Diseris

by Darius Žiūra

„Dariaus Žiūros teksto veikėjai, iš kurių pagrindinis yra jis pats, įtraukia į nenuspėjamus poelgių, minčių ir prisiminimų vingius, autoriui neįtikėtinai meistriškai atkuriant skausmingai atpažįstamas, bet sykiu ir nepakartojamas situacijas.“
Deimantas Narkevičius

„Diseris“ – menininko Dariaus Žiūros autobiografinė proza, kurioje per asmeninį pasakojimą išskleidžiama dokumentiška tikrovė: gyvenimas devyniasdešimtinių Vilniaus skvotuose, darbas Paryžiaus gatvėse, jo, kaip menininko, virsmai, tuometinio meno lauko atmosfera. Autorius fiksuoja į Lietuvą ateinančią reivo kultūrą, dutūkstantinių Vilniaus stoties rajoną, apmąsto kultūros reiškinius ir idėjas, savo patirtis bendraujant su normų užribyje gyvenančiais žmonėmis, radikalias mirties artumo būsenas. Tai tarsi tikrovę atspindinti sąmonės dokumentika, menininko memuarai, žiū̃ros.

Genres: Nonfiction

180 pages, Paperback

First published January 1, 2024

Reviews

[pelekas · Rating 4 out of 5]

4,5

gal truputį nuvylė pati pabaiga, plius buvau priversta skaityti su pertrūkiais, bet šiaip žiūros pasaulis man labai artimas (sapnai, plaukimas, ramios nevilties jausmas, susidūrimai su žmonėmis), gėriau knygą dideliais gurkšniais kaip vandenį, norėčiau vis prie jos grįžti. autofickija turi tokią bėdą, kad kartais skaityti nuobodu, nes paprasčiausiai neįdomus rašytojo gyvenimas arba neimponuoja asmenybė, o čia atvirkščiai - be galo įdomus gyvenimas ir puikiai parašyta. o asmenybė? net nežinau, ji tokia nesureikšminta, knygoje labai mažai ego, tai maloniai nustebino, nes juk rašo menininkas, kuris dažnai patiria krizę, bet ta krizė - tiesiog gyvenimo dalis, nulenki galvą ir eini toliau. atrodo, jam nuoširdžiai įdomus pasaulis, man irgi perskaičius lyg ryškiau viskas pasidarė, noriu dar to jausmo

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Šauni, nesimaivanti knyga-autoportretas. Joje gyvenimas ir menas savaime tapatinami ir tuo tapatumu įtikina tarsi be papildomų įrodymų. Žiūra moka rašyti.

[Vladas Rožėnas]

Lietuviškoje "Štai aš, subjektas, ir štai keletas padrikų mano minčių apie pasaulį" literatūroje ši knyga, manau, viena stipriausių. Jos šokinėjimas tarp skirtingų plotmių, ypač pabaigoje, atrodo pagrįstas, o nuolatiniai pertrūkiai ne tik griauna, bet kartu ir skatina bendros siužeto tėkmės jausmą. Kitaip tariant, manau, kad chaose tvarkos gerokai daugiau negu tūlame išsipasakojime apie tai, kur ką subjektas rūkė 90aisiais.

Kita vertus, meluočiau, jei sakyčiau, kad "rašau save" knygų formatas visai mano širdžiai. Ir pastaruoju metu jo aplink tiek daug...

[Dovilė Filmanavičiūtė · Rating 5 out of 5]

Į labiausiai šiemet patikusių lietuvių kūrinių sąrašą!

[Asta · Rating 5 out of 5]

Menininkų pasaulis man įdomus. Mėgstu skaityti jų esė ir kitus parašytus tekstus. Tiek apie juos pačius, jų požiūrį į supantį pasaulį, meną, kūrinių atsiradimo aplinkybes, parodas ir kt.

Darius Žiūra moka rašyti. Tekstas įtraukia.
Disertacija autofikcijos forma.
Čia yra visko - ir Vilniaus, ir Palangos, ir Paryžiaus, ir ribinių patirčių, ir reveransas Murakamiui (skyrius "Ką aš kalbu, kai kalbu apie plaukimą").

Prieš porą metų jo paroda NDG paliko stiprų įspūdį.
Ši knyga - dar vienas stiprus Žiūros kūrinys.

[Eglė Frank · Rating 5 out of 5]

Įsimintiniausia šių metų knyga. Ir labai skaudu, kad autoriui likimo nebuvo lemta ja pasidžiaugti.

Įspūdžius rašau po ilgo laiko, net neturėdama po ranka kūrinio. Būtent tokios perspektyvos man norėtųsi kiekvienos knygos apžvalgai – kai laiko būna pamatuota, kiek lemta iš to, kas perskaityta, likti atminty.

Knyga artima mano generacijai – menančiai Žiūros aprašomus charmsiškus to meto absurdus; kad ir Giraitės kelių policijos komisariate. Liūdnai linksmų ir linksmai liūdnų pasažų knygoje apstu.

Knyga, sužeidusi, įbrėžusi, tam tikrus paveikslus neišdildomai palikusi – tam, kad karts nuo karto juos iš atminties stalčiaus išsitraukusi, vėl ir vėl peržvelgčiau. Žiūros tekste – ir lietuviškoji nostalgija; gildantis ilgesys. Net sunku nusakyti, kam. Sakyčiau, jam apibūdinti tiktų japoniškasis „kamorebi“ – žodis, atspindintis pro medžių lapiją besiskverbiančią šviesą, krentančių šešėlių virpesį. Subtilus ir atpažįstamas, jis dažnai būna rudenį, kai saulė jau žemai.

Knyga vertinga visais atžvilgiais – ir kaip suliteratūrintas meno tyrimas, kaip menas, virtęs literatūra. Vertingas ir kaip kūrinys, dokumentuojantis to meto meno aplinkos atmosferą, jos vardus. Kaip nueinančios, o gal jau nuėjusios bohemos liudijimas.

Man asmeniškai labiausiai įsiminusi scena – iš motinos lankymo slaugos namuose. Galinti virsti ir paveikslu, ir novele. Įrodanti neabejotiną autoriaus gebėjimą rašyti.

[Kulvinskaitė Virginija]

esu visiška priešingybė tikslinei šios knygos auditorijai, nes be proto nemėgstu menininkų tekstų apie tai, kaip jie tapo ar yra/būna menininkais, ir menininkų tekstų apie savo meną. niekada parodose neskaitau menininkų ar kuratorių pateikiamų aprašų nei parodų recenzijų, nes geri kūriniai yra šimtąkart įdomesni ir prasmingesni nei tie aprašai ir paaiškinimai, o jei kūriniai prasti, tai vis tiek liks prasti, kad ir kokie geri paaiškinimai būtų. literatūros recenzijas skaitau, žinoma, bet tai kas kita - profesija, darbas. o vizualiuosius menus noriu patirti naiviai ir betarpiškai. ir nepaisant to, Žiūros-pasakotojo intonacijos, gebėjimas labai taupiai, subtiliai perteikti situacijos esmę ar tiesiog atmosferą yra visiškai įstabūs. man "Diserio" žavesys ir glūdi tuose fragmentuose, įžvalgose, tame, kas užčiuopiama, apčiuopiama, ką pasakotojas leidžia patirti betarpiškai. o svarstymai apie meną - jo, vis tiek ne man. todėl vietomis "Diseris" labai įtraukė, vietomis buvo nuobodu. nors yra čia gerų ir tų svarstymų apie meną, tarkime, pasažas apie rašymą knygos pabaigoje.

[Andrius Baležentis · Rating 5 out of 5]

Tai intelektualus delikatesas apie meną, kultūrą ir žmogaus santykį su tikrove. Ši knyga verčia pasitempti, sutelkti neuronines jungtis, įsiklausyti į žodžių daugiasluoksnę prasmę – kviečia ne tik skaityti, bet ir mąstyti, reflektuoti. Tarsi ištempia iš kasdienybės ir pastumia į gilesnius sluoksnius – ten, kur susilieja menas ir gyvenimas.

Kūryba čia suvokiama kaip lavinamas įgūdis – rašyti, mąstyti, reflektuoti. Tai tekstas, kuriame grožis slypi detalėse. Kiekviena buitiška smulkmena, papasakota menininko akimis, tampa kinematografiniu kadru: kaip tapytojo švelnios lesiruotės, pamažu ryškinančios šešėlius ir kuriančios sustabdytos akimirkos magiją.

Žiūra primena, kad pats gyvenimas yra menas, jei į jį žiūri menininko akimi. Ir jame nebūtina laimėti jokių apdovanojimų – pakanka gyventi, jausti, patirti.

Ši knyga praturtina kultūros suvokimo ir vertinimo lygį, o kartu ir atskleidžia, kiek dar galima pasistiebti – kiek daug visko slypi aplink mus, jei tik išmokstame žiūrėti, klausytis, būti. Wow kategorija.

[Zygintas · Rating 5 out of 5]

Pirmas sakinys: Vienas keistesnių eksperimentų su tikrove, kuriuos prisimenu iš vaikystės, buvo grojimas laikrodžiu.

Stipri ir labai įdomi autofikcinė knyga apie nepriklausomos Lietuvos meno lauko vystymąsi, kūrybą (Lydinys, Gustoniai Gustoniuose, Portretai) ir gyvenimą.

Verta visų jai išsakytų pagyrų. Be atsiliepimų Goodreads'uose dar verta paskaityti šiuos interviu bei apžvalgas (ištraukas iš interviu padėjau po spoileriais, nes labai jau ilgas tekstas gaunasi):

1) Jogintė Bučinskaitė, Šiaurietiški atsivėrimai ("Šiaurietiški atsivėrimai", Nr. 1, 2024):
<..> „Diseris“ yra skirtas platesniam skaitytojų ratui negu akademinė bendruomenė, jo turinys gali būti perskaitomas įvairių žmonių. Svarbu ir tai, kad jis išėjo, praėjus beveik 10 metų nuo disertacijos rašymo. Dirbant su tekstu dabar, labai ryškiai pasijuto, kad pasikeitė ne tik laikotarpis, bet ir mano paties atminties ir aprašomų patirčių suvokimo perspektyvos. Apie tai labai daug diskutavom su leidyklos „Kitos knygos“ redaktore Aira Niauronyte. Iš tų diskusijų atsirado papildymų, išplėtimų, pasažų, kurie organiškai praplečia disertacijos tekstą, tarsi adaptuoja jį naujam laikui ir suteikia naują skambėjimą.
<...> Manęs neapleidžia jausmas, kad nuo 21-erių, kai grįžau į visiškai kitą Lietuvą po karinės tarnybos tolimuosiuose SSRS Rytuose, visą laiką bėgu paskui išvažiavusį traukinį, panašiai kaip „Diseryje“ plaukiu paskui tolstančią valtį. Ir kai tik ima atrodyti, kad jau beveik tą traukinį pavijau, prasideda nauja globali krizė, pandemija, karas ar dar kokia nors nesąmonė. Mes visi gyvename itin dramatiškais laikais, kai viso pasaulio, o ypač Lietuvos likimas nuolat pastatytas ant kortos. Tai nuolatinė streso būsena, kurią įmanoma reflektuoti tik tiek, kiek pajėgiame pripažinti sau visišką nežinomybę, negailestingą istorinių faktų logiką ir totalų neužtikrintumą dėl ateities. Niekas iš mūsų nežino, ką daryti su ta nežinomybe. Buvome tikri, kad karo niekada nebebus, nes XXI amžiuje pasaulio tvarką turėjo lemti sveikas protas.
Vienas iškilesnių šiuolaikybės filosofų Yuvalis Noah Harari savo knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ tvirtina, kad žmonija jau pasiekė tokį kognityvinį lygį, kai globalus karas tiesiog neįmanomas. Po keleto metų, kai išleidžiama „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“, Rusija pradeda pilno masto karą Ukrainoje. Europos viduryje vėl prasideda skerdynės. Paaiškėja, kad visas mūsų à la progresyvus pasaulis ir visa civilizacija niekuo nesiskiria nuo smėlio dėžės, kur agresyvus vaikas, pasičiupęs plytgalį, daužo kitą, o visi kiti vaikai smėlio dėžėje trypčioja ir nieko nedaro, nes bijo gauti į galvą, mat jų šeimose juos kitaip auklėjo ir skiepijo kitas vertybes. Ir nors Y. N. Harari labai įtikinamai analizuoja daugelį žmogiškosios civilizacijos reiškinių ir kuria labai realistiškas prognozes, nepavyksta tikėti jo logiškais argumentais, nes iš esmės jis suklydo esminiu klausimu. Tai, kas kažkada vykdavo smėlio dėžėje, dabar vyksta aukščiausiu geopolitiniu lygiu.

2) Ant briaunos Pokalbis su Dariumi Žiūra apie knygą "Diseris" Vilniaus knygų mugėje, Agnė Narušytė, Darius Žiūra (7md, Nr. 9 (1501), 2024):
<...> Mane visada stebino žmonių įsivaizdavimas, kad menininkai – tai kažkokie išskirtiniai žmonės, kurie svaigsta, užsiima kūryba, skrajoja, yra laisvi kaip paukščiai ir nevaržomai reiškiasi. Kad tai tokia romantika. Iš tikrųjų menininko gyvenimas susideda iš gana didelių kontrastų. Nes tai yra ekonomiškai gana minimali sfera, nors galbūt darai grandiozinius projektus, dalyvauji svarbiose parodose. Kontrastas tarp menininko idėjos ir realaus gyvenimo, ko gero, yra viena iš knygos temų. Ir, manau, ši knyga yra liudijimas, kad menininkai – kaip visi kiti žmonės. Susiduria su tomis pačiomis problemomis, su buitinėmis nesąmonėmis, su ligomis, tėvų mirtim. Tai bendražmogiški ir neišvengiami dalykai. Iš jų ir susideda knyga.
<...>– Tavo personažas vis patenka į pavojingas situacijas. Mano mėgstamų eseistų pasakotojai yra labiau savo ar svetimų gyvenimų stebėtojai. Tavo knygos pasakotojas tai nutempiamas į teismą, tai vos nemiršta ligoninėje, tai nelegaliai gyvena skvotuose be jokių patogumų, tai piešia portretus Paryžiaus gatvėse, tai skęsta. Knygoje daug pavojingų, kritinių situacijų. Kodėl? Ar tai tau nuolat nutinka, ar tiesiog rašai vien apie tokius dalykus?
– Aš manau, kad „Diseryje“ aprašyta tik labai nedidelė dalis viso to, kas iš tikrųjų atsitiko gyvenime (juokas salėje). Negaliu savęs palyginti su kitais žmonėmis, nes, ko gero, daugelį gyvenimo nesusipratimų ir nesėkmių mes tiesiog slepiam ir nekalbam apie tai. Bet manau, kad kiekvieno gyvenime apstu įvairių nesąmonių. Kai kurie dalykai išlieka, sukasi galvoje, užima atmintį ir tiesiog prašosi suguldomi į knygą. Nes kai imi rašyti, tos patirtys tarsi padeda kurti simbolinę prasmės iliuziją. Jei apie tai nerašai, nekuri kino ar kitaip neįprasmini, tada visa tai tiesiog atrodo kaip beprasmiškas absurdas, ir tai nėra labai geras jausmas.
Kita vertus, man visada įdomus teksto tikrumas ir mane tiesiog veža autoriai, rašantys apie tai, ką labai gerai išmano arba yra patyrę. Manęs labiausiai neįtikina scenos, kai filmuose aktoriai vaidina, kad groja pianinu ir įsijautę linguoja prie klepo, o po klaviatūrą bėgioja ne jų pirštai. Mane veža tokie reiškiniai, kaip Matteo Garrone filmas „Gomora“ apie mafiją, kur vaidina tikri mafiozai. Jie labai gerai žino, ką vaidina. Ir šita knyga tokia – čia nėra išgalvotų scenų.

3) Monika Gimbutaitė, Pokalbis su Dariumi Žiūra: tekstu pasitikiu labiau nei savo fotografiniais atvaizdais (15min.lt):
<...> O kalbant apie tikrovę ir fikciją, mane literatūroje labiausiai veža tie tekstai, kuriuose rašytojai rašo apie save. Tarkim, iš visų Murakamio knygų man įdomiausia „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.
<...>– Labai intriguojantis tavo pasakojimas apie laiką: 10 deš. Vilnių, skvotus, akadę ir kt. Netgi sakyčiau, kad susidaro įspūdis, jog žmones ne iš meno lauko visų pirma labiausiai užkabina tavo kuriamas 10 deš. portretas. Šiandien viešojoje erdvėje apskritai daug susidomėjimo šiuo laiku, netgi jo egzotizavimo. Koks tavo santykis su šia tendencija ir kaip jauteisi jos akivaizdoje dalindamasis savo patirtimis?
– Palyginus su visu tekstu, apie 10 deš. knygoje rašau ne tiek jau daug, bet pakankamai koncentruotai.
Tai buvo „nurautas“ laikas. Tada nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kad kada nors gyvensime taip, kaip gyvename dabar. O dabar sunku įsivaizduoti ir suvokti tai, kas vyko tada.
Tuo metu visuomenė net nesuvokė žodžio „menininkas“. Koks dar „menininkas“? Tu arba dailininkas, arba laisvo oro direktorius. Nors aš gana anksti pradėjau meninę veiklą ir „Disery“ miniu rimtas parodas, kuriose teko dalyvauti, tuo pačiu metu buvau sociumo užribyje. Gyveni be soc. draudimo, vasaromis gatvėje piešdamas užsidirbi pragyvenimui ir Pilies g. turi 100 kv. m. ploto už dyką (juokiasi).
10 deš. buvo neįsivaizduojamų prieštarų visuma ir visai nenuostabu, kad šiandien tai atrodo egzotiškai. Mano aprašomi dalykai daug kam skamba kaip neįtikėtinos istorijos, tačiau jas atpažįsta daugelis to laiko liudininkų.

4) Elzbieta Reivytytė. Kaip laviruoti tarp diserio ir gyvenimo? (NŽ-A, Nr. 6, 2024):
<...>Dariaus Žiūros – videomenininko, fotografo, tapytojo – darbus sieja ribos tarp legalumo ir nelegalumo klausimas. Ar tai būtų dabar jau negrįžtamai pasikeitusio stoties rajono merginų portretai, į fontanus primestų monetų lydinys, ar darbai iš kapinėse surinkto vaško – ir dėl objekto, ir dėl meninės formos kūrėjas vaikšto visuomenės priimtų standartų ir taisyklių paribiais. Autofikcija piešia nepriklausomybės pradžios Vilniaus paveikslą ir pristato paribio menininko kūrybos užkulisius.
<....>Nors recenzijų Diseris dar nespėjo sulaukti, susidomėjimą viešojoje erdvėje išreiškė ne tik skaitytojai iš meno pasaulio, bet ir literatų rateliai. Tai leidžia svarstyti, kad Diseriui greičiausiai pavyksta apginti savo kaip romano statusą, į kurį jis pretenduoja, disertacijos tekstą išleidus būtent tokiu pavidalu. Jei į Diserį žiūrime kaip į romaną, jis tarsi suskyla į tris dalis. Pirmasis skyrius ir pabaiga yra literatūriškesni, įrėminantys vidurinę, mažiau suveržtą pasakojimo dalį, kuri yra tarsi eksperimentavimas teksto forma. Pavyzdžiui, yra net pažaidimų grafinėmis teksto savybėmis (p. 106–107), sunkiai randančių santykį su likusiomis romano dalimis.
Žiūros sakiniui šiaip jau būdingas taupumas ir elipsės. Tekstas pasižymi savitu skambesiu ir kuria tėkmės įspūdį. Dėl šios priežasties pirmojo skyriaus pasakojimas užkabina, sukeldamas lūkesčius ir likusiai romano daliai. Tačiau nuo antrojo skyriaus įspūdis išblėsta. Pavyzdžiui, skyriuje „Išprotėjęs subjektas“ pasirodo tiesioginių teorinių svarstymų, pasakotojui lyginant gana atsitiktinai pasirodančių autorių Jamesono ir Flusserio tekstų stilius. Apskritai Diserio tekste vis pasirodo teoretikų pavardžių ir gana padrikų jų svarstymų tam tikrais klausimais. Tačiau jų filosofinės programos esmingiau nesusiejamos su Diserio problematika. Gali būti, kad atsitiktinės atrankos įspūdį nulėmė disertacijos redagavimo momentas, kai atsisakyta dalies teoretizavimo. Bet kuriuo atveju, teorinė medžiaga tarsi nesudaro svarios teorinės atramos romanui.
Tarp literatūriškesnio pirmojo skyriaus ir eksperimentinės vidurinės kūrinio dalies atsiradęs pertrūkis keičia skaitymo režimą ir neįtikina dėl konstrukcijos tvirtumo. Tačiau išbaigtumo įspūdį galiausiai sukuria ir visus taškus ant i sudėlioja puiki kūrinio pabaiga. Paskutiniame skyriuje aprašomas pasakotojo skendimo momentas. Pasakojimo tempas įtraukia skaitytoją, kaip kad transas išgelbsti pasakotoją, mobilizavęs jį plaukimui. Eksperimentinė romano dalis tampa ekranu pasirodyti keliems įvaizdžiams, kurie paskutinėje dalyje įgauna reikšmingą svorį. Pavyzdžiui, anksčiau aptartas akronimas SWIM („Someone Who Is Me“) santykyje su paskutiniuoju skyriumi apie plaukimą skelbia: sutelkęs visą gyvybinę energiją, subjektas iškilo virš teksto paviršiaus ir laimėjo kovą prieš nebūtį. Gyvas paskutiniojo skyriaus kalbėjimas puikiai perteikia skęstančiajam iškylantį instinktą gyventi. Dėl kuriamo tikrumo įspūdžio tekstas netgi sukrečia. Vis dėlto abejočiau, kad tikrumą nulemia betarpiškas, nemedijuotas išsisakymas. Pasakojimą kreipia rašymo programa – nesvarbu, kiek kartų Darius Žiūra savo gyvenime būtų skendęs. Neapibrėžtas ir takus santykis tarp tikrovės ir fikcijos, tarp Žiūros ir subjekto netgi nulemia įspūdžio stiprumą subjektui išnirus. Subjektas nenusitrauko formos pančių, bet subjektyvios tikrovės kova prieš formos diktatą bei gyvybės ir rašymo žaismė kūrinyje atneša estetinį pasitenkinimą. Kūrinio pabaigoje į tekstą tarytum įsiveržia pati būtis. Romanui pavyksta sukelti stiprų gyvenimo troškulį.

[Aurelija · Rating 5 out of 5]

Gal ir man, kaip Lanzbergui, perskaičius gyvenimas suryškėjo. Toks reflektyvus memuarinis diseris. Gyvenimo vinjetės su meno žiūra (tokiu daiktavardžiu)

[Ingrida · Rating 5 out of 5]

Prieš metus apsilankius parodoje “Portretai”, galerijoje ji prikaustė ilgam, o knygoje paskaičius apie sukūrimo kontekstą, kai kurie momentai (ypač “Monumentas Utopijai”) atsiskleidė prasmingiau. Iškart sakau, kad nepagailėsiu 5 žvaigždučių. Prieš pradėdama skaityti bijojau rasianti aukštų techninių frazių perpildytą tekstą (na, nes juk disertacija), pradėjus maniau, kad susidursiu su autobiografiniu atpasakojimu, bet palaipsniui viskas daug maloniau nei tikėtasi susirišo į visumą. Atsiminimuose daug kūniškumo, kuris reiškiasi per fizines traumas, ligoninių patirtį, plaukimą, skendimą… tas labai įžemina ir, panašu, autoriui sukuria (ar bent iki šiol sukurdavo) reikalingą kūrybinę pauzę.

Patinka, kad tiek vizualinėje jo kalboje, tiek “Diseryje” kalbama be betikslės užuojautos ar teisimo kūriniuose vaizduojamų asmenų atžvilgiu, išvengiama didaktikos, moralizavimo. Neaptikau ir autobiografiniams kūriniams kartais pasitaikančio erzinančio savireikšmingumo ar arogancijos. Na, yra momentas, kur teigiama, kad kai kuriems aiškink neaiškinęs apie kūrinį, vis tiek nesupras, bet gal užtat ir nėra to “dabar jums paaiškinsiu, kaip čia yra iš tikrųjų” visažiniškumo pojūčio, pavyksta leistis į paieškas, į tą “meninį tyrimą” kartu su autoriumi, o ne tik klusniai sekant iš paskos.

Kalbos ribotumo kaip paskatos vizualinei raiškai tema vis iškyla į paviršių, bet kartu atsiskleidžia, kad Žiūra toli gražu nėra prastas rašytojas. Tekstas mano manymu pakankamai išvalytas nuo manipuliacijų skaitytoju ir lieka pagarbus santykis su kūrinių dalyviais / objektais / medžiaga. Man patinka, kad Žiūros darbai didele dalimi ir yra apie tam tikrą santykį, nors ir dažniausiai jo ieškoma per objektyvo filtrą, bet vis tiek šalia vyksta procesas ir paties kažkoks vidinis persikeitimas - jaučiasi, kad ar tai Gustonių gyventojų videoportretai, ar Stoties prostitutės, vis tiek susiveda viskas į santykio paieškas. Na, ir klausimas apie kito (ne)pažinumą lieka gajus. Šita knyga ne tiek paaiškina darbus, kiek papildo tą santykį jį įžodinant. O ar santykis su laiku, ar žmonėmis, ar menu, ar pačiu savimi - gal ne taip ir svarbu, svarbiausia tas vidinis pasistūmėjimas.

[Aurelijus · Rating 5 out of 5]

"Man kartais atrodo, kad žmonės yra dviejų tipų. Tai tie, kurie suvokia mano kūrinius iš karto, ir tie, kurie visą laiką uždavinėja klausimus, bet, kad ir kiek į juos atsakinėtum, vis vien nesupranta."
Šita mintis pasirodė banali, nors nuoširdi ir pažįstama. Dar po trečdalio knygos šita mintis vėl blykstelėjo galvoje, bet jau nebematant joje jokio banalumo, nes išties, nekyla man jokie klausimai čia, tiesiog su manimi kalba šitas menas ir džiaugiuosi, kad galiu tai suprasti.
Greta temų ir idėjų, kurios gramzdina į asmeninius susimąstymus, labai sužavėjo ir tai, kaip parašyta knyga. Cikliški pasakojimai, savotiška vidinė mitologija, organiškai tekantis tekstas ir dar vietomis labai sėkmingai pašmaikštaujama.
Įtariu, kad kiekvienas šitoje knygoje gali kažką rasti arba nerasti ir dėl to vertėtų duoti šansą, ypač jeigu domina šiuolaikinis menas.

[Justinas Žilinskas · Rating 4 out of 5]

Ne visai suprantu, kodėl toks didelis hype’as tarp menininkų dėl šios knygos, bet epizodų gerų yra. Ir įdomu.

[Paulina]

Savo laikmečio ir Vilniaus, mano nelabai patirto, tekstas - dėl to jaučiau atstumą, kaip sėdėdama kokiame nors Senamiesčio bare, kur būdavo, vyresni menininkai dalinasi savo istorijomis ir prisiminimais apie tai, kas tuo metu vyko skvotuose, studijose, parodose. Įdomu panardyti, pabūti, nepažinu.

Ir, kaip daugelis ir pastebėję, rašymo talento neatimsi.

Pripažinsiu, jaučiau didelį diskomfortą skaitydama apie „Veidų“ kūrimo procesą. Suprantu, kad čia vyksta kelių diskursų ir laikmečių susikirtimai - galvoju, kad dabar, einant fotografuoti tokios pažeidžiamos (žinau, problematiškas žodis) bendruomenės savo meninio projekto tikslams, įnirtingai galvotum apie etiką, problematiką, ir ten viską. Skaitant apie tą kūrimo procesą, kyla diskomforto jausmas - fotografo/kliento sugretinimas atsiskaitant, sekso darbuotojų/modelių paieška.

Skaičiau Agnės Narušytės tekstą apie šitą seriją ir parodą (https://www.7md.lt/daile/2014-04-25/P...), galvodama apie tą nepatogumą. Parodos nemačiau, tad vienintelis mano sąlytis su ja - skaityti Diserį apie tai, kaip šita serija buvo kuriama. A. Narušytės tekste matau kaip šis nepatogumas ir veikia vizualiai, parodoje; o skaitydama galvojau, kad serijos modeliai turi vardus, jos detaliai aprašomos, bet visiškai nesigilinama, kaip atsidurta tokioj rolėj, priklausomybėj, smurte - socialinis aspektas visiškai nepaliestas. Nes, jo, jos tiesiog modeliai.

Skaitant apie tai, kad jos miršta, bet gal viskas OK, nes autoriui tai atrodo „nežmoniška laisvė“ už sociumo ribų ir „jos lyg paukščiai, kurių neįmanoma susekti“ (p.30) - ar tai nėra tiesiog romantizavimas? Suprantu, moralizuoti nenorima, bet gal tuomet romantizuojama? Neatsakinga antropologija? Menas, tad galima?

Ir tuomet, po vienos iš modelių-subjektų mirties, svarstoma, kad būtų įdomu dingti be žinios, be jokių prisirišimų, tarsi sugretinant šias patirtis.

Tad ir svarstau. Matau, kokį atgarsį turi šita knyga, ir su kokiu entuziazmu buvo pasitikta. Tad jaučiuos, lyg lyčiau ant kažkieno parado :D Bet tas nepatogumo jausmas - och! Jeigu parodoje, kaip rašo A. Narušytė, buvo problema žiūrovui, galbūt čia - problema skaitytojui?

[Austėja Jakas · Rating 5 out of 5]

Faina, nuoširdi knyga. Man irgi patiko, kad Žiūra, aprašinėdamas savo patirtis, tai daro kažkaip paprastai, be savęs sureikšminimo, tokia akis, tiesiog stebinti ir užrašanti pasaulį tokį, koks jis yra. Buvo įdomu skaityt ir apie jo aprašytus kitus ��mones, pvz., meistrą Filibertą, nors ir visai nenorintį lydyt tų fontano monetų, vis tiek sutinkantį tai daryti: „-Matai, sakiau, kad gausis š.“, arba žmogų S, vogiantį knygas.

Patiko tie užrašai iš vaikystės prisiminimų - „Tėvas Osvaldui negirdint mėgdavo ironiškai pastebėti, kad jis sėdi po žmonos padu, o aš bandydavau įsivaizduoti, kaip tas padas pasidaro toks didelis, kad paslepia suaugusį žmogų, ar atvirkščiai - kaip Osvaldas pasidaro toks mažas, kad po tuo padu visas palenda ir dar sugeba atsisėsti (...).“

Įdomu buvo skaityt apie gatvės merginas - „Jas galėjai atpažinti iš pigaus rankinuko su blizgučiais, patrintų batelių, iš tam tikrų žmogiško nusidėvėjimo žymių, kurias neišvengiamai su laiku palieka gatvė.“

Patiko, kaip Žiūra eina savo kelią kūryboje, nebijo keisti medijos, nėra užsistovėjimo momento. Dar tai, kad nors, atrodo, jį vis ištinka kažkokie stabdžiai, jis juos įveikia kažkaip neužsiparindamas (kaip ir tas stojimas į tapybą, kaip ir noras lankyti baseiną, ir kaip jis galiausiai plaukia vienas). Tą knygos pabaigą apie plaukimą skaičiau ir kaip metaforą viso gyvenimo, tokį vienumos, vienatvės atspindį. Rekomenduoju.

[Kamilė Čelutkaitė · Rating 5 out of 5]

Nesitikėjau, kad skaitydama šią knygą atrasiu tokią jautrią ir humanistišką, subtiliai kažkuo artimą kūrėjo pasaulėjautą. Stipriai rekomenduoju.

„...ką apie šiuolaikinį meną ir kaip visa tai veikia įmanoma papasakoti merginai, kuri nuo trylikos metų dirba gatvėje, ką tik išėjo iš kalėjimo ir kuriai dabar žūtbūt reikia dozės?
Saulėje išblukusios baltos kamanės

...keisčiausių konstrukcijų modeliai. Seniai nebeveikiančių skraidymo aparatų liekanos, chitino išnaros, primenančios seniai sudūlėjusius riterių šarvus arba radioaktyvioje zonoje eilėmis išrikiuotus sraigtasparnius, daugybę metų žiemas ir vasaras leidžiančius po atviru dangumi (užtenka tokiame sraigtasparnyje praleisti porą minučių, kad neilgai trukus gautum galą). Išbalinti saulės, apgraužti kailiagraužių, įgavę įmantriausias formas; kažkada buvę beveik tobulai simetriški objektai, virtę iškalbingų memento, stebinančiu vizualia įvairove. Paskutinės jų pilotų akimirkos – tai aklas bandymas įveikti stiklą, skirianti juos nuo šio pasaulio, staiga atsiradusio anapus neperžengiamos ribos.“

„Tai nėra šiaip vagystės. Kiekvieną kartą jam atrodo, kad būtent ši knyga – ta vienintelė, kuri pakeis jo gyvenimą. Tačiau to neįvyksta ir tenka vogti kitą. Visos šios knygos – tai paminklas žmogaus veržimuisi link kažko šviesaus. Paminklas iliuzijoms. Paminklas utopijai.“

„Dabar koncentruojuosi vien į plaukimo ritmą ir judesius. Nuo ritmo ima rimti emocijos, ir po truputį darosi ne taip svarbu, išplauksiu ar ne. Lieka vien plaukimas, purslai ir jūros triukšmas, su kiekvienu grybšniu trenkiantis į ausis vienodu garmesiu, ir vienodas švytuoklės ritmas. Palaipsniui patenku į keistą transą, už kurio, atrodo, nieko nebėra. Durys į anapus. Tuštuma. Iš manęs išgaruoja susierzinimas, apmaudas, emocijos. Lieka vien judesiai, ritmas ir kryptis. Beveik nebežinau, kas esu. Išnykstu plaukime ir mane apima keistas, beveik palaimingas jausmas. Plaukiu į niekur. Galvoje ta pati tuštuma, kaip ir aplink. Negalvoju nei apie gyvenimą, nei apie mirtį, nieko nemąstau, nevertinu, nelyginu, nežiūriu į krantą. Plaukiu bangų kryptimi, su kiekvienu grybšniu nerdamas po banga. Visu kūnu jaučiu bangas, bet jos nebetrukdo. Nematau, kas priekyje, nebeturiu nuovokos, kiek laiko jau esu vandenyje, nebejaučiu šalčio. Grybšnis vėl tampa pilnas, tačiau ir tai jau nebesvarbu. Vien tobulas ritmas. Esu jau beveik miręs. Kiekvienas naujas grybšnis – tai sekundė dovanų prie man atseikėtų dvidešimt aštuonerių metų.“

[Jurgita Videikaitė · Rating 4 out of 5]

Vasara kaime, stojamieji, armija, vėl vasara, tėvų namai, meninis projektas, plaukimas kaime, projektas, VDA ir t.t., ir pan. Labai daug fragmentų, kurių vieni įtraukesni, kiti - neįtaigūs laikotarpio simuliakrai.
Patiko skaityti apie kūrybos procesus ir kūrinių raktų paieškas, bet knyga šiuos tekstus vadinti - ambicinga :)

Menininko dienoraštis. Ne chronologine tvarka. Suprantu, jog bendraamžiams artimas atpažįstamumu, o to nepatyrusiems - devyniasdešimtųjų egzotika.
Kažin ar šių dienų VDA studentai geba reflektuoti savo tarpdisciplininius eksperimentus tekstuose, kurie būtų paskaitomi žmonėms iš šalies. Po kokio laikmečio tarpo?

[verda neverda · Rating 3 out of 5]

suglumęs;
čia metų knyga?
jei gali nerašyt - nerašyk
bet perskaičiau ir kažkas tokio ten yra (parašyta)
suglumęs;
nežinau, ko tokio ir ar tikrai yra ten
bet nebesuksiu galvos, lai plaukia, lai skęsta

[Skirmantė Rugsėjis · Rating 3 out of 5]

"Kartais galvoju, kad būtų įdomu dingti be žinios. Sunaikinti savo tapatybę ir tiesiog egzistuoti. Kai be savo būties, nieko daugiau neturi. Jokių artimųjų, jokių prisirišimų. Jokių iliuzijų. Vien tobula vienatvė ir nesvarumo būsena."

Visiškai nesidomiu menu, tapyba ir dauguma dalykų, kurie tokie artimi šiam autoriui. Kaip ir apie jį patį niekada nebuvau girdėjusi. Knygą paėmiau atsitiktinai, niūrią ir lietingą dieną per darbo pertrauką.

Gal todėl ji man ir buvo niūroka. Čia daug fragmentų, trumpų atsiminimų, rašytojo mintys kartais itin tikslios, o kartais visiškai padrikos. Tai nekliuvo. Bet gal ieškojau dar daugiau filosofijos, dar kažko, kas neįvardijama. Kažko, ko čia buvo paliesti pakraščiai, bet ne daugiau. O norėjosi. Atrodė lyg autorius būtų vietom susilaikęs ir kas svarbiausia liko taip ir nepasakyta. Šilumos yra, bet ugnies iš jos neįpūsi.

[Siga Mi · Rating 5 out of 5]

Mano nuomone tai geriausia kas pastaruoju metu yra parašyta lietuviškai.

[Gustė Gustainytė · Rating 3 out of 5]

negaliu sakyt, kad knyga bloga, tai nededu mažiau žvaigždučių nenorėdama gadinti bendro įvertinimo, tačiau ji visiškai ne man. skaitant labai prisiminiau škėmos "baltą drobulę" - tą fragmentiškumą, minčių lakstymą, mažai aiškų siužetą. suprantu, kad čia toks eksperimentinis/postmodernistinis rašymo stilius, tačiau, asmeniškai, manęs fragmentuota kalba neįtraukia skaitant, tampa nuobodu.

šiaip matosi, kad gera knyga. tik netiko man. perskaičius aprašymą, tikėjaus labiau memuarinio stiliaus teksto, bet gavau kai ką kito :) rekomenduoju tiems, kuriems patiko škėmos kūryba.

"ką tik baigėsi vasara. sėdžiu ant sujauktos lovos. rūbai išmėtyti po kambarį. jausmai atbukę po trumpos vasariškos laimės. ruduo atneša prievoles ir pareigas, kurių nesinori. po vasaros visa, kas buvo iki tol, atrodo lyg sapnas. kaip ir kiekvieną rudenį, reikia vėl po gabalėlį surinkti išbarstytą save."

[Eglė Davidavičė · Rating 4 out of 5]

Vienos ilgos dienos oro uostuose skaitinys, plugdęs menininko prisiminimais, ieškojimais ir įtraukęs į koliažišką pasakojimą. Įkvėpė! Beskaitant nuolat permąsčiau savo pačios kūrybinį kelią, eksperimentus, metodus, vis dar esantį procese magistro darbą. Stipru!

‘Visada gerbiau senelį kaip pirmą man žinomą menininką giminėje. <..> Galiu tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jei būtų išdrįsęs rašyti apie savo dabartį, ir labiausiai man gaila tų knygų, kurias jis išsinešė anapilin.’

‘Kur eisi, save atrasi, kur bėgsi, nuo savęs nepabėgsi.’

‘Kai lankai dailės mokyklą, galiausiai ateina diena, kai reikia piešti gipsinę galvą. Ir kai mokytoja liepia sustatyti visus piešinius į vieną eilę, paprastai patiri nuostabą dėl to, kad visi piešiniai yra panašūs ne tiek į piešiamą gipsinę galvą, kiek į tuos, kurie ją piešė. Tai kartais atrodo komiškai, bet visada stebina piešinio panašumas į autorių.’

‘Vasarą kolekcionavau mirusius vabzdžius. Viskas prasidėjo nuo tarplangio apleistame sodo namelyje. Išėmiau stiklą, susišlaviau visą turinį ir įdėjau stiklą atgal.’

‘Šiltomis popietėmis pro atdarus langus girdisi veriantys gimdančių moterų klyksmai. Ant gimdyklos laiptų jų laukia būsimieji tėčiai su gėlėmis, jie mindžikuoja vietoje, atrodo sutrikę, pasimetę.’

[Laura_pl]

Tiesiog puiki.

Lentynai prie Patti Smith

[Justė · Rating 4 out of 5]

„Kartais slapta pavydžiu žmonėms, kurie nesuka galvos dėl prarasto laiko, gali spręsti kryžiažodžius, valandomis žiūrėti teliką arba žaisti kompiuterinius žaidimus. Tuo tarpu S visą gyvenimą graužė save, kad neturi valios ir motyvacijos ir visą laiką plaukė pasroviui. Todėl metodiškai vogė savipagalbos knygas motyvacijos tema. Tačiau jam neužteko motyvacijos jas skaityti.”

____________

Šią vasarą stebiuosi savo gebėjimu išsirinkti knygą ir vėliau irtis per ją kaip pasakotojas paskutiniuose šios knygos puslapiuose per jūrą audroje – regisi, lyg ir matai krantą, bet jautiesi metamas atgal. Autorius rašo gana paprasta kalba, bet temų fragmentiškumas (bent jau man!) gerokai apsunkina skaitymą.

Vis dėlto, plaukimo motyvas išlieka konstanta viso pasakojimo metu, tad gana gražiai suriša visus knygos skyrius.

En conclusión, buvo verta kančios.

[Justina · Rating 3 out of 5]

Patiko tos knygos vietos, kur stengtasi išreikšti meną, kūrybą savitais pamąstymais ir požiūriu. Įdomu pajausti tam tikro istorinio laiko mene atgarsius, kaip vaizduotėje mirguliuojančias vizijas, subtilias jausenas meninkas įkūnija savo įvairiuose projektuose, ieškojimuose.
Kita vertus, man trūko nuoseklumo, nelipo kažkoks chaotiškumas, visai, atrodo, iškrentantys iš konteksto pasokojimai. Tai, galbūt, nurašoma meniniam eksperimentui, leidžiant sau neapsiroboti kažkokiais literatūriniais standartais ir pan.

[Ruta · Rating 4 out of 5]

Skaičiau, kad ši knyga visai ne tokiems kaip aš - nelabai suprantantiems šiuolaikinį meną. Bet perskaičiau su įdomumu. Apie autorių nieko nebuvau girdėjusi - vėlgi, šiuolaikinis menas man ne itin. Labai patiko lengvas pervedimas per autoriaus biografiją (o gal autofikciją), t.y. kaip gimsta domesys menu, kūryba, kaip aplanko idėjos ir kaip jos įgyvendinamos. O kur dar pikantiškos detalės apie ne visai legalias veiklas. Dabar žinau, kad esant progai būtinai aplankysiu autoriaus būsimas parodas. Knygoje ne kartą minima, kad rašyti sunku. Bet knygą skaityti lengva. Rekomenduoju.

[aliksandra · Rating 4 out of 5]

nemazai relatable momentu bei siaip labai idomus jo gyvenimas ir kuryba, pirmakart susipazinau su jo kuryba, kai ndg mane uzkabino jo vaskinis remas is kapiniu zvakiu. labai idomu buvo suzinoti apie visa ta nelegalia nepagrazinta veikla vilniuj ir kt. man patiko, tik pabaiga siek tiek ant klaustuko

[zvyre · Rating 4 out of 5]

Skaičiau norėdama atsitraukti nuo mąstymo ir rašymo, bet gavau netikėtai paskęst tarp savo magistrinio trupinių kito žmogaus diseryje. O sako, kad autobiografijos, autofikcijos ar išpažintys – tik pačių autorių reikalas.

[Sunny · Rating 3 out of 5]

Kažkaip sunkokai skaitėsi man ši knyga, vietomis net nuobodoka buvo

[Reda · Rating 3 out of 5]

Papirko autoriaus nuoširdumas ir smalsumas pasauliui, iš noro stebėti ir pamatyti, turbūt, ir ateina gebėjimas kurti. Visgi, sunku buvo įsijausti į tokią fragmentišką knygą ir sunku ją vertinti kaip vientisą kūrinį.