Tiksintis vaikas: atsiminimai

by Aleksandra Kasuba, Aida Martinaitytė (Translator), Elona Lubytė (Editor)

Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos menininkė Aleksandra Fledžinskaitė-Kašubienė-Kasuba (1923–2019) – viena ryškiausių XX a. kūrėjų, palikusi ženklų pėdsaką praėjusio amžiaus meno ir kultūros istorijoje. LNDM A. Kasubos padovanota unikali 1942–2019 m. sukurtų darbų kolekcija yra nepaprastai svarbi kultūrinės tapatybės dalis, atskleidžianti itin plačią menininkės, vizionierės kūrybinių interesų panoramą: nuo ankstyvosios tekstilės darbų, plytelių pano, mozaikų, tapybos, akvarelių, kūrinių JAV viešosiose erdvėse projektų bei jų brėžinių iki unikalių erdvinių aplinkų – tampriųjų buveinių. Tačiau svarbią A. Kasubos kūrybos dalį sudaro ir tekstai. „Tiksintis vaikas“ – tai menininkės prisiminimai apie vaikystę Ginkūnuose iki to laiko, kai jai sukako 9 metai, tai lietuviškųjų jos šaknų įamžinimas. Nepaprastai jautriai, su įsimenančiomis detalėmis menininkė pasakoja apie dvaro aplinką, ten vykusį gyvenimą, kasdienybės momentus, nusėdusius jos atmintyje prieš daugelį metų, mamą, seserį ir brolius, guvernantes, šventes ir sezonų kaitą. Prieš akis kaip gyvas iškyla XX a. I p. dvaro paveikslas, pamatytas vaiko akimis – trapus, subtilus, estetiškas, tačiau kupinas pirmųjų gyvenimo pažinimų, suformavusių būsimos menininkės charakterį. Tai tekstas, kuriame atsiskleidžia ne tik vaiko augimo ir pasaulio patyrimo akimirkos, bet ir praeitin nugrimzdusio lietuviško dvaro gyvenimas.

Genres: Biography

110 pages, Paperback

First published January 1, 2001

Reviews

[Dovilė Filmanavičiūtė · Rating 5 out of 5]

Jei jūs iš paskos man perskaitysit šią šimto puslapių knygelę, suprasit akimirksniu kokio dydžio burbulą bandau praryti.
Tai yra knygelė apie tai kaip gimsta menininkė.
Tai yra knygelė apie prarastą Lietuvą.
Tai yra knygelė apie mergaitę, kuriai buvo leista likti savimi, iki kol ji pati suprato, kad prie žiauraus pasaulio teks taikytis.
Tu esi kaip sėklytė, pakliuvusi po akmeniu, po juo vingiuojantis daigas tamsoje ieško šviesos.
Nemoku net papasakot, kokį stebuklą skaitydama patyriau.
Vienąkart jis mane ištiko NDG lankant Aleksandros Kašubos parodą. Antras kartas nutiko dabar. Aš būsiu amžinai JOS apsėsta.

[Kristina Aidietiene · Rating 5 out of 5]

Antras kartas buvo dar geresnis

[Ugnė · Rating 5 out of 5]

Vaikystėje visi prieiname nusivylimo net ir pačiais geriausiais tėvais etapą, kuomet paaiškėja, kad nėra jie tokie tobuli, viską atliepiantys ir suprantantys bei viską galintys, kaip iki šio, atrodė. Šioje knygoje tas laikotarpis aprašytas itin tikrai. Kaip ir visa kita.

[Asta · Rating 4 out of 5]

Plona knygelė apie nepažįstamą seniai dingusį pasaulį.
Ankstyvos vaikystės atsiminimai.
Mergaitės, augusios dvaruose.
Jau tada mačiusios ir jautusios kitaip, stipriau nei kiti.

Kiek detalių, kiek įspūdžių.

Ir kiek laisvės vaikui - tiesiog augti, būti.

[Greta]

kiek pavydo ir neteisybės jausmo patyriau skaitydama. priminė gavelio „mūsų niekas nemokė būti savimi“ – pasirodo, mokyti ir nereikia, pakanka leisti. o pavydas ir neteisybė dėl daugelio dalykų: privatus – kad mano močiutė turėjo iki mokyklos basomis vaikščiot, kad cukraus dar ilgiau nebuvo ragavusi, kad vietoj įspūdingų anatomijos albumų turėjo karvės šūdus vartyt; kad aš tik apribojimus ir kitus prisimenu iš vaikystės, o tiek mažai savęs; ir kolektyvinis – kad ne visi vaikai gali augti saugiai ir ramiai, supami meilės bei supratingumo, augti negrūdami į dėžę, langelį ar tėvų lūkestį; ir kad visas tas materialus gėris buvo atimtas, bet taip ir nepadalintas.

labai nepostmodernus tekstas. mielas, jaukus, autentišką būtį atskleidžiantis.

[Patricija || book.duo · Rating 4 out of 5]

4/5

Man visada labai malonu suvokti, kad Lietuva turėjo šitą nuostabų periodą – tokius gražius laikus, kai geri ir intelektualūs žmonės gyveno dvaruose (ir ne tik, žinoma), skyrė daug dėmesio ir laiko literatūrai, muzikai, savo gerbūvio kūrimui, gamtai, maistui ir jo auginimui. Aišku, visi žinom, kodėl ir kaip tas periodas buvo nutrauktas, sugriautas, todėl ir čia tik maža jo nuotrupa, tik keli skyriai vaikiško džiaugsmo, skriaudų ir atradimų, prieš gyvenimams griūnant, kol intelektuali, darbšti, versli motina turi į vieną jai leistą lagaminą sukrauti visas geriausias linines servetėles. Nes turi dvi dukras ir nes lininės servetėlės – geriausi vystyklai.

Parašyta ši trumputėlė knyga labai kinematografiškai, vaizdžiai, literatūriškai, prisiminimai nuo džiuginančių, iki skaudinančių, primenančių pirmas išdavystes ar nusivylimus, sukeltus artimiausios aplinkos. Todėl literatūrine ir istorine prasme puikiai suprantu, kodėl tai ir knyga įvykis, ir kodėl aplink tiek daug apie ją susižavėjimo šūksnių girdėjau. Aš gal ne tiek sentimentali, gal ne visada man pakeliui ir su pasakojimais vaiko akimis, bet tikrai kažkoks magiškas jausmas užplūsta žiūrint tas šeimos nuotraukas, tyrinėjant aplinką, drabužius, internete žiūrinėjant Ginkūnų dvarą ir jo aplinką, mintyse pasižymint, kad norėtųsi ir pačiai aplankyti.

[Andrius Baležentis · Rating 5 out of 5]

Oho! Tai užburiantis kūrinys, kurio neįmanoma perskaityti abejingai - tokioms knygoms reikia imti atostogas! Rankose vos šimtas puslapių teksto, bet jį norisi skaityti iš lėto, kai laikas sustingęs, kai dvasia pakylėta ir mintys paleistos dienos rūpesčių gniaužtų, idant sugertum kiekvieną žodį, kad išjaustum kiekvieną mintį, kad paskęstum pasakojimo gijose, kad paliudytum tą Lietuvą, kurios nebėra, kad išsiskleistų pasaulis vaiko akimis, kad pajustum dvaro kasdienybės subtilybių paveikslą, kad panertum į autorės ir mūsų šaknų gelmę, kad išgirstum meninės sielos prabudimą.

Kasuba mus kviečia į ekskursiją po savo vaikystę, kurioje atsiminimai pulsuoja taip, kaip šviesa, sklindanti per jos sukurtas architektūrines instaliacijų erdves (“Spektro perėjimas” 1975m. ar “Spektro užuomina” 2014m.) - įmantrių formų ir geometrinių linijų tūrius, nukeliančius į alternatyvią realybę. Šioje knygoje kiekvienas puslapis alsuoja spalvomis, polėkiu, energija ir nenugalimu siekiu įžodinti patirtis šeimos šviesoje, o alegorija apie „tiksintį vaiką“ yra lyg nesibaigiantis vidinis variklis, genantis Aleksandrą Fledžinskaitę į priekį, ieškant ir formuojant savo kaip menininkės individualybę.

Šis meilės laiškas praeičiai tiesiog išsprogdina sielą.

[Laurynas La'Dieta · Rating 5 out of 5]

Be galo gražiai parašyta plona knygutė apie tarpukario dvarininkų dukters vaikystę, santykį su tėvais, auklėjimą, tą tikrąją Lietuvos inteligentiją, kai vaikai iš tėvų paveldėdavo manieras, laikyseną, pagarbą žmonėms ir aplinkai. Rašymo kalba tokia vaizdinga, kad kartais rodėsi, kad skaitau Marcel Proust.

[Aurelija Mikalauskaitė · Rating 5 out of 5]

Labai šviesi knyga... Puiki proga iš naujo patirti pasaulį itin smalsiomis vaiko akimis, išgyventi baimes (prisiminti savąsias...), stebėtis tėvų įžvalgumu ir ypatinga empatija, paliūdėti suvokus, kiek daug DNR praradome dėl sovietų okupacijos sunaikintos dvarų kultūros ir šviesuomenės.

[Jurgita Videikaitė · Rating 5 out of 5]

Toks trumpas ir žodžių taupus tekstas, o įspūdžių ir minčių kaip iš ilgiausio romano.
Meditatyvus skaitymas, kai vienas sakinys išneša tave į sudėtingiausius santykių ir vaizdų figūratyvinės tapybos darbus. Perverti kitą puslapį ir iš tapybos patenki į istorinį filmą.

Tas retas skaitinys, kai tikrai atrodo, kad viską, ką skaitai - matai ir vaizdais. Taip aiškiai kaip autorės ir norėta tau pasakyti.

Autorės vaizduotė, gebėjimas pasakoti, atsiminimų galia yra vienas knygos sluoksnis; Zubovų giminės istorijos fragmentas - kitas; tėvų ir vaikų santykio jautrumas, įžvalgumas ir prieraišumas (ne, ne ta šiais laikais išsikerojusia reikšme) - dar viena knygos plotmė. Ir jų yra dar ir dar.

O knygelė vos šimto puslapių.

[Daiva Selickaitė · Rating 4 out of 5]

Viena vertus, gyvas pavyzdys, stačiai vadovėlis, galima vadinti kaip nori – kaip užauginti laisvą, kūrybingą, pasitikintį žmogų ir neužgniaužti talento ir Asmenybės. Liudijimai iš negrįžtamai prarasto, sunaikinto, išžudyto Lietuvos kilmingųjų pasaulio, kurį išlikusieji paprasti mirtingieji matė per tvoros plyšį, iš virtuvės ar kluono. Kita vertus – istorijas ir jų pasakotoją tuomet jau skyrė dešimtys metų, dramatiški lūžiai ir sentimentai, kurie trumputę knygą daro kiek panašią į gražią vaikystės pasaką.

[Dovydas Kiauleikis · Rating 3 out of 5]

Lietuvių dvaruose net anglų guvernantės buvo ekspertės grybautojos.

[Skaistė · Rating 4 out of 5]

labai džiaugiuosi, kad vis dėlto buvau atidėjusi vasarai.
(beje, puikus vertimas)

[Aurelija · Rating 4 out of 5]

Na jo, greit nutolstama nuo tokių jausmingų tekstų. Aišku, pavydu vaikystės, daug kas atpažįstama kaip “galėjo būti” ir neišpildyta, rezonansas per stiklą. Ir disonansas aišku, apie pasiturintį lietuvišką kaimą skaityti, kur skurdas pasakotojo šeimos malonėje. Gerai bent, kad turėjau po ranka angliškai

Bet patiko, kaip papasakota, pasirinkta struktūra tokia šešėlinė, labai subjektyvi, dėl to įtraukianti

[Živilė Matijaškienė · Rating 3 out of 5]

Man ši knyga ir vaikystės atsiminimai didelio wow faktoriaus nesukėlė.
Bet žavėjo tai, kad Lietuvos menininkė išeivė, turėjo tokią didelę įtaką meno pasauliui.
Prisipažinsiu - niekada nebuvau net girdėjusi apie Kašubą, tačiau nė kiek nesigailiu atradusi šią knygelę. Ji leido man paieškoti ir daugiau pagarbą ir pasididžiavimą keliančių istorijų ir informacijos.

[Diana Kliukoityte · Rating 5 out of 5]

Vow šitas susitikimas su Kašubos vaikyste !

// Smiltynėje atsivėrė suvokimo durys. Ten sužavėta vikšro, lėtai kopiančio mano koja, pirmą kartą išmokau ramiai sėdėti. Kieme ganomas arklys prieidavo taip arti, kad galėdavau stebėti, kaip jo storos lūpos suima žolės kuokštą, girdėdavau, kaip ją rupšnoja, o gilus prislopintas prunkštimas liudija jo pasitenkinimą. Ten priėjau prie medžio šešėlyje besiganančios karvės ir tamsiame jos akies obuolyje pamačiau savo atspindį, o pritūpusi apžiūrėti lašelių jos šnervėse pajutau saldų galvijo kvėpavimą į veidą. Žąsys sustojo į mane spoksodamos, šnypštė nuleidusios kaklus man sujudėjus. Sulaikiau kvapą, kai viščiukai ėmė lesioti man kojų pirštus, o netoliese tupintis gaidys pasipūtė vėlyvo ryto giesmei //

[Simona · Rating 5 out of 5]

Šioje knygoje menininkė Aleksandra Kasuba pasakoja savo atsiminimus iš vaikystės, kurie ją formavo ir kūrė. Skaityti buvo grynų gryniausias malonumas!

Nerealu matyti ir suprasti, kokio gylio yra žmogus, vėl ir vėl matyti, kiek jis talpina, kiek vidinių pasaulių pats iš savęs, ir aplinkos skatinamas/padedamas/netrukdomas gali sukurti! Neįtikėtinai gražus, man ekstravertei, atrodo faktas, ir pačios, kuo toliau, tuo stipriau atrandamas, apie tuos vidinius pasaulius, spalvotus, pilnus kūrybos ir gyvybės, kurie kuriasi, kai jiems yra vietos ir laiko!

Man ši knyga – tai istoriją, kurią žmogus pasakoja sau. Visi mes jų turim, vis pasakojamų ir perkuriamų laikui atėjus. Tas istorijas apie pačių esmę, apie tai kodėl ir iš kur esame tokie, kokie esame mes turime pasakoti tam, kad save suvoktume. Kad atsiminimus, kurie atrodo svarbūs, integruotume į savą gyvenimą. O šioje, Kasubos istorijoje, mane tokiu neapsakomu džiaugsmu pribloškia tai, kaip ji renkasi matyti dalykus šviesiai, be skausmo ir kartėlio, be nuoskaudų, bet šviesiai, kiekvienam įvykiui suteikdama kone poetinio grožio, kiekvienam medžiui, lapui, lašui, mėnuliui ar šešėliui įduodama galią ją keisti, ją veikti, su ja bendrauti ir būti jos dalimi. Visa knygą nesilioviau žavėtis ta, rodos iš knygos puslapių skilndančia šviesa.

O dar – kadangi esu labai žmonių žmogus, taip įdomu buvo pasitvirtinti, kad mes ne visi tokie pat. Kad dalis žmonijos, nuo pat mažens jaučia pasitenkinimą vienatvėje, toje vienatvėje klesti, auga ir sužydi. Kaip stebinančiai gražiai šioje knygoje skamba ta vienatvė ir galimybė pačiai atrasti, pačiai sukurti, pačiai išjausti ir suprasti, kad tavęs laukia didūs dalykai.

Kaip šviesos spindulys, ši knyga, tikrai. Viską apšviečia ir kitoje šviesoje parodo. Įkvėpimas man. 

[Judy · Rating 5 out of 5]

Toks įtaigus ir vaizdingas pasakojimas, toks neįtikėtinai įdomus ir nepakartojamas vaikas buvo autorė, tie jos atsiminimai apie vaikystę sugrąžino ir mane į savąją, prieš akis ir širdyje iškilo situacijos, veidai, kokia aš buvau...
Nuostabu buvo pasinerti į tokį autorės pasaulį. Labai sugestyvu.

[Ieva Žilionienė · Rating 5 out of 5]

Tai ne tik nuostabiai pagauli ir jautri knyga apie šeimą, giminę ir nepaprastą mergaitę, tai užfiksuoti mūsų tautos istorijos blyksniai. Štai šią knygą reiktų įtraukti į moksleivių privalomos literatūros sąrašą, kad primintu, jog lietuviai buvo ne tik kaimiečiai ir nabagėliai (apie ką man visi išlikę mokyklinės lietuvių literatūros prisiminimai), bet ir intelektualai, pasaulio piliečiai, kūrę savo nepriklausomą tėvynę.

[Daiva Maskoliūnienė · Rating 4 out of 5]

Esu sužavėta Kasubos tėvais - Aleksandra ir Jonu , tokiais išprususiais , tikra Lietuvos šviesuomene , kurie studijavo Europoje , o Lietuvoje po pirmo pasaulinio karo įdiegė daug naujovių , pirmieji panaikino baudžiavą savo dvare Ginkūnuose prie Šiaulių, bet dar labiau žavėjaus jų tarpusavio santykiais ( Kasubos akimis ), pvz , kad tėvai nepraeidavo viens kito nepaliesdami; kad leido jai būti vaiku neskubindami užaugt; niekada jos nebarė, beje , leido suprast , kad laikymasis tradicijų - kone asmenybės trūkumas, nes jie vaikus skatino ieškoti savito elgesio būdo, neaiskino jiems kas gerai ar ne.
Stebėjausi , kad jų dvare buvo kalbama 4 kalbom , auklė airė( su ja kalbėjo angliškai ), nuostabus pasakojimas kaip su ja grybavo, auklė Frau vokietė ir ypatingos jos pasakos .. o pati Aleksandra Kasuba itin jautri pajautimams, nuo ryto jai tokia galybė veiklos , sode patirdavo katarsi ( ir man labai artimas aprašymas , kai ji po nakties įeidama į sodą , pajusdavo patekus lyg į kitą pasaulį , kuriame lėtai panirdavo ir spalvų , kvapų, rasos , voratinklių glėbį, bet jei pasirodydavo koks žmogus , iškart tai sugriūdavo iki kito ryto ) .
Gan baugiai aprašytas jos galios pajautimas ( kai kone galejo nużudyt žaidimų draugą ), bet matyt tame jį užčiuopė , jog žmogus turi daug galios veikti , kad ji gali daug padaryt… kaip žinome iš jos tolesnio gyvenimo , ji išties daug nuveikė ..

[Eglė Davidavičė · Rating 5 out of 5]

Kokia tiršta vaizdais, kvapais, garsais ir išgyvenimais, jautriu pasaulio matymu ir vaikišku patyrimu. Negalėjau negalvoti apie savo pačios, senelių vaikystę ir kas būtų nutikę, jei jie būtų galėję tokią vaikystę patirti. Gražus, trumpas, bet kaip saldainis prie kavos tekstas.

“Tą pavasarį nė vienas augalas neišvengė mano atidumo - kiekvienas buvo pauostytas, išardytas, paragautas ir palygintas su kitais. Rinkau pavyzdžius, suslėgusi džiovinau juos tarp sugeriamojo popieriaus ir klijavau ant lapų, susiūtų į albumą, o Mama man padėjo kiekviename žingsnyje.”

“Tą rytą man atsiskleidė visa aprėpianti esatis, ir aš buvau pasiruošusi įžengti į jos palaimingas valdas. Jausmas įsitvirtino manyje kaip draugo ilgesys - palaimingu, kartais gyvenimo, kartais mirties veidu.”

“Vasarą pabusdavau girdėdama kaip Mama groja pianinu - garsai kylantys iš muzikos kambario tarytum garai, prasiskverbdavo pro lapų šlamėjimą ir pro atvirą langą atplūsdavo į mūsų miegamąjį.”

“Lietingomis dienomis suaugusieji ir vaikai žaisdavo kartu.”

[plukereads]

Gal vėliau parašysiu apžvalgą??? Who knows…… einu rašyt rašto darbą

[Paulina Step · Rating 3 out of 5]

Atmetus tai, kad autore isskirtinai pretenzinga, buvo idomu suzinoti, kaip galejo atrodyti gyvenimas, jei Lietuvoje viskas butu buve gerai.

[Justė · Rating 5 out of 5]

negalėjo būti geresnės knygos rugpjūčiui

[cypt · Rating 5 out of 5]

Esu prie šios knygos gerbėjų, kurioms ir kuriems ji užgauna kažkokias stygas, kurias net artikuliuoti sunku. Gal būtent dėl to, kad Kašubienė, atrodo, šitaip geba artikuliuoti, prisiminti vaikystės patirtis ir intensyvą ir, jau nemažai metų sulaukusi, visa tai ne tik šiaip prisiminti, bet ir atrasti žodžius, aprašyti tai, kas tuo metu pranoko suvokimą? Fenomenologės ir antropologės čia galės kalbėti apie tirštąjį aprašymą ir redukciją, aš nesu nei ta, nei ana, bet ir aš žinau, kad prisiminti+papasakoti+nepriinterpretuoti, neprimoralizuoti, neprisentimentalizuoti - tai labai sunkus uždavinys, kurio dažniausiai net ir nelaikome uždaviniu. Gi apie save kalbu, kas man uždraus moralizuoti ir interpretuoti?? Vis dėlto atrodo, kad Kašubienė sau, sąmoningai ar ne, draudė.

Gal dėl to tekstas man buvo be galo intensyvus ir aš visiškai nepajėgiau, kaip pasakojo Dalia Satkauskytė FB, visko perskaityti vienu prisėdimu. Jėgų užtekdavo max vienam skyriui (nedidelėje knygoje jų 8 - ankstyvieji prisiminimai, aplinka, šventės etc), bet jau ir tada kartais jausdavau, kad mažosios Aleksandros patirčių ir tiesiog kasdienybės man per daug. Dalį skaitymo sudarė paprasčiausias žmogiškasis pavydas (kiek erdvės ir ramybės ji turėjo tiesiog būti! kokia turtinga jos kasdienybė - net ne materialine, o kažkokia veiklos ir prasmės reikšme! kiek elementaraus dėmesio ji sulaukdavo - kažkada, atsiminė, apsirgo ir vėmė, po keliasdešimt metų, DP stovyklų ir kitų patirčių, paklausė mamos - ar atsimeni kaip tada vėmiau, ir mama viską atsiminė su detalėmis!), bet tai veikiau buvo pirminė nuostaba. Vėliau viską nustelbė vienas tai stiprėjantis, tai fone liekantis įspūdis: man lygtai pažįstamas šitas jausmas, bet niekada negalvojau, kad jį galima žodžiais nusakyti. O dažniau tai ir išvis tuos jausmus pamiršau. Kad Kašubienė širdyje ir galvoje atrado jiems vietos per šitiek metų - įspūdinga, pavydu ir tuo pat metu gera.

Čia pora tokių aprašymų:

Šviesa ir šešėliai žavėjo nuolat. Mėnulio šviesa buvo tokia pat pažįstama, kaip ir saulės, ir nors mėnulį buvo galima apgauti pasislėpus jo metamame šešėlyje, jis vis tiek pateikdavo staigmenų. Vieną vasaros naktį pabudusi pamačiau, kad sieną mano lovos gale laižo lapų šešėliai. Vos tik aštrūs liežuviai sulindo į kampą, ant sienos šalia manęs pasirodė smailus šviesos pirštas. Kai tas ilgas pirštas lovos gale lūžo, nukrito ant antklodės ir šliauždamas per raukšles ėmė siekti manęs, užsitraukiau antklodę ant galvos. Kai pagaliau išdrįsau vėl pažvelgti, prie lango prisispaudęs šypsojosi pažįstamas veidas - mėnulis tik žaidė su manimi. (p. 19)

Į atmintį įsirėžė kambariai be namų. Salonas, snaudžiantis povandeninėje šviesoje - žalias kilimas, žali šnabždesiai ant sofos, skaidrus žalias fortepijonas ir žalios spalvos nuotrupos, kybančios nejudriose užuolaidose, ovalus stalas - atspindintis baseinas. Tolimi fortepijono garsai. Laikrodis ant židinio atbrailos, kantriai laukiantis, kol išmuš valandą, nebaigtas šokis, kuris bet kurią akimirką bus atnaujintas. Viršutiniame miegamajame ryto ir vakaro ritualų paženklintos grindys - šviesa telkiasi žingsnių nužymėtame take tarp durų ir lovos, tarp lovos ir praustuvo. Vakaro saulė glosto neliečiamai baltą lovos užtiesalą, bežadis baltas ąsotis kobalto spalvos gėlių dubenyje, balti metaliniai išraitymai, prisegti prie šešėlio. (p. 90)

Draugė skaitydama sakė, kad Kašubienė labai primena Nabokovo Speak, Memory, aš dar prieštaravau, kad ne, jis juk konstruotojas, o ji aprašinėtoja. Bet vis dėlto iš tokių aprašymų, "stovinčių" vaizdų, į kuriuos gali įnerti iki smulkybių, jie išties labai artimi. Gal taip gali tik žmogus, turintis laiko, gebantis patirt amžinybę savo galvoj / žodyje? Nežinau, man tai išties kitas pasaulis.

Gal būtent tas didžiulis jai priklausančio laiko ir erdvės mastas leidžia mažajai Aleksandrai tiek visko pajusti, o didžiajai - į tai sugrįžti. Jei negyveni genama/s streso, nuolatinių vienų ar kitų uždavinių, logistikos - galbūt tada ir vaizdas, ir kiekvienas naujas jausmas turi kaip (ir kur!) išsiskleisti ir nusėsti. Tas ypač matosi iš pasažų apie baimę:

Nors šešėliai mane gąsdino, jaučiau poreikį juos tyrinėti. Pradėjau nuo to, kad pasislėpiau muzikos kambario fotelio metamo šešėlio kontūruose, apsimesdama, kad esu tykanti grėsmė, stebinti praeinančius žmones. Paskui atsistojau prie sienos už atvertų durų, norėdama pajusti, kokia erdvė skirta tam padarui, jei jis ten slėptųsi. Vaiduokliai ir pabaisos mano vaizduotėje neegzistavo, o vilkas būtų mane puolęs, vos tik būčiau atsidūrusi jo akiratyje, o kadangi tą vasarą tvarte užklupau mergaitę, kovojusią su vyro priekabiavimu, padaras, kurio turėjau bijoti, buvo vyras, kuris kažko norėjo iš mergaitės.
Vienos durys ypač išbandė mano drąsą. Jos buvo pakeliui į viršuje esantį vonios kambarį, toje koridoriaus pusėje, kur kambariai stovėjo tušti, trumpas praėjimas buvo tamsus net dieną. Kiekvieną vakarą turėdavau jį pereiti, kad pasiekčiau vonios kambarį, ir norėdama įveikti baimę, kad kas nors tyko už vienų iš dvejų pusiau pravertų durų, keisdavau taktiką. Pirmiausia bandžiau prasmukti ant pirštų galiukų, bet girgždančios grindys mane išdavė. Tada mėginau eiti sunkiais žingsniais, kaip vyras; tada vilkdama kojas kaip ligonis; tada tipendama mažais žingsneliais tikėjausi, kad mane su kuo nors supainios. Netgi bandžiau žengti imperatoriškai oriai, kad užpuolikas gerai pasvarstytų, ar verta, bet lėtai judant širdis daužėsi per garsiai, taip tikrai galėjau išsiduoti.
[...]
Nuo tada poreikis žinoti faktus tapo svarbesnis už baimę būti prievartaujamai, ir aš pradėjau įsivaizduoti, kad pasiduodu. Vieną vakarą įžengiau į tamsų koridorių, atvėriau duris nuo sienos ir rankomis perbraukiau per tamsą už jų. Palengvėjimas pamačius, kad ten tuščia, buvo didesnis už nusivylimą. Ir nuo tada baimė man buvo nebe priešas, o kvietimas: apimta baimės, atverk duris ir sužinok, kas tyko už jų. (p. 17-18)

Skaičiau ir galvojau, kad ta erdvės ir laiko, priklausančių tik tau ir labai gausiai, prabanga ir gali leisti bandyti suvokti jausmus, atrasti jų pavidalus ir su jais eksperimentuoti. Kitaip tariant, su baime būti prievartaujamai gali kovoti tada, jei tavo erdvės tas prievartautojas nėra užgrobęs ir tavo galva nėra užimta realia logistika, kaip išvengti skriaudikų, kokie yra geriausi būdai, kokie yra mažiau geri, kas jau pasiteisino, kas nelabai (ir jei šalia dar neakina didžiulė viltis, kad gal daugiau to neprireiks). Tos prabangos labai daug kas neturi.

Ir skaitant baimės istoriją, ir vėliau - apie pažįstamą berniuką iš miesto, kurį Aleksandra kankino ir, užsimojusi akmeniu, staiga pajuto, kad gali rimtai sužaloti, - tas posūkis į savo jausmus ir prisiminimus labai trikdė: atrodė, nu kaip galima čia pat nepapasakoti, ar bandei tai mergaitei padėti, ar paskui kada buvai sutikusi tą berniuką iš miesto ir kaip elgeisi tada. Bet paskui šiek tiek užgerbiau ją už tai, kad nebandė nudailinti tų savo vaikystės patirčių - ir žiaurumo, ir egoizmo; galbūt jos ir buvo sutelktos tik į save, o gal ne - mes nežinom. Gal ir sveika mums, skaitančioms, negauti taip įprastos etinės antklodėlės, nuraminančios ir tarsi uždarančios bet kokią grėsmę. O gal čia tiesiog dar viena aristokratiška prabanga - galėti pasilikti tuos kitų vargo ir sunkumų pamatymus kaip paveikslus, kone tolygius tiems tuščių kambarių vaizdams? Pavyzdžiui, šitas:

Jos vardas buvo Reva, paskui ją mačiau tik kartą, maždaug po metų, kai vežama į miestą pastebėjau ją pritūpusią griovyje. Buvo šalta ir lietinga diena, ir aš sušukau vežikui sustoti, bet jis nekreipė dėmesio. Buvo kalbama, kad seniai seniai ji pagimdė dukterį, kurią pavadino Rachele, ir ji buvo iš jos atimta. Nuo tol Reva klajojo iš vienos vietos į kitą ieškodama Rachelės, užsukdama pas ją pažinojusius žmones. Jos likimas paliko neišdildomą įspūdį - ryškų priminimą apie gyvenimą, kurį sugriovė vienas nepakeliamai skaudus įvykis. Man buvo nesunku pamatyti save tokioje pražūtyje. (p. 39)

Turbūt čia labai subanalinu ir supaprastinu, bet kažkada skaičiau, kad stresas, lydintis tave nuo vaikystės (nesvarbu koks) visiškai pakeičia ne vien šiaip emocinę būseną, bet ir tai, koks laiko, erdvės, santykių suvokimas tau susiformuoja, kiek vingių atsiranda smegenyse (juokauju) ir tt. Tada dar galvojau - nu laba diena, o gal tada parodykit, kas čia to streso neturėjęs ir vaikšto su kitokiais vingiais. Skaitydama Kašubienę supratau, kad čia kažkas apie tai. Jos pasakojimo maniera, žinoma, jau ne vaiko, bet tai, kaip ji pati dalyvauja savo vaikystėj, kokią ji mato save, yra toks išties tolimas, labai gražus paveikslas. Galbūt toks pat man (mums?), koks jai yra Revos paveikslas. Man irgi buvo nesunku pamatyti save tokioje erdvėje ir tokiuose jausmuose, ir tai man irgi paliko neišdildomą įspūdį.

[Aušra · Rating 5 out of 5]

Patyriau absoliutų skaitymo malonumą, pasinėriau į savo pačios vaikystės prisiminimus. Sužavėjo savitas Aleksandros santykis su pasauliu, gamta ir žmonėmis. Džiaugiuosi ir tuo, kad pirmiau susipažinau su jos kūryba ir tik tada su vaikystės pasauliu. Viskas susivijo į vieną stiprų siūlų kamuolį.

Tikras džiugesys, kad Aleksandra galėjo įsimintiniausias vaikystės akimirkas atsiminti, aprašyti ir padovanoti mums.

[Jolanta (knygupė) · Rating 5 out of 5]

Nesvietiškai graži man buvo ši knyga. Labiausiai stebino ir žavėjo autorės sugebėjimas Matyti – ją supančią aplinką, žmones ir save.

Šie laimingos vaikystės prisiminimai gerokai padengti nostalgijos miglele, kitaip ir būt negalėjo musiau. Bet kažkaip nesvarbu man tai buvo. Rašė ji tuos prisiminimus būdama 77-ių ir galvoju, kad tikrai, tais tragiškais 1940-iais, ji į tą leistiną pasiimti vieną lagaminą įsidėjo ir jau jos vedamą dienoraštį. O gal ji ilgoje kelionėje į JAV ir į suaugimą piešė ir užrašinėjo, kad atsimintų.

Dar man labai patiko autorės vaizdinga kalba. Įdomu, kaip ji skaitosi anglų (originalo) kalba. Kaip ten bebūtų, manau, verėjos Aidos Martinaitytės nuopelnas čia nemažas.

Aleksandrai pasisekė, kad jos mama matė ir suprato dukrą puikiai: `Kitą kartą nugirdau Mamą sakant, kas aš niekuo nesiskiriu nuo kitų vasikų, bet patiriu tuos pačius dalykus tarsi kvadratu. Ir neprisimenu, kas paskatino Mamą tokiems žodžiams, bet vieną popietę ji man pasakė, kad dauguma žmonių visą gyvenimą nugyvena vienos jausmų oktavos ribose, o to, kas nepatenka į tą diapazoną, jų sąmonė nefiksuoja, jų netrikdo, ir pridūrė, kad man tenka tvarkytis trijose tokiose oktavose, o susivokti tokioje įspūdžių gausybėje nėra taip paprasta.` (100-101 psl.)

Būsimos meninkės vizija: `Prie sodo vartų mane pasitiko mano pačios atvaizda iš tolimos ateities: scenos centre, apsupta balandžio pilkumo tuštumos, aš stoviu viena. Iš vienos pusės – suskilusi balto marmuro kolona, iš kitos – puošnus balto marmuro kapitelis. Nuo galvos iki kojų apsirengusi juodai, esu su kelius siekiančiu perlų vėriniu, pirštais braukiu kiekvieną perlą, perstumdamą vieną po kito, kaip būsimus įvykius. Ir dainuoju Bachą be žodžių. Klausytojų nėra.`


Aleksandra Kasuba THE LIVE-IN-ENVIRONMENT (1971-1972) New York

O gražuolį knygos viršelį apipavidalino pati autorė panaudodama F. P. Journe laikrodžio piešinį. Mano galva, jis tobulai tinka šiems prisiminimams.

[Ilona · Rating 4 out of 5]

Idiliškai apie vaikystę. Nežinia, kiek objektyviai, nes prisimindami mes nevalingai prikuriame, toks jau tas žmogaus protas. Bet Aleksandros kūrybinis palikimas įrodo, kad vaikystėje teisingi pamatai buvo pakloti. Namų aplinka tikrai netradicinė. Mama ir Mocartą groja, ir visiems savo vaikams veda anatomijos pamoką skrosdama kiaulę ir leisdama kiekvieną organą paliesti. Arba epizodas, kai 1940 sovietams liepus per 24 val. palikti dvarą ir leidus pasiimti po 1 lagaminą "pamačiau, kaip Mama į savąjį deda 48 linines servetėles, kurių niekada nenaudojome, nes jos buvo išsiuvinėtos karūnomis, nustebusi paklausiau, kas jas dabar panaudos. "Turiu dvi dukras, - atsakė ji, - o lininės servetėlės geriausiai tinka vystyklams."

[Fantastiškų KŽL · Rating 5 out of 5]

Vienintelio gailiuosi, kad neprisiruošiau į Aleksandros Kašubos parodą, kai buvo Vilniuje. Na, žinot, kaip ten būna, tuoj, jau eini, o paroda ima ir baigias. Žiauriai gaila. Nes knyga tai nuostabi. Man tai tokia meilės knyga, arba knyga apie meilę, kuri leidžia užaugti dideliems žmonėms - menininkams, mokslininkams, išradėjams. Apie tikėjimą, kad iš to keisto vaiko kažkas bus ir nebijojimo tam vaikui būt keistu savimi, negrūdimo jo į standartą, kas Aleksandros augimo laiku iš vis atrodo kaip stebuklas, kad tokia laisvė buvo palikta mergaitei. Šioje knygoje - neregėta stebuklinga tarpukario Lietuva, kuri per knygas, per Art Deco muziejų, per parodas grįžta į mūsų sąmonę. Labai graži, hipnotizuojančiai intymi knyga apie vaikystę. Labai rekomenduoju.

[Jūratė Baltušnikienė · Rating 4 out of 5]

Įdomi pažintis su pasaulinio garso menininke, kilusia iš Ginkūnuose (Šiaulių raj.) įsikūrusios dvarininkų šeimos. Knygoje skleidžiasi Aleksandros Kašubos šviesūs ankstyvieji prisiminimai, iš vaikiškos perspektyvos „nutapantys“ lietuviško dvaro kontūrus ir įvykius, formavusius būsimos skulptorės ir architektės asmenybę.

Kokių perlų išaugino Lietuvos žemė, kurioje dėl istorinių žiaurių įvykių jiems ilgainiui nebeliko vietos. Skaičiau ir galvojau (kaip galvojau skaitydama N. Černiausko knygą „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“), kokia Lietuva būtų šiandien, jei ne karas ir viena paskui kitą sekusios okupacijos, išgujusios iš Lietuvos šviesiausius protus ir talentingiausias asmenybes.