Frank Tallis - rašytojas, klinikinės psichologijos, neuromokslų specialistas. Dar įžangoje autorius retoriškai paklausia skaitytojo, kiek šis galėtų įvardyti psichologijos mokslo šviesuolių. F. Tallis teigia, kad didžiajai daliai žmonių būtų lengviau įvardinti žymius filosofus, bet ne psichologus. Vadovaudamasis šiuo savo teiginiu, F. Tallis dedikuoja knygą „Pats gyvenimas” būtent šios srities atstovams.
Psichologinės, saviugdos knygos man patinka, nes, mano akimis, jos gali būti naudingos žmogui, suteikti naujų minčių, pasvarstymų ar postūmį kažką keisti. Stengiuosi šio žanro knygas kuo dažniau įtraukti į savo skaitinių repertuarą. Be viršelio, atkreipti dėmesį būtent į šią knygą mane paskatino pavadinimas. Mano akimis, jis daug žadantis, sukeliantis tam tikrą emociją.
Pradėjus skaityti, įžanga taip pat pasirodė visiškai mano stiliaus, o ir labai aktuali turiniu šiomis dienomis, kadangi autorius paminėjo pandemiją, kuri iš esmės pakeitė mūsų visų gyvenimus. Tačiau prasidėjus pagrindiniam knygos siužetui, likau šiek tiek nustebusi, mat čia labai plačiai kalbama ne tiek apie tai, ką įvairiuose amžiuose gyvenę psichologijos mokslo šviesuoliai nuveikė šioje srityje, bet apie pačias jų asmenybes, gyvenimus ir mirtis. Žinoma, neneigiu to, kad jų gyvenimai - įdomūs, specifiniai. Tuo pačiu leidžiantys suprasti, kad ir jie nebuvo tobuli, kad ir jie, būdami psichologijos mokslo atstovai, susidūrė su paprasto žmogaus problemomis, jausmais. Iki šiol svarstau, galbūt, būtent atskleisdamas jų asmenybes, F. Tallis norėjo sukelti didesnį įspūdį skaitytojui, ragino apmąstyti tai, kad nei vienas iš mūsų nesame tobulas. Jei taip, tada galiu pasakyti, kad šį dalyką aš labai jaučiau. Tačiau ne man ši knyga, ne man. Nesuvirpino mano širdies tiek, kiek tikėjausi.
Šioje knygoje paliečiamos įvairios temos, pradedant „idealiu” savimi ir savo gyvenimu, kurį susikuriame, kurį rodome kitiems socialinėje erdvėje ir tinkluose (o galiausiai patys tuo melu imame tikėti), baigiant tikrojo „aš” paieškomis, nes melas nesitęsia amžinai. Be to, daug dėmesio skiriama ir vaikų bei tėvų santykiams, o taip pat pastarųjų įtakai atžalų ateičiai, asmenybės formavimuisi. Knygoje minimi ir žmogaus asmenybės tipai, pavyzdžiui, žmonės - narcizai. Rašytojas F. Tallis, kurdamas istorijos turinį remiasi ne tik tų žmonių, kuriems dedikavo knygą, gyvenimais, bet ir žymiais meno kūriniais, įterpdamas jų detalių analizę, žvelgdamas iš vis kitos perspektyvos, pagal tam tikrą situaciją.
Pirmiausia rekomenduoju tiems skaitytojams, kurie savo malonumui domisi psichologija kaip mokslu arba net mokosi kažką, susijusio su ja (tikiu, kad tokiu atveju ši knyga gali būti labai naudinga). Aišku, ir kiekvienas skaitytojas, kuriam patinka psichologinės knygos, ras naudingų dalykų, minčių, nes jų čia gausu. Gal ne visiškai aiškiai išdėstytų, gal pasakytų paslėptai tarp eilučių, bet jų tikrai yra, tik reikia mokėti jas atrasti ir suprasti. Manau, kad man sunkiai ji skaitėsi vien dėl to, kad čia vartojama nemažai specifinių, psichologijos sričiai būdingų, terminų, kurie man iki šiol nebuvo žinomi, o taip pat ir dėl to, kad man pasirodė, jog nėra aiškios ribos tarp analizuojamų šviesuolių. To pasekoje, man viskas šiek tiek painiojosi, buvo sunku susigaudyti. Vietomis jaučiausi lyg skaityčiau tam tikrą minčių kratinį. Būtent šie dalykai sumažino mano simpatijas knygai.
„Gerus gyvenimus - kaip ir geras knygas - reikia redaguoti. Žmonėms naudinga apsvarstyti savo patirtis ir dėlioti epizodus į skyrius, kurie klostosi pagal priežasčių ir pasekmių modelį. Mąstyti apie gyvenimą yra menas.”
3/5⭐