Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos

by Aistė Šopa

Motiejus ir Janina, kaip daug kitų, buvo priversti bėgti iš okupuotos Lietuvos. 1948 m. pora pasiekė tolimosios Venesuelos krantus. Kalbos nemokėjimas, darbų paieškos ir kultūriniai skirtumai – tik maža dalis iššūkių, su kuriais tada susidūrė naujakuriai...
Laiko ratas apsisuka ir 21 amžiaus pradžioje Venesuela patiria vieną po kitos: politines, ekonomines bei humanitarines krizes. Iš savo gimtosios šalies traukiasi vis daugiau žmonių. Motiejaus ir Janinos anūkas Gediminas, sužinojęs apie lietuvių kilmės asmenų ir jų šeimos narių perkėlimo programą pasiryžta kelionei. Likimas jam mesteli staigmeną ir vykti jis turi ne vienas, bet su jo seneliams buvusios artimos šeimos palikuone Esperanza. Kaip jaunuolius priims
Lietuva, kurią apėmęs iššūkis, pavadinimu „Covid-19"?
Ar gali egzotiškas kraštas atstoti namus, kai iš gimtinės ilgesio plyšta širdis? O kai gimtinė tapusi nebemiela, žmogus atrasti gyvenimo džiaugsmą svetur?
Šeimų dramos, paslaptys, nuotykiai ir išgyvenimai jaukiame istoriniame romane „Širdys, ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos"

284 pages, Paperback

First published May 15, 2024

Reviews

[Bent.viena.puslapi · Rating 4 out of 5]

Pirmoji skaityta autorės knyga (Mano mačo iš Meksikos vis dar lentynoje🤭).
Knygos tematika man buvo visiškai naujiena. Nesu skaičiusi nieko panašaus prieš tai. Žinau, kad II-ojo pasaulinio karo metais žmonės bėgo į Ameriką, bet dėl mano ribotų žinių, neteko girdėti apie emigraciją į pietų Amerikos šalis.
Kadangi pati gyvenu svetur, nors ir savo noru, jaučiau kažką bendro knygos veikėjams. Skaitant pagalvojau ar man ateis diena kai pasiilgsiu savo tėvynės ir norėsis sugrįžti?
Patiko, kad knyga rašoma dviem laiko linijomis. Visada smagu skaityti knygas, kuriose susipina skirtingi laikotarpiai, skirtingos žmonių patirtys ir istorijos.
Praėjusią savaitę turėjau garbės dar kartą susitikti su Aiste, o susitikimo metu išgirsti šios knygos pristatymą. Buvo be galo įdomu sužinoti kiek daug knygoje aprašytų situacijų yra tikros. Aistės patirtis, dirbant su pabėgėliais davė jai daug žinių ir padėjo parašyti tokią puikią knygą.
Nors knygos pirmi 30-40 puslapių labai ne įtraukė, vėliau buvo įdomu ir negalėjau atitraukti kol nesužinojau visos istorijos ❤️
Lauksiu kitų Tavo knygų, nes susitikimo metu girdėjau, kad turi ne vieną idėją ❤️
Linkiu sėkmės kūryboje 😍

[Sandra · Rating 3 out of 5]

Labai jautri ir jausminga istorija apie pokario Lietuvą, emigracija ir meilę Lietuvai.

[MANTĖ || mantes.istorijos · Rating 3 out of 5]

Mane sužavėjo istorijos konceptas: du pasakojimai apie lietuvius, per karą pabėgusius į Venesuelą, ir apie jų palikuonis, kurie jau šiais laikais atvyksta į jiems nepažintą protėvių žemę. Ir kaip apsisuko ratas: anuomet lietuviams Venesuela pasirodė kaip rojus – laisva, turtinga ir saugi šalis. O jų anūkai iš tos pačios Venesuelos bėga dėl skurdo ir korupcijos, šiandieninę Lietuvą matydami kaip labai turtingą, išsivysčiusią ir saugią valstybę.

Janinos ir Motiejaus istorijai neturiu priekaištų: buvo labai įdomu, kaip lietuviai įsikuria absoliučiai kitokiame pasaulyje, kaip išlaiko ryšį su tėvyne, kokios vidinės kančios juos kamuoja, kada (ir ar išvis) galės grįžti. Ši istorijos dalis pagrinde pasakojama iš Janinos pusės, ir aš manau, kad autorei labai gerai pavyko perteikti išeivės iš Lietuvos vidinę dramą ir emocinę būseną, kai tarsi kuri iš pažiūros laimingą ir viskuo aprūpintą gyvenimą svetur, bet širdis vis tiek Lietuvoje. Keletą kartų net ir sugraudino.

Tačiau dalis, kurioje pasakojama apie Janinos anūką Gediminą ir venesuelietę Esperansą Lietuvoje, man paliko menkesnį įspūdį nei tikėjausi. Norėjau tos tikrosios integracijos daugiau, tačiau beveik viskas vyko vien Ruklos pabėgėlių centre. Ir Gediminas baisiai erzino, o romantinės kibirkšties išvis nepajutau, visas „fake dating“ buvo neįtikinantis.

Taip pat perteklinis man pasirodė Covid įkišimas – dėmesio gavo labai daug (kaukės ir suvaržymai minimi nuolatos), bet reikšmės siužetui pandemija neturėjo jokios.

Janinos ir Motiejaus istorija apėmė beveik 60 metų, ir viskas papasakota pakankamai glaustai, bet aiškiai, su esminiais akcentais 👍O Gedimino ir Esperansos istorija apima kelis mėnesius, per kuriuos aš taip ir nepatikėjau jų meile, ir integracijos man buvo mažai 👎Tad vieną dalį vertinu 5⭐, kitą tik 2⭐

Meilės romanų mėgėjai romantine puse gal ir nepatikės, bet kam įdomios lietuvybės, imigracijos/emigracijos temos, istorinis kontekstas – rekomenduoju.

[Vitalija · Rating 4 out of 5]

Tai jau antroji šios autorės knyga ir man galėčiau sakyti patiko netgi labiau nei pirmoji. Dar beskaitant galvojau, kad bus priešingai, bet man tas laiškas gale - buvo nuostabi knygos kulminacija. Įdomu buvo, kad knyga parašyta apie du laikmečius ir su skirtingus pasakojimus, tačiau galiausiai pabaigoje juos abu sujungiančius. Patiko bendras istorijos išpildymas, tačiau galbūt man pritrūko daugiau įvykių, daugiau pačios istorijos iš Gedimino ir Esperansos pusės. Viskas jų pasakojime vyko greitai ir per kelis mėnesius. Nes iš Janinos ir Motiejaus - wow. Viskas buvo įdomiai ir nuosekliai perteikta. Nieko nepritrūko. Knyga, kaip ir pirmąją autorės “Mano mačo iš meksikos” - tikrai rekomenduju.

[Knygos_pjuvis Lina · Rating 4 out of 5]

Pasaulis keičiasi. Žmonės juda, keliauja. Dauguma žmonių tai daro savo noru ir savo malonumui, bet yra tokių, kurie bėga iš gimtųjų kraštų. Jie gelbėja savo gyvybes, ieško geresnio gyvenimo, gardesnės duonos kąsnio, saugumo sau ir savo artimiesiems. Taip atsitiko ir šiame Aistės Šopos romane.

Motiejus ir Janina bėga iš okupuotos Lietuvos. Laiko ratas apsisuka ir jų anūkas Gediminas bei šeimos draugė Esperanza bėga iš krizių ir diktatūros nuniokotos Venesuelos. Jaunuoliai iškeliauja į Lietuvą, išsvajotą senelių "pasakų šalį". Taip jie atsiduria Ruklos pabėgėlių centre.

Knyga mane įtraukė. Man patiko, kad romano veiksmas vyksta dviejuose laikotarpiuose: dabartyje ir praeityje, prieš gerus 50-70 metų. Patiko, kad knygoje minimi įvykiai tikri. Gerai atsispindi tuometinės Venesuelos ir Lietuvos realijos, jaučiama laiko tėkmė, išlaikytas nuoseklumas, aiški šalyse vykstanti ekonominė ir politinė kaita.

Knygos veikėjai stiprūs ir svarbūs. Lietuvaičiai vaizduojami darbštūs, santūrūs, svajingi, trokštantys laisvės. Gal kiek iš venesueliečių tikėjausi daugiau tokio ale "mačo" įvaizdžio. Nors šeimos paslaptys, kurios atskleidžiamos knygos paskutiniuose puslapiuose, tikrai vertos melodramos. Asmeniškai man įdomesnė istorija buvo emigrantų į Venesuelą, į Lietuvą - ne tokia įdomi. Bet kūrinio pabaigoje ir ašarėlė ištryško, o tai jau labai stipru.

Vienintelis didesnis knygos minusas - tai daug buitiškumo. Bet ką čia prigalvosi, kai veiksmas vyksta Covid-19 pandemijos laikotarpiu ir dar pabėgėlių centre?

Ačiū autorei už pasitikėjimą ir puikią istoriją. Tikiu, kad tavo galvoje sukasi dar ne vienas pasakojimas ir romanas.

Knygą vertinu 4/5. Rekomenduoju šeimos istorijų mėgėjams, istorinių romanų gerbėjams. Puikus romanas vasaros atostogoms.

Ar jau skaitei šį kūrinį? Kokie tavo įspūdžiai?

[Dorian Jandreau · Rating 5 out of 5]

KNYGA IŠ BIBLIOTEKOS. SKIRTA KURŠĖNŲ KNYGŲ KLUBUI „(Ne)keista skaityti“ APTARTI.

Šioje knygoje yra dvi laiko juostos ir dvi valstybės, bet visus žmones sieja giminystės ryšiai. Janina su Motiejumi atvyksta į Venesuelą 1948 metais ir pradeda naują gyvenimą. Kai tuo tarpu jų anūkas Gediminas su Esperanza išvyksta į Lietuvą iš Venesuelos ir pradeda ten naują gyvenimą...

Tai antroji autorės knygą, kurią perskaičiau. Nors ir pabėgėlių/emigrantų temos man nėra artimos, su pasimėgavimu skaičiau šią knygą. Nors šeimos kartos skiriasi knygoje, bet įvykiai linkę kartotis. Knygoje paliečiama ir COVID tema, nes Gediminas su Esperanza atvyksta 2020 metais į Lietuvą.

Autorė puikiai aprašo emigranto/pabėgėlio dalią Rukloje, nes pati rašytoja dirbo mokytoja Ruklos pabėgėlių centre. Tad ji galėjo artimai susipažinti su ten gyvenusiais žmonėmis ir parašyti tokią knygą. Na, man labiau patiko skaityti apie Janiną ir Motiejų, bet nuo knygos vidurio tapo įdomesnis ir Gedimino bei Esperanzos gyvenimas.

Knyga man tikrai labai patiko. Nors iš pradžių galvojau, kad nepatiks. Visgi ne mano tema. Bet susiskaitė įdomiai ir gražiai. Rekomenduoju paskaityti visiems autorės gerbėjams.

[Dovilė · Rating 4 out of 5]

Ačiū Aistei už jautriai parašytą knygą.
Tai yra tikrai truputį daugiau nei tikitės. Palies. Jaučiasi kiek laiko, pastangų ir širdies buvo įdėta rašant.
Prie veikėjų psichologinių portretų padirbėta taip pat.
Mano akiai, ši knyga ne kaži kuo nusileidžia daugeliui verstinių knygų apie meilę ❤️‍🔥 tik dar turi mums artimų ir išgyventų temų.

Abi siužetinės linijos įdomios ir įtraukiančios. Ypač patiks tiems, kas atskirą vietą širdyje (tebe)turi meksikiečių melodramoms 🤭

Aiste, laukiame kitos Tavo knygos 🤎

[Simona · Rating 4 out of 5]

Pradžioje man sunkiai sekėsi įsivažiuoti, vis atitrūkdavau ir tingėjau gilintis, atostogose skaityti nėra mano arkliukas. 😅 Pasitvrtinau, kad dažniausiai mane labai blaško dvi siužetinės linijos. Žiūrėk jau pradedu kažką suprast, o tada peršokama prie kitos. Čia priekaištai ne @aistesopa , o supratimas apie save ir dėmesio fokusavimą.

Galiausiai įsivažiavus įdomiai keliavau istorijos vingiais! Džiaugiaus istoriniu kontekstu! Mane nustebino ir praturtino žiniomis apie Venesuelos padėtį skirtingais laikotarpiais, svarbūs buvo ir Lietuvos istorijos priminimai. Patiko pats knygos užmanymas kuomet viena karta bėga iš Lietuvos ir laimės ieško Venesueloje, o po kelių kartų jų giminės bėga nuo sunkumų Venesueloje į jau svajonių šalimi atrodančią Lietuvą. Gražiai parodomas emigracijos rato apsisukimas. Kadangi nebuvau girdėjus apie į savo istorinę gimtinę grįžtančius Venesualiečius, galva pasipildė naujų minčių!

Dėl tų siužetinių linijų.

Motiejaus ir Janinos ryjau akimis ir negalėjau atsitraukti. Kaip gražiai, kaip jautriai, kaip švelniai ir subtiliai ir lietuviškai pažįstamai ji papasakota! Kiek ilgesio joje sudėta, kiek grožio, skausmo ir vilties. Viską išgyvenau kartu, išties žavėjau.

Gedimino ir Esperanzos linija, tuo tarpu, atrodė kiek pritempta, neintrigavo. Gediminas, kaip žmogus, mane tiesiog nervino ir nič nieko gražaus, gero, patrauklaus jame neįžvelgiau. Jų santykiai  irgi neaišku iš kur atsiradę, mažai erdvės jiems skleistis duota, kelios padrikos situacijos, nebuvau įtikinta. Norėjosi labiau išplėtoto jų santykių vaizdo ir kaip jie ten mezgėsi ir gimė. Tarsi labai uždari veikėjai, jie gal suprato, kas jiems įvyko, bet aš nesupratau, norėjos paaiškinimo, išplėtojimo. O kaip pamilstama tokius kaip Gediminas išvis sunku suprast. 😅 Nors, pati jų idėja - iš noro padėti gimusi meilė, dviese prieš naują pasaulį - graži ir suprantama.

Iš esmės labai teigiamai vertinu jau vien dėl istorinio konteksto ir saugomų vertybių, dėl emigracijos įvarialypių situacijų, jausmų ir sunkumų atskleidimo. Tarsi tikėjaus paviršiaus ir lengvumo, o gavau daugiau ir giliau. 💛

[San · Rating 5 out of 5]

Širdys ieškančios namų. Tarp Venesuelos ir Lietuvos. 💔

Man kaip emigrantei labai patiko ši knyga, kartais net atrodo jutau tą žmonių skausmą kurie nori grįžti į tėvynę, bet (dar) negali.

Nuostabios dviejų laikotarpių istorijos ir jų pasakojimai. Gražiai papasakoti žmonių jausmai, išgyvenimai, jų norai ir troškimai.
Skaičiau ir mėgavausi visa istorija, taupiau knygą nors puslapiai patys atrodo vertėsi 😍📖

Puiki knyga , ne ką prastesnė už pirmąją ! O šita dar tokia rimta ❤️ Sveikinu ir labai lauksiu daugiau autorės knygų!

[Rasa|Knygų princesė · Rating 5 out of 5]

Turbūt nėra nė vienos šeimos, kurios nepalietė emigracija: ar kažkas artimas, o gal iš toliau yra pasirinkę būti lietuviais užsienyje. Šiuo metu tas pasirinkimas dažniausiai yra ieškant geresnio gyvenimo, gal iššūkių ar tiesiog noras pamatyti pasaulio. O kaip buvo anksčiau?

Romane pasakojama apie emigraciją, kai kito pasirinkimo nebuvo, jeigu norėjai išsaugoti gyvybę. Daugybei žmonių XX a. viduryje teko bėgti iš Lietuvos dėl įsitikinimų, aukšto išsimokslinimo ar tiesiog nepalankių aplinkybių. Taip nutiko ir Motiejui su Janina. Jiems likimas lėmė gyvenimą kurti egzotiškoje Venesueloje… Na, štai XXI amžius, pandemija ir saulėtoji Venesuela nebe tokia stebuklinga, kaip buvo. Gediminas jau trečioji karta ir jam pasitaiko galimybė sugrįžti į Lietuvą pagal projektą. Kartu pasiima ir vaikystės draugę Esperanzą bei kartu su kitais nusileidžia apniukusioje Lietuvoje ieškoti sotesnio gyvenimo.

Mane knyga papirko nuoširdumu ir paprastumu. Veikėjai labai žemiški ir natūralūs: tiek praeities Janina ir Motiejus, tiek ir dabartinių laikų imigrantai. Su visais radau bendrų taškų: Janinos ir Motiejaus tvirtos šeimos vertybės, Esperanzos nuolankumas ir branda ir visai manęs neerzino Gedimino vaikiškumas. Lengvai plaukiantis tekstas ir nesenų laikų prisiminimas tik padvigubino skaitymo malonumą…

Rašytoja sprendžia daug dilemų: lietuviškos tapatybės išlaikymą užsienyje, šeimos vertybes, meilę ir įsimylėjimą, įsitvirtinimą naujoje vietoje. Nemažai pasakoja ir apie šiuolaikinę Venesuelą, jos problemas. Ir net keista pasidaro, kad Lietuva tampa kažkam svajonių kraštu… Šalia viso to veriasi veikėjų gyvenimo istorijos, aiškėja paslaptys, mezgasi meilės daigai. Rekomenduoju visiems, kurie nori dvasingos ir nuoširdžios istorijos. 

[Kristina Gvėzdė · Rating 5 out of 5]

Knyga įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių ir išliko įdomi iki pat paskutiniojo. Vaizdingai parašyta, tikroviški personažai. O jaudinanančios emigrantų gyvenimo istorijos ir jų svajonės grįžti į gimtają šalį privertė susimąstyti, kokia mano pačios meilė gimtąjai šaliai. Labai patiko knygos pabaiga, kuri man sujungė visus trūkstamus taškus.
Rekomenduoju ❣️

[Milda Vaškevičienė · Rating 5 out of 5]

ŠIRDYS, IEŠKANČIOS NAMŲ ♥️
"Šeima yra namai!
"Tai pirmoji pažintis su šios rašytojos kūryba.
Labai patiko. Įdomi, jautri, graži istorija, apimanti du laikotarpius. 1948 m. Okupuota Lietuva, iš kurios priversti bėgti Motiejus ir Janina randa prieglobstį Venesueloje. Kiek daug ten visko jie patiria, po daug išbandymų pavyksta pakankamai gerai įsikurti, rasti darbą, priprasti prie esamos šalies, tačiau emigrantai be galo pasiilgsta tėvynės Lietuvos, savo ten likusių artimųjų. Jie gyvena viltimi kažkada ten grįžti. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas...
21 a. Venesuelą užpuola negandos ir trečioji karta - Gediminas ir Esperanza ryžtasi grįžti į Lietuvą bei joje ieškoti prieglobsčio, artimųjų. Čia vyksta baisioji epidemija covid-19, jaunuolių laukia daug išbandymų, bet ir atradimų, naujas gyvenimas...
Patiko šeimos linija, veikėjai tokie paprasti, nuoširdūs, žmogiški, jaukūs. Motiejaus ir Janinos sąjunga - puikus tvirtos šeimos pavyzdys. Jų draugystė su Luisu taip pat parodo, jog pasaulyje esama gerų žmonių, kurie nepalieka sunkiau besilaikančių žmonių ir tęsiasi visą gyvenimą. Būtent žmonių santykiai, ryšiai, artumas šioje knygoje labiausiai žavėjo ir šildė. Labai gražiai persipynė trijų kartų gyvenimas, o dar žinant, kad autorė rėmėsi tikrais faktais rašydama šią knygą suteikia dar daugiau žavesio ir stiprumo. Buvo įdomu pabuvoti šiuose laikotarpiuose kartu su knygos veikėjais. Rekomenduoju!

[Aistė Aleksandravičienė · Rating 5 out of 5]

„Namai ten, kur širdis“
„Šeima yra namai“

Dvi laiko linijos - du jautrūs autentiški pasakojimai apie namų paieškas: lietuvių dipukų Venesueloje ir jų palikuonių, pabėgusių nuo Chavezo režimo, - čia, Lietuvoje.

Įpinta vanilinė meilės istorija, šiek tiek meksikietiškų (oi, venesuelietiškų) serialų vaibo, kas man šiaip jau nėra pliusas, bet šiuo atveju puikiai įsipaišo į turinį.

Gvildenamos emigrantų problemos: tėvynės ir artimųjų ilgesys, nepritapimas (nenoras pritapti) svečioje šalyje, konfliktai su egzilyje gimusia nauja lietuvių karta, kaltė prieš tuos, kurie liko už geležinės uždangos.

Įdomu buvo „pamatyti“ šiuolaikinę Lietuvą imigrantų akimis, prisiminti covid-19 laikotarpį.

Lengva, bet nekvaila knyga. Rekomenduoju mėgstantiems autentiškas istorijas.

[Nelija Urbė]

Kadangi šiemet dipukų metai, apie tai tenka nemažai girdėti paskaitose. Ir štai tai jau skaityta knyga apie lietuvius, Antrojo pasaulinio karo metais emigravusius į Vakarus. Prieš tai Sinclair nukėlė į Čikagos skerdyklas, o štai vienoj iš laiko juostų šios knygos autorė pasakoja apie Motiejų ir Janiną, kurie pasitraukia į Venesuelą.

Išties jiems likimas susiklostė neblogai. Motiejus gavo gerą darbą, jiedu sukūrė šeimą, gyveno nespaudžiami skurdo. Tačiau gimtinės ilgesys temdė džiaugsmus. Patiko, kad yra kalbama apie kitas kartas, kaip jos skirtingai suvokia dalykus, kurie brangūs jų tėvams, kaip tėvams skaudu matyti savo atžalas atsižadant lietuvybės. Ir galiausiai iškyla esminė drama, kad to, ką jie paliko, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jau nebeliko... Nebeliko namų... Janinos ir Motiejaus linija be galo patiko, buvo vietų, kur net susigraudinau.

Tačiau kitų kartos atstovų Gedimino ir Esperanzos ne taip sužavėjo. Pliusas už tai, kad viskas įtaigiai papasakota. Be abejonės autorė tikrai išmanė, kaip vyko knygoje aprašyta programa, realiai perteikė Venesuelos situaciją. Bet man kiek pritrūko pagrindinių veikėjų meilės linijos išplėtojimo. Pasirodė, kad pabaigoje suskubėta. Norėjosi, gal daugiau situacijų, kuriose būtų išbandoma jų meilė. Ėjimo link vienas kito žingsnis po žingsnis.

Apibendrinant, manau, puikus kūrinys, ypač dėl dipukų linijos. Labai jautriai, įtaigiai perteiktas skausmas būnant toli nuo tėvynės❤️‍🩹

[Nora · Rating 5 out of 5]

Pavienės mintys, kol skaičiau:
- nėra nieko nauja po saule. Minčiai greičiausiai įtaką daro ką tik perskaityta Ekleziasto knyga, bet net istorija turi savo cikliškumą ir nėra nieko nauja. Geri laikai, blogi laikai, ateina, nueina.
- didis dėkingumas, kad dabar gyvenu Lietuvoje. Tikrai labai labai gerai gyvenam. Bet kada tai gali pasikeisti, tačiau ačiū Dievui, kad dabar gyvenam gerai. Neretai tenka gaudyt save zyziant dėl šiaip tokių nereikšmingų dalykų. Reikia nuolat priminti sau, gyvenam labai gerai.
- Aistei puikiai pavyko tiek nupasakoti įprastam skaitytojui (galbūt) svetimą Venesuelą, tiek priminti dar neseniai išgyventą pandemijos kasdienybę Lietuvoje.

Žinau, kad planas trečiai knygai jau yra. Nu labai laukiu. 😍

[Ineta Lopez · Rating 5 out of 5]

Knyga lengvai skaitoma, bet, kita vertus, galima prisiminti Lietuvos, bei sužinoti Venesuelos tolimas ir visai neseniai vykusias istorines, politines realijas, kurios paveikia paprastų žmonių gyvenimus.
Kaip emigrantei, kai kurie knygos herojų gyvenimo motyvai ypač skaudžiai susiskaitė. Nors ir, žinoma, mano asmeniniai gyvenimo momentai nėra tokie tragiški kaip jų, bet namų ilgesys visus panašiai veikia, matyt.
Žinant, kad autorė įkvėpimo sėmėsi iš tikrų istorijų, vis knietėjo sužinoti, ar tas ar anas įvykis iš tikro įvykęs ar sukurtas. Nes, kaip lietuvei gal ir buvo tokių per daug melodraminių akimirkų, bet su latino amerikiečiais negali žinoti :)

[Igne]

Perskaičiau lengvai ir greitai. Neatrodė, kad kuri nors pasakojimo linija būtų labiau įtraukusi, kartais susigriebdavau praeityje nuobodžiaujanti, kartais dabartyje vartanti akis dėl Gedimino. Manau, išeivių, ypač Janinos, tėvynės ilgesys, nenoras pernelyg giliai įleisti šaknis, susierzinimas dėl nuo lietuvybės tolstančių vaikų buvo suprantami ir gerai atskleisti. Patiko Venesuelos tada ir Lietuvos dabar priešprieša – kaip vis dėlto laiko ratas sukasi, kaip keičiasi padėtis, kaip eiliniai žmonės tampa valdžios įkaitais. Patiko paminėjimas, kad iš tremties Sibire grįžusiems lietuviams nebuvo lengva asimiliuotis, įsilieti į visuomenę.
Susidariau įspūdį, kad tai konservatyvus romanas, taigi, ne visai man skirtas. Bet ir konservatyvesnėje literatūroje norėtųsi (ir reikėtų) įvairesnių ir tvirtesnių moterų portretų. Laukiau, kol Esperanza užsiaugins stuburą, bet taip ir nesulaukiau. Jos meilės linija neįtikino, tie jausmai lyg iš niekur gimė, o Gediminas apskritai jokios moters dėmesio neturėtų būti vertas. Žinoma, galbūt per jį stengtasi atskleisti mačo kultūrą, bet tokiu atveju norėtųsi nuoseklesnio augimo arba kokios nors atsvaros jo charakteriui.
Labiausiai gaila dėl Angelikos – tiek potencialo nagrinėti privalomos motinystės naštą, parodyti, kaip kitų primesti ir laikmečio diktuojami lūkesčiai kartais sugniuždo dvasią, bet ji taip ir liko tik vienmatė blogietė.

[Lapė su knyga · Rating 4 out of 5]

perskaitė "Širdys, ieškančios namų"📚
Esu iš tų žmonių, kurie nuo gimimo gyvena toje pačioje šalyje, ir nežino, ką reiškia išvykti kitur (t.y.emigruoti) . Todėl buvo labai smalsu, paskaityti knygą apie tai. Knyga apie skirtingus laikotarpius ir skirtingas vietoves, kurios kažkuriuo metu susieina. Knyga apie šeimos stiprybę, jausmus, sunkumus ir meilę bei ilgesį tėvynei.

Reziumė:
• gyvenimiška
• nenuspėjama
• lėta
• įtraukianti
• liūdna

[Ausra · Rating 4 out of 5]

Knygą paėmiau kaip rekpmenduotą skaitymo iššūkiui, neskaičius atsiliepimų ir neturėdama lūkesčių. Janinos ir Motiejaus istorija labai puiki. Taip sudomino, įtraukė ir palietė mane, kad negalėjau atsitraukti ir norėjosi kuo greičiau perskaityti. Deja apie jaunimo istoriją negaliu pasakyti to paties. Ji lyg neišbaigta, veikėjai abu be nesudominantys.

[Rūta · Rating 4 out of 5]

Labai patiko paralelinis pasakojimas: dabartis, praeitis, čia ir ten. Jaučiasi, kad rašytoja tobulėja su kiekvienu kūriniu. Įtraukiantis pasakojimas, pažįstama tikrovė viską daro dar daug įdomiau.

[Avelynn · Rating 4 out of 5]

3.5