Самым главным своим литературным проектом в последние годы жизни Кир Булычев считал цикл романов «Река Хронос». Автор могучей писательской волей отправил путешествовать по реке времени молодых людей начала прошлого столетия – Лидочку и Андрея Берестовых, дав им возможность прыгать через годы, с таким расчетом, чтобы они прошли весь XX век молодыми.
Kir Bulychev was a pen name of Igor Vsevolodovich Mozheiko, a Soviet Russian science fiction writer, critic, translator and historian of Lithuanian ancestry. His magnum opus is a children's science fiction series Alisa Selezneva, although most of his books are adult-oriented. His books were adapted for film, TV, and animation over 20 times – more than any other Russian science fiction author – and Bulychev himself wrote scripts for early adaptations. He began to write SF in 1965. He has translated numerous American SF stories into Russian. Winner of the ESFS Awards in 1984 as the "Best Short Story Writer". Winner of the Aelita award in 1997.
Kiras Bulyčiovas ne sykį yra užsiminęs, kad ciklas „Upė Chronos“ – jo svarbiausia Gyvenimo Knyga. Šiaip su jo kūryba esu pažįstamas gana epizodiškai – visokios ten vaikiškos Alisos, bei keli atskiri romanai ar apsakymai, kurių, beje, esama tikrai puikių. O štai „Upės Chronos“ taip niekada ir nejudinau. Bet anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti. Patys pagalvokit, ar galiu apeiti ciklą, kurio viena iš dviejų pagrindinių veikėjų – tokia mergužėlė Ivanickaja? Baikit, nemanau. Ciklas pozicionuojamas kaip alternatyvioji istorija. Gal. Kol kas, bent jau pirmoje knygoje, istorijos daug, alternatyvos – nulis. O ir fantastikos visiškas lašas. Kažkokių užuominų, kad jos bus, pasitaikydavo, bet kraštelis jos išlindo tik pačioje romano pabaigoje. Va, ką turim, tai dviejų jaunų žmonių pažinties ir meilės istoriją 1913-1914 metų fone. Paskui jau turim truputį ir detektyvą. Būtų gal ne „truputį“, bet kai jis lieka neišnarpliotas (bent jau pirmoje knygoje), tai yra kaip yra. Ir parturim daug daug klausimų, daug daug užuominų, kurios, bent kol kas, taip ir lieka užuominomis. Bet parašyta gerai, skaitosi smagiai – tekstas slyste slysta. Net kažkaip netrukdo tai, kad nuolat erzina Andrejus – savo charakteriu, savo neretai kvailais poelgiais. Va, mergužėlei Ivanickajai priekaištų neturiu. Bet vis dėlto siužetas labiau sukasi aplink Andrejų. Skystoki keturi iš penkių, bet dar po ciklą pabraidžiosiu. Nes iš esmės – man patiko.