrebintų vidų, viską sujauktų ir paliktų pražiota burna. Taip, žinome, kad autorė yra geniali ir gali geriau nei mes, bet taip norėjosi, kad paskutinę detalę ji leistų įdėti skaitytojui. Ir leistu netgi pasirinkti kokią. Ir tikrai nebūtinai tą, kuri akivaizdžiai tinka. Tada knygos gyvenimas nesibaigtų perskaičius paskutinį sakinį.
Didžiausia knygos vertė yra keliami filosofiniai klausimai. Kur yra riba tarp grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio. Visoje knygoje taip rafinuotai žaidžiama šiomis sąvokomis, jas sugretinant, supriešinant, viena pridengiant kita. Iš kitų atsiliepimų matau, kad žmonės tikėjosi daugiau to blogio, daugiau šiurpių detalių, o autorė lyg erzindama visas kraupias scenas nutraukdavo joms tik prasidėjus. Na bet mano fantazijoje jos kaip ir prasitęsdavo, tai gal nieko ir nepraradau. Neįgijau žinių apie žmogaus odos išdirbimą, bet tikiuosi neateis laikai, kai sakysiu, kad va kaip būtų pravertę.
Knyga pripratinusi prie netikėtumų galiausiai baigėsi gana nuspėjamai. Taip įdomu buvo skaityti, o perskaičius tas susižavėjimas kažkur išgaravo. Dėlionė buvo sudėliota, paskutinė detalė įdėta, viskas kaip ir logiška, bet per daug plokščia. Norėjosi kažko, kas sudrebintų vidų, viską sujauktų ir paliktų pražiota burna. Taip, žinome, kad autorė yra geniali ir gali geriau nei mes, bet taip norėjosi, kad paskutinę detalę ji leistų įdėti skaitytojui. Ir leistu netgi pasirinkti kokią. Ir tikrai nebūtinai tą, kuri akivaizdžiai tinka. Tada knygos gyvenimas nesibaigtų perskaičius paskutinį sakinį.
May 9, 2020
Kas nutinka kai pabaigi skaityti Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“:
x. staiga visi pokalbiai atrodo nuobodūs (ir tavo paties, ir kitų paslapčia nuklausyti);
x. namie turimos knygos taip pat pasirodo nuobodžios, nes nei viena nėra aptraukta tikra oda;
x. pajunti beveik nesuvaldomą norą mokytis vokiečių kalbos;
x. žiūrėdamas į iškabas, skaitydamas kitas knygas turi sau pripažinti, kokios gražios raidės yra W ir X;
x. sakai nebe „ponas“, o „Herr“;
x. užsinori persikraustyti į Berlyną (geriausia, aišku, būtų Veimaro Berlynas, bet ką padarysi, iš bėdos ir šiuolaikinis tiks);
x. googlini Bossfeldto augalų fotografijas, vieną užsidedi ant Facebook coverio, prieš miegą bandai nuspręst ant kurios kūno vietos tatuiruotumeisi tą sudžiūvusią aguoną;
x. iš bibliotekos pasiimi Baudelaire‘o „Piktybės gėles“ (verstos Gedos!), skaitai garsiai prieš miegą ir erzini kaimynus (ir namiškius);
x. googlini Nietzschę, domiesi, kodėl jis XIX a. nusprendė nužudyti dievą;
x. ieškai ar dar yra kur pirkti „Cuir de Russie“;
x. susirandi novelių rinkinį „Baden badeno nebus“ ir pasiskaitai apie Walterio ir Günterio Grasso susitikimą iš kitos perspektyvos.
x. staiga visi pokalbiai atrodo nuobodūs (ir tavo paties, ir kitų paslapčia nuklausyti);
x. namie turimos knygos taip pat pasirodo nuobodžios, nes nei viena nėra aptraukta tikra oda;
x. pajunti beveik nesuvaldomą norą mokytis vokiečių kalbos;
x. žiūrėdamas į iškabas, skaitydamas kitas knygas turi sau pripažinti, kokios gražios raidės yra W ir X;
x. sakai nebe „ponas“, o „Herr“;
x. užsinori persikraustyti į Berlyną (geriausia, aišku, būtų Veimaro Berlynas, bet ką padarysi, iš bėdos ir šiuolaikinis tiks);
x. googlini Bossfeldto augalų fotografijas, vieną užsidedi ant Facebook coverio, prieš miegą bandai nuspręst ant kurios kūno vietos tatuiruotumeisi tą sudžiūvusią aguoną;
x. iš bibliotekos pasiimi Baudelaire‘o „Piktybės gėles“ (verstos Gedos!), skaitai garsiai prieš miegą ir erzini kaimynus (ir namiškius);
x. googlini Nietzschę, domiesi, kodėl jis XIX a. nusprendė nužudyti dievą;
x. ieškai ar dar yra kur pirkti „Cuir de Russie“;
x. susirandi novelių rinkinį „Baden badeno nebus“ ir pasiskaitai apie Walterio ir Günterio Grasso susitikimą iš kitos perspektyvos.
April 7, 2021
Perskaičiau per pusdienį, negalėdama atsiplėšti. Į ūsą šypsojausi (ne, ūsų neturiu, čia tik toks posakis :) skaitydama. Gerai varo Undinė!
February 4, 2020
Gražus tekstas, kuriam perskaityti teprireikė vieno vakaro. Geras pop romanas, tačiau rimtam skaitiniui jo priskirti negalėčiau. Idėja kiek primena Patrick Süskind "Kvepalai", tačiau čia gaminami ne kvepalai, o knygos. Tiksliau, jos aptraukiamos žmogaus oda. Man trūko detalių apie pačias knygas, odos išdirbimą, etc. Šios temos paliečiamos gan aptakiai, nors siužetas konstruojamas būtent apie odą, įrišimą ir t.t. Pats tekstas gražus, kiek pretenzingas, tačiau tai koreliuoja su art deco stiliumi, kuriuo papuoštas ir pats viršelis. Beje, viršelyje esančios gėlės - veik atskiras veikėjas pačioje knygoje.
March 6, 2024
Sakyčiau, kad pažintis su autorės Undinės kūryba pavyko❤️ Taip, skaitant "Grožio ir blogio biblioteką" tekstas buvo niūrus, tamsus, kai kada šiurpinantis odą, bet toks neįprastas. Jei nežinočiau kas kūrinio autorė - nebūčiau pagalvojusi, kad lietuvė. Puikiai parašyta, nedaugžodžiauta, nebuvo tekstas ištęstas. Veimaro respublika, tarpukaris, o visuomenė ne tik pratinosi prie įdiegiamų naujovių, kaip pavyzdžiui, telefonas, bet ir buvo nuodėminga - tai temos, kurios ir pačiai įdomios, o ir tekstas visąlaik taip buvo įtraukęs. Ties šiuo kūriniu nesustosiu ir su laiku pratęsiu pažintį su autorės Undinės kūryba.
March 11, 2020
Dar viena gera Undinės Radzevičiūtės knyga.
Iš pristatymo knygų mugėje galvojau, kad knyga bus "tamsesnė", daugiau visų tų blogio detalių. Pradėjusi skaityti nusiteikiau Bret Easton Ellis tipo kūriniui. Bet Undinė Radzevičiūtė kur kas subtilesnė - taip, to amoralumo daug, tačiau nesiekiama šokiruoti skaitytojo, nesimėgaujama detaliais žiaurių scenų aprašymais, dalis veiksmo paliekama tarp eilučių.
Pagrindinis romano veikėjas rastų bendrą kalbą su Frederic Beigbeder antiherojais (nors juos skirtų beveik šimtmetis) - kokainas šniojamas laisvai, Veimaro Berlyno naktinis gyvenimas spalvingas.
Gera savaitgalio knyga. Parašyta lengvu stiliumi, greit skaitosi. Tradiciškai trumpi kapoti sakiniai, daug dialogų. Daug sarkazmo, ironijos, spalvingų veikėjų. Pvz., žavus šalutinis personažas - Walterio (taip, su W! :) ) tarnaitė, paniškai bijanti visų technikos naujovių (telefono, radijo ir t.t.). Puikiai atskleistas Veimaro Berlyno hedonizmas, vertybių krizė, dekadansas.
Lauksiu kitų šios talentingos rašytojos knygų!
"Jis nekentė pasaulio, nevertinančio daiktų, turinčių praeitį, o tik daiktus tarsi iš ateities."
"Per visą savo gyvenimą Walteris parašė apie dvidešimt puslapių. Bet juk norint prisistatyti pradedančiuoju rašytoju, visai nebūtina būti parašiusiam keturiasdešimt ar apskritai ką nors rašyti.
Svarbu pažinoti bent vieną gyvą rašytoją ar pasakoti, kad pažinojai dabar jau mirusį klasiką, ar senelė pažinojo bent jau iš tolo, daug kalbėti apie kitus ir literatūrą ir tinkamose vietose naudoti klasikų citatas."
Iš pristatymo knygų mugėje galvojau, kad knyga bus "tamsesnė", daugiau visų tų blogio detalių. Pradėjusi skaityti nusiteikiau Bret Easton Ellis tipo kūriniui. Bet Undinė Radzevičiūtė kur kas subtilesnė - taip, to amoralumo daug, tačiau nesiekiama šokiruoti skaitytojo, nesimėgaujama detaliais žiaurių scenų aprašymais, dalis veiksmo paliekama tarp eilučių.
Pagrindinis romano veikėjas rastų bendrą kalbą su Frederic Beigbeder antiherojais (nors juos skirtų beveik šimtmetis) - kokainas šniojamas laisvai, Veimaro Berlyno naktinis gyvenimas spalvingas.
Gera savaitgalio knyga. Parašyta lengvu stiliumi, greit skaitosi. Tradiciškai trumpi kapoti sakiniai, daug dialogų. Daug sarkazmo, ironijos, spalvingų veikėjų. Pvz., žavus šalutinis personažas - Walterio (taip, su W! :) ) tarnaitė, paniškai bijanti visų technikos naujovių (telefono, radijo ir t.t.). Puikiai atskleistas Veimaro Berlyno hedonizmas, vertybių krizė, dekadansas.
Lauksiu kitų šios talentingos rašytojos knygų!
"Jis nekentė pasaulio, nevertinančio daiktų, turinčių praeitį, o tik daiktus tarsi iš ateities."
"Per visą savo gyvenimą Walteris parašė apie dvidešimt puslapių. Bet juk norint prisistatyti pradedančiuoju rašytoju, visai nebūtina būti parašiusiam keturiasdešimt ar apskritai ką nors rašyti.
Svarbu pažinoti bent vieną gyvą rašytoją ar pasakoti, kad pažinojai dabar jau mirusį klasiką, ar senelė pažinojo bent jau iš tolo, daug kalbėti apie kitus ir literatūrą ir tinkamose vietose naudoti klasikų citatas."
January 16, 2022
Prieš keletą metų važiuodama traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą, sutikau Undinę Radzevičiūtę. Ji, aišku, nežinojo kas aš tokia ir kad man labai patinka jos romanai, o man buvo kažkaip nedrąsu prisistatyti ir sudrumsti žmogaus ramybę. Kartu keliavome neilgai, bet kadangi važiavau su šuniu, kuris visada sulaukia simpatijų, pradėjome kalbėti. Kalbėjome apie šį bei tą, apie ką paprastai kalba nepažįstami žmonės, tačiau geriausiai prisimenu istoriją apie Radzevičiūtės kaimynę, kurios katė jai atnešė negyvą paukštelį ir gražiai padėjo prie durų.
Tame trumpučiame pasakojime apie mirtį buvo grožio ir gracijos, kurie pirmiausiai man ir iškyla galvoje, kai susimąstau apie Radzevičiūtės kūrybą.
XX a pirmosios pusės Berlyne grožis ir bjaurumas dengia vienas kitą kaip tatuiruotės, palikdamos amžiną pėdsaką odoje. Čia kuriasi menas, apie kurį baisu ir pagalvoti. Literatūrinės atmosferos prasme "Gražio ir blogio biblioteka" labai primena Süskindo "Kvepalus", bet taip pat įpinčiau šlakelį "Dorianio Grėjaus", o pabaigčiau jau grynąja Radzevičiūtės esensija.
Ar lietuvių literatūra gali būti smagi? Gali! Ir ne kokia nuvalkiota prasme, o kaip tik - rafinuota ir subtilia. Negaliu pasakyti, kad skaitydama Radzevičiūtę labai daug juokiausi, bet tikrai šypsojausi puse lūpų dėl ironijos, veikėjų, siužeto, kurie labai patenkino mano vidinę nihilistiškos filosofijos prisiskaičiusią paauglę.
Prisipažinsiu, Radzevičiūtei jaučiu silpnybę, bet jai pasiduoti tikrai verta.
Tame trumpučiame pasakojime apie mirtį buvo grožio ir gracijos, kurie pirmiausiai man ir iškyla galvoje, kai susimąstau apie Radzevičiūtės kūrybą.
XX a pirmosios pusės Berlyne grožis ir bjaurumas dengia vienas kitą kaip tatuiruotės, palikdamos amžiną pėdsaką odoje. Čia kuriasi menas, apie kurį baisu ir pagalvoti. Literatūrinės atmosferos prasme "Gražio ir blogio biblioteka" labai primena Süskindo "Kvepalus", bet taip pat įpinčiau šlakelį "Dorianio Grėjaus", o pabaigčiau jau grynąja Radzevičiūtės esensija.
Ar lietuvių literatūra gali būti smagi? Gali! Ir ne kokia nuvalkiota prasme, o kaip tik - rafinuota ir subtilia. Negaliu pasakyti, kad skaitydama Radzevičiūtę labai daug juokiausi, bet tikrai šypsojausi puse lūpų dėl ironijos, veikėjų, siužeto, kurie labai patenkino mano vidinę nihilistiškos filosofijos prisiskaičiusią paauglę.
Prisipažinsiu, Radzevičiūtei jaučiu silpnybę, bet jai pasiduoti tikrai verta.
May 20, 2022
Galvojau, kas šioje knygoje man buvo tokio neįprasto, ir staiga dašilo - tai, kad ji yra anei kiek ne apie lietuvius! Na, gal metaforiškai etc., bet nei čia mūsų istorija, nėra nė vieno lietuvio personažo, nieko - tik Veimaro respublikos Berlynas su savo nukrypimais ir tvarkos ilgesiu.
Šiaip tai įdomus fenomenas, manau, dažnas pradedantysis rašytojas (ypač mokykloje) bando rašyti international, vardus nelietuviškus sugalvoja, paskui tarsi išaugame iš to, kaip sakė Romas Zabarauskas, nuo Lietuvos nepabėgsi, o ir finansavimą lengviau gauti lietuviškoms istorijoms. O štai Radzevičiūtė ima ir rašo visai apie kitokius žmones ir ką? Ir gerai! Man tai pasirodė visai šviežia.
Knygos tonas šaltas, greitai persiskaito, praslysta tarsi ledu. Labiausiai patiko dialogai:
Walterio pamąstymai apie gėrį / grožį / blogį atrodė truputį seklūs, bet dabar pagalvojau - gal toks ir buvo tikslas? Nuvainikuoti tą dažną literatūroje / kine / serialuose figūrą, tokio rafinuoto gudročiaus, nepasiduodančio masių moralei ar įsivaizduojančio, jog yra už jos ribų, ir parodyti jį kaip edgy nesubrendėlį.
Šiaip tai įdomus fenomenas, manau, dažnas pradedantysis rašytojas (ypač mokykloje) bando rašyti international, vardus nelietuviškus sugalvoja, paskui tarsi išaugame iš to, kaip sakė Romas Zabarauskas, nuo Lietuvos nepabėgsi, o ir finansavimą lengviau gauti lietuviškoms istorijoms. O štai Radzevičiūtė ima ir rašo visai apie kitokius žmones ir ką? Ir gerai! Man tai pasirodė visai šviežia.
Knygos tonas šaltas, greitai persiskaito, praslysta tarsi ledu. Labiausiai patiko dialogai:
– Tu visai nemoki kalbėtis su penkerių metų vaikais, – pasakė Lotta prisidegdama trečią cigaretę.
– Šešių! – susiraukęs pasakė Axelis.
– Gerai, – pasakė Walteris dėdamas ožkos oda aptrauktą knygą atgal į lentyną ir ištraukė kitą. – Matai?
– Aš juk tau sakiau, nerodyk jam de Sado!
– Senelis Egonas man ją parodė, kai aš irgi buvau šešerių, ir nieko neatsitiko.
– Tau tik atrodo, kad nieko neatsitiko, – pasakė Lotta.
– Aš norėjau paklausti, ar tie jūsų vaistai nesukelia priklausomybės, – atsargiai paklausė Walteris.
– Visai gali būti, – atsakė vaistininkas Horstas Hoffmanas. – Ar jums tai sukelia kokių nors nepatogumų?
– Leni dabar gavo užsakymą filmuoti Berlyno olimpines žaidynes, – pasakė Lotta. – Ji ką tik visiems pasakojo, kaip ją verčia į filmą įpinti kokią nors meilės istoriją. Labai juokinga.
– Aš nekenčiu sporto ir meilės istorijų. Nei atskirai, nei kartu, – pasakė Walteris. – Aš mirštu ir man nepatinka žmonės aplink lakstantys su triusikais ar ką nors darantys be jų.
– Tau reikia susirasti naują froilen Bertą vien tam, kad ji tave rastų, kai numirsi, ir pakištų po nosimi veidroduką, – pasakė Lotta.
– Kokį veidroduką???
– Tam, kad įsitikintų, jog jau nebekvėpuoji, – pasakė Lotta. – Jei dar būsi gyvas, veidrodukas aprasos. O iki kol numirsi, nauja froilen Berta šiek tiek dulkes aplinkui apšluostytų.
Walterio pamąstymai apie gėrį / grožį / blogį atrodė truputį seklūs, bet dabar pagalvojau - gal toks ir buvo tikslas? Nuvainikuoti tą dažną literatūroje / kine / serialuose figūrą, tokio rafinuoto gudročiaus, nepasiduodančio masių moralei ar įsivaizduojančio, jog yra už jos ribų, ir parodyti jį kaip edgy nesubrendėlį.
April 7, 2020
keista estetika
Dar visai neseniai pirma pažintimi susižavėjusi Radzevičiūtės kūryba, prigriebiau ir naujausią, gerokai plonesnę už ‘Kraują mėlyną’, jos knygą. Po plačių Marquezo išvedžiojimų kaip tik reikėjo to kapoto autorės stiliaus ir nenusivyliau, nors ir norėjosi kažko daugiau.
Ne veltui visi lygina šį romaną su garsiaisiais, o kartu ir atgrasiaisiais ‘Kvepalais’ - juos tikrai akivaizdžiai jungia pagrindinis siužeto elementas - žudymas vardan keistos estetikos - vienu atveju kvepalus gaminant, kitu žmogaus oda knygas aptraukiant. Bet apart to, tai labai skirtingi kūriniai su labai skirtingomis misijomis, nors man tiesą sakant ‘Grožio ir blogio bibliotekos’ moralo iki galo ir nepavyko užčiuopti. Įdomūs kampai pasirinkti atskleisti priešpriešai tarp pokyčių baimės, svaigimo juose ir neapykantos jiems. Be to čia dar unikalumas prieš masinę gamybą, beprotystė prieš sveiką protą ir viskas kažkiek jungiasi su istoriniais momentais. Tiek patys satyriniai veikėjų portretai ir jų patirtys, tiek jų sąveika paveikūs, bet apie visus norisi lyg sužinoti daugiau, kad galėtum suprasti tiek juos pačius, tiek jų siunčiamą žinutę.
Daug šarmo knygai prideda tarpukario Berlynas, kuris kiek kitoks, nei spėjau pažinti Remarko knygose - hiperinfliacijos lyg nėra, tik kartais apie ją užsimenama, bet labai jaučiamas nacizmo kilimas, nors irgi tik keliais štrichais paliestas. Atrodo kartu ir žemiškas, ir nežemiškas knygos pasaulis, o tai turbūt ir suteikia knygai nepaaiškinamo žavumo. Tiesa ir siužetas buvo dinamiškas ir gana įdomus, tai nepaisant iki galo nepagautos žinutės, susiskaitė skaniai.
Dar visai neseniai pirma pažintimi susižavėjusi Radzevičiūtės kūryba, prigriebiau ir naujausią, gerokai plonesnę už ‘Kraują mėlyną’, jos knygą. Po plačių Marquezo išvedžiojimų kaip tik reikėjo to kapoto autorės stiliaus ir nenusivyliau, nors ir norėjosi kažko daugiau.
Ne veltui visi lygina šį romaną su garsiaisiais, o kartu ir atgrasiaisiais ‘Kvepalais’ - juos tikrai akivaizdžiai jungia pagrindinis siužeto elementas - žudymas vardan keistos estetikos - vienu atveju kvepalus gaminant, kitu žmogaus oda knygas aptraukiant. Bet apart to, tai labai skirtingi kūriniai su labai skirtingomis misijomis, nors man tiesą sakant ‘Grožio ir blogio bibliotekos’ moralo iki galo ir nepavyko užčiuopti. Įdomūs kampai pasirinkti atskleisti priešpriešai tarp pokyčių baimės, svaigimo juose ir neapykantos jiems. Be to čia dar unikalumas prieš masinę gamybą, beprotystė prieš sveiką protą ir viskas kažkiek jungiasi su istoriniais momentais. Tiek patys satyriniai veikėjų portretai ir jų patirtys, tiek jų sąveika paveikūs, bet apie visus norisi lyg sužinoti daugiau, kad galėtum suprasti tiek juos pačius, tiek jų siunčiamą žinutę.
Daug šarmo knygai prideda tarpukario Berlynas, kuris kiek kitoks, nei spėjau pažinti Remarko knygose - hiperinfliacijos lyg nėra, tik kartais apie ją užsimenama, bet labai jaučiamas nacizmo kilimas, nors irgi tik keliais štrichais paliestas. Atrodo kartu ir žemiškas, ir nežemiškas knygos pasaulis, o tai turbūt ir suteikia knygai nepaaiškinamo žavumo. Tiesa ir siužetas buvo dinamiškas ir gana įdomus, tai nepaisant iki galo nepagautos žinutės, susiskaitė skaniai.
July 1, 2020
Panašus jausmas kaip ir su Žuvys ir drakonai - varginanti teksto arogancija, taip pat, dare I say, paviršutiniškumas ir pretenzingumas. Cituoti galima būtų kone kiekvieną sakinį, viskas apskaičiuota ir atidirbta - galvoju apie dialogus, personažų archetipiškumą, pačią gotišką istorijos / nusikaltimo ašį - tačiau tuo pačiu jaučiamas milžiniškas pasitenkinimas kontekstų gausa, istorinėmis figūromis, atsirandančiomis tam, kad tiesiog vaidentųsi teksto fone. Šiuo atveju pagrinde galvoju apie Anitą Berber, veikiančią kaip Lottos puritaniškumo iliustracija, bet taip pat čia ir Leni Riefenstahl, vis išlendanti Marlene Dietrich, Karl Blossfeldt, kurio darbai tampa knygos suponuojamo dvilypumo įkūnijimu. Neišvengiamai pašmėžuoja ir von Sacher-Masoch, ir de Sade, kone primygtinai baksnojant skaitytoją, kad tik nebūtų pražiopsota pagrindinė knygos tezė.
Vėlgi, viskas tvarkinga, sudėliota, apskaičiuota -- viskas skaitytojo malonumui. Bet nematau Veimaro respublikos - o juk vienas įdomiausių, pašėlusių, liberaliausių laikmečių, taip pat vis dar aktualios jo paralelės su dabartimi. Užgriebiama, bandoma, bet nepaliečiama. Pretenzingi fantomai.
Vėlgi, viskas tvarkinga, sudėliota, apskaičiuota -- viskas skaitytojo malonumui. Bet nematau Veimaro respublikos - o juk vienas įdomiausių, pašėlusių, liberaliausių laikmečių, taip pat vis dar aktualios jo paralelės su dabartimi. Užgriebiama, bandoma, bet nepaliečiama. Pretenzingi fantomai.
December 13, 2020
Drąsiai dedu knygą šalia tokių romanų, kaip Fowles "Kolekcionierius" ir Suskindo "Kvepalai". Labai gerai apgalvotas ir išbaigtas romanas. Patiko kaip atskleista ta aristokratiška apatija, atsainumas, vyriškas išlepimas ir savotiška moterų kova už išgyvenimą (ar prastesnėj padėty, ar geresnėj). Maniakiškumas, blogis, paslėptas moralėje ir pridengtas grožiu, irgi labai savotišku. Ir kokia gyvenimiška ironija, tokių personų, kaip romano pagrindiniai veikėjai, nei ligos neims, nei karas anei kitos blogybės. Valteris savo mirties nuojauta, man priminė tuos senyvus žmones, kurie nuolat skundžiasi, kad vat jau, visai tuoj, gal net kitą mėnesį mirs, pasistato sau paminklą (nejuokauju, pati mačiau), o kai reikia, tos gyvenimiškos energijos neturi, kur padėt, dar ir anūkus pergyvena, tikiuosi jie nieko nekolekcionuoja...
April 12, 2020
Velykų dovana pačiai sau.
Atrodo švelnesnė ir mažiau besikandžiojanti nei ankstesnės knygos ir visgi neatmetu fakto, kad gal ir aš pati metams bėgant pasikeičiau ir kitaip skaitau. Tiesiog buvo įstabu, kaip trumpos pastabos apie žmones ir gyvenimą, nuorodos ir nutylėjimai sukuria visą pasakojimo atmosferą: kokia gelmė pasimato kiekviename iš veikėjų (net jei aprašytasis iš pradžių pasirodo kaip ganėtinai paviršutiniška persona), kaip netikėtose vietose išlenda jau įvykusio ir dar įvyksiančio praradimo liūdesys, o viskas bent jau man susipynė apie mintį, kad įstabiai bjaurus yra ne grožis, o aistra.
Atrodo švelnesnė ir mažiau besikandžiojanti nei ankstesnės knygos ir visgi neatmetu fakto, kad gal ir aš pati metams bėgant pasikeičiau ir kitaip skaitau. Tiesiog buvo įstabu, kaip trumpos pastabos apie žmones ir gyvenimą, nuorodos ir nutylėjimai sukuria visą pasakojimo atmosferą: kokia gelmė pasimato kiekviename iš veikėjų (net jei aprašytasis iš pradžių pasirodo kaip ganėtinai paviršutiniška persona), kaip netikėtose vietose išlenda jau įvykusio ir dar įvyksiančio praradimo liūdesys, o viskas bent jau man susipynė apie mintį, kad įstabiai bjaurus yra ne grožis, o aistra.
February 20, 2025
“Geriausias blogis gali pasislėpti gėryje”. Intriguojanti knyga, įtaigūs charakteriai, įdomus laikmetis ir vaizdinga aplinka, tik siužete vietos fantazijai palikta kiek per daug, įdomiausiose vietose įvykiai tarsi nutrūksta ir aiškią baigtį galima tik nuspėti ar įsivaizduoti, o man norėjosi daugiau, tarsi kas išplėšė kelis svarbiausius knygos lapus.
Knygos viršelio estetika verta gražiausio kampo namų bibliotekoje.
Knygos viršelio estetika verta gražiausio kampo namų bibliotekoje.
February 20, 2020
Gėlės smulkintuvas kvapus aplink skleidžia;
Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia –
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia
- Charles Baudelaire. Pirktybės gėlės (1857)
Čarlio Bodlero bei Karlo Blossfeldo gėlės, „Cuir de Russie“ kvapas, R. Vagnerio „Valkirija“, po I pasaulinio karo pelenais virtęs altoriaus, bylojantis garsiąją F. Nyčės frazę „Dievas mirė“ bei kitos intertekstualumo žymės šį, regis, visai neilgą romaną (vos 198 psl.) skaitytojo vaizduotėje pratęsia dar keliais šimtais puslapių.
Galbūt vienas iš autorės tikslų ir buvo trumpiems, rodos, neiškalbingiems žodžiams sukurti daugialypį reikšmių pasaulį, kuriame simbolius atpažįstantis žmogus it sušukus „Sezamai, atsiverk!“ įžengia į prasmių ir filosofinės minties gilumu nuklotą kelią.
Romane veikėjų nedaug, čia išryškėja autorės kaip kūrėjos gebėjimas keisti stilių. Priešingai nei ankstesniame autorės romane „Kraujas mėlynas“ čia nerasime tokios personažų gausos, tačiau veikėjų paveikslai lygiai taip pat preciziškai charakterizuoti, atskleidžiantys pokario epochos dvasią, persismelkiančią į žmogaus vidų.
Vokietija. Veimaro Respublika. Iš žemės, nubarstytos pelenais, tarytum vėjo šuoras atgimsta nauja karo grėsmė, paraleliai persipinanti su nuolatine pagrindinio veikėjo Walterio artėjančios mirties jausena. Iš senelio paveldėta biblioteka tapo dėmesio centru, o jose slypinčios knygos - grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio apmąstymų priežastimi.
Gėris - geriausia blogio slėptuvė. Paradoksalu, tačiau, Anot Walterio, būtent tikėjime ir inkvizicijoje slepiasi blogis. Tikėjimas čia suprantamas ne tik kaip 10 Dievo įsakymų, kurie nebegaliojo, nes „Dievas gulėjo kapo duobėje, užpiltas juodomis žemėmis“, tačiau ir tobula pasaulio tvarka dėl kurios būtent ir kilo pasauliniai karai. Subyrėjus bibliotekos tvarkai, nutrūkus paveldėjimo linijai, prasidėjus naujam gyvenimui, kuriame progresas kėlė baimę, įsivyravo pavojus, priklausomybė nuo „mirusio Dievo pelenų“, nusikaltimai, kurių liudininkais virto žmogaus oda aptraukti knygų viršeliai.
Tai pasakojimas apie drąsą ir pavojų, kurio apsuptyje esti moralę praradęs, Didįjį Kūrėją nužudęs, pavojingą žaidimą žaidžiantis nebylus naujojo pasaulio žmogus.
Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia
Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia –
Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia
- Charles Baudelaire. Pirktybės gėlės (1857)
Čarlio Bodlero bei Karlo Blossfeldo gėlės, „Cuir de Russie“ kvapas, R. Vagnerio „Valkirija“, po I pasaulinio karo pelenais virtęs altoriaus, bylojantis garsiąją F. Nyčės frazę „Dievas mirė“ bei kitos intertekstualumo žymės šį, regis, visai neilgą romaną (vos 198 psl.) skaitytojo vaizduotėje pratęsia dar keliais šimtais puslapių.
Galbūt vienas iš autorės tikslų ir buvo trumpiems, rodos, neiškalbingiems žodžiams sukurti daugialypį reikšmių pasaulį, kuriame simbolius atpažįstantis žmogus it sušukus „Sezamai, atsiverk!“ įžengia į prasmių ir filosofinės minties gilumu nuklotą kelią.
Romane veikėjų nedaug, čia išryškėja autorės kaip kūrėjos gebėjimas keisti stilių. Priešingai nei ankstesniame autorės romane „Kraujas mėlynas“ čia nerasime tokios personažų gausos, tačiau veikėjų paveikslai lygiai taip pat preciziškai charakterizuoti, atskleidžiantys pokario epochos dvasią, persismelkiančią į žmogaus vidų.
Vokietija. Veimaro Respublika. Iš žemės, nubarstytos pelenais, tarytum vėjo šuoras atgimsta nauja karo grėsmė, paraleliai persipinanti su nuolatine pagrindinio veikėjo Walterio artėjančios mirties jausena. Iš senelio paveldėta biblioteka tapo dėmesio centru, o jose slypinčios knygos - grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio apmąstymų priežastimi.
Gėris - geriausia blogio slėptuvė. Paradoksalu, tačiau, Anot Walterio, būtent tikėjime ir inkvizicijoje slepiasi blogis. Tikėjimas čia suprantamas ne tik kaip 10 Dievo įsakymų, kurie nebegaliojo, nes „Dievas gulėjo kapo duobėje, užpiltas juodomis žemėmis“, tačiau ir tobula pasaulio tvarka dėl kurios būtent ir kilo pasauliniai karai. Subyrėjus bibliotekos tvarkai, nutrūkus paveldėjimo linijai, prasidėjus naujam gyvenimui, kuriame progresas kėlė baimę, įsivyravo pavojus, priklausomybė nuo „mirusio Dievo pelenų“, nusikaltimai, kurių liudininkais virto žmogaus oda aptraukti knygų viršeliai.
Tai pasakojimas apie drąsą ir pavojų, kurio apsuptyje esti moralę praradęs, Didįjį Kūrėją nužudęs, pavojingą žaidimą žaidžiantis nebylus naujojo pasaulio žmogus.
July 20, 2023
Undinę Radzevičiūtę skaičiau ne pirmą kartą, tarsi žinojau, ko tikėtis, tarsi dėl to ir ėmiau. Sarkastiškas tonas, juodokas humoras, stačiokiškumas, grūbumas, įtaigus, kabinantis rašymo stilius, kandumas, cinizmas. Ji mane žavi ir užkabina.
O šioje knygoje buvau šokiruota dėl to, kaip toli į tamsą nebijodama nuėjo! Visko tikėjaus, bet iš skaitytų knygų ši buvo toliausiai joje! Vietomis, nejuokauju, oda pagaugais ėjo! Ir ne, nebuvo detaliai aprašinėjami nusikaltimai, bet vaikštoma tokiais tamsiais užkaboriais, kad negalėjau nekraupt, bet ir nesižavėt! Ji inteligentiškai, snobiškai, badė pirštais į Berlyno tamsiausias ištvirkimo puses! Ir vis veikėjų lūpomis kartojo, kad Dievas mirė, kas gi dar galėtų juos nuteist? Juk tikrai ne visus ištvirkimus ir amoralumą klasifikuojantis vokiškas žvilgsnis.
Ši knyga kelia grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio, moralės klausimus, labiausiai akcentuodama priešingybes - kad grožis kartais geriausia vieta pasislėpti blogiui, arba kad bjaurume visad yra ir paslėpto grožio.
Kaip stipriai, visu kūnu ir emocijomis reagavau į amoralumą, taip labai žavėjaus veikėjų dialogais. Nuostabūs, bjaurūs, ironiški, kandūs, lygiaverčiai pašnekovai - brolis ir sesuo, su tvirtomis savo nuomonėmis. Nenustojau stebėtis ir šypsotis puikiais charakteriais ir laukdavau jų pokalbių! 💛
Tiesa, visą knygą labai šalia buvo mintys apie Patrick Suskind knygą "Kvepalai. Vieno žudiko istorija." Jeigu ieškote kažko panašaus - rekomenduoju. Bet suprantu, kad knyga tikrai ne visiems. 🙂
O šioje knygoje buvau šokiruota dėl to, kaip toli į tamsą nebijodama nuėjo! Visko tikėjaus, bet iš skaitytų knygų ši buvo toliausiai joje! Vietomis, nejuokauju, oda pagaugais ėjo! Ir ne, nebuvo detaliai aprašinėjami nusikaltimai, bet vaikštoma tokiais tamsiais užkaboriais, kad negalėjau nekraupt, bet ir nesižavėt! Ji inteligentiškai, snobiškai, badė pirštais į Berlyno tamsiausias ištvirkimo puses! Ir vis veikėjų lūpomis kartojo, kad Dievas mirė, kas gi dar galėtų juos nuteist? Juk tikrai ne visus ištvirkimus ir amoralumą klasifikuojantis vokiškas žvilgsnis.
Ši knyga kelia grožio ir bjaurumo, gėrio ir blogio, moralės klausimus, labiausiai akcentuodama priešingybes - kad grožis kartais geriausia vieta pasislėpti blogiui, arba kad bjaurume visad yra ir paslėpto grožio.
Kaip stipriai, visu kūnu ir emocijomis reagavau į amoralumą, taip labai žavėjaus veikėjų dialogais. Nuostabūs, bjaurūs, ironiški, kandūs, lygiaverčiai pašnekovai - brolis ir sesuo, su tvirtomis savo nuomonėmis. Nenustojau stebėtis ir šypsotis puikiais charakteriais ir laukdavau jų pokalbių! 💛
Tiesa, visą knygą labai šalia buvo mintys apie Patrick Suskind knygą "Kvepalai. Vieno žudiko istorija." Jeigu ieškote kažko panašaus - rekomenduoju. Bet suprantu, kad knyga tikrai ne visiems. 🙂
July 30, 2023
Fantastiška! Nuostabus brolio ir sesers dialogai, prasmės gelmė super lengvai skaitomame tekste, rafinuotas itin subtiliai nupiešto blogiuko paveikslas, kuriuo norima žavėtis ir gėrėtis, kurinys su nuorodom į kitas knygas, kurias po to norisi perskaityti. Manuoju atveju Nietzsche "Anapus gėrio ir blogio" ir Baudelaire "Piktybės gėlės".
April 12, 2021
Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“
„Drąsa yra viena iš svarbiausių kūrėjo savybių, užsirašė Walteris.
Drąsa peržengti ribą.
Kur ta riba?“ (83 p.)
Romanas kelia klausimus, kur yra riba tarp grožio ir bjaurasties, tarp grožio ir blogio, tarp moralės ir estetikos. Ar šie dalykai dera tarpusavyje, ar kiekviename iš jų rasime bent dalelę kito? Pagrindinis kūrinio veikėjas įsitikinęs, kad taip. O kiti?
Pagrindinį veikėją Walterį, savotišką, uždarą bei neįprastą aistrą atradusį vyrą, supa dvi moterys: sesuo Lotta ir tarnaitė Berta. Lotta – pasipiktinusi pasauliu, reikalaujanti tvarkos, moralės, trokštanti progreso, o Berta, atvirkščiai, bijanti bet kokių naujovių ir drebanti dėl kiekvieno naujo namie atsiradusio aparato. Walteris mėgsta provokuoti abi, užduodamas trikdančius klausimus, į kuriuos sudėtinga rasti atsakymus. Walterio pokalbiais su kitais žmonėmis atskleidžiami įvairūs filosofinio pobūdžio apmąstymai. Mano manymu, jie tikslingai nėra išbaigti. Skaitytojas lieka su šiais klausimais ir toliau visa tai apsvarsto pats.
Įdomi žmogaus-dublikato-antrininko idėja, o literatūrinių, muzikos, vizualiųjų menų kūrinių gausa romane kelia smalsumą paanalizuoti intertekstualumą: ar visi tie garsūs kūriniai suteikia kūriniui papildomas reikšmes ar yra tiesiog tinkami siužeto logikai. Tačiau čia reikėtų nemažai pasigilinti, gal net pasvarstyti apie atskirą tyrimą (idėja literatūrologijos bakalaurams! :D).
Taip pat dėmesį prikausto Walterio ryšiai su žmonėmis, jo beužsimezgančios draugystės, meilės – tai, kaip jis išsirenka žmones, kas jį patraukia. Nerasime nė vienos įprastos, eilinės asmenybės. Visi tie žmonės su kruopelyte žavesio ir šiurpumo arba traumos. Kažkuo traukiantys, net sužavintys, bet ir šiek tiek atgrasūs.
Romaną įsivaizduočiau kaip neprastą meninį filmą. Tam, matyt, įtaką padarė ir „Kino pavasario“ filmų žiūrėjimas. Toks kūrinys man visai puikiai infiltruotųsi ten.
Tikriausiai, vertinčiau 3.5*
„Drąsa yra viena iš svarbiausių kūrėjo savybių, užsirašė Walteris.
Drąsa peržengti ribą.
Kur ta riba?“ (83 p.)
Romanas kelia klausimus, kur yra riba tarp grožio ir bjaurasties, tarp grožio ir blogio, tarp moralės ir estetikos. Ar šie dalykai dera tarpusavyje, ar kiekviename iš jų rasime bent dalelę kito? Pagrindinis kūrinio veikėjas įsitikinęs, kad taip. O kiti?
Pagrindinį veikėją Walterį, savotišką, uždarą bei neįprastą aistrą atradusį vyrą, supa dvi moterys: sesuo Lotta ir tarnaitė Berta. Lotta – pasipiktinusi pasauliu, reikalaujanti tvarkos, moralės, trokštanti progreso, o Berta, atvirkščiai, bijanti bet kokių naujovių ir drebanti dėl kiekvieno naujo namie atsiradusio aparato. Walteris mėgsta provokuoti abi, užduodamas trikdančius klausimus, į kuriuos sudėtinga rasti atsakymus. Walterio pokalbiais su kitais žmonėmis atskleidžiami įvairūs filosofinio pobūdžio apmąstymai. Mano manymu, jie tikslingai nėra išbaigti. Skaitytojas lieka su šiais klausimais ir toliau visa tai apsvarsto pats.
Įdomi žmogaus-dublikato-antrininko idėja, o literatūrinių, muzikos, vizualiųjų menų kūrinių gausa romane kelia smalsumą paanalizuoti intertekstualumą: ar visi tie garsūs kūriniai suteikia kūriniui papildomas reikšmes ar yra tiesiog tinkami siužeto logikai. Tačiau čia reikėtų nemažai pasigilinti, gal net pasvarstyti apie atskirą tyrimą (idėja literatūrologijos bakalaurams! :D).
Taip pat dėmesį prikausto Walterio ryšiai su žmonėmis, jo beužsimezgančios draugystės, meilės – tai, kaip jis išsirenka žmones, kas jį patraukia. Nerasime nė vienos įprastos, eilinės asmenybės. Visi tie žmonės su kruopelyte žavesio ir šiurpumo arba traumos. Kažkuo traukiantys, net sužavintys, bet ir šiek tiek atgrasūs.
Romaną įsivaizduočiau kaip neprastą meninį filmą. Tam, matyt, įtaką padarė ir „Kino pavasario“ filmų žiūrėjimas. Toks kūrinys man visai puikiai infiltruotųsi ten.
Tikriausiai, vertinčiau 3.5*
March 21, 2020
Šiokia tokia atgaiva Lietuvos autorių grožinėje literatūroje, kuri, pripažinkim, dažniausiai kvepia ne taip gerai, kaip šios knygos pagrindinio herojaus pirštinės. Labiausiai, ko gero, pradžiugino tarpukario Vokietijos visuomenės gyvenimo pateikimas, kuris yra realistiškas su visais narkotikais, progreso baime, nusivylimu pasauliu, kylančiu Trečiuoju Reichu. Nors pati istorija gana įdomi, lakoniškai pateikta, nebuvo bereikalingų žodžių, bet kažko trūko. Siužetas vingiavo be didesnio įtraukimo, įtampos.
March 13, 2020
Nu, visą knygą man fonavo Suskind'o "Kvepalai". Ir šioks toks šleikštuliukas.
September 4, 2020
Gal 3.5? Gal 3.75? Nežinau.
Undinės iki šiol neteko skaityti. Susidomėjau dalinai dėl to, kad dažnai ji mano Instagramo ir GR feed'uose vaidendavosi, ir dalinai, nes kai jau pasiimti kitos knygos, ši puikavosi ant lentynos. Ir jos aprašyme paminėtas Berlynas. O man, absoliučiai įsimylėjusiai Berlyną, to užteko.
Iš techninės pusės man „Biblioteka“ labai patiko. Lakoniškumas, stilius, veikėjų kalbėsena. Istorija, savo kabliukais įbedanti giliai į odą. Tą pačią odą, kurios kvapas taip apsuko Walteriui galvą. Vidinis konfliktas, kuris tikrai įtraukia. Veikėjų santykiai epizodiniai, tačiau kiekvienas jų palieka ryškią žymę protagonisto gyvenime. Atrodo, jau beveik papirko, beveik visiškai apkerėjo.
Tačiau aš čia neradau Berlyno. Galbūt mano per pusę ten metų susidarytas Berlyno vaizdas yra toks unikalus, kad tikriausiai ilgai vargsio ieškodama Jo, tobulai pateikto medijose. Tačiau man čia galėjo būti bet kuris tarpukario miestas šalyje, lėtai, bet neišvengiančiai judančioje autoritarizmo link. Čia galėjo būti Paryžius – gal net tas pats Paryžius, kurį mačiau „Viešbutis Ritz“ – ar Viena, ar Miunchenas (nors konfliktas tarp protestantizmo ir katalikybės čia šiokią tokią rolę turėjo, nepaisant to, kad Gott ist gestorben). Tačiau nei Undinės aprašytuose klubuose, nei šokoladinėse, nei gatvėse aš Berlyno nejaučiau. Ypač gatvėse. Man taip norėjosi daugiau Berlyno užuominų, tikrų paslėptų detalių. Gal tai ir nebuvo knygos esmė, tačiau man to norėjosi, bet aš to negavau.
Tad susikurti tvirtą nuomonę apie „Biblioteką“ man sunku. Sužavėjo, tačiau ne apžavėjo. Nors iki apžavėjimo tetrūko vieno Siegessäule.
Undinės iki šiol neteko skaityti. Susidomėjau dalinai dėl to, kad dažnai ji mano Instagramo ir GR feed'uose vaidendavosi, ir dalinai, nes kai jau pasiimti kitos knygos, ši puikavosi ant lentynos. Ir jos aprašyme paminėtas Berlynas. O man, absoliučiai įsimylėjusiai Berlyną, to užteko.
Iš techninės pusės man „Biblioteka“ labai patiko. Lakoniškumas, stilius, veikėjų kalbėsena. Istorija, savo kabliukais įbedanti giliai į odą. Tą pačią odą, kurios kvapas taip apsuko Walteriui galvą. Vidinis konfliktas, kuris tikrai įtraukia. Veikėjų santykiai epizodiniai, tačiau kiekvienas jų palieka ryškią žymę protagonisto gyvenime. Atrodo, jau beveik papirko, beveik visiškai apkerėjo.
Tačiau aš čia neradau Berlyno. Galbūt mano per pusę ten metų susidarytas Berlyno vaizdas yra toks unikalus, kad tikriausiai ilgai vargsio ieškodama Jo, tobulai pateikto medijose. Tačiau man čia galėjo būti bet kuris tarpukario miestas šalyje, lėtai, bet neišvengiančiai judančioje autoritarizmo link. Čia galėjo būti Paryžius – gal net tas pats Paryžius, kurį mačiau „Viešbutis Ritz“ – ar Viena, ar Miunchenas (nors konfliktas tarp protestantizmo ir katalikybės čia šiokią tokią rolę turėjo, nepaisant to, kad Gott ist gestorben). Tačiau nei Undinės aprašytuose klubuose, nei šokoladinėse, nei gatvėse aš Berlyno nejaučiau. Ypač gatvėse. Man taip norėjosi daugiau Berlyno užuominų, tikrų paslėptų detalių. Gal tai ir nebuvo knygos esmė, tačiau man to norėjosi, bet aš to negavau.
Tad susikurti tvirtą nuomonę apie „Biblioteką“ man sunku. Sužavėjo, tačiau ne apžavėjo. Nors iki apžavėjimo tetrūko vieno Siegessäule.
October 12, 2020
Undinė Radzevičiūtė yra vos viena iš kelių Lietuvos autorių, kuriuos atpažįsti iš vieno sakinio - iš bet kurio vieno jos kūrinių sakinio (o gal ir iš bet kurio vieno viešumoje sušmėžavusio ar išgirsto sakinio). Tie autoriai yra meistrai ir meistrės. Taigi meistrų turime vos kelis. O Radzevičiūtė dar priklauso ir tiems autoriams ir autorėms, kurie nepaiso (nežinau, kiek sąmoningai) ir pagrindinės (ir turbūt pamatinės) daugumos skaitytojų (Lietuvoje tai ypač ryšku) intuityvios skaitymo strategijos - žūtbūt trokšti tapatintis su knygos veikėjais. Vietoj to Radzevičiūtė pasiūlo ironiją, sarkazmą, kandumą, erudiciją. Todėl niekada jos knygos neperžengia goodreads'uose keturių žvaigždučių ribos. Taip tiems goodreads'ams ir reikia.
Undinei Radzevičiūtei, kaip autorei, ir jos kūrybai, kaip visumai, visada ir visur duočiau šešias žvaigždutes, nes penkias gauna ir to neverti. Užtat atskiri jos kūriniai gali būti vertinami santūriau.
Kodėl nukrito dvi žvaigždutės:
a) jei vertintume "Grožio ir blogio bibliotekos" intelektualųjį sluoksnį, įdomi ir prasminga mintis, kad XX a. vidurio siaubas (pirmiausia Holokaustas) nutiko, nes paskelbėme Dievą mirusį (daug prasmingiau nei, tarkime, Parulskio mintis, kad žydų žudynes reiktų sieti su krikščionybės tradicija). Tačiau Veimaro respublikos vaizdas čia kuriamas tik iš klišių (jei palygintume, pvz., su puikiu, bet ne mažiau klišiniu tarpukario Berlyno vaizdavimu seriale "Babylon Berlin", sunku būtų rasti esminių skirtumų, nes klišių rinkinio esmę sudaro trys K - kokainas, komunistai (žinoma, su broliais naciais) ir kurv*s).
b) jei vertintume emocinį sluoksnį, nelabai būtų ką vertinti, nes tai, kas pasakojime yra aštru, nepatogu, nepadoru, nepriimtina, yra pakišta po trigubu stiklu, ir todėl nesujaudina. Tai tas pats, kaip žinoti, kad muziejuje padėtas guli labai įdomus eksponatas, bet ne tik negali prie jo prisiliesti plikomis rankomis, bet ir atėjęs prie muziejaus durų pamatai skelbimą, kad jis uždarytas dėl karantino neribotam laikui.
Undinei Radzevičiūtei, kaip autorei, ir jos kūrybai, kaip visumai, visada ir visur duočiau šešias žvaigždutes, nes penkias gauna ir to neverti. Užtat atskiri jos kūriniai gali būti vertinami santūriau.
Kodėl nukrito dvi žvaigždutės:
a) jei vertintume "Grožio ir blogio bibliotekos" intelektualųjį sluoksnį, įdomi ir prasminga mintis, kad XX a. vidurio siaubas (pirmiausia Holokaustas) nutiko, nes paskelbėme Dievą mirusį (daug prasmingiau nei, tarkime, Parulskio mintis, kad žydų žudynes reiktų sieti su krikščionybės tradicija). Tačiau Veimaro respublikos vaizdas čia kuriamas tik iš klišių (jei palygintume, pvz., su puikiu, bet ne mažiau klišiniu tarpukario Berlyno vaizdavimu seriale "Babylon Berlin", sunku būtų rasti esminių skirtumų, nes klišių rinkinio esmę sudaro trys K - kokainas, komunistai (žinoma, su broliais naciais) ir kurv*s).
b) jei vertintume emocinį sluoksnį, nelabai būtų ką vertinti, nes tai, kas pasakojime yra aštru, nepatogu, nepadoru, nepriimtina, yra pakišta po trigubu stiklu, ir todėl nesujaudina. Tai tas pats, kaip žinoti, kad muziejuje padėtas guli labai įdomus eksponatas, bet ne tik negali prie jo prisiliesti plikomis rankomis, bet ir atėjęs prie muziejaus durų pamatai skelbimą, kad jis uždarytas dėl karantino neribotam laikui.
Read
January 6, 2022Dorianiškai grėjiška, patrik-suskindiška („Kvepalai“) ir net džon-foulsiška („Kolekcionierius“) pasirodė ši knyga. Bet įdomiausia man buvo sekti ne tiek įvykių eigą, kiek jausti tą Veimaro Respublikos Berlyno atmosferą, kur viskas, kas draudžiama, populiaru ir plačiai vartojama, grožis tampa bjaurus, o gėris maišosi su blogiu.
Žinoma, pagrindiniam veikėjui – ekscentriškam paveldėtojui, bet kokia kaina pasiryžusiam sukurti ypatingą biblioteką, kur knygos būtų aptrauktos... žmonių oda, irgi negali likti abejingas. Jo aistra unikaliems daiktams, nepaisymas ribų ir lengvas pamišimas dėl savo paties sumanymo turi šiokių tokių panašumų su šiandiena. Žinot, ką jis man priminė? Daugelį mūsų, pajutusių laisvę po antrojo karantino, kas lengvai, kas sunkesne forma, tarsi išprotėjo, ir „gėrė“ tą laisvę iki dugno dar ir dar. Kas ant bangos, kas annoj, dar kiti – savų pramogų aka aistrų susirado.
Pirma pažintis su Radzevičiūtės kūryba, persmelkta ironijos ir elegantiško lakoniškumo, bet tikiu, kad ne paskutinė.
Žinoma, pagrindiniam veikėjui – ekscentriškam paveldėtojui, bet kokia kaina pasiryžusiam sukurti ypatingą biblioteką, kur knygos būtų aptrauktos... žmonių oda, irgi negali likti abejingas. Jo aistra unikaliems daiktams, nepaisymas ribų ir lengvas pamišimas dėl savo paties sumanymo turi šiokių tokių panašumų su šiandiena. Žinot, ką jis man priminė? Daugelį mūsų, pajutusių laisvę po antrojo karantino, kas lengvai, kas sunkesne forma, tarsi išprotėjo, ir „gėrė“ tą laisvę iki dugno dar ir dar. Kas ant bangos, kas annoj, dar kiti – savų pramogų aka aistrų susirado.
Pirma pažintis su Radzevičiūtės kūryba, persmelkta ironijos ir elegantiško lakoniškumo, bet tikiu, kad ne paskutinė.
March 6, 2020
Labai šiurpi ir labai graži knyga. Daug gėlių ir daug siaubo. Daug smagaus Berlyno kvaitulio. Trumpi aštrūs sakiniai. Geras humoras. Šmėsčiojanti fone Anita Berber. Veikėjai ne lietuviai ir nesielgia lietuviškai. Tiesiog geras romanas. Pasmerktas tapti bestseleriu Vokietijoje. To jam ir linkiu.
February 27, 2020
„ – Jums reikia kuo daugiau žiūrėti į gražius daiktus, pone Walteri. Iš karto pasidarys gera ant širdies.
– Grožis, froilen Berta, ne visada geras. Kartais grožis yra blogas.“
Ši Undinės Radzevičiūtės knyga yra mano pirmoji pažintis su jos kūryba. Nors lietuvių autorius mėgstu, skaitau ir Undinės vardą žinau, bet niekada, jokiomis aplinkybėmis, jos knygos neatkeliaudavo iki mano rankų.
Šį kartą didelę įtaką padarė viršelis. Nors negalima apie knygą spręsti pagal jį, bet matyti, tik to ir tereikėjo, kad pagaliau atrasčiau Undinės romanus.
Ir aš be galo tuo džiaugiuosi, nes ji rašo fantastiškai. Negaliu pasakyti, kad pati knyga kažkas neįtikėtino. Bet aš supratau, kodėl rašytojos gerbėjai ją taip mėgsta. Fantastiškas rašymo stilius, subtilus humoras, intelektualus sarkazmas – norisi skaityti dar ir dar. Tokie išsireiškimai, kaip „išraudo iki mėlynumo“, „priešiškas meilumas“ tiesiog genialiai paprasti ir tuo nuostabūs. O tokios citatos kaip: „Tas grubumas buvo tarsi nulipdytas rankomis, o tada nugairintas vėjo ir šalčio iki raudonumo. Skulptoriaus darbą greičiausiai atliko rusiška vodka, o tapytojo – Sibiras.“ mane privertė suvokti, kad šis tekstas sukurtas vienareikšmiškai rašyti gimusio žmogaus. Manau, kad to užtenka, kad pasakyčiau, jog atradau dar vieną mėgstamą lietuvių autorę.
Knygoje pasakojama apie senelio palikimą paveldėjusį Walterį. Prabangūs namai, daiktai, pinigai, bet didžiausio dėmesio susilaukia senelio biblioteka. Ir jo ypatingos knygos. Walteris netikėtai atranda tą pačią aistrą, tačiau ji nusispalvina ne visai tegiamomis spalvomis.
„- Aš mirštu. <…>
– Kaip seniai?
– Paskutinius dvidešimt metų.
– Supratau, – pasakė vaistininkas Horstas Hoffmanas. – Šiuo metu tai labai paplitęs sutrikimas.“
Pati knygos idėja primena visiems žinomus „Kvepalus“. O knygoje vyraujanti atmosfera – Andriaus Tapino stimpanką „Vilko valandoje“ bei „Maro dienoje“. O pastarosios man tikrai patiko. Ir tos tamsos nereikia bijoti. Ji negąsdina. Ji sukuria paslapties, kurią norisi atskleisti, jausmą. Skoninga ir neperžengia atgrasaus šlykštumo ribų.
Žinau, kad ši jos knyga bene lengviausiai skaitosi. Todėl naujiems Undinės gerbėjams galima nuo jos ir pradėti. O štai su kitomis jos knygomis teks padirbėti. Iš Knygų mugės jau atsinešiau „Žuvys ir drakonai“. Džiaugiuosi, kad sudėtingos knygos man ne problema. Todėl toliau tęsiu Undinės literatūrinius tyrinėjimus.
„Drąsa yra viena iš svarbiausių kūrėjo savybių, užsirašė Walteris.
Drąsa peržengti ribą.
Kur ta riba?“
Gero skaitymo
– Grožis, froilen Berta, ne visada geras. Kartais grožis yra blogas.“
Ši Undinės Radzevičiūtės knyga yra mano pirmoji pažintis su jos kūryba. Nors lietuvių autorius mėgstu, skaitau ir Undinės vardą žinau, bet niekada, jokiomis aplinkybėmis, jos knygos neatkeliaudavo iki mano rankų.
Šį kartą didelę įtaką padarė viršelis. Nors negalima apie knygą spręsti pagal jį, bet matyti, tik to ir tereikėjo, kad pagaliau atrasčiau Undinės romanus.
Ir aš be galo tuo džiaugiuosi, nes ji rašo fantastiškai. Negaliu pasakyti, kad pati knyga kažkas neįtikėtino. Bet aš supratau, kodėl rašytojos gerbėjai ją taip mėgsta. Fantastiškas rašymo stilius, subtilus humoras, intelektualus sarkazmas – norisi skaityti dar ir dar. Tokie išsireiškimai, kaip „išraudo iki mėlynumo“, „priešiškas meilumas“ tiesiog genialiai paprasti ir tuo nuostabūs. O tokios citatos kaip: „Tas grubumas buvo tarsi nulipdytas rankomis, o tada nugairintas vėjo ir šalčio iki raudonumo. Skulptoriaus darbą greičiausiai atliko rusiška vodka, o tapytojo – Sibiras.“ mane privertė suvokti, kad šis tekstas sukurtas vienareikšmiškai rašyti gimusio žmogaus. Manau, kad to užtenka, kad pasakyčiau, jog atradau dar vieną mėgstamą lietuvių autorę.
Knygoje pasakojama apie senelio palikimą paveldėjusį Walterį. Prabangūs namai, daiktai, pinigai, bet didžiausio dėmesio susilaukia senelio biblioteka. Ir jo ypatingos knygos. Walteris netikėtai atranda tą pačią aistrą, tačiau ji nusispalvina ne visai tegiamomis spalvomis.
„- Aš mirštu. <…>
– Kaip seniai?
– Paskutinius dvidešimt metų.
– Supratau, – pasakė vaistininkas Horstas Hoffmanas. – Šiuo metu tai labai paplitęs sutrikimas.“
Pati knygos idėja primena visiems žinomus „Kvepalus“. O knygoje vyraujanti atmosfera – Andriaus Tapino stimpanką „Vilko valandoje“ bei „Maro dienoje“. O pastarosios man tikrai patiko. Ir tos tamsos nereikia bijoti. Ji negąsdina. Ji sukuria paslapties, kurią norisi atskleisti, jausmą. Skoninga ir neperžengia atgrasaus šlykštumo ribų.
Žinau, kad ši jos knyga bene lengviausiai skaitosi. Todėl naujiems Undinės gerbėjams galima nuo jos ir pradėti. O štai su kitomis jos knygomis teks padirbėti. Iš Knygų mugės jau atsinešiau „Žuvys ir drakonai“. Džiaugiuosi, kad sudėtingos knygos man ne problema. Todėl toliau tęsiu Undinės literatūrinius tyrinėjimus.
„Drąsa yra viena iš svarbiausių kūrėjo savybių, užsirašė Walteris.
Drąsa peržengti ribą.
Kur ta riba?“
Gero skaitymo
Displaying 1 - 30 of 103 reviews