Žurnalisto, buvusio Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovo knyga apie specialiąsias pajėgas – nuo jų ištakų sudėtingu Lietuvos Respublikos nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpiu 1991 m., kai veikė Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius (ATAS), formuojant Ypatingosios paskirties tarnybą (YPT), Specialiųjų operacijų pajėgas (SOP), iki eskadronų „Aitvaras“ tarptautinių misijų Afganistane atliekant specialiąsias užduotis NATO pajėgų vykdomose operacijose. Dokumentine medžiaga, autentiškais aukštų karinių vadovų liudijimais paremtas pasakojimas atskleidžia vingiuotą specialiųjų pajėgų raidos kelią, verčia didžiuotis jų pasiekimais ne tik vietinio, bet ir tarptautinio prestižo prasme, tačiau primena ir aštrius buvusius vidinių struktūrų lūžius. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, įdomi ir vertinga pažinimo prasme.
Trumpa istorija apie Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kūrimąsi, o daug ir neprirašysi, nes dokumentai išslaptinami nedažnai. Įdomiausia buvo nesantaika tarp žaliukų ir jėgerių. Iš jėgerių pusės teko šiek tiek perskaityti Ernesto Kuckailio knygoje "Trispalvio erelio skrydis", o jis, kaip jėgeris, juk nekritikuos saviškių, bent jau to aš neprisimenu. O "Gabrieliaus kariuose" pateikiama istorija apie tai, kaip jėgeriai vos nesugadino Lietuvos SOJ dislokavimo į Afganistaną su savo maištu.
Autorius knygos pabaigoje siekė įkvėpti optimizmo, kad jei į Lietuvą įsiverš skaitlingi priešai, mums, bent trumpam, viskas bus gerai (žaliukų įkvėpimo šaltinis - partizanai), nes kariai infiltruosis į teritoriją ir blaškys priešus, ir visa ką darys, net palauš priešų moralę. Bet, tikiuosi, ateitų tokiu atveju ir NATO, visgi, nelabai mums su tais naikintuvais ir savais kariniais lėktuvais, taigi reikia oro paramos.
O smalsiausia, ką SOP veikia dabar? Gi knyga 2014 m. pasirodė.