What do you think?
Rate this book
Kaip aš mečiau
Rašydamas (ar skaitydamas) patenki į pasaulius, kuriuose kadaise buvai, į erdves ir laikus, kuriuose niekada nesilankei, kuriuos galbūt tik sapnavai, kuriuos prasimanei, nors jie ir gyvena tavyje, nors tai tik nuojautų, šešėlių ar emocijų pavidalai, pustoniai, melodijų, sakinių nuotrupos, garsų fragmentai. Taip suprantu knygas – kaip kelionę.
Man patinka taip keliauti. Rankioju fragmentus savo atmintyje, patirtyje, pasiūlytus man vaizduotės, patirties, literatūros, kultūros, religijos, filosofijos ar anekdotų... Kad ir kas tai būtų. Tie fragmentai kartais atrodo net nesusiję tarpusavyje. Kai juos atkuriu, kai jie įgauna formą, pasimato sąsajos su kitais fragmentais, ryšiai tarp personažų, pasakojimo linijų, vaizdinių ir metaforų giminystė, atsiranda istorija. Tai rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai. Kaip sakė vienas poetas, tu Jį prasimanei, o Jis – tave.
Ši knyga apie žmogų, nusprendusį mesti rūkyti, ir šis sprendimas jį nuveda labai toli: į praeitį, į atmintį, į melancholiškos ir linksmos patirties, į padorumo ribas kartais peržengiančios vaizduotės kelionę. Ir norisi į šią kelionę pakviesti kitus, kad ir koks egoistas būčiau.
Sigitas Parulskis gimė 1965 metais Rokiškio rajone, Obeliuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau dirbo kultūros ir literatūros leidiniuose. Rašytojo kolekcijoje – 20 knygų, jos išverstos į latvių, suomių, italų, lenkų, čekų, prancūzų, vokiečių, graikų, švedų, norvegų, rusų, anglų ir kitas kalbas.
Gyvena, kuria ir užsienio rašytojų knygas į lietuvių kalbą verčia Vilniuje. Mėgsta fotografuoti ir pėsčiomis vaikščioti ilgus nuotolius.
Kūrėjas be rėmų. Poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, kritikas. Rašytojas, kurio naujausių knygų laukia skaitytojai, o knygų neskaitantieji jo žinučių ieško socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Žmogus, gebantis ne tik tiksliai atspindėti laiką, kuriame gyvename, bet ir numatyti ateitį. Kūryba, rašymas yra kasdienis poreikis, būtinybė ir būsena, padedanti išleisti viduje susikaupusias ir dažnai netelpančias mintis. „Per rašymą suvokiu pasaulį ir save, atpažįstu žmogiškumą, gyvenimo prasmę ar bent jos galimybę“, – teigia rašytojas. Ironiškas, pastabus, nebijantis vertinti ir įsivertinti Sigitas Parulskis laikomas šių dienų klasiku.
Man patinka taip keliauti. Rankioju fragmentus savo atmintyje, patirtyje, pasiūlytus man vaizduotės, patirties, literatūros, kultūros, religijos, filosofijos ar anekdotų... Kad ir kas tai būtų. Tie fragmentai kartais atrodo net nesusiję tarpusavyje. Kai juos atkuriu, kai jie įgauna formą, pasimato sąsajos su kitais fragmentais, ryšiai tarp personažų, pasakojimo linijų, vaizdinių ir metaforų giminystė, atsiranda istorija. Tai rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai. Kaip sakė vienas poetas, tu Jį prasimanei, o Jis – tave.
Ši knyga apie žmogų, nusprendusį mesti rūkyti, ir šis sprendimas jį nuveda labai toli: į praeitį, į atmintį, į melancholiškos ir linksmos patirties, į padorumo ribas kartais peržengiančios vaizduotės kelionę. Ir norisi į šią kelionę pakviesti kitus, kad ir koks egoistas būčiau.
Sigitas Parulskis gimė 1965 metais Rokiškio rajone, Obeliuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau dirbo kultūros ir literatūros leidiniuose. Rašytojo kolekcijoje – 20 knygų, jos išverstos į latvių, suomių, italų, lenkų, čekų, prancūzų, vokiečių, graikų, švedų, norvegų, rusų, anglų ir kitas kalbas.
Gyvena, kuria ir užsienio rašytojų knygas į lietuvių kalbą verčia Vilniuje. Mėgsta fotografuoti ir pėsčiomis vaikščioti ilgus nuotolius.
Kūrėjas be rėmų. Poetas, eseistas, dramaturgas, vertėjas, kritikas. Rašytojas, kurio naujausių knygų laukia skaitytojai, o knygų neskaitantieji jo žinučių ieško socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Žmogus, gebantis ne tik tiksliai atspindėti laiką, kuriame gyvename, bet ir numatyti ateitį. Kūryba, rašymas yra kasdienis poreikis, būtinybė ir būsena, padedanti išleisti viduje susikaupusias ir dažnai netelpančias mintis. „Per rašymą suvokiu pasaulį ir save, atpažįstu žmogiškumą, gyvenimo prasmę ar bent jos galimybę“, – teigia rašytojas. Ironiškas, pastabus, nebijantis vertinti ir įsivertinti Sigitas Parulskis laikomas šių dienų klasiku.
240 pages, Hardcover
First published January 1, 2024
4 people are currently reading
77 people want to read
About the author
Sigitas Parulskis
72 books156 followersSigitas Parulskis is a modern Lithuanian poet, essayist, playwright and reviewer. In 1990 he graduated from Vilnius University, Lithuanian language and literature. He was working in notable journals and newspapers (Literatūra ir menas, Lietuvos aidas, Lietuvos rytas, Šiaurės Atėnai). Today he gives lectures of creative writing for Vilnius University students, writes articles to various newspapers, journals and internet websites.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
March 1, 2024
Kokiais 2012-2016 metais buvo skaitymo krizė ir besimokydama universitete skaičiau tik Sigito Parulskio knygas. Man patinka jo tekstų kompleksiškumas, noras mąstyti, galvoti skaitant. Kaip pats autorius rašo, rašydamas ar skaitydamas nusikeli į kitus pasaulius. Ši knyga įdomi kelionė per Sigito (personažo, koks sutapimas) mintis, prisiminimus. Man labai patiko, bet gali būti, kad aš šališka autoriaus kūrybai.
November 16, 2024
Pirmas sakinys: Kažkas ten šmėžuoja, boluoja tarp samanotų, nuo laiko ir melancholijos pažaliavusių antkapių ir kreivų kryžių, panašu, kad tai Romeo Montekis, laksto be kelnių, ieško savosios Džuljetos Kapuleti, ir ji kažkur turėtų būti, guli ant samanų, kukliai kilstelėjusi savo suknelę, galbūt matosi rausvi, dar mergaitiški keliai, o gal ir gaktos plaukeliai, mirties akivaizdoje Erotas darosi vis įžūlesnis, sunku pasakyti, tiksliau, sunku įžiūrėti, bet čia, Vilniuje, jiems šalta, jie įpratę užsiimti seksu Kapulečių šeimos kape, kuris primena vasarnamius ant Viduržemio jūros kranto, ten dulkintis kur kas smagiau, ir mirti, ir gulėti linksma bei iškilminga, visai kas kita nei lapų prikritusiose, drėgme ir būties erozija alsuojančiose Rasų kapinėse, kur angelams auga samanų ūsai, o kryžių ašmenys atšipinti šiaurės vėjo.
Pirmas sakinys puikiai atspindi visą romaną: pirmiausias akys ir smegenys pamato seksą. Tačiau jis aprašomas stebint, analizuojant, be aistros, gašlumo. O visas teksto malonumas, grožis ir vertingumas atsiskleidžia pastebėjimuose – veiksmų (šalta Vilniuje dulkintis lauke rudenį), vaizdų (angelams auga samanų ūsai), frazių (kryžių ašmenys atšipinti šiaurės vėjo). Tą patį galiu pasakyti ir apie pirmuosius 20 romano puslapių (arba 7 su puse skyriaus), ir apie visą romaną.
Kai kurie pastebėjimai įdomūs ir puikiai tinka literatūrinei legendai, net jeigu ir ne visada teisingi ar logiški: "Visi žino, kur yra rojus arba vadinamasis malonumų sodas: be abejo, žemyn, į pietus nuo pasaulio centro, nuo bambos… Žmonės, kurie sukūrė rojaus sodo įvaizdį, buvo siaubingai apžėlę. Jie turėjo ant kūno paviršiaus tiek plaukų, kad ieškodami kurios nors kūno dalies dažnai pasiklysdavo. Pažiūrėkite, dar ir dabar žmonės iš pietų siaubingai plaukuoti, tai ką jau kalbėti apie tuos, kurie rašė knygą apie pasaulio sutvėrimą ir rojaus sodą? Moters, kurią paskui pavadino Ieva, lytiniai organai buvo taip apžėlę, kad tikrai priminė ne krūmelį, o tikrą sodą, vešlų ir gaivų malonumų sodą. Ir patekti į tą sodą, nesvarbu, su žalčio ar kokio kito nenaudėlio pagalba, buvo didis malonumas. Ne tik vyrui, bet ir moteriai, abiem, visai žmonijai, nes visa žmonija ir buvo du žmonės." (14 p.)
Knyga "Kaip aš mečiau" – tarsi esė ir romanas kartu. Jeigu ne 26 skyrius apie vaikystės miestelį, knygos siužetas būtų nuobodus ir neįsimintinas. Gal dėl to knyga geriau skaitėsi esė režimu. Iš kitos pusės, minėtas 26 skyrius primena, kad Sigitas Parulskis puikiai moka kurti ir pasakoti istorijas.
Knygoje, kaip ir kituose autoriaus kūriniuose, yra daug visko:
• Yra žaidžiama pačia literatūra: pagrindinio veikėjo vardas – Sigitas, "Sigitai, juk mes žinome, kad esi jautrus ir nuoširdus žmogus. Kodėl tu visuomet nori viską parodyti iš bjauriosios pusės? Postmodernizmas, bjaurumo estetika, politinis, ekonominis, socialinis virsmas – visa tai suprantama <...> Kodėl tave taip traukia bjaurastis? Man tai jau panašu į mazochizmą. Tu tyčia save kankini, kad tik neišsiduotum, kad nepasirodytum esąs normalus ir geras." (70 p.). Arba: "Tada bomžas, kuris save vadino Soja, papasakojo savo istoriją. Istorija keista, primenanti kliedesius, bet akivaizdu, kad Soja turėjo kūrybinę gyslelę, ir jo istorijos buvo įdomu klausytis. Sigitas netgi manė, kad kada nors, kur nors ją galėtų panaudoti." (171 p.) ir "Netgi jeigu jis kada nors papasakotų Sojos istoriją, – kurią jis galbūt jau pasakojo daugybei žmonių, – net jeigu papasakotų, kas atsimintų vargšą Soją... Geriausiu atveju Soja taptų literatūros personažu, o personažai gyvena savo gyvenimą, jie su savo prototipais, su gyvais žmonėmis, neturi nieko bendro." (179 p.)
• Yra gero humoro: "Kraujospūdžio skaičiai primena "Formulė 1" lenktynes. Spidometro skaičiai pasibaisėtini. Na, gal ne tiesiojoje, bet išvažiuojant iš posūkių tai tikrai." (19 p.)
• Nemažai yra mačoseksizmo. Tačiau šis požiūris (ar poza) atrodo pavargusi, nes suvokiama, kad tokia laikysena – nueinantis pasaulis ("tai tik dar vienas teorinis svarstymas, jie niekaip neatperka netikrumo, netgi baisaus nusivylimo pasauliu, tai yra pačiu savimi dabar, sulaukus tokio mažiaus, kai jau turėtų būti grūdai atskiriami nuo pelų. Kad nebesijaustų vertas būti dar sykį išspjautas.", 107 p.).
Knyga labiausiai kabino eseistiniai intarpais: net jeigu kartais ir banalokais, tačiau gražiais ir taikliais: "Mus supantys vaizdiniai – tušti indai, tuščios laikmenos. Mes juos pripildome savo emocijų, paskui užtenka tą indą – laikmeną – pamatyti ir mūsų emocijų koncentratas plūsteli į smegenis. Tolumoje šliaužiantis traukinio sąstatas. Ilgesys. Juodi debesys, slegiantys horizontą. Nerimas. Vyras, sėdintis su meškere prie Neries. Senis ir jūra. Aguona ir atmintis. Pelkė ir dabartis. Važiavimas tuščio ryto gatvėmis savaitgalį nuo šiol Sigitui ilgais siesis su vizitu į kliniką." (82 p.)
Pagrindinė romano citata: "Su kuo kalbiesi? Su savo protu."
"Kaip aš mečiau" daug labiau patiko nei prieš tai pasirodę "Laiko nusikaltimai", tačiau debiutinio šedevro "Trys sekundės dangaus" neaplenkia.
Ad se ipsum: Klausimas, į kurį ieškant atsakymo, galima parašyti disertacijas: ką metė Sigitas – Sigitas, kaip veikėjas romane ir kaip autorius romanu?
Pirmas sakinys puikiai atspindi visą romaną: pirmiausias akys ir smegenys pamato seksą. Tačiau jis aprašomas stebint, analizuojant, be aistros, gašlumo. O visas teksto malonumas, grožis ir vertingumas atsiskleidžia pastebėjimuose – veiksmų (šalta Vilniuje dulkintis lauke rudenį), vaizdų (angelams auga samanų ūsai), frazių (kryžių ašmenys atšipinti šiaurės vėjo). Tą patį galiu pasakyti ir apie pirmuosius 20 romano puslapių (arba 7 su puse skyriaus), ir apie visą romaną.
Kai kurie pastebėjimai įdomūs ir puikiai tinka literatūrinei legendai, net jeigu ir ne visada teisingi ar logiški: "Visi žino, kur yra rojus arba vadinamasis malonumų sodas: be abejo, žemyn, į pietus nuo pasaulio centro, nuo bambos… Žmonės, kurie sukūrė rojaus sodo įvaizdį, buvo siaubingai apžėlę. Jie turėjo ant kūno paviršiaus tiek plaukų, kad ieškodami kurios nors kūno dalies dažnai pasiklysdavo. Pažiūrėkite, dar ir dabar žmonės iš pietų siaubingai plaukuoti, tai ką jau kalbėti apie tuos, kurie rašė knygą apie pasaulio sutvėrimą ir rojaus sodą? Moters, kurią paskui pavadino Ieva, lytiniai organai buvo taip apžėlę, kad tikrai priminė ne krūmelį, o tikrą sodą, vešlų ir gaivų malonumų sodą. Ir patekti į tą sodą, nesvarbu, su žalčio ar kokio kito nenaudėlio pagalba, buvo didis malonumas. Ne tik vyrui, bet ir moteriai, abiem, visai žmonijai, nes visa žmonija ir buvo du žmonės." (14 p.)
Knyga "Kaip aš mečiau" – tarsi esė ir romanas kartu. Jeigu ne 26 skyrius apie vaikystės miestelį, knygos siužetas būtų nuobodus ir neįsimintinas. Gal dėl to knyga geriau skaitėsi esė režimu. Iš kitos pusės, minėtas 26 skyrius primena, kad Sigitas Parulskis puikiai moka kurti ir pasakoti istorijas.
Knygoje, kaip ir kituose autoriaus kūriniuose, yra daug visko:
• Yra žaidžiama pačia literatūra: pagrindinio veikėjo vardas – Sigitas, "Sigitai, juk mes žinome, kad esi jautrus ir nuoširdus žmogus. Kodėl tu visuomet nori viską parodyti iš bjauriosios pusės? Postmodernizmas, bjaurumo estetika, politinis, ekonominis, socialinis virsmas – visa tai suprantama <...> Kodėl tave taip traukia bjaurastis? Man tai jau panašu į mazochizmą. Tu tyčia save kankini, kad tik neišsiduotum, kad nepasirodytum esąs normalus ir geras." (70 p.). Arba: "Tada bomžas, kuris save vadino Soja, papasakojo savo istoriją. Istorija keista, primenanti kliedesius, bet akivaizdu, kad Soja turėjo kūrybinę gyslelę, ir jo istorijos buvo įdomu klausytis. Sigitas netgi manė, kad kada nors, kur nors ją galėtų panaudoti." (171 p.) ir "Netgi jeigu jis kada nors papasakotų Sojos istoriją, – kurią jis galbūt jau pasakojo daugybei žmonių, – net jeigu papasakotų, kas atsimintų vargšą Soją... Geriausiu atveju Soja taptų literatūros personažu, o personažai gyvena savo gyvenimą, jie su savo prototipais, su gyvais žmonėmis, neturi nieko bendro." (179 p.)
• Yra gero humoro: "Kraujospūdžio skaičiai primena "Formulė 1" lenktynes. Spidometro skaičiai pasibaisėtini. Na, gal ne tiesiojoje, bet išvažiuojant iš posūkių tai tikrai." (19 p.)
• Nemažai yra mačoseksizmo. Tačiau šis požiūris (ar poza) atrodo pavargusi, nes suvokiama, kad tokia laikysena – nueinantis pasaulis ("tai tik dar vienas teorinis svarstymas, jie niekaip neatperka netikrumo, netgi baisaus nusivylimo pasauliu, tai yra pačiu savimi dabar, sulaukus tokio mažiaus, kai jau turėtų būti grūdai atskiriami nuo pelų. Kad nebesijaustų vertas būti dar sykį išspjautas.", 107 p.).
Knyga labiausiai kabino eseistiniai intarpais: net jeigu kartais ir banalokais, tačiau gražiais ir taikliais: "Mus supantys vaizdiniai – tušti indai, tuščios laikmenos. Mes juos pripildome savo emocijų, paskui užtenka tą indą – laikmeną – pamatyti ir mūsų emocijų koncentratas plūsteli į smegenis. Tolumoje šliaužiantis traukinio sąstatas. Ilgesys. Juodi debesys, slegiantys horizontą. Nerimas. Vyras, sėdintis su meškere prie Neries. Senis ir jūra. Aguona ir atmintis. Pelkė ir dabartis. Važiavimas tuščio ryto gatvėmis savaitgalį nuo šiol Sigitui ilgais siesis su vizitu į kliniką." (82 p.)
Pagrindinė romano citata: "Su kuo kalbiesi? Su savo protu."
"Kaip aš mečiau" daug labiau patiko nei prieš tai pasirodę "Laiko nusikaltimai", tačiau debiutinio šedevro "Trys sekundės dangaus" neaplenkia.
Ad se ipsum: Klausimas, į kurį ieškant atsakymo, galima parašyti disertacijas: ką metė Sigitas – Sigitas, kaip veikėjas romane ir kaip autorius romanu?
July 15, 2024
Ant kažkurios knygos nugarėlės buvo Parulskio mintis, kad jei knygoje yra gerų minčių, ją verta skaityti.
Pagal šį kriterijų "Kaip aš mečiau" buvo verta skaityti.
Daug gerų minčių.
Daug filosofavimų, nostalgijos, praeities prisiminimų, gal kiek daugokai senstančio vyro minčių apie sveikatą ir seksą, daug literatūrinių ir biblinių nuorodų.
Tokia gausiai užmaišyta Sigito Parulskio mišrainė.
Pažinčiai su autoriumi šios knygos nerekomenduočiau. Tiems, kam patiko ankstesnės jo knygos, turėtų patikti ir ši.
"<...> istorijos nuolat mezgasi, vystosi, sukasi, pinasi tarpusavyje, galiausiai atsisukęs į savo gyvenimą pamatai, kad jis yra istorijų kamuolys, ir tu atsimeni tik dalį tų istorijų, tik fragmentus, todėl sėdi kaip vaikas prie dėlionės ir mėgini sudėlioti trūkstamus gabalus, ir dėlioji tik tas istorijas, kurios tau mielos, nes nemielos pačios lenda iš tamsos <...>"
Pagal šį kriterijų "Kaip aš mečiau" buvo verta skaityti.
Daug gerų minčių.
Daug filosofavimų, nostalgijos, praeities prisiminimų, gal kiek daugokai senstančio vyro minčių apie sveikatą ir seksą, daug literatūrinių ir biblinių nuorodų.
Tokia gausiai užmaišyta Sigito Parulskio mišrainė.
Pažinčiai su autoriumi šios knygos nerekomenduočiau. Tiems, kam patiko ankstesnės jo knygos, turėtų patikti ir ši.
"<...> istorijos nuolat mezgasi, vystosi, sukasi, pinasi tarpusavyje, galiausiai atsisukęs į savo gyvenimą pamatai, kad jis yra istorijų kamuolys, ir tu atsimeni tik dalį tų istorijų, tik fragmentus, todėl sėdi kaip vaikas prie dėlionės ir mėgini sudėlioti trūkstamus gabalus, ir dėlioji tik tas istorijas, kurios tau mielos, nes nemielos pačios lenda iš tamsos <...>"
July 14, 2024
Tai - labai "Parulskiška" knyga.
Neskaitau visų iš eilės Sigito Parulskio knygų, bet net ir be autoriaus pavardės ant knygos viršelio, tikrai būčiau atpažinusi, kieno tai knyga:) Iš stiliaus, minčių ir temų.
Čia daug paties Parulskio (pagrindinis veikėjas ir yra vardu Sigitas), jo vidinio monologo ir prisiminimų. Juos skaitant truputį apima dežavu jausmas, nes atpažįsti (nebūtinai tiesiogiai) tas pačias temas ir mintis iš ankstesnių Parulskio knygų, skelbiamų tekstų spaudoje, pavyzdžiui, santykis su tėvu, vaikystė gimtuose Obeliuose, žydų žudynės Obeliuose.
Knyga apie Sigitą - jau truputį pavargusį, ir besijaunčiantį esančiu nebe laiku ir nebe vietoje bei mieliau kalbantį su savimi nei kitais: "Su kuo kalbiesi? Su savo protu".
Laikas nuo laiko man vis užsinori paskaityti kažką Parulskiško:)
Neskaitau visų iš eilės Sigito Parulskio knygų, bet net ir be autoriaus pavardės ant knygos viršelio, tikrai būčiau atpažinusi, kieno tai knyga:) Iš stiliaus, minčių ir temų.
Čia daug paties Parulskio (pagrindinis veikėjas ir yra vardu Sigitas), jo vidinio monologo ir prisiminimų. Juos skaitant truputį apima dežavu jausmas, nes atpažįsti (nebūtinai tiesiogiai) tas pačias temas ir mintis iš ankstesnių Parulskio knygų, skelbiamų tekstų spaudoje, pavyzdžiui, santykis su tėvu, vaikystė gimtuose Obeliuose, žydų žudynės Obeliuose.
Knyga apie Sigitą - jau truputį pavargusį, ir besijaunčiantį esančiu nebe laiku ir nebe vietoje bei mieliau kalbantį su savimi nei kitais: "Su kuo kalbiesi? Su savo protu".
Laikas nuo laiko man vis užsinori paskaityti kažką Parulskiško:)
March 7, 2025
“Kelias yra kasdienė tavo sąmonė. Viskas, kas vyksta tavo gyvenime, yra tavo Kelias. Kad ir ką darytum, vis tiek tai tas pats Kelias. Daugiau kančios, mažiau kančios, Kelias tas pats, nes sąmonė ta pati. Ji kaip Protėjas - keičia pavidalus, bet visada išlieka ta pati, nes ji yra Kelias. Pasaulis tas pats, tik vienatvė kas kartą nauja.”
Jaučiuosi prasikapsčiusi kito žmogaus smegenyse. Nepasakyčiau, kad buvo malonu. Buvo ir kančios, bet radau žmogiškai artimų dalykų. Priimu kaip natūralų žmogaus būvį. Ir kaip visi esam tik žmonės.
Jaučiuosi prasikapsčiusi kito žmogaus smegenyse. Nepasakyčiau, kad buvo malonu. Buvo ir kančios, bet radau žmogiškai artimų dalykų. Priimu kaip natūralų žmogaus būvį. Ir kaip visi esam tik žmonės.
July 18, 2024
Bendrai knygos nesupratau, bet atskiri fragmentai visai patiko.
Jeigu reiktų perpasakoti knygos siužetą, tai gal ir išspausčiau kelis sakinius, bet minčių srautas įdomus, kartais juokingas, kartais absurdiškas. Nejaugi visų galvose toks bardakas, kur susipina praeitis, dabartis ir ateitis, sapnai, fantazijos ir realybė?
Negaliu pasakyt, ar verta paskaityti antrą kartą, ar nevertėjo skaityti visai :? Ir gyvenime dažnai taip būna: padarai kažką ir nežinai, ar vertėjo, bet jau padarei.
Citatos:
- Žmonijos elgesyje yra klaikių prieštaravimų, kurie gali ir iš proto išvaryti. Sakoma, būk savimi, būk natūralus, būk tikras, o ką tai reiškia? Kad turi pasitikėti savo inkstinktais. <..> Bet jeigu tu stengiesi būti natūralus, tai yra paklusti savo inkstinktams, tiems giliausiems, tave iš karto laiko gyvuliu ir išsigimėliu. Tai šlykščiausia veidmainystė žmonijos istorijoje.
- Meilė ir vynas beveik tas pats, išgėręs vyno svajoji apie meilę, o paragavęs meilės būni apsvaigęs kaip nuo vyno.
- Išgyventas įvykis yra baigtinis, jis turi savo ribas, o prisiminimas - begalinis.
- Jeigu gali juoktis, tu dar nemiręs.
Jeigu reiktų perpasakoti knygos siužetą, tai gal ir išspausčiau kelis sakinius, bet minčių srautas įdomus, kartais juokingas, kartais absurdiškas. Nejaugi visų galvose toks bardakas, kur susipina praeitis, dabartis ir ateitis, sapnai, fantazijos ir realybė?
Negaliu pasakyt, ar verta paskaityti antrą kartą, ar nevertėjo skaityti visai :? Ir gyvenime dažnai taip būna: padarai kažką ir nežinai, ar vertėjo, bet jau padarei.
Citatos:
- Žmonijos elgesyje yra klaikių prieštaravimų, kurie gali ir iš proto išvaryti. Sakoma, būk savimi, būk natūralus, būk tikras, o ką tai reiškia? Kad turi pasitikėti savo inkstinktais. <..> Bet jeigu tu stengiesi būti natūralus, tai yra paklusti savo inkstinktams, tiems giliausiems, tave iš karto laiko gyvuliu ir išsigimėliu. Tai šlykščiausia veidmainystė žmonijos istorijoje.
- Meilė ir vynas beveik tas pats, išgėręs vyno svajoji apie meilę, o paragavęs meilės būni apsvaigęs kaip nuo vyno.
- Išgyventas įvykis yra baigtinis, jis turi savo ribas, o prisiminimas - begalinis.
- Jeigu gali juoktis, tu dar nemiręs.
March 6, 2024
Labai Parulskiška. Puiki!
Displaying 1 - 8 of 8 reviews