YURA YURA. 88 šventyklų kelias

by Narius Kairys

yura yura japoniškai reiškia svyruoti, linguoti, siūbuoti, banguoti. Šis žodis ne tik fonetiškai artimas lietuviškam žodžiui jūra, bet ir per savo reikšmę leidžia filosofiškai pažvelgti į patį ėjimo procesą.

Taip pavadintos knygos ašis – Nariaus Kairio patirtys keliaujant Šikoku 88 šventyklų keliu, savanoriaujant prieštarų kupinoje budistinėje šventykloje ir darbuojantis aukštai kalnuose įsikūrusiame, miško atsodinimu besirūpinančiame ūkyje.

Tai ne tradicinis travelogas apie Japoniją ir jos gyventojus, o veikiau – savotiška atminties procedūra. Pasitelkdamas apmąstymus, poetines įžvalgas ir antropologinį pastabumą, balansuodamas tarp užmaršties, fikcijos ir prisiminimų, autorius ne tik dar kartą nueina – žodis po žodžio – kelią, neabejotinai tapusiu vienu reikšmingiausių jo gyvenimo įvykių, bet ir klausia, kaip toli apskritai galima nueiti, niekur nenueinant?

Narius Kairys (gim. 1985) – rašytojas, kino kritikas, tavelogų autorius. 2019 m. debiutavo romanu „Toliau nei vandenynas“. Kurdamas derina skirtingas disciplinas: literatūros tradiciją, antropologiją, filosofiją ir asmenines patirtis. Nuo 2017 m. – vienas iš žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojų.

Genres: Nonfiction, Travel

272 pages, Hardcover

First published January 1, 2024

Reviews

[Barbora · Rating 5 out of 5]

Tai knyga, kuri kažkaip stebuklingai pasiekė mane tada, kai to labiausiai reikėjo. Su autoriumi / knygos pasakotoju tarsi susikalibravome - jis ramiai ir nuoširdžiai pasakojo savo kelionę, o aš be priešinimosi priėmiau savo vaidmenį ir to pasakojimo klausiausi.

Sakyčiau, kad labiausiai man ši knyga į širdį įkrito dėl savo nepretenzingo kalbėjimo apie dvasingumą. Net nemaniau, kad ieškau tų atsakymų, kuriuos radau knygoje.

Kaip dažniausiai ir būna, kai knyga labai patinka tai tampa sudėtinga ją girti ir rekomenduoti. Slapčia tarsi žinai, kad niekam taip, kaip tau, ji iš tikrųjų nepatiks ir rekomendacija iš tikrųjų nuves į nusivylimą. Tad geriausia būtų leistis būti nešamiems teksto srovės. Būtent taip jaučiausi pradėjusi skaityti knygą, tarsi tekstas mane būtų pagavęs ir nuplukdęs kažkur.

O jei tos tėkmės knygoje nerasite - vadinasi, dar ne laikas.

[Deivyda · Rating 5 out of 5]

Ačiū už kelionę kartu.
Labai patiko giliai panagrinėta japonų budizmo tradicija ir piligrimystė.

‘Ėjimas- tai malda pėdomis. M Adinarayana

‘Juk eidamas gali medituoti lygiai taip pat sėkmingai kaip ir sėdėdamas. Skirtumas tik tas, kad sėdint pasaulis atsiveria tavyje, o einant- prieš tave.

‘Darbas yra malda. Kuo įnirtingiau dirbi, tuo uoliau meldiesi. Ir atvirkščiai.

‘Saulei nusileidus miegojau, o išaušus-ėjau’ Takamure

‘Aušrinės žvaigždės mantrą milijoną kartų pakartojęs nušvito Kūkai

‘Keliaudamas pėsčiomis, vaduojiesi nuo tapatybės idėjos apskritai, nuo pagundos kažkuo būti, turėti savo vardą ir istoriją.’ Frederic Gros , Filosofija pėsčiomis

‘Boketto- žiūrėti priešais save negalvojant nieko konkretaus

‘Ne tik dauguma šventų vietų yra kalnuose, tikima, arčiau dievų, bet ir patys kalnai, kaip nurodo -san priesaga, turi šventumo statusą.

[Vaiva · Rating 2 out of 5]

Tai turėtų (ar galėtų) būti istorija apie žmogaus kelią perpinta šalies istorijos ir mitologijos. Bet tai intelektualo knyga apie buvimą pačiam fainu intelektialu. Tai knyga žmogaus, kuriam keista, kad piligrimai pasiima kavos aparatą, nes nepraktiška, bet yra normalu pasiimti savo knygą, kad galėtumei pasidaryti nuotrauką prie vandenyno, nes pavadinimas iš kito rašytojo pasiskolintas ir įkvėptas.

Kiekvieno žmogaus pasiryžimas eiti 1000 kilometrų yra įspūdingas, bet gaila, kai tokios dvasinės kelionės būna perpintos pretenzingumo ir noro labai gudriai parašyt, nes labai gudrias knygas skaitei ir filmus žiūrėjai. Įdėja graži, bet įgyvendinimas ne koks.

[cypt · Rating 3 out of 5]

Nariaus Kairio šįsyk ne romanas, o memuarai-eseistika apie dar vieno šventojo kelio - 88 šventyklas Japonijos Šikoku saloje - žavus tuo, koks jis iš tiesų nenutolęs nuo debiutinio romano Toliau nei vandenynas ir labiausiai tuo, kokį keliautojo vaizdą steigia. Knygoje pasakojama apie kaip tik prieš kovido apribojimus ir per kovido apribojimus susiplanuotą piligriminę kelionę. Apeiti saloje išsidėsčiusias šventyklas, įvykdyti visus kvestus (įmesti auką, gauti antspauduką, susipirkti atributiką). Man skaityti buvo sunku: nedomina Rytai, tuolab rytietiškas dvasingumas, o dar labiau - kelionių literatūra. Bet vietomis atrodė, kad ir YURA YURA pasakotojui nebuvo labai lengva (ar net įdomu) eiti savąjį kelią, kartais lyg įžiūrėdavau (o gal projektuodavau save...), kad daug mieliau jis teleportuotųsi į tą barą Vilniuje, ir tas įsteigė šiokį tokį artimumą, supratau, kad ir man reikia kažkokį panašų kelią-darbą nueiti.

Kaip ir "Vandenyne", knygos centre atsiduria truputį mažiau - kelionė, o truputį labiau - įspūdžiai, ty. žmogus ir buvimas peizaže, o ne pats peizažas (skirtį pavogiau iš Andriuškevičiaus naujųjų esė). Buvo įdomu, kad 88 šventyklų apėjimas atrodo ne kokio nors įsivaizduojamo tikslo (išsipildymo, nušvitimo) siekis, o labai vakarietiškas, nuo to nepabėgsime, logistinis užmojis - ką reiškia tiek daug eiti, kas nutinka su tavo kūnu ir dvasia, kaip reikia rasti nakvynę, kiek viskas kainuoja, ar yra alternatyvių būdų vienam ar kitam žingsniui. Bent jau aš, keliaudama su pasakotoju, jaučiausi labiau turistė nei keliautoja (gal čia mano problema) ir irgi bandydavau "prisimatuoti" situacijas - ar sugebėčiau užlipti šitiek laiptukų, ar sakurų žydėjimas pavasarį vertas kelyje patirtos traumos, ar nakvočiau miegmaišyje lauke. Vis dėlto tai nėra turistinė knyga kaip kokio Kleivos, čia nerasi nei matcha receptukų, nei informacijos apie didmiesčių ir judėjimo mastą, nei netgi detalių budistinių praktikų instrukcijų, man patiko, kad pasakotojas nei taikosi įsilieti į peizažą, nei jį pernelyg sukeistina (nors vietom pasitaiko). Šiaip turėtų būti sunku rasti raktą į kitą kultūrą, nebandyti jos nei kolonialistiškai aiškinti, nei turistiškai trivializuoti; tobulas autsaiderio žvilgsnis man, gal banaliai, atrodo Wimo Wenderso filmas "Perfect Days", paremtas vaizdu ir sekimu (akimis), bet ir - tyla, neieškojimu paaiškinimų ar motyvų, nesubendrinančiu į kažkokias abstrakcijas, metaforas ar kitą tavo pačios ar paties valiutą. Literatūroj, tuolab egodokumentinėje, tai, aišku, pakartoti sunku - žodžių tu neišvengsi, pasakojimo be žodžių irgi turbūt nesukursi. Bet vis tiek gražiausi YUROS momentai man buvo tie, kai, net ir pasakodamas, keliauninkas tarsi tapdavo tokia su aplinka visai nesusaistyta ir net nesuinteresuota būtimi. Priešingai, nervindavausi skaitydama, kaip aplinka panaudojama savo tikslams (pvz nusivežt savo romaną prie vandenyno nusifotkinti, papasakoti apie sutiktus keliauninkus ir būtinai įvertinti, kad tie tai jau neautentiškai keliauja, nieko nesupranta, vežasi nesąmoningus daiktus, važiuoja su mašina ir tt). Bet juk taip savo aplinką naudojame visos ir kasdien, tad gal ir mane labiau nervina ne veidrodis, o tai, kas tam veidrody atsispindi.

Kas dar nervavo - visos tos scenos bare arba su draugais, ar su žmona. Skaitant kyla įspūdis, kad būtent tiems draugams knyga ir rašoma - jie daugiausia vadinami vardais, pateikiamos kažkokios dialogų nuotrupos ar atsitiktinės mintys, maždaug "reikės šitą parašyt Mykolui", tačiau nieko nepažįstančiai skaitytojai tos vietos lieka balta dėmė. Dabar galvoju - gal tai ir yra Wenderso stiliaus ėjimas, nebandymas paaiškinti, tik parodymas? Bet gal vis dėlto literatūroj, egodokumentikoj, jis negali veikti arba turėtų veikti kaip nors kitaip.

Žvaigždutės - tiek pat kiek "Vandenynui"; YURA patiko labiau, bet neperlipau per savo nemeilę kelionių pasakojimams.

[Daiva Maskoliūnienė · Rating 4 out of 5]

Japonijos Sikoku saloje ( daugumos japonų vertinamà kaip tikroji Japonija) yra 88 šventyklų piligriminis ( japoniškai Henro ) kelias aukštyn źemyn per kalnus palei visą perimetrą apie 1500 km .

Tokį kelią sukorė japonų šventasis Kobo Daishi dar 835 m . Jis buvo ne tik budizmo mokytojas , bet ir kaligrafijos meistras , architektas, inzinierius, politikas .. medituodamas pasiekė samadhi ( mirtį), bet ir toliau liko sedeti ( sakoma , dar savaitę jo kūnas buvo šiltas ), o sėdi jis iki dabar , toje vietoje pastatytas mauzoliejus .

Einantieji jo keliu, tarsi eina ne vienumoje , bet su šio šventojo globa .

Narius Kairys ( dailės akademijos dėstytojas , “ nepatogus kinas” programos sudarytojas ) apėjo šį kelią kaip tikras henro , nors pats dažnai abejodavo , ar gali juo vadintis ir nors labai skubėjo tarp suplanuotų lėktuvų , bet beeinantį pasitiko Covid karantinas , kuris davė šansą sulėtint tempą ir išbandyt papildomas patirtis ( pvz savanoriaut Yurano miške , kur “ šventieji “ atkūria bioįvairovinį mišką )..


Mane knyga įtraukė , bandziau save įsivaizduot jo kaily , tik Narius pasikaustęs japonų istorijoj ir kalboje, su kuria šioje knygoje supazindina ir skaitytoją .


“ ėjimas - tai malda pėdomis “

[Simona Kalvelytė-Chomčik · Rating 2 out of 5]

2,5

Ši knyga turbūt labiausiai primena asmeninį dienoraštį, net neplanuotą publikuoti. Ir tik truputį tam prieštarauja knygos padrikumas. Bet, žinoma, dienoraštis taip pat neprivalo būti rašomas padieniui.

Labai daug visokių ne itin gilių įžvalgų, prisiminimų, man labai knygose nepatinkančio dalyko – citatų iš kitų kūrybos, krūvos žmonių vardų (kas ką sakė, davė, darė), kurie skaitytojui neturi jokios reikšmės, o kartais net ne iki galo pasisukusių minčių ar jų srauto. Visa tai labai stipriai primena tiesiog asmeninius užrašus.

Man nepavyko pajusti piligrimo dvasios, gal jos nepajuto pats autorius. Tada tai dar visai neblogai perteikta.

Didžiausią pliusą knygai iš savo pusės skiriu už visokias japoniškas smulkmenas (pavadinimus, mitus, taupius žmonių apibūdinimus), nes šioje šalyje teko pabuvoti trumpokai, tad smalsumo ir nostalgijos likę su kaupu.

[Emilija · Rating 3 out of 5]

“Pasak legendos, kartą dviem mūšio lauke susidūrusiems kariams niekaip nepavyko vienam kito nugalėti, nes vienas turėjo visus šarvus galinčią pramušti ietį (mu), o kitas - jokiais ginklais nepramušamą skydą (jun). Mujun.”
“Yura yura” taip pat persmelkta prieštaravimų: nagrinėjamas tradicinis piligrimystės menas ir laikomasi tradicijų, tačiau tekste pažįstame ne travelogo autoriaus vidujybę, o gauname krūvą intelektualinių nuokrypių, net nebūtinai įsiliejančių į tekstą.
—
Tikrasis Valdo Papievio ėjimas ir buvimas tik jame šioje knygoje dar nenueitas.

[Jurga Šernienė · Rating 3 out of 5]

3,5*
Labai sudomino pati tema. Apie šį piligriminį šventyklų kelią nebuvau nieko girdėjusi, o viskas , kad susieta su Japonija, mane visada traukia. Ir išties, pasakojimas įdomus, gal kiek monotoniškas. Piligrimystė man svetima, bet žmonės pasirinkę tokį keliavimo būdą savotiškai žavi. Labai patiko pabaigoje išsakyta mintis, kad visi teiraujasi apie einančio jausmus ir potyrius, bet niekas neįvertina laukiančiųjų sugrįžtant. Tai irgi svarbi KELIO dalis.

[Ugnė · Rating 5 out of 5]

Ironiška, kad knyga, kurioje figūruoja bangavimas tarp priešingybių, nuolat skatino manyje prieštaringus troškimus - mėgautis kiekvienu skyriumi, nes žinojau, jog knyga tuoj pasibaigs, ir tuo pačiu ryti tekstą kuo skubiau, nes buvo taip gera skaityti. Tekstas gyvas, išnyrantis autoriaus atmintyje, besipinantis su autoriui artimais kultūriniais motyvais. Jaučiausi taip, lyg pati prisiminčiau kelionę, kurioje dar nebuvau.

[Juozapas · Rating 4 out of 5]

Kairys rašo apie maldą pėdomis. Jis parodo priežastis eiti ir nesusototi, net tamsiausiomis akmirkomis (nes juk ir pasaulis nesustoja). Vieno konkretaus kelio, matyt nėra (nes tai antroji panašios tematikos autoriaus knyga), bet man įsiminė, kad galima pradėti nuo išankstinių nuostatų nusimetimo, pastangos gyventi su prieštaringumais, na ir gukšnelio iš the cup of hapiness. Kanpai!

[Lina · Rating 4 out of 5]

Raminanti, liūliuojanti istorija. Nors turinyje tikrai buvo ir nerimo, ir intrigos: ar pavyks žygeiviui nueiti, kas dar jo laukia kelyje, aš, beklausant, užsisupdavau ir irgi kažkur iškeliaudavau. Aišku, lyginau su J. Gaižausko knygomis ir joms ši, mano galva, neprilygo. Na, ir neturėjo.
Bet bendrai - rekomenduoju. Kiek mūsų gyvenime nueisim kelią pro 88 šventyklas ir dar Japonijoje…?

[aliksandra · Rating 5 out of 5]

Kažkaip taip gavosi , jog šią knygą kelionėse skaitydavau, taipogi ir užbaigiau vienoj iš kelionių klajonių. Šnipaitės dovana, nuostabi knyga, lazdos lūžio momentas o taip o taip yeyey Narius Kairys on top

[Nerijus Linkus · Rating 3 out of 5]

Not great, not terrible. Eilinis pasakojimas apie piligrimines keliones.

[Eligija Z · Rating 5 out of 5]

tikra kelio knyga.

[Jonas Moonstomper · Rating 4 out of 5]

įdomi kelionė po japonų kultūrą. norėčiau dviračiu apvažiuoti šitą kelią... gal ir išsipildys svajonė...

[Sandra · Rating 4 out of 5]

Naktį pakilo vėjas ir nunešė visus mūsų planus - Henro patarlė

[Aurimas Nausėda · Rating 3 out of 5]

Kelionių knyga apie lietuvį bandantį suprasti Japonijos religinę pilgrimystę 88 šventyklose. Verta skaityti ir prisiminti siekiant geriau suprasti Japonijos kultũrą, paprastus žmones.

[Virga Bernotaitė · Rating 5 out of 5]

Japonai yra minučių žmonės.
Gyventi - tai ne lauką pereiti.

💌

Aukojimas

Už tuos,
Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
Jų pavardė – tai diena, naktis – tai jų vardas –

Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
Už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,
Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –

Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –

Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
– – – Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
Pasirašyk tris kartus

Skaičiau: Vilniuje ir Randamonyse
Knygos veiksmo vieta: 🇯🇵