„Karas ir taika yra esminės būsenos, per kurias atsiskleidžia žmonijos dorybės ir nuodėmės. Ateities neišvengsi, bet gali jai pasiruošti. Išlikdamas žmogumi.“ – Valdas Rakutis
Perprasti karo mechanizmą nėra lengva, tai padaryti gali padėti Lietuvos ir pasaulio istorija, liudijanti, kad – neįtikėtina – visi karai tam tikru atžvilgiu panašūs: tokia pati pradžia, kruvinos kovos, iliuzijų žlugimas, jėgų išsekimas ir pabaiga. Aišku, skiriasi kovos priemonės, žalos dydis, kitaip sakant – karo formos.
Karo istorikas Valdas Rakutis naujoje knygoje pasakoja ne tik apie karą, jo priežastis, principus, karo pramonę, bet ir apie taiką, kuri yra visų karų tikslas. Kaip ji sudaroma, kaip keičia laimėtojų ir pralaimėtojų likimus, kuri yra tvari, o kuri – iš anksto žinoma – ilgai netruks.
Ar lietuviai – karių tauta? Kodėl vadams nerūpi varvančios karių nosys? Kas lietuviams atrodo didžiausias priešas? Kiek filmuose apie šnipus esama tiesos? Kam reikia lietuviškų ginklų? Kurių garsiausių Lietuvos kariuomenės vadų pavardės į karo istoriją įrašytos aukso raidėmis? Kuris generolas, žinodamas, jog kariauti liko viena diena, paragino savo karius: „Vyrai, kiek užimsite, tiek Lietuva!“? Kaip atrodo taikos derybų stalas? Kokios buvo Žemaitijos bajorų skundo prieš Vokiečių ordiną pasekmės? Kokios garsiausios Lietuvos valstybės taikos?
„Rodos, nėra žmogaus, kuris nenorėtų savo gyvenimo nugyventi taikoje ir ramybėje, žinodamas, jog tai, ką gavo iš tėvų, saugiai galės palikti vaikams. Nepaisant to, visa griaunantys karai kyla, tiksliau – prasiveržia, iš žmogiškosios prigimties gelmių.“ „Karas ir taika yra esminės būsenos, per kurias atsiskleidžia žmonijos dorybės ir nuodėmės. Ateities neišvengsi, bet gali jai pasiruošti. Išlikdamas žmogumi.“
Šios mintys, sakiniai iš knygos pradžios ir pabaigos, trumpai pasako apie ką yra ši knyga. Ir apie ką realus gyvenimas. Karai vyksta, jų neišvengsime, tai yra ko gero baisiausia, kas gali atsitikti. „Nuo karo, maro ir bado gelbėk mus, Viešpatie“, taip, jeigu neklystu giedama invokacijose. Nes ši trijulė dažnai eidavo kartu. Dabar – bent jau be maro, bet pakanka ir kitų – pabėgėlio dalia, prievarta, skurdas, neviltis... Sunervino pradžioje mane ši knyga. Sunervino tuo, kad prieš skaitydama vartinėjau ir užkliuvau už vietos apie moteris kare, skyrelyje „Mylimosios laiškų magija“. Laiškai laiškais, tačiau... „Laikausi tradicinio požiūrio, kad moterys nesukurtos karui, jų paskirtis kita. Vyrai dažniausiai nemėgsta moterų karių, jos tarsi kvestionuoja jų vyriškumą. Moterys kare atsiduria atsitiktinai arba iš smalsumo, Europoje – būtent dėl to.“ Ką??? Ir toliau, pripažinus faktą, kad moterys – karės „Dalyvavo mūšiuose, dirbo užnugaryje, visi įvertino, jog moterys kantresnės, pastabesnės, atsparesnės rutinai, pareigingesnės. Bet plačiąja prasme to pasekmės buvo nekokios. Kalbant tiesiai: jeigu vyras žuvo mūšyje, tai vertinant globaliai nieko baisaus. Žuvusysis bus pagerbtas, prisimenamas, gal įkvėps kitus. Išgyvenusieji kare susilauks palikuonių, po 20-30 metų populiacija atsistatys, vėl liks kaip buvę. O žuvus moteriai sumažėja būsimų motinų. Vadinasi populiacija taip greit neatsikurs. Todėl moterys kare nuo seno nepageidaujamos, joms ten patekti egzistuoja moraliniai ir kultūriniai barjerai.“ (p. 39) Prisipažinsiu – perskaičius tai netekau žado. Nepageidaujamos? Motinos? Populiacija? Greta, Ukrainoje vykstant karui??? Gal kažkada moterys ir galėjo būti tik solveigos-penelopės, tinkamos ištikimai laukti ir laiškais kelti karių nuotaiką, tačiau tikiuosi visi žino seksualinės prievartos mastus Antrojo pasaulinio karo metu ten, kur koją padėjo raudonosios armijos kareivis? Ir kad principai liko tie patys ir šiandien? Bet svarbiausia – motinos, aha. Bet kokios bėdos? Savi žus, o moteris prievartos būdu „apsėklins“ okupantai, visais laikais tai buvo, žmonija kažkaip neišmirė. Na taip, rašo jis trumpai, kad seksualinė prievarta kare yra (nes gi garbės kareivis neturi, tik karininkas), tik neseniai tai pripažinta nusikaltimu žmogiškumui, bet nieko iš to. Ir kad iš prievartos gimę vaikai yra nemylimi ir nepriimami bendruomenėje. Sėdėkit namie ir laukit savo likimo, kad ir koks jis būtų, kad tik vyrų orumas būtų neužgautas. Bet. Yra ir gerų dalykų šioje knygoje. Gausios, įdomios iliustracijos. Trumpi skyriai. Toks pradžiamokslis panorusiam pasidomėti istorija iš karų ir taikų pozicijos. Lietuvos čia, be abejo, daugiausiai, nors tiek gerai. Bet vis vien net nežinau kam šią knygą skaičiau. Juk ji apie karus, kuriuose man, jo „tradicine“ nuomone ne vieta. Bėda tik, kad jau esu to amžiaus, kuris nepadės atstatyti populiacijos, tad ir nuomonė šita man nelabai įdomi.
Dar viena užrašyta tekstu Valdo Rakučio paskaita. Tai lengviau, kai mintyse gali skaityti jo balsu - bet kaip knyga nesi klausantiems jo paskaitų, tai toks silpnas pats tekstas. Šį kartą knyga nesispecializuoja konkrečiame tarpsnyje, tačiau bando pavyzdžiais paaiškinti kaip veikia karas, kaip sudaromos taikos. Tokia tarp istorijos ir filosofijos - nebloga, bet lūkesčiai Rakučiui irgi labai aukšti.
Lengva knyga, greitai skaitosi, daug iliustracijų (gal net per daug). Daug apibendrintos informacijos apie karus, faktai, kurie jau žinomi iš kitų šaltinių, trūksta detalių, visko daug, bet labai abstrakčiai. Patiko keli paskutiniai skyriai apie taikas ir tai, kad nemažai atsižvelgiama į Lietuvos kontekstą.
Apie sudėtingus karo meno, karinės ginkluotės, gynybos technologijos ir susijusius klausimus labai paprastai ir suprantamai. Net pavydu, kad autorius gali taip aiškiai rašyti.
Knygoje apibendrinami svarbiausi karo ir taikos principai, reiškiniai, ir t.t., tačiau didžioji dauguma giliau ar metodiškiau nenagrinėjimi.
Skaitosi lengvai. Pasakojimo stilius paprastas. Kaip tokiai temai kartai net pernelyg buitiškas, nors tai, ko gero, knygą daro lengviau suprantamą platesniam žmonių ratui.
Gavosi nebloga pagrindinių karo dėsnių apžvalga. Tiems kas pradeda - gera pradžia nerti giliau. Bet tiems, kas su karu daugiau susipažinę, greičiausiai pasirodys sekloka.
Kita vertus, įdomių ir vertingų minčių knygoje yra, atsiskleidžia specifinė ir įdomi istorinio mąstymo apie karą (taip pat ir vykstantį Ukrainoje) perspektyva, kurios žiniasklaidos analizėse dažnai nepamatysi. Tai nemenkas pliusas.
Istoriko parašyta knyga lieka istoriko parašyta knyga. Kartais norisi daugiau platesnio požiūrio iš kitų perspektyvų, kitokio kampo, kito rakurso, bet galiausiai viskas vis tiek susiveda į istoriją. Istorikas Valdas Rakutis karus ir taikas apžvelgia tiek per senovės laikų, dar persų ir graikų, romėnų bei LDK laikų prizmę, tiek per naujesnius ir pačius naujausius įvykius - ATR padalijimus, I ir II pasaulinius karus ir dabartinį, šių dienų karą Ukrainoje. Čia parodoma, kokią įtaką turi derybos, diplomatija, charizma, aptariami kariniai vienetai, laipsniai, surandami ir ištraukiami tokie pavyzdžiai kaip Trisdešimties metų karas, Versalio sutartis, Vienos kongresas, Klaipėdos krašto ir Vilniaus likimo peripetijos bei net tokie dalykėliai kaip Barack Obama įsakymai operacijos prieš al-Qaeda metu. Patiko, bet galėjo būti šiek tiek ne taip sausa (vietomis!).
„Turime mokytis išgyventi šiame pagerėjusiame pasaulyje sąmoningai rinkdamiesi. Tarp malonios tinginystės ir suprastos pareigos. Tarp geros algos IT įmonėje ir tarnybos kariuomenėje. Tarp sekmadienio ryto vartymosi lovoje ir ėjimo į šv. Mišias. Tarp besikartojančio vakarojimo bare ir savanoriškų pareigų skautų ar šaulių organizacijoje.”
„Karas ir taika yra priešingi, bet susiję poliai. Karas neturi prasmės, jei tolumoje nešviečia taika. Bet ir taika be karo šešėlio ne tokia vertinga. Suvokus, jog karai buvo, yra ir bus, ateina sprendimas, kad valstybė turi būti pasiruošusi karui. Lygiai taip pat karo metu nuo pasidavimo nevilčiai saugo žinojimas, kad taika vis vien kada nors ateis.“
Knygoje pasakojama, kaip vyksta karai, kokie ginklai buvo anksčiau, kokie dabar, kaip sudaromos taikos ir ko reikia, kad jos būtų ilgalaikės. Išskirti reikšmingiausi karai ir taikos visoje istorijoje. Minusai - norėjosi autoriaus teksto redagavimo (sakinių struktūros sutvarkymo), kartais buvo nesuprantami žemėlapiai.
Knygą priskirčiau lengvo turinio skaitiniui. Vis dėl to autorius labai lengva kalba sugeba perteikti pagrindinius kariavimo principus su pavyzdžiais tiek į istorinius įvykius tiek į dabar vykstantį karą Ukrainoje. Stilius šiek tiek primena tekstus mokyklos vadovėliuose su iliustracijų gausa. Praplėsti akiračiui sakyčiau visai neblogas kūrinys, kuriame nereikia tikėtis labai gilių įžvalgų.