What do you think?
Rate this book
Pakeleiviai
Niekas nelieka, kaip buvę, niekas negali grįžti į vakarykštę dieną, atsukti laikrodžio atgal, grįžti į tą vietą ir laiką, kai pradėjo kelionę.
Rūta ir Ralfas – treji metai pora be įsipareigojimų. Gyvena skirtinguose Vokietijos miestuose, mėgsta kartu keliauti. Po ilgo išsiskyrimo jiedu išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Rūta labiausiai trokšta kurti šeimą ir tapti mama, Ralfas – likti laisvu keliautoju ir rašyti knygas. Kelias sujaukia jausmus, pažadina prisiminimus, atveria tai, ką jie patys ilgai slėpė nuo savęs, priverčia pergalvoti troškimus. Kiekviename žingsnyje Rūtą lydi ne tik Ralfas – kartu mintyse keliauja ir mama, sesuo, ir buvęs sužadėtinis, ir kiti praeities šešėliai.
Psichologinis romanas įtaigiai atskleidžia skirtingus lietuvės ir vokiečio pasaulius, Rūtos šeimos istoriją nepriklausomybę ką tik atkovojusioje Lietuvoje, itin sudėtingus santykius su seserimi ir tai, kaip vienas žmogus gali sugriauti visų artimųjų gyvenimus.
Rūta ir Ralfas – treji metai pora be įsipareigojimų. Gyvena skirtinguose Vokietijos miestuose, mėgsta kartu keliauti. Po ilgo išsiskyrimo jiedu išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. Rūta labiausiai trokšta kurti šeimą ir tapti mama, Ralfas – likti laisvu keliautoju ir rašyti knygas. Kelias sujaukia jausmus, pažadina prisiminimus, atveria tai, ką jie patys ilgai slėpė nuo savęs, priverčia pergalvoti troškimus. Kiekviename žingsnyje Rūtą lydi ne tik Ralfas – kartu mintyse keliauja ir mama, sesuo, ir buvęs sužadėtinis, ir kiti praeities šešėliai.
Psichologinis romanas įtaigiai atskleidžia skirtingus lietuvės ir vokiečio pasaulius, Rūtos šeimos istoriją nepriklausomybę ką tik atkovojusioje Lietuvoje, itin sudėtingus santykius su seserimi ir tai, kaip vienas žmogus gali sugriauti visų artimųjų gyvenimus.
324 pages, Hardcover
First published January 1, 2024
5 people are currently reading
105 people want to read
About the author
Lina Ever
7 books21 followersLina Ever (Neverbickienė) gimė Panevėžy 1970 m. Studijuodama žurnalistiką Vilniaus Universitete pradėjo dirbti Respublikoje. Vėliau jai teko išbandyti ryšių su visuomene konsultantės, verslininkės, įmonės vadovės, valdininkės kėdes,tačiau ji sakosi širdyje likusi žurnaliste ir geriausiai jaučiasi tarškindama klavišais. Todėl neatsitiktinai jos pirmasis romanas - apie žurnalistų darbo užkulisius. Dabar Lina su vyru fotografu ir jauniausiuoju sūnumi gyvena Berlyne ir rašo antrąjį romaną. Savo įspūdžiais pasidalina žurnale „Moteris“ ir savo bloge berlynodienorastis.blogspot.com
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 11 of 11 reviews
April 14, 2024
4/5
Kai pradėjau skaityti, tai atrodė, kad čia tokia Sally Rooney tiems, kam per 45 – panašus tas sąmonės srautas, o ir šiaip rašymo stilius ir maniera – pati stipriausia romano dalis. Labai labai patiko. Kaip ir patiko tas rašymas mažosiomis, dialogų nebuvimas (irgi kaip pas Rooney). Bet kaip visada su piligriminiais pasakojimais (aš vis nustembu, nors čia kaip ir akivaizdu), labai daug čia religingumo, dvasingumo, Dievo paieškų ir Dievo buvimo. Ne mano arbatos puodelis, nors pasikartosiu – kaip ir nieko keisto, kad pas piligrimus to yra, tai jūs būkit protingesni ir tą įvertinkit, ne taip gi, kaip aš. Kokie pirmi 100 puslapių man ėjo su vėjeliu – taip patiko, taip įtraukė! Bet kai prasidėjo pagrindinės veikėjos prisiminimai... Tokia TV Pagalba ir „Stiklinė pieno“ viename – aišku traumos visada ateina iš žiaurių nutikimų, bet čia tiek daug to skausmo ir jis toks... buitiškas. Nesakau, kad nerealistiškas, tiesiog mane jis taip išmušė iš to puikaus rašymo stiliaus, iš to kelio, pasirodė labai akivaizdžiai „tie blogi“ ir „ta gera“, toks gal net melodramatiškai perspaustas?
Turiu mintį, kad kažkas privertė autorę pabaigą pakeisti. Kad ji buvo drąsesnė. Kad tos visos nuorodos į Woolf „Savą kambarį“ iš tiesų rodė į pabaigą, į akivaizdų sprendimą, kuris negalėjo būti kitoks, kuris būtų taip tobulai užbaigęs ratą. Ir nors niekada nespoilinu, parėksiu – DABAR SPOILINU, bet blemba, Rūta, kam tau tas Ralfas? Tas nesusitupėjęs, neįdomus pseudo intelektualas, tas nesubrendęs, net jei jau žilė galvon, tas „su kažkuo gal permiegojau, nepamenu“, socialinių tinklų vergas, kuriam parūpai tik kai išėjai? SPOILERIUS BAIGIAU ir apibendrinant – nenoriu mušti balo už tą paskutinę pastraipą ir labai noriu balą pūsti dėl to nerealaus pasakojimo stiliaus. Todėl su avansu – kokių 200 psl apimties, su mažiau dramos ir daugiau drąsos, būtų ir cieli 5. O pažintis su autore vis tiek nenuvylė.
Kai pradėjau skaityti, tai atrodė, kad čia tokia Sally Rooney tiems, kam per 45 – panašus tas sąmonės srautas, o ir šiaip rašymo stilius ir maniera – pati stipriausia romano dalis. Labai labai patiko. Kaip ir patiko tas rašymas mažosiomis, dialogų nebuvimas (irgi kaip pas Rooney). Bet kaip visada su piligriminiais pasakojimais (aš vis nustembu, nors čia kaip ir akivaizdu), labai daug čia religingumo, dvasingumo, Dievo paieškų ir Dievo buvimo. Ne mano arbatos puodelis, nors pasikartosiu – kaip ir nieko keisto, kad pas piligrimus to yra, tai jūs būkit protingesni ir tą įvertinkit, ne taip gi, kaip aš. Kokie pirmi 100 puslapių man ėjo su vėjeliu – taip patiko, taip įtraukė! Bet kai prasidėjo pagrindinės veikėjos prisiminimai... Tokia TV Pagalba ir „Stiklinė pieno“ viename – aišku traumos visada ateina iš žiaurių nutikimų, bet čia tiek daug to skausmo ir jis toks... buitiškas. Nesakau, kad nerealistiškas, tiesiog mane jis taip išmušė iš to puikaus rašymo stiliaus, iš to kelio, pasirodė labai akivaizdžiai „tie blogi“ ir „ta gera“, toks gal net melodramatiškai perspaustas?
Turiu mintį, kad kažkas privertė autorę pabaigą pakeisti. Kad ji buvo drąsesnė. Kad tos visos nuorodos į Woolf „Savą kambarį“ iš tiesų rodė į pabaigą, į akivaizdų sprendimą, kuris negalėjo būti kitoks, kuris būtų taip tobulai užbaigęs ratą. Ir nors niekada nespoilinu, parėksiu – DABAR SPOILINU, bet blemba, Rūta, kam tau tas Ralfas? Tas nesusitupėjęs, neįdomus pseudo intelektualas, tas nesubrendęs, net jei jau žilė galvon, tas „su kažkuo gal permiegojau, nepamenu“, socialinių tinklų vergas, kuriam parūpai tik kai išėjai? SPOILERIUS BAIGIAU ir apibendrinant – nenoriu mušti balo už tą paskutinę pastraipą ir labai noriu balą pūsti dėl to nerealaus pasakojimo stiliaus. Todėl su avansu – kokių 200 psl apimties, su mažiau dramos ir daugiau drąsos, būtų ir cieli 5. O pažintis su autore vis tiek nenuvylė.
March 22, 2024
Kelio knygos mano gyvenime užima man labai svarbią vietą. Kiekviena knyga apie keliones, tiesą pasakius man sukelia į paviršių prisiminimus, geras emocijas ir tas patirtis, kurias esu nepaprastai laiminga patyrusi. Tačiau su šiuo romanu nutiko dar kitaip.
Šis romanas – ne išimtis. Šioje knygoje Stebuklingo Kraujo keliu leidžiasi du veikėjai – lietuvė Rūta ir vokietis Ralfas. Ji – gyvenimo vėtyta ir mėtyta moteris, svajojanti apie šeimą, vaikus. O jis, vėjavaikis keliautojas, kuris bijo netekti laisvės ir įsipareigoti. Instagramas ir socialiniai tinklai jo gyvenime užima didžiulę vieta; vietomis atrodo, kad jie su Rūta yra kaip diena ir naktis. Tačiau pandemija pakoreguoja daugelio gyvenimus, ne išimtis ir Ralfas, kuris vietoje egzotinių kelionių galiausiai leidžiasi miškų takeliais ir lankosi apleistose bažnytėlėse.
Šita knyga mane supurtė. Privertė galvoti apie dalykus, apie kuriuos nebuvau pagalvojusi jau labai ilgą laiką ir padarė net šiokią tokią įtaką mano asmeniniam gyvenimui. Romane keliu einantys veikėjai man pasirodė tokie artimi, kad akimirką kitą net skaudėjo skaitant. Pradžioje absoliučiai tapatinausi su Rūta, supratau jos ramybės poreikį. O vėliau, antroje knygos pusėje viskas apsivertė kone aukštyn kojomis ir ėmiau suprasti Ralfą, jo abejones, jo apmąstymai vedė mane pačiais įdomiausiais minčių vingiais, keliais ir keliukais. Nenoriu labai daug atvirauti apie savo asmeninį gyvenimą, tik pasakysiu tiek – šis romanas man padėjo susidėlioti galvoje dalį atsakymų dėl savo pačios santykių. Ir įdomiausia yra tai, kokiu metu ši knyga man pateko į rankas. Tarsi pats likimas man būtų ją į glėbį numetęs ir pasakęs – imki, skaityki, čia rasi atsakymus į tuos klausimus, kurių šią akimirką net nespėjai sau užduoti. Ir negaliu už tai nesijausti dėkinga.
Esu ne kartą ir ne du savo paskyroje rašiusi apie tai, kad nemėgstu motyvacinių knygų, ir šios tokia nelaikau. Tiesiog imasi rodytis, kad ji suveikė kaip tokia, patekusi man į rankas būtent dabar, būtent šiame gyvenimo etape.
Lina rašo labai paprastai, įdomiai, įtraukiančiai ir tekstas tiesiog plaukia. Knygoje pasirinktas ne vienas įdomus stilistinis sprendimas, o tai knygą daro unikalia. Negali nepastebėti tokių išskirtinių dalykų. Mano mintyse ir širdyje ji liks labai ilgam. Dar ilgai prisiminsiu Rūtos ir Ralfo pokalbius, autorės aprašytas bažnytėles. O suvis labiausiai, mintyse ir širdyje liks tai, kaip ji mane paveikė ir kokius jausmus sukėlė. Nedažna knyga savyje nešasi tokią galią, o ši būtent iš tokių. Metų pradžia, o jau ima rodytis, kad kaži ar kokia kita knyga artimiausiu metu mane taip stipriai paveiks.
Leidyklos dovana.
Šis romanas – ne išimtis. Šioje knygoje Stebuklingo Kraujo keliu leidžiasi du veikėjai – lietuvė Rūta ir vokietis Ralfas. Ji – gyvenimo vėtyta ir mėtyta moteris, svajojanti apie šeimą, vaikus. O jis, vėjavaikis keliautojas, kuris bijo netekti laisvės ir įsipareigoti. Instagramas ir socialiniai tinklai jo gyvenime užima didžiulę vieta; vietomis atrodo, kad jie su Rūta yra kaip diena ir naktis. Tačiau pandemija pakoreguoja daugelio gyvenimus, ne išimtis ir Ralfas, kuris vietoje egzotinių kelionių galiausiai leidžiasi miškų takeliais ir lankosi apleistose bažnytėlėse.
Šita knyga mane supurtė. Privertė galvoti apie dalykus, apie kuriuos nebuvau pagalvojusi jau labai ilgą laiką ir padarė net šiokią tokią įtaką mano asmeniniam gyvenimui. Romane keliu einantys veikėjai man pasirodė tokie artimi, kad akimirką kitą net skaudėjo skaitant. Pradžioje absoliučiai tapatinausi su Rūta, supratau jos ramybės poreikį. O vėliau, antroje knygos pusėje viskas apsivertė kone aukštyn kojomis ir ėmiau suprasti Ralfą, jo abejones, jo apmąstymai vedė mane pačiais įdomiausiais minčių vingiais, keliais ir keliukais. Nenoriu labai daug atvirauti apie savo asmeninį gyvenimą, tik pasakysiu tiek – šis romanas man padėjo susidėlioti galvoje dalį atsakymų dėl savo pačios santykių. Ir įdomiausia yra tai, kokiu metu ši knyga man pateko į rankas. Tarsi pats likimas man būtų ją į glėbį numetęs ir pasakęs – imki, skaityki, čia rasi atsakymus į tuos klausimus, kurių šią akimirką net nespėjai sau užduoti. Ir negaliu už tai nesijausti dėkinga.
Esu ne kartą ir ne du savo paskyroje rašiusi apie tai, kad nemėgstu motyvacinių knygų, ir šios tokia nelaikau. Tiesiog imasi rodytis, kad ji suveikė kaip tokia, patekusi man į rankas būtent dabar, būtent šiame gyvenimo etape.
Lina rašo labai paprastai, įdomiai, įtraukiančiai ir tekstas tiesiog plaukia. Knygoje pasirinktas ne vienas įdomus stilistinis sprendimas, o tai knygą daro unikalia. Negali nepastebėti tokių išskirtinių dalykų. Mano mintyse ir širdyje ji liks labai ilgam. Dar ilgai prisiminsiu Rūtos ir Ralfo pokalbius, autorės aprašytas bažnytėles. O suvis labiausiai, mintyse ir širdyje liks tai, kaip ji mane paveikė ir kokius jausmus sukėlė. Nedažna knyga savyje nešasi tokią galią, o ši būtent iš tokių. Metų pradžia, o jau ima rodytis, kad kaži ar kokia kita knyga artimiausiu metu mane taip stipriai paveiks.
Leidyklos dovana.
October 23, 2024
Per daug banalus rašymo stilius, per daug klišių, cukraus, elementarios išminties, per daug pritempti santykiai.
April 17, 2024
Kelio knygos, kuriose pasakojama apie žmonių vidines transformacijas, pasirodo - mano nauja mėgstama knygų tema! 💛
Aš patikėjau istorija, patikėjau veikėjais ir jų vidiniu pokyčiu keliu. O dėl ėjimo galios pakeisti vidų ir pati esu patyrus, nereikėjo net įtikinėti. 😀
Su kiekvienu iš veikėjų skaudžiai išgyvenau operuojamas senas, užpūliavusias žaizdas ir naujų minčių ir idėjų šviesos blyksnius, kurie pripildydavo širdis. Kartu ir skaudėjo, ir šypsotis norėjosi, ir kartais suspursdavo širdis.
Visą knygą jaučiau baisią neteisybę ir pykti dėl Rūtos sesės. Net jei ji bandė ar sugebėjo atleisti, nesu tikra, ar man pavyko. Nepateisinu, nepritariu, nesuprantu, pykstu, nenorėčiau turėt nieko bendro. Kraujas virė!
Labai džiaugiausi, kad iki galo nebuvo aišku, kaip jų istorija pasisuks. Visą jų kelionę santykiai svyravo, įgaudavo naujų spalvų, minčių, jausmų, kurie pynėsi, maišėsi ir keitė vieni kitus. Man ši dalis buvo pati pačiausia, išlaikyta intriga, kuri derėjo prie ėjimo, vidinių virsmų, man nepasirodė pritempta ar perspausta - įtikino.
Dažnai kalbama, kad norint patikrinti žmogų, reikia su juo eiti į kalnus. Ši knyga sako, kad užtenka išsiruošt į, tarsi, paprasčiausią kelionę savomis kojomis, kurioje daug laiko leidžiame su savo mintimis, šalia kito, apsupti gamtos. Sako, trečią dieną pradeda luptis visos kaukės. Tuomet pradedame matyti aiškiau, tikriau.
"Miestelis lieka už nugarų, jie eina alėja ir kalbasi apie šį bei tą, nieko reikšmingo, kartais žodžiai reikalingi, kaip žaidimo kamuoliukai, jie praskaidrina nuotaiką, nutiesia tiltus, sukuria bendrystės dvasią, jei su žmogumi smagu žaisti, gal ir gyventi su juo smagu."
Nepaisant kai kur, atrodytų per didelio sakralumo suteikimo keliui, kelių didaktinio pobūdžio, banalokų tiesų vardinimo, man labai patiko.
Aš patikėjau istorija, patikėjau veikėjais ir jų vidiniu pokyčiu keliu. O dėl ėjimo galios pakeisti vidų ir pati esu patyrus, nereikėjo net įtikinėti. 😀
Su kiekvienu iš veikėjų skaudžiai išgyvenau operuojamas senas, užpūliavusias žaizdas ir naujų minčių ir idėjų šviesos blyksnius, kurie pripildydavo širdis. Kartu ir skaudėjo, ir šypsotis norėjosi, ir kartais suspursdavo širdis.
Visą knygą jaučiau baisią neteisybę ir pykti dėl Rūtos sesės. Net jei ji bandė ar sugebėjo atleisti, nesu tikra, ar man pavyko. Nepateisinu, nepritariu, nesuprantu, pykstu, nenorėčiau turėt nieko bendro. Kraujas virė!
Labai džiaugiausi, kad iki galo nebuvo aišku, kaip jų istorija pasisuks. Visą jų kelionę santykiai svyravo, įgaudavo naujų spalvų, minčių, jausmų, kurie pynėsi, maišėsi ir keitė vieni kitus. Man ši dalis buvo pati pačiausia, išlaikyta intriga, kuri derėjo prie ėjimo, vidinių virsmų, man nepasirodė pritempta ar perspausta - įtikino.
Dažnai kalbama, kad norint patikrinti žmogų, reikia su juo eiti į kalnus. Ši knyga sako, kad užtenka išsiruošt į, tarsi, paprasčiausią kelionę savomis kojomis, kurioje daug laiko leidžiame su savo mintimis, šalia kito, apsupti gamtos. Sako, trečią dieną pradeda luptis visos kaukės. Tuomet pradedame matyti aiškiau, tikriau.
"Miestelis lieka už nugarų, jie eina alėja ir kalbasi apie šį bei tą, nieko reikšmingo, kartais žodžiai reikalingi, kaip žaidimo kamuoliukai, jie praskaidrina nuotaiką, nutiesia tiltus, sukuria bendrystės dvasią, jei su žmogumi smagu žaisti, gal ir gyventi su juo smagu."
Nepaisant kai kur, atrodytų per didelio sakralumo suteikimo keliui, kelių didaktinio pobūdžio, banalokų tiesų vardinimo, man labai patiko.
May 25, 2024
„Viskas jau sukurta, viskas jau pasakyta, mes visi juk kopijuojame, dėliojame savo paveikslus, knygas, savo gyvenimus iš kadaise matytų ir pajaustų akimirkų, ir vis tiek esame menininkai, nes matome ir girdime skirtingai."
Du žmonės išėję į kelią, kas jie tokie vienas kitam? Draugai, mylimieji, pora, meilužiai, pakeleiviai? Rūta ir Ralfas jau perkopę keturiasdešimt, todėl knyga alsuoja ir jaunyste, ir brandumu. Tokia lyg gyvenimo kryžkelė, nes veikėjai dar turi neatsakytų klausimų, dar ieško savęs, dar bando užsigydyti žaizdas.
Kalbant apie veikėjus, Rūta man buvo daug įdomesnė, nors jos ambicijos iš pradžių buvo gana tradicinės ir nuobodokos: piršlybos, santuoka, kūdikis. Bet labiausiai laukiau vis iškylančių jos praeities fragmentų, kuriuose susidėliojo sudėtingas santykis su seserimi, mamos liga ir disfunkcinės šeimos modelis. Ralfas irgi turėjo apie ką pamąstyti, nes jis išgyveno tėvų skyrybas ir man įstrigo tai, kad jis tėvo išėjimą prilygino mirčiai.
Romano veiksmas vyksta karantino metu (man vis dar keista apie jį skaityti ir girdėti) ir nenuostabu, jog šiuo laikotarpiu išaugo susidomėjimas piligrimininėmis kelionėmis, pažintiniais takais ir keliais. O šios knygos veikėjai savo kelionei pasirinko Ostijų arba Stebuklingo kraujo kelią šalia Berlyno.
Istorija suskirstyta dienomis: septynios dienos kelyje, viena savaitė iš dviejų žmonių gyvenimo. Tekstas plaukiantis, srūvantis, nepertraukiamas dialogų skyrybos ženklais. Iš pradžių keista, bet greitai įpranti prie rašymo stilisus ir man be galo malonu skaityti tokį gerą lietuvių autoriaus kūrinį.
Rodos, siužetas tokio pobūdžio knygai turėtų būti nuspėjamas: kelionė, atradimai, praradimai, tikslas. Tačiau pabaigoje autorei pavyko mane nustebinti ir romano pabaiga man patiko labiausiai. Tai jau septintas Linos Ever kūrinys, o man jis pirmasis, tačiau tikrai ne paskutinis.
Po knygos perskaičiau Linos Ever tinklaraščio įrašą apie jos kelionę Ostijų (Wunderblutweg) keliu ir net nustebau, kiek šiame romane daug visko tikro: ir bažnyčios, ir veikėjai ir netgi nakvynės bažnyčiose.
https://www.facebook.com/profesionali...
https://www.instagram.com/profesional...
www.profesionalimama.wordpress.com
Du žmonės išėję į kelią, kas jie tokie vienas kitam? Draugai, mylimieji, pora, meilužiai, pakeleiviai? Rūta ir Ralfas jau perkopę keturiasdešimt, todėl knyga alsuoja ir jaunyste, ir brandumu. Tokia lyg gyvenimo kryžkelė, nes veikėjai dar turi neatsakytų klausimų, dar ieško savęs, dar bando užsigydyti žaizdas.
Kalbant apie veikėjus, Rūta man buvo daug įdomesnė, nors jos ambicijos iš pradžių buvo gana tradicinės ir nuobodokos: piršlybos, santuoka, kūdikis. Bet labiausiai laukiau vis iškylančių jos praeities fragmentų, kuriuose susidėliojo sudėtingas santykis su seserimi, mamos liga ir disfunkcinės šeimos modelis. Ralfas irgi turėjo apie ką pamąstyti, nes jis išgyveno tėvų skyrybas ir man įstrigo tai, kad jis tėvo išėjimą prilygino mirčiai.
Romano veiksmas vyksta karantino metu (man vis dar keista apie jį skaityti ir girdėti) ir nenuostabu, jog šiuo laikotarpiu išaugo susidomėjimas piligrimininėmis kelionėmis, pažintiniais takais ir keliais. O šios knygos veikėjai savo kelionei pasirinko Ostijų arba Stebuklingo kraujo kelią šalia Berlyno.
Istorija suskirstyta dienomis: septynios dienos kelyje, viena savaitė iš dviejų žmonių gyvenimo. Tekstas plaukiantis, srūvantis, nepertraukiamas dialogų skyrybos ženklais. Iš pradžių keista, bet greitai įpranti prie rašymo stilisus ir man be galo malonu skaityti tokį gerą lietuvių autoriaus kūrinį.
Rodos, siužetas tokio pobūdžio knygai turėtų būti nuspėjamas: kelionė, atradimai, praradimai, tikslas. Tačiau pabaigoje autorei pavyko mane nustebinti ir romano pabaiga man patiko labiausiai. Tai jau septintas Linos Ever kūrinys, o man jis pirmasis, tačiau tikrai ne paskutinis.
Po knygos perskaičiau Linos Ever tinklaraščio įrašą apie jos kelionę Ostijų (Wunderblutweg) keliu ir net nustebau, kiek šiame romane daug visko tikro: ir bažnyčios, ir veikėjai ir netgi nakvynės bažnyčiose.
https://www.facebook.com/profesionali...
https://www.instagram.com/profesional...
www.profesionalimama.wordpress.com
April 3, 2024
Pradėjus skaityti man užkliuvo mažosiomis raidėmis parašyti tikriniai daiktavardžiai. Paskui perpranti, kad jie pagrindinei romano herojai Rūtai nėra svarbūs. Buvo miela romane atpažinti piligriminio kelio vietas iš pandemijos metu skaitytos kitos autorės knygos "Kava su apelsinais", kuri tuo metu leido įkvėpti laisvės gurkšnį.
Siužetas dinamiškas, giliai narstantis Rūtos patirtis su savo šeima praeityje ir dabartinius santykius bei lūkesčius susijusius su draugu Ralfu, stebėti kaip juos keičia nueitas kelias.
Kai romanas jau eina į pabaigą, išsprūsta šiek tiek nusivylimu dvelkiantis atodūsis, bet staiga siužetinė linija pasisuka ir sukyla džiaugsmingos emocijos!
Siužetas dinamiškas, giliai narstantis Rūtos patirtis su savo šeima praeityje ir dabartinius santykius bei lūkesčius susijusius su draugu Ralfu, stebėti kaip juos keičia nueitas kelias.
Kai romanas jau eina į pabaigą, išsprūsta šiek tiek nusivylimu dvelkiantis atodūsis, bet staiga siužetinė linija pasisuka ir sukyla džiaugsmingos emocijos!
September 18, 2024
Graži ir gili knyga apie žmonių santykius, patirtis ir lūkesčius ir kaip juos keičia kelias. Pasakojimas vyksta iš jo, Ralfo, ir jos, Rūtos, perspektyvos.
Rašymo stilius– pati stipriausia romano dalis. Stilius labai neįprastas, be tiesioginės kalbos, mažosiomis raidėmis parašyti tikriniai daiktavardžiai, bet taip įtraukia ir istorija, ir kelionės aprašymas, kad atrodo, kad galima net pajusti pakelėj ošiančius medžius.
Nuostabi, šviesi knyga apie ėjimą į save, tiesos savyje ir kituose ieškojimą, apie atleidimą ir atradimą savęs ir net meilės.
Labai labai patiko. Manau, kad ši knyga paklius į “Metų knygos” rinkimus.
Rašymo stilius– pati stipriausia romano dalis. Stilius labai neįprastas, be tiesioginės kalbos, mažosiomis raidėmis parašyti tikriniai daiktavardžiai, bet taip įtraukia ir istorija, ir kelionės aprašymas, kad atrodo, kad galima net pajusti pakelėj ošiančius medžius.
Nuostabi, šviesi knyga apie ėjimą į save, tiesos savyje ir kituose ieškojimą, apie atleidimą ir atradimą savęs ir net meilės.
Labai labai patiko. Manau, kad ši knyga paklius į “Metų knygos” rinkimus.
August 18, 2025
Dviejų žmonių individualūs išgyvenimai bendroje kelionė. Labai lengvai skaitėsi.
October 6, 2025
Labai retai pasitaiko knyga, kuri taip tiksliai atliepia vidinę būseną. Gal taip nutiko todėl, kad perskaičiau ją po nueitos Camino Lituano atkarpos, kai dar gyvenau kelio ritmu. Knygoje radau ramybę, paprastumą ir pasakojimas įtraukė ne dideliais siužeto vingiais, bet tuo, kad skaitydama jaučiau, sustodavau, įsiklausydavau ir kartu keliaudavau toliau...
July 11, 2025
“…o paukščiams nerūpėjo, jie danguje gyveno savo žemiškus gyvenimus.” “Kelionė - tai juk ne vien dulkėtas kelias ir tos apleistos bažnyčios, kelionė visų pirma - sutinkami žmonės…”
Displaying 1 - 11 of 11 reviews