Vivat Regina!

by Dalia Staponkutė

Paralelinių istorijų romane „Vivat regina!“ sugretinami dviejų moterų, politinių figūrų – Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos karalienės Kotrynos Kornaro (Caterina Cornaro; 1454–1510) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės (~1522–1551) – gyvenimai brėkštant Europos Renesansui. Pasirinkti tokią romano formą paskatino graikų filosofo Plutarcho rašytos paralelinės biografijos. Gretinimas padeda išryškinti esmines epochos idėjas, o literatūrinės paralelės parodo tai, ką nutyli faktai, leidžia palyginti tautų ir šalių gyvenimą ne pagal istorijos įvykius, o pagal išpažįstamas vertybes. Vidur vertybių skalės šiame romane – žmogus, moteris, jos mažareikšmis vaidmuo politikoje ir su tuo susijusi asmeninė drama. Per dviejų karalienių gyvenimus atsiskleidžia dviejų Europos pakraščių valstybių likimas. Šių istorinių paralelių liudininku romane tampa tiek su Kipro, tiek su Krokuvos ir Vilniaus dvarais susijęs mokytojas graikas Chrizostomas. Barbora ir jos laikų Lietuva parodoma renesansinės Pietų Europos subrandinto intelektualo žvilgsniu.

Romane „Vivat regina!“ minimi tikri istoriniai faktai ir vardai, tačiau sąsajos tarp jų ir dialogai – autorės išmonė.

Dalia Staponkutė (g. 1964 Šiauliuose) – rašytoja, vertėja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė, jau tris su puse dešimtmečio gyvenanti tarp Lietuvos ir Kipro. Sėkmingai debiutavo esė rinkiniu „Lietumi prieš saulę“ (2007). Jos esė romaną „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (2014) literatūrologai apdovanojo LLTI premija, skaitytojai išrinko Metų knyga, jis išverstas į keturias kalbas. Ankstesnių knygų temos – meilė, kelionės, nostalgija, motinystė, dvikalbystė – persmelkia ir šią, trečiąją, knygą.

„Paralelinių biografijų žanrą išrado I–II a. graikų filosofas moralistas Plutarchas. Graikai buvo įpratę visas kitas tautas laikyti barbarais, o tuo metu jie patys pateko iš aukšto į juos žiūrinčių romėnų valdžion. Plutarchas literatūriškai sutaikė abi didžiąsias Antikos tautas biografijų diadose, kur viena biografija skirta iškiliam graikui, o kita – garsiam romėnui. Naujoje Dalios Staponkutės knygoje Barboros Radvilaitės gyvenimo istorija ne tik plutarchiškai sugretinama, bet ir menine išmone susiejama su Kipro (oficialiai – Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos) karalienės Kotrynos Kornaro likimu. Kitaip nei Plutarchas, Staponkutė rašo ne paralelines biografijas (tai istorijos žanras, kuriam galioja „fakto tiesos“ suvaržymai), bet modernų istorinį romaną.“
Prof. Zenonas Norkus, filosofas

„Šiame paralelinių istorijų romane išmoningai konstruojama XV–XVI a. Europos ir Lietuvos panorama: nuo kasdienio gyvenimo valdovų dvaruose detalių iki Vilniaus miesto ir Lietuvos girių vaizdų. Lietuvos kitoniškumą ir vos pastebimus jos renesansinės kultūros ypatumus pabrėžia istoriją pasakojantis graikas, karalienės Bonos metraštininkas Chrizostomas. Šiame kontekste rutuliojasi ir tokių romano veikėjų kaip Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto ir jaunųjų Radvilų linijos: autorė nepabūgo išryškinti valdovo ir valdinės meilės esmės. Romano skaitytojui klausti, kodėl Augustas taip mylėjo Barborą, nebereikia.“
Prof. Raimonda Ragauskienė, istorikė

468 pages, Hardcover

First published January 1, 2024

Reviews

[cypt · Rating 2 out of 5]

Nu laba diena su grafomaniena, arba kitaip - su 4 savaitėm kančios. Lietuviškas istorinis romanas, sugretinantis dviejų karalienių (Kotrynos iš Kipro ir Barboros iš LDK) gyvenimus - nutylėta ir nepažinta moterų istorija, moterų vaidmens istorijoje istorija. Arba dar kitaip - 450 psl apie miailę.

Kipro valdovė Kotryna, kilusi iš Venecijos, - 220 psl apie meilę, santykius, kitus santykius, vieną vaiką, kitą vaiką, mėlynas mylimojo akis (ar kokios ten jos spalvos). Dar biški apie kažkokius sąmokslus, turkai blogi, venetai blogi, visi blogi, visi bando atimt jos karūną ir svarbiausia meilę, kažkas tokio.

Barbora - 200 psl apie tai kaip ji pamatė Augustą, pamilo, kaip mylėjo jį sveikatoje ir ligoje. Ką mes sužinome apie ją iš visų tų puslapių, ko kažkelintoje klasėje nepasakė istorijos mokytoja, kad Augustas su Barbora vienas kitą labai mylėjo ir lakstė naktimis slapta vienas pas kitą, o Bona buvo labai pikta, prieštaravo ir gal net Barborą nunuodijo? Graudu pripažinti, bet nieko.

Kai kunigas palaimino sužadėtinius, Kristina iš jaudulio staiga pravirko: ją lyg durklas pervėrė mintis, kad negalės susieti savo gyvenimo su dviem vyrais tuo pačiu metu. (p. 158)

Čia nurašau pastraipą, kurią net perskaityt skauda, atrodo arba kaip blogas juodraštis, arba kaip nuoširdžios ChatGPT pastangos:

Vėliau princai bandė pabėgti iš Padujos, tačiau po kelių dienų juos sugavo Venecijos komisarai. Praėjus ketveriems metams broliai vėl bėgo - šįkart jau iš Venecijos - ir sėkmingai pasiekė Florenciją, o iš ten - Romą. Venecija, siekdama juos susigrąžinti, pasiūlė princams po šešis šimtus auksinių dukatų per mėnesį ir sutiko paleisti įkalintas jų žmonas - esą dabar galės gyventi kur panorę. Princai neatsiliepė. Dešimties taryba sužinojo iš savo žvalgų Kipre, kad princai jau Kaire, kad prašo sultono pagalbos atsikovoti Kipro karalystę. Kiprietis valtininkas pravarde Zacharijas, papirktas vieno aristokrato iš Kretos, pranešė galįs pagrobti princus iš sultono ir perduoti juos Venecijai, jei ši bus jam dosni! Tačiau Dešimties taryba susekė, kad vyresnysis princas Eugenijus spėjo įtikinti sultoną vaduoti Kiprą nuo venetų ir kad Kairas neva jau tam besiruošiąs! Tuo pat metu Romoje toks Augustas dal Solis, kadaise už žmogžudystę ištremtas iš Venecijos be teisės sugrįžti, pasisiūlė Venecijos pasiuntiniui Romoje už didelę sumą surasti ir nunuodyti princus. (p. 182)

Jei nėr gyvybės, šauktukai-defibriliatoriai jos nepridės.

FILOSOFY

Meilė ir pašnekesiai su Teodoru audrino Kotrynos vaizduotę ir nešė į atvirą jausmų jūrą. "Vakaruose moters kūnas nuolatos įkalintas į korsetą, o Rytuose - paprasčiausiai pridengtas", - netikėtas mylimojo pastebėjimas privertė Kotryną atsigręžti į savastį. (p. 188)

Kai moteris visa širdimi laukia sugrįžtančio mylimojo, jos baimę nuveja staiga pražydusi drąsa, ir maudžiantis laukimas pavirsta į rožę, kurią galima paliesti neįsiduriant. (p. 370)

LIUBOVV

Kristinai ir Damianui vėl susitikus, laiko upė ėmė tekėti gerokai tiesesne vaga. Praeitis ir ateitis pasitraukė, užleisdamos vietą dabarties stebuklui. Namai, visa aplinka, kur bėgo laimingos jųdviejų dienos, tarsi susiliejo su skaidriais Kerkyros pajūrio vandenimis - jų švytinčia gelme su kriauklėmis, jūros arkliukais ir apvalainomis lyg moters šlaunys žuvimis. Viliojo smėlėta pakrantė, išrašyta pušų kankorėžių raštais - jie priminė graikiškas raides, pažertas ant papiruso. Damianas grožėjosi besimaudančia Kristina, stebėjo, kaip ji nuoga iššoka iš vandens, toji jo Afroditė, ir ant jos lygios, marmurinės odos džiūva jūros druska, virsdama žvaigždutėmis. Jis godžiai traukė savin jūros prisodrintą mylimosios kvapą ir, sprindžiais matuodamas jos kojas, gaudė riedančius nuo šlaunų lašus; žvilgsniu glostė panertas į vandenį Kristinos pėdas ir spindinčius pirštus - peršviečiamo stiklo karolius. Stebėjo, kaip jai ant kaklo šokinėja saulės zuikučiai, kaip nuveja šešėlius, dovanodami jos veidui paslaptingą švytėjimą. Vakarais, pabarstę savo meilės guolį rožių žiedlapiais ir apšlakstę vienas kito kūną migdolų vandeniu, jie tyliai dėkodavo Dievui už laimę būti kartu. (p. 216)

Išsiilgusi aistruolė glamonėdavo Augustą atsidavusi, tačiau užtekdavo jam ištarti grubesnį žodį ar įskelti nerimo kibirkštėlę, kai jos aistros liepsna akimirksniu prigesdavo. Augustas stengėsi, kad taip nenutiktų - juk nebuvo nieko gražesnio už malonumo bangos užliūliuotą Barboros veidą. (p. 330)

Ar šioje knygoje pasijaučia, ką reiškia valdyti karalystę, ką tai užkrauna moteriai (kaip yra "Petro imperatorėje")? Ar pasimato bent kokia nors tuometinė Kipro / LDK padėtis prieš pat Liublino uniją, plintant reformacijai? Ar Barbora, serganti ir mirštanti, dvokianti, prarandanti savo kūną ir sąmonę, rodoma kaip nužmoginta ir atgrasi? Ne ne, taip būna tik blogiems žmonėms, o Barbora "[š]velniai šypsodama nutolo nuo šio pasaulio lyg mažytis, vos matomas angelas" (p. 429) Ar Radvilos, šiaip jau išsilavinę ir daug ką nuveikę žmonės, šitam romane pasirodo kaip kas nors daugiau / įdomiau - netgi blogiau!! - negu sąvadautojai? Nee. Kuo šitoj knygoj rodoma Barboros ir Augusto meilės istorija skirias nuo Jūratės ir Kastyčio??? Ne, nu aišku, taigi Jūratė buvo undinėlė ir dar su galingu tėvu, ir su pilim jūros dugne, ir dar nemirtinga, o Kastytis mirė iš meilės. Šiaip, kai pagalvoji, tai nelabai kuo.....

Knyga baigiasi autorės žodžiu:

Kotryna taip kilniai prisiėmė pareigą Venecijai, kad nusipelnė garbės, net neatsisakiusi savo karalystės, o Barbora taip pasiaukojamai mylėjo Augustą, kad nusipelnė karalystės. Jei, kaip Renesanso poetai, karalių valdymui pritaikysime stygų metaforą, Kotrynos misija Kipre buvo įtempti stygas, o Barboros Lenkijoje - atleisti jas ten, kur per aukšti tonai rėžė ausį. (p. 448)

Skaitydama prisiminiau, kiek daug univere rašto darbų yra tekę parašyti iš "negalima lyginti, bet palyginkime" perspektyvos... Ir kaip iš tikrųjų paskui pabaigoje pavykdavo viską palyginti, susieti, susaistyti ir net, neslėpsiu, gauti ne blogiausią pažymį... O svarbiausia - patikėti savo pačios susaistymais ir palyginimais. Ir netikėti priešais, kurie sakė, kad be ryšio tie mano palyginimai!! Ta proga, nors negalima lyginti nesusijusių romanų, bet vis tiek skaitydama galvojau apie "Petro imperatorę". Man skaityt ją buvo žiauriai nuobodu, daug kur atrodė dirbtina, prasto stiliaus, perdramatizuota. Nu ir ką, štai gavau knygą, kur drama atskrenda lengvais drugelio sparneliais, o stilius išdailintas ir išpuoselėtas. Ar tai geriau? Joke's on me, pasirodo, kad ne.

[Asta · Rating 3 out of 5]

3.5* iš tikro.

[Gita · Rating 2 out of 5]

Lyg ir bandyta rašyti romaną, bet tekstas tiek prigrūstas dokumentikos, toks apkrautas, kad skaityti jį prilygo kančiai.