What do you think?
Paskutinis Vilniaus pranašas
Vilnius buvo labai vargingas miestas, bet žmonės jo gatvėmis ėjo pakeltomis galvomis. Jie vos užsidirbo sausai duonai, bet po miestą vaikščiojo atvirais veidais, nesugniuždyti. Gerai sukirpta mintis, pakilus žodis, pamokantis sakinys būdavo svarbiau negu sotus valgis.
Pirmą kartą jidiš rašytojo Abraomo Karpinovičiaus apsakymų rinktinė „Paskutinis Vilniaus pranašas“ pasirodė 1998 m. Kaip ir didžioji rašytojo kūrybos dalis ji byloja žydiškojo Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės legendą. Dvasia ir tikėjimas čia kur kas svarbiau nei materija; Vilnius – tai visų pirma dvasios ir kultūros židinys.
Neprilygstomu pasakotoju vadinamas A. Karpinovičius rinktinėje atveria daugialypę kasdienio gyvenimo tikrovę; ypatingą dėmesį jis skiria žemųjų sluoksnių gyventojams, kurie dažnai lieka socialinio gyvenimo paribyje. Tai įvairaus plauko vizionieriai ir fantastai, vagys ir prostitutės, aktoriai – neretai keisti žmonės, tačiau nuoširdūs ir saviti. Juos autorius vaizduoja su meile ir lengvu humoru. Dauguma jų turėjo realius prototipus.
Pirmą kartą jidiš rašytojo Abraomo Karpinovičiaus apsakymų rinktinė „Paskutinis Vilniaus pranašas“ pasirodė 1998 m. Kaip ir didžioji rašytojo kūrybos dalis ji byloja žydiškojo Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės legendą. Dvasia ir tikėjimas čia kur kas svarbiau nei materija; Vilnius – tai visų pirma dvasios ir kultūros židinys.
Neprilygstomu pasakotoju vadinamas A. Karpinovičius rinktinėje atveria daugialypę kasdienio gyvenimo tikrovę; ypatingą dėmesį jis skiria žemųjų sluoksnių gyventojams, kurie dažnai lieka socialinio gyvenimo paribyje. Tai įvairaus plauko vizionieriai ir fantastai, vagys ir prostitutės, aktoriai – neretai keisti žmonės, tačiau nuoširdūs ir saviti. Juos autorius vaizduoja su meile ir lengvu humoru. Dauguma jų turėjo realius prototipus.
- GenresFiction
172 pages, Hardcover
First published January 1, 1998
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 8 of 8 reviews
April 4, 2022
Kadaise Vilnius miegojo ir sapnavo savo žydišką sapną. Jis buvo truputį liūdnas, truputį juokingas, truputį fantastiškas, kaip ir visi sapnai. Bet vieną kartą kareiviško bato spyriu į duris Vilnius buvo iš šio sapno brutaliai pažadintas. Ir sapnas pradingo, kaip ir būdinga visiems sapnams, dingo beveik be pėdsako... Ši knyga yra jo kronika, toks savotiškas sapnininkas su keistais simboliais ir, kaip dabar jau atrodo, išgalvotom reikšmėm.
Dingo mūsų svajonė, jaunystės svajonė. Ar dabar svarbu vaizduoti mūsų gimtojo miesto grožį? Ar reikia man, kuris galėjau pereiti visą miestą užsimerkęs, keliais bejėgiais sakiniais apsakyti nuostabius siaurų gatvelių iki pat Bernardinų sodo zigzagus? O gal vėl papasakoti apie deimantinį sniegą Kryžių kalne? Arba pamekenti apie sidabrišką Nerį?
<...> Norėjau kadaise savo rašymu Tel Avivo gatvėse atgaivinti vilniškius veikėjus, bet man nepavyko. Visi tie, kuriuos mes, vilniečiais, minime su šypsena, liko ten - Šnipiškėse, Vilkpėdėje, Gitkos Toibos skersgatvyje, Vokiečių gatvėje su Sinagogų kiemu priešakyje.
Po pasinėrimo į šiuos paskolintus prisiminimus man liko kažkoks fantominis skausmas. Fantominės kūno dalies fantominis skausmas.
Dingo mūsų svajonė, jaunystės svajonė. Ar dabar svarbu vaizduoti mūsų gimtojo miesto grožį? Ar reikia man, kuris galėjau pereiti visą miestą užsimerkęs, keliais bejėgiais sakiniais apsakyti nuostabius siaurų gatvelių iki pat Bernardinų sodo zigzagus? O gal vėl papasakoti apie deimantinį sniegą Kryžių kalne? Arba pamekenti apie sidabrišką Nerį?
<...> Norėjau kadaise savo rašymu Tel Avivo gatvėse atgaivinti vilniškius veikėjus, bet man nepavyko. Visi tie, kuriuos mes, vilniečiais, minime su šypsena, liko ten - Šnipiškėse, Vilkpėdėje, Gitkos Toibos skersgatvyje, Vokiečių gatvėje su Sinagogų kiemu priešakyje.
Po pasinėrimo į šiuos paskolintus prisiminimus man liko kažkoks fantominis skausmas. Fantominės kūno dalies fantominis skausmas.
January 27, 2019
"Paskutinis Vilniaus pranašas", parašyta iš Vilniaus kilusio žydų autoriaus Abraomo Karpinovičiaus (1913-2004), neabejotinai dėmesio verta knyga. Tiek jos turinys, tiek rašymo stilius puikūs. Man atrodo, kad būtent per tokias knygas geriausiai galime susigyventi su žydiška kultūra Lietuvoje. Jokių pseudomoralinių postringavimų "nuo kalno" ar svaidymosi kaltinimais, o tiesiog pasakojimas apie žmones žmonėms.
Knygoje pasakojama apie tikrų tarpukario Vilniaus žydų gyvenimą - nepagražintai, o su visomis spalvomis ir atspalviais. Ir ne apie kažkokius didžius vyrus ar moteris, ne pačius geriausius grupės "eksponatus", o apie paprastus Vilniaus gyventojus - aktorius, pamišėlius, perkamas merginas, sunkiai besiverčiančius amatininkus...
A. Karpinovičius žydus parodo kaip neatsiejamą Vilniaus dalį, o ne kaip kažkokią "kitokių" grupę, kaip dažnai pasitaiko žydų kilmės autorių kūriniuose (nors knygoje vis pažymima, kad, štai, vieni yra žydai, o kiti gojai ir gojės, šiksės ir šeigecai). Dėl to "Paskutinio pranašo personažai" tampa savi ir artimi, o ne kažkokie abstraktūs istorijoje pasklidę personažai.
Rašymo stilius taip pat įtaigus. Ne vien dėl gražaus teksto, bet ir dėl efekto, kurį sukelia beveik kiekviename apsakyme susikertantis neretai komiškas pasakojimas su tragiška pabaiga. Žmonės stengiasi gyventi, kažko siekia, sunkiai sprendžia savo asmenines dramas... O tada, nepaisant visų įdėtų pastangų, tai pasirodo esą nebesvarbu, nes į Lietuvą įžengia naciai. Toks staigus ir netgi atsietas galas po spalvingos ir netikėtų įvykių pilnos istorijos sukelia daugiau emocijų negu verksmingi ilgi aprašymai. Aiškiai pajunti "buvo buvo ir... staiga išnyko beveik be pėdsako". Jų gyvenimai liko tik prisiminimuose. Juos privalu saugoti, nes, jų nelikus, neliks ir įdomios, triukšmingos ir unikalios Vilniaus istorijos dalies.
"Paskutinis Vilniaus pranašas" - mano pirmoji perskaityta šio jidiš kalba rašusio, Tel Avive gyvenusio vilniečio knyga. Tikiuosi ateityje daugiau susipažinti su jo kūryba, nes ji - aukščiausios prabos.
Knygoje pasakojama apie tikrų tarpukario Vilniaus žydų gyvenimą - nepagražintai, o su visomis spalvomis ir atspalviais. Ir ne apie kažkokius didžius vyrus ar moteris, ne pačius geriausius grupės "eksponatus", o apie paprastus Vilniaus gyventojus - aktorius, pamišėlius, perkamas merginas, sunkiai besiverčiančius amatininkus...
A. Karpinovičius žydus parodo kaip neatsiejamą Vilniaus dalį, o ne kaip kažkokią "kitokių" grupę, kaip dažnai pasitaiko žydų kilmės autorių kūriniuose (nors knygoje vis pažymima, kad, štai, vieni yra žydai, o kiti gojai ir gojės, šiksės ir šeigecai). Dėl to "Paskutinio pranašo personažai" tampa savi ir artimi, o ne kažkokie abstraktūs istorijoje pasklidę personažai.
Rašymo stilius taip pat įtaigus. Ne vien dėl gražaus teksto, bet ir dėl efekto, kurį sukelia beveik kiekviename apsakyme susikertantis neretai komiškas pasakojimas su tragiška pabaiga. Žmonės stengiasi gyventi, kažko siekia, sunkiai sprendžia savo asmenines dramas... O tada, nepaisant visų įdėtų pastangų, tai pasirodo esą nebesvarbu, nes į Lietuvą įžengia naciai. Toks staigus ir netgi atsietas galas po spalvingos ir netikėtų įvykių pilnos istorijos sukelia daugiau emocijų negu verksmingi ilgi aprašymai. Aiškiai pajunti "buvo buvo ir... staiga išnyko beveik be pėdsako". Jų gyvenimai liko tik prisiminimuose. Juos privalu saugoti, nes, jų nelikus, neliks ir įdomios, triukšmingos ir unikalios Vilniaus istorijos dalies.
"Paskutinis Vilniaus pranašas" - mano pirmoji perskaityta šio jidiš kalba rašusio, Tel Avive gyvenusio vilniečio knyga. Tikiuosi ateityje daugiau susipažinti su jo kūryba, nes ji - aukščiausios prabos.
August 4, 2021
Apsakymai apie Vilniaus žydų gyvenimą tarpukariu, parašyti jau žinant, kas jiems nutiks. Parašyti taip linksmai-tragiškai. Iš tikrųjų, kaip ir sakoma pristatyme ant aplankų, paminklas, tiksliau - paminklėliai atskiriems žmonėms, ir labai gražu, kad tie paminklėliai - ne didiesiems ir iškiliesiems, o nematomiems, kaip žuvų pardavėjai, iškabų dažytojui, plunksnų pešėjai, pamišusiam giedotojui ir jo draugei, ir t.t.
Man kliuvo (bet gal tik man) per didelis etnografizavimas, nes jis padaro visus personažus truputį juokingus, o tas nemalonu ir neteisinga.
Man kliuvo (bet gal tik man) per didelis etnografizavimas, nes jis padaro visus personažus truputį juokingus, o tas nemalonu ir neteisinga.
May 1, 2024
Knyga Vilniaus gyventojams ir mylėtojams. Tartum meilės giesmė prarastam miestui. Su visomis jo spalvomis ir charakteriais. Apie spalvingus to miesto personažus - ir kantorius, ir žuvų pardavėjas, ir teatro direktorių, ir plytininką. Apie miestą, koks buvo ir kokio daugiau niekur ir niekada nebus.
O dar mano mėgstamiausio dailininko Samuelio Bako paveikslas ant viršelio. Vien dėl jo noriu turėti šią knygą savo kolekcijoje.
O dar mano mėgstamiausio dailininko Samuelio Bako paveikslas ant viršelio. Vien dėl jo noriu turėti šią knygą savo kolekcijoje.
August 18, 2024
Kelionė laiku į žydišką Vilnių, kurio nebėra.
Knygą sudaro trumpi apsakymai - pasakojimai iš tarpukario (ir ankstesnio) Vilniaus litvakų bendruomenės. Kiekvienas jų vis apie kitą Vilniaus "veikėją" - daugiausia tai "maži" žmonės, pavyzdžiui, elgetos, prekeiviai, prostitutės - žmonės, kurie užpildė siauras Vilniaus senamiesčio gatves ir kuriuos A. Karpinovičius augdamas matė kasdien. Visi jie spalvingi - vienas pranašauja pasaulio pabaigą, kitas sukuria savo žydišką valiutą. Būtent žmonės čia yra svarbiausi - atgaivinti knygoje su šiluma ir liūdesiu. Karpinovičiaus rašymo stilius labai paprastas, nėra kažkuo išsiskiriantis, bet tavo galvoje sugebantis atgaivinti žmogų, kurio seniai nebeliko, bei Vilniaus gatves prieš daugelį metų.
Kiekvieno pasakojimo pabaigoje dažniausiai autorius pasako (trumpai ir lakoniškai) pagrindinio apsakymo veikėjo lemtį, kuri beveik visiems buvo vienoda - žūtis, atėjus naciams. Ir taip apsakymas po apsakymo šilta šypsena dėl spalvingų Vilniaus "veikėjų" ir jų šposų pinasi su liūdesiu į vieną.
Net ir praėjus porai mėnesių po knygos perskaitymo prisimenu kai kurias istorijas, nors jos ir gana paprastos. Ir šilta, ir verčianti šypsotis, ir liūdna knyga, sugebanti atgaivinanti žmonių gyvenimus. A. Karpinovičiui pavyko.
Knygą sudaro trumpi apsakymai - pasakojimai iš tarpukario (ir ankstesnio) Vilniaus litvakų bendruomenės. Kiekvienas jų vis apie kitą Vilniaus "veikėją" - daugiausia tai "maži" žmonės, pavyzdžiui, elgetos, prekeiviai, prostitutės - žmonės, kurie užpildė siauras Vilniaus senamiesčio gatves ir kuriuos A. Karpinovičius augdamas matė kasdien. Visi jie spalvingi - vienas pranašauja pasaulio pabaigą, kitas sukuria savo žydišką valiutą. Būtent žmonės čia yra svarbiausi - atgaivinti knygoje su šiluma ir liūdesiu. Karpinovičiaus rašymo stilius labai paprastas, nėra kažkuo išsiskiriantis, bet tavo galvoje sugebantis atgaivinti žmogų, kurio seniai nebeliko, bei Vilniaus gatves prieš daugelį metų.
Kiekvieno pasakojimo pabaigoje dažniausiai autorius pasako (trumpai ir lakoniškai) pagrindinio apsakymo veikėjo lemtį, kuri beveik visiems buvo vienoda - žūtis, atėjus naciams. Ir taip apsakymas po apsakymo šilta šypsena dėl spalvingų Vilniaus "veikėjų" ir jų šposų pinasi su liūdesiu į vieną.
Net ir praėjus porai mėnesių po knygos perskaitymo prisimenu kai kurias istorijas, nors jos ir gana paprastos. Ir šilta, ir verčianti šypsotis, ir liūdna knyga, sugebanti atgaivinanti žmonių gyvenimus. A. Karpinovičiui pavyko.
May 3, 2025
Labiau gal 2.5/5. Autorius rašo apie savo mažąjį Vilnių Vilniuje ir kažkur pernelyg sutirština, o kažkur - spalvos vos matomos, kažkur jos visiškai nedera tarpusavyje.
Visgi, tai knyga, kalbanti apie tą Vilniaus dalį, apie kurią kalbama per mažai, ir tai yra svarbu. Knyga, duodanti kažkokio polėkio, sukurianti kažkiek atmosferos.
Bet tas liūdnas "nebėra mūsų Vilniaus" - ne, Abraomai, čia jūs jį sau palaidojote. Tai jūsų asmeninis pasirinkimas. Ir Vokiečių gatvėje pilna vietos, kur galima pritvirtinti lenteles, kurios kalbėtų šiandien.
Vilnius skiria per mažai dėmesio Vilniaus žydų istorijai ir tai reikėtų keisti.
Visgi, tai knyga, kalbanti apie tą Vilniaus dalį, apie kurią kalbama per mažai, ir tai yra svarbu. Knyga, duodanti kažkokio polėkio, sukurianti kažkiek atmosferos.
Bet tas liūdnas "nebėra mūsų Vilniaus" - ne, Abraomai, čia jūs jį sau palaidojote. Tai jūsų asmeninis pasirinkimas. Ir Vokiečių gatvėje pilna vietos, kur galima pritvirtinti lenteles, kurios kalbėtų šiandien.
Vilnius skiria per mažai dėmesio Vilniaus žydų istorijai ir tai reikėtų keisti.
October 4, 2024
Su šiek tiek švelnaus liūdesio, bet labai labai gerai…
Displaying 1 - 8 of 8 reviews