Visiškai mano tipo knyga, labai džiaugiuos pataikius! 💛
Supratau, kad man patinka, kai knygoje išgirstu mažai girdėtą balsą. Kai kalbama apie tikrus įvykius, kai leidžiama pajust atmosfera, kai ji įtikina. Savotiški balsai tyruose, kurie galų gale prasimuša ir priverčia suklust, permąstyt ir išgirst. O tada praplečia akiratį. 💛 Ar tai būtų šiaurės Korėja, Afganistanas, ar vilko vaikai, ar holokaustas, sektantiškos bendruomenės, teatras ar mokykla. Šioje knygoje - samių tauta. Nerealu, kai uždanga, kurią turėjai savy prasiskleidžia ir pro jos plyšelį staiga pamatai kažką naujo, nežinomo, netikėto. Negaliu teigti, kad imi iki galo suprast viską, kas vyksta, bet bent iš dalies prisiliest ir pabandyt susidaryt savo nuomonę.
"Būti samiu, reiškė neštis savo istoriją, stovėti vaikystėje ties šita nelengva našta ir pasirinkti, nešti ją ar ne. Bet kaip galėtum pasirinkti ką kitą, nei nešti savo giminės istoriją ir perduoti paveldą toliau? Po krūtine skaudžiai nudiegė. Lasė stengėsi, jis norėjo ir nešė, bet galiausiai jam nebeužteko jėgų. Pasakyti, kad nori kažko kitobuvo nepriimtina. O ji ir neklausė, štai, kaip buvo."
Man patiko kuriama atmosfera, kuri rodė stiprų ryšį su gentim, gamta ir elniais, bet taip pat atskleidė tamsius taškus, įbauginimą, grasinimus, rasizmą, šeimoje nutylimas temas, neišgedėtą skausmą ir netektis. Tamsa ir niūruma slėgė ir baugino, bet labai tiko. Pasakojomo lėtumas - taip pat.
Džiaugiausi galėdama nuo vaikystės išgyvent kartu su pagrindine veikėja, kartu augt ir ją pažint tokią visapusišką.
Ir net jeigu nesu didžiausia gyvūnų teisių entuziastė, buvo akimirkų, kai kraujas nuo siaubo stingo ir širdį spaudė!
"Elniai yra tylūs. Jie nešaukia, jei į juos bedamas peilis, tyli, kai erniai kandžioja jiems sprandus ir kai jiems suparalyžiuoja kūnus, jie neturi savyje riksmo."
Puiki, puiki knyga man. 💛